Socialinė adaptacija globoje.5.3.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

5.3. Vaikų susitikimai su tėvais

Mergaitė eidama susitikti su mama taria:
- Mama, einu pas mamą!
Mergaitė grįždama į globėjų šeimą taria:
- Mama, einu pas mamą!
(Globėjos pasisakymas apie vaikų būseną)

Jau nuo pirmųjų interviu pradėjo ryškėti gana rimta problema trukdanti vaikams adaptuotis globėjų šeimoje – neigiamas susitikimų su tėvais poveikis. Ši problema apima visus tiriamus vaikus, todėl ją reikėtų peržvelgti atskirai. Vaikai nori susitikimų, pasiilgsta savo tėvų, ir dėl to jie jautriai reaguoja į susitikimų kokybę ir dažnumą. Ypatingai vaikai kenčia, kai tėvai pažada juos lankyti, o po to ištisas savaites ar net mėnesius nesirodo (9 atv.). Tėvai dažnai neatsakingai žada, kad labai greitai išspręs savo problemas ir po kelių dienų ar savaičių juos pasiims pas save. Vaikai gyvena viltimi, laukia tėvų ištisas valandas, dienas, savaites ir t.t. Po to jie pasimeta, jau nebežino – tikėti ar ne savo tėvais. Bėgant laikui, tėvų ir vaikų santykiai keičiasi, vaikai nusivilia ir jau mažiau laukia savo tėvų (7 atv.). Tačiau, kai kuriems vaikams labai sunku netikėti savo tėvais, todėl net ir po daugelio nusivylimų jie vėl patiki savo tėvais ir ... vaikų laukia naujas nusivylimas, nauja trauma. Vienos mergaitės globėja pasakoja: “Vaikas visą laiką gyvena nerime, laukime ... Mama pasidaro “gera” ir ji pasako: “Jurgita, po savaitės kitos mes susitvarkysim ir bus viskas gerai ir tu sugrįši.” – Ir vaikas gyvena laukimu, viltim, ji pakylėta. Kiekvieną dieną laukia ... mama labai lengva ranka prižada: “Aš tau paskambinsiu, ateisiu.” – Neateina, neskambina. Jurgita dvi – tris valandas laukia, nenueina nuo telefono. Kažkas paskambino: – ”Ar ne mano mama?“ – ... įtampa atslūgsta. Atrodo, “Aš čia gyvenu” – į tą ritmą įsijaučia. Ir staiga tas pasaulis, tas tikrumas griūva, – va, vėl mama paskambino, vėl pasiims. O, mama greitai viską užmiršta.“ Netikrumo būsena, kurią sukelia santykiai su tėvais, atima daug psichinės energijos ir vaikai negali įeiti į normalų gyvenimo ritmą globėjų šeimoje.
Atrodo, kad tokia netikrumo būsena egzistuoja vaikų tėvų šeimoje. Apie alkoholikų šeimas rašoma, kad jose iškyla jausmų intensyvumo ir vaidmenų keitimo problemos. “Viskas – priešiškumas, nusivylimas ir pyktis ilgainiui parodo savo veidą. Atsiprašinėjimai kelia viltį, o tolesnis gėrimas atneša nusivylimą, pyktį, kaltinimus, abejones savo jėgomis, netekties ir vienišumo jausmą. Šiais jausmais pasidalijama, jie išplinta tarp šeimos narių ir vėl gimdo atsiprašinėjimus, arba pradedama gintis, pykti ir kaltinti kitus. Savo ruoštu, jausmų intensyvumas kyla [Šeimos narių netektis ar atsiskyrimas ir vaidmenų pakitimai].
Dar viena problema – tėvai nuteikinėja vaikus prieš globėjus (4 atv.). Vaikai būna pasimetę, nežino, kuo gi jiems tikėti. Tokiais atvejais globėjų ir vaikų bendravime iškyla sunkumų. Nors atrodo, kad globėjai sugeba įveikti sunkumus ir atstatyti gerus santykius su vaikais. Taigi, labiausiai nukenčia vaikų emocijos.
Patys susitikimai su tėvais kartais irgi būna vaikams žalingi. Tėvai kartais girti skambina savo vaikams arba juos pasiėmę girtauja (7 atv.). Tėvų šeimoje vaikai negali jaustis saugiai: tėvai prisigeria, rėkauja, kartais kyla muštynės, vaikai lieka be priežiūros. Nuvykusi aplankyti mamos viena mergaitė buvo mušama. Vienam berniukui mamos namuose teko iškęsti nepažįstamų girtų vyrų rėkavimus, muštynes, po to su jais buvo paguldytas miegoti.
Kai vaikai grįžta po tokių susitikimų, jų elgesys būna pasikeitęs: vaikai būna pasimetę, susikaustę, nenori kalbėtis su globėjais arba visą vakarą verkia. Po susitikimo su mama, vienas berniukas nupiešė piešinį labai tamsiom spalvom ir tol jį braukė, kol visiškai nebuvo galima įžiūrėti jokio vaizdo (globėjos teigimu, tokių dalykų anksčiau nebūdavo). Vaikai nemiega arba per miegus šaukia, vienai mergaitei padidėjo naktinio šlapinimosi problemos.
Globėjos stebėdamos vaikų ir tėvų santykius pastebi, jog kai kurios motinos yra įpratusios ką nors kaltinti nors tam ir nėra pagrindo. Nepagrįstų kaltinimų neišvengia ir vaikai (4 atv.). Atrodo, kad kai kurios motinos, susitikusios su vaikais, be priekaištų ir kaltinimų vaikams ir visiems aplinkiniams net neturi ką pasakyti. Vaikai jautriai reaguoja į tokius motinų pasisakymus: jie patiki kad, pateko į globą, nes buvo blogi; mama jų nelanko, nes jie blogai elgiasi globoje, vaikai galvoja, kad yra visiškai blogi. Globėja pasakoja: “Jie paskambino mamai. Šnekėjo šnekėjo, kaip pradės verkti: - Neateis mama pas mane daugiau, neateis! – Kodėl? – Todėl, kad aš neklausau. – Tai, kad tu klausai, tu geras.”
Kartais tėvai vedasi vaikus pas savo girtaujančius draugus, arba motina nusiveda pas vaikų tėvą (kuriam uždrausta susitikti su vaikais). Motinos prigrasina vaikus, kad jie niekam to nepasakotų. Tokiu atveju vaikai yra mokomi meluoti (globėjai nurodė tris atvejus, kai vaikai melavo grįžę po susitikimų).
Esant tokioms sąlygoms, vaikai ir patys nelabai nori susitikimų su tėvais. Šeši vaikai sako, kad jie nenorėtų dažnai susitikinėti su tėvais.
Iš to kas buvo pasakyta, galima teigti, kad vaikų jausmai po susitikimų su tėvais labai susijaukia ir šitoje srityje jiems reikalinga speciali pagalba. Todėl čia, pateiksiu kai kurių autorių pastebėjimus apie tėvų ir vaikų susitikimus. D. Kline ir H.M. Overstreet nurodo, kad tėvai kartais bando varžytis su globėjais, jie stengiasi pasirodyti geresniais, atneša vaikams įvairių dovanų, daug leidžia, stengiasi suvilioti nerealiais pažadais. Kartais kyla konfliktai tarp tėvų ir globėjų. Tėvai globėjams jaučia priešiškus jausmus ir dėl to kartais juos įžeidinėja. Atsiranda, tarsi, triguba kova: tarp vaiko, tėvų ir globėjų. Kaip nurodo minėti autoriai, į tėvų ir globėjų santykius būtinai turi įsijungti socialinis darbuotojas. Nes minėtas tėvų elgesys vaikui sukelia nerimą, trukdo vaiko gydymui (treatment), gali pakenkti vaiko vystymuisi. Planingo socialinio darbo nebūvimas duoda nebylų sutikimą tėvų manipuliacijoms. Todėl tėvų ir vaikų susitikimai turi būti organizuojami taip, kad būtų ne tik nekenksmingi, bet turėtų ir gydomą poveikį [Kline D., Overstreet H.M., 1972].
E. Glickman nurodo, jog kai kurie vaikai pradeda realiai vertinti savo tėvus ir su jais nebenori susitikinėti. Tačiau toks sprendimas verčia vaikus pasijusti kaltais. Atsiradęs kaltės jausmas trukdo sukurti gilius santykius su kitais žmonėmis. Glickman aprašo atvejį, kai motina suvokdama, kad realiai negalės įveikti savo problemų ir pasiimti vaiko į šeimą, vis tie žadėdavo vaikui ji pasiimti. Vaikas buvo traumuojamas tokio motinos elgesio. Motina savo pažadų netesėdavo ir vaikas būdavo nusivylęs, jausdavo nepasitenkinimą. Socialinė darbuotoja ėmėsi spęsti iškilusios problemos: susitikime dalyvaujant motinai ir vaikui darbuotoja pareiškė, kad motina yra išreiškusi norą pasiimti vaiką į namus; tačiau taip pat priminė motinos pasisakymą, jog to padaryti neįmanoma. Taip vaikas sužinojo, kad yra mylimas, nors ir negali sugrįžti į šeimą. Tolimesnis darbas su vaiku padėjo jam suvokti motinos bejėgiškumą ir kad tai yra tikroji jo buvimo globoje priežastis. Toks supratimas leido vaikui pradėti formuoti naujus santykius su suaugusiais.
Glickman teigia, jog net ir esant daugeliui neigiamų susitikimų aspektų, tėvų ir vaikų kontaktai yra labai svarbūs. Jeigu tėvai vaiko nelanko, jam būna skaudu, nes jis galvoja, kad tėvai iš viso nenori jo matyti. Žinoma, vaikas kartais tarsi “pakimba” tarp tikrosios ir globėjų šeimos. Jam būtina padėti suvokti realią situaciją [Glickman E., 1957].

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis