1999 m. gegužės 19 d.

Socialinė adaptacija globoje.Priedas

turinys

Čia bus vaikų piešiniai

turinys

Socialinė adaptacija globoje.Literatūra

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

LITERATŪRA
  1. Berger P. Sociologija. - K.: Litterae Universitatis, 1995. - 195 p.
  2. Bieliauskaitė R. Iš kur atsiranda agresija // Sandora. - 1999. - Nr. 3. p. 18-19
  3. Braslauskienė R. Bešeimių vaikų ugdymo ypatumai // Lietuvos šeima. Mokslinės- praktinės konferencijos “Lietuvos Šeima: Tradicijos ir Ateitis” įvykusios Vilniuje, 1994 m. spalio 25-26 d.d., medžiaga / Red. M.Taljūnaitė, V.Stankūnienė, A.Žvinklienė. -V.: Lietuvos Filosofijos ir Sociologijos Institutas, 1995. P. 146-149
  4. Bulotaitė L. Priklausomybių psichologiniai aspektai. - V.: Vilniaus universitetas, 1998. - 50 p.
  5. Čekuolienė D. Prieraišumas: teoriniai aspektai ir tyrimo galimybės // Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Psichologija. – V.: Vilniaus universiteto leidykla, 1991, p.114-128
  6. Fromas Ė. Turėti ar būti? – V.: Mintis, 1990. - 284 p.
  7. Furst M. Psichologija. - V.: Lumen, 1998. - 368 p.
  8. Jekentaitė L. Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė. – V.: Mintis, 1992. - 135 p.
  9. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. – V.: Lumen, 1995. - 192 p.
  10. Kukauskas R. Paauglių, globojamų šeimose ir institucijose, elgesio palyginimas: Magistro tezės / Vad. prof. W. Mezan; VDU: Soc. rūpybos prof. studijų centras. - K., 1995. - 49 p.
  11. Kukauskas R. Prieraišumo teorija: [“Pastogėje” 1998 m. įvykusio seminaro medžiaga]
  12. Leliūgienė I., Žmogus ir socialinė aplinka: Vadovėlis. - K.: Technologija, 1997. - 302 p.
  13. Lietuvos Respublikos Vaiko Globos Įstatymas // Valstybės žinios. - 1998, kovo 24, p. 3-7
  14. Lietuvos vaikai. - V.: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1998. - 60p.
  15. Markauskienė V. Socialinių įgūdžių ugdymo popamokinėje veikloje – teatrinių užsiėmimų metu (pradinėje mokykloje) // Mokytojo veikla – ieškojimų ir sprendimų kelyje: Straipsnių rinkinys / sudarytoja A.Zaukienė. – V.: Kronta, 1998. P. 144-161
  16. Mastauskaitė R. Auklėjimo mitai // Psichologija Tau. – 1999, - Nr.3, p. 36-37
  17. Mielke U. Geriau supraskime sunkius vaikus. - V.: Lektūra, 1997. - 120 p.
  18. 1997 m. projekto “Šeimos terapija gatvės vaikams” ataskaita / Ataskaitą pateikė R.Kukauskas, A. Kazickienė. - K.: Pastogė, 1998. - 18 p.
  19. Navaitis G. Psichologinė parama vaikui. - V.: Tyto alba, 1997. - 184 p.
  20. Paraiška Švietimo ir Mokslo ministerijos “Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos” konkursui / paraišką pateikė R.Kukauskas. - K.: Pastogė, 1997. - 11 p.
  21. Petrikaitienė L. Vaikų bendrija šeimoje: socialiniai vaidmenys ir jų transformacija // Socialinės grupės: raiška ir ypatumai / Atsakingoji redaktorė ir sudarytoja A. Vosyliūtė. - V.: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Lietuvos sociologų draugija, 1998. P. 363-373
  22. Pluzek Z. Pastoracinė psichologija. - V.: Amžius, 1996. - 319 p.
  23. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1997. - V.: Jungtinių tautų vystymo programa, 1997. - 135 p.
  24. Psichologijos žodynas / Spec. redaktoriai R.Augis, R.Kočiūnas. - V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. - 368 p.
  25. Raslavičienė G. Apleistų ir paliktų vaikų, augančių institucijoje, psichologiniai ypatumai. Socialinio darbo galimybių apžvalga: Magistro tezės / Vad. prof. A.Goštautas; VDU: Soc. rūpybos prof. studijų centras. - K., 1994. - 105 p.
  26. Rotteris J.B. Socialinio išmokimo modelis // Psichologai apie žmogaus raidą: iš XX a. Lietuvos ir užsienio psichologijos: antologija / sudarė M. Garbačiauskienė. - K.: Šviesa, 1999. P. 393-404
  27. Sammon S. Alkoholikų vaikų problemos // Sandora. - 1999, - Nr. 3, p. 12-15
  28. Staskevičienė V. Globojančios šeimos ir jų socialinė parama: Magistro tezės / Vad. kun. dr. A.Jagelavičius; VDU: Soc. rūpybos prof. studijų centras. - K., 1998. - 73 p.
  29. Suslavičius A. Socialinė psichologija: vadovėlis. - V.: Vilniaus universiteto leidykla, 1998. - 173 p.
  30. Šeimos narių netektis ar atsiskyrimas ir vaidmenų pakitimai: [Socialinės rūpybos profesinių studijų metodinė medžiaga] // Socialinis darbas su šeima ir individu. - 8 p.
  31. Trimakas K.A. Asmenybės raida gyvenime: I. Egzistencinio apsisprendimo psichologija. K.: Tarpdiecezinės Katechetikos Komisijos leidykla, 1997. - 326 p.
  32. Vaiko globos organizavimo nuostatai. Patvirtinta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998m. 07 26 d. įsakymu Nr. 126. - 5 l.
  33. Vaikų globos steigimo priežastys: [“Pastogės” informacinis lapas. 1998]
  34. Vaikų globos, socialinių paslaugų vaikams ir šeimoms vystymo planas 1998 m. / Parengė B. Valmienė, I. Svirskaitė. - K.: Kauno miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba, 1998. - 38 p.
  35. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos: Monografija mokyklų studentams. - V.: Lietuvos teisės akademija, 1997. - 217 p.
  36. Žukauskienė R. Raidos psichologija. - V.: Margi raštai, 1998. - 364 p.
  37. Bowlby J. Attachment and Loss. Vol. 2. Separation: Anxiety and Anger. - New York: Basic Books, 1973. - 456 p.
  38. Burns N., Grove S.K. Understanding nursing research. - Philadelphia: W. B. Saunders Company, 1995. - 585 p.
  39. Fahlberg Vera I. A Child’s Journey Trough Placement. - Indianapolis: Perspectives Press, 1991. - 431 p.
  40. Glickman E. Child Placement through Clinically Oriented Casework. - New York: Columbia University Press, 1957. - 448 p.
  41. Hagan H.R. Foreword // Littner L. Some Traumatic Effects of Separation and Placement. - New York: Child Welfare League of America, 1976. P. 5-6
  42. Kadushin A. Martin J.A. Child Welfare Services. Fourth Edition. - New York: Maccmillan, 1988. - 784 p.
  43. Kline D., Overstreet H.M. Foster Care of Children: Nurture and Treatment. - New York: Columbia University Press, 1972. - 316 p.
  44. Lee T.W. Using Qualitative Methods in Organizational Research. - Thousand Oaks: International educational and Professional Publisher, 1999. - 190 p.
  45. Littner L. Some Traumatic Effects of Separation and Placement. - New York: Child Welfare League of America, 1976. - p. 32.
  46. Tutty L.M., Rothery A.M., Grinell R.M., Jr., Qualitative Research of Social Workers. - Boston: Allyn and Bacon, 1996. - 229 p.
  47. Àèíñâîðç Ì. Îáðàòèì ëè ýôôåêò äåïðèâàöèè // Ëèøîííûå ðîäèòåëüñêîãî ïîïå÷èòåëüñòâà/ Ðåä. -ñîñò. Â.Ñ.Ìóõèíà. - Ì.: Ïðîñâåùåíèå, 1991. - C. 161-165
  48.  Áîóëáè Äæ. Äåòÿì - ëþáîâü è çàáîòó // Ëèøîííûå ðîäèòåëüñêîãî ïîïå÷èòåëüñòâà/ Ðåä. -ñîñò. Â.Ñ.Ìóõèíà. - Ì.: Ïðîñâåùåíèå, 1991. - C. 144-154
  49.  Äåòè ðèñêà â Öåíòðàëüíîè è Âîñòî÷íîè Åâðîïå. Óãðîçû è íàäåæäû: Èññëåäîâàíèå ïîëîæåíèÿ â ñòðàíàõ ñ ïåðåõîäíîè ýêîíîìèêîè. Ðåãèîíàëüíûè ìîíèòîðèíãîâûè äîêëàä Nr. 4, UNICEF International Child Development Centre Florence, 1997. - 175c.
  50.  Ëîíãìåèåð È., Ìàòåè÷åê Ç. Ïñèõè÷åñêàÿ äåïðèâàöèÿ â äåòñêîì âîçðàñòå. - Ïðàãà, 1984. - 334 c.
  51.  Íàë÷àäæÿí À.À. Ñîöèàëüíî-ïñèõè÷åñêàÿ àäàïòàöèÿ ëè÷íîñòè (ôîðìû ìåõàíèçìû è ñòðàòåãèè ). - Åðåâàí: Èçä-âî ÀÍ Àðìÿíñêîè ÑÑÐ, 1988. - 263 c.
  52.  Ïñèõè÷åñêîå ðàçâèòèå âîñïèòàíèêîâ äåòñêîãî äîìà / Ïîä ðåä. È.Â.Äóáðîâèíîè, À.Ã.Ðóçêîè; Íàó÷íî. -èññëåä. èí-ò îáùåè è ïåäàãîãè÷åñêîè ïñèõîëîãèè Àêàä. ïåä. íàóê ÑÑÑÐ.- Ì.:Ïåäàãîãèêà, 1990. - 264 c.
  53.  Ñîöèàëüíàÿ àäàïòàöèÿ äåòåè â äîøêîëüüíûõ ó÷ðåæäåíèÿõ/ Ïîä ðåä. Ð.Â.Òîíêîâîè-ßüïîëüñêîè è äð. - Ì., 1980. - 235 c.
  54.  Ôðåèä À. Ðàçëóêà ñ ìàòåðüþ. // Ëèøîííûå ðîäèòåëüñêîãî ïîïå÷èòåëüñòâà/ Ðåä. -ñîñò. Â.Ñ.Ìóõèíà. - Ì.: Ïðîñâåùåíèå, 1991. -Ñ. 142-143


ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.6.2

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis 6.2. Rekomendacijos socialinio darbo praktikai. Išryškėjus problemoms, galima matyti, kuriose srityse vaikams labiausiai reikalinga pagalba, o kurie reiškiniai vaikų globoje yra skatintini. Todėl baigdamas, pagal aukščiau paminėtas temas, pateiksiu rekomendacijas socialiniam darbui su vaikais: 1. – Lietuvoje reikia aiškiau apibrėžti vaikus žalojantį elgesį šeimoje. – Kartais problemos šeimoje tęsiasi ilgą laiko tarpą. Darbą su šeima reikėtų pradėti nelaukiant galutinės krizės, kai vaikai yra stipriai sužaloti, o tėvams beveik nebeįmanoma padėti. 2. – Organizuojant vaikų globą reikia atsižvelgti, kad naujoje šeimoje globotiniai jaučiasi saugiau, kai joje yra kitų vaikų. Vaikų negalima atskirti nuo jų brolių ar seserų. – Perkeliant vaiką į naują šeimą pirmiausia reikia jį supažindinti su būsimais globėjais ir jų šeimos nariais, paaiškinti vaikui apie naujus socialinius santykius. – Dirbti su vaiku individualiai: padėti jam suvokti ir išreikšti savo tikruosius jausmus, kad jie nebūtų slopinami arba netinkamai perkeliami. 3. ir 4. – Vaikui apsigyvenus globėjų šeimoje, socialiniai darbuotojai turėtų atpažinti netinkamo vaikų prisitaikymo šeimoje apraiškas, vaikų naudojamus gynybinio elgesio mechanizmus ir strategijas, kad galėtų padėti vaikams išsiugdyti adekvačius adaptavimosi ir socialinio bendravimo įgūdžius. 5. – Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į vaikų ir tėvų santykius. Dirbant su tėvais, skatinti: tinkamų bendravimo su vaikais įgūdžių susiformavimą; jų atsakomybės už savo veiksmus, santykiuose su vaikais, jausmą. Tėvams reikia padėti suvokti savo neatsakingų pažadų neigiamą poveikį vaikui. – Individualiai dirbti su vaikais, padedant jiems pamatyti realią jų santykių su tėvais situaciją. 6. – Paruošti globėjus ir jų šeimos narius priimti naują asmenį į namus. Globėjų vaikams turi būti paaiškinta apie galimus santykių šeimoje pasikeitimus, atsiradus naujam vaikui. Globėjų vaikai turi būti supažindinami su galimomis globotinių socialinio elgesio problemomis. – Naudinga ir vėliau teikti globėjų vaikams socialinį palaikymą, nes būtent jie dažnai tampa globotinių draugais ir įtakoja jų elgesio pasikeitimus. – Socialiniai darbuotojai, atsižvelgdami į padarytą vaiko įvertinimą, turėtų teikti rekomendacijas globėjams, nes pastarieji įgauna didžiausią vaikų pasitikėjimą ir gali rezultatyviai padėti vaikui. ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.6.1.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

6.APIBENDRINIMAS IR REKOMENDACIJOS

6.1. Apibendrinimas.
Apibendrinant tyrimo duomenų analizę, globoje esančių vaikų socialinės adaptacijos klausimu, galima išskirti kai kuriuos bendrus dalykus:
a) Į globą patekę vaikai negali patys kontroliuoti daugelio, juos traumuojančios situacijos, faktorių, kurių svarbiausi yra išsiskyrimas su tėvais, persikėlimas į globėjų šeimą, tolimesni santykiai su jų tėvais. Žinoma, kartais vaikai bando kontroliuoti situaciją, tačiau ta kontrolė nebūna tiek sėkminga, kiek jie norėtų. Todėl vaikų pasiriktos įveikimo strategijos, visų pirma, yra skiriamos susitvarkyti su iškylančiais jausmais, o tai kartais sukelia naujų vaiko elgesio socialinėje aplinkoje problemų.
b) Vaikams patekus į globėjų šeimą, jaučiamas kontrastas tarp globotinių ir globėjų vaikų elgesio įgūdžių. Globojamas vaikas yra įpratęs elgtis pagal savo tikrosios šeimos normas, kurios buvo nepalankios asmenybės vystymuisi. Savo šeimoje išmoktas elgesys vaiko yra perkeliamas į naują socialinę aplinką – globėjų šeimą. Daugelio vaikų, patekusių į globėjų šeimą, problemų įveikimo strategijos ir kiti elgesio įpročiai pradeda keistis, nes senasis elgesys naujoje ir saugioje aplinkoje būna nenaudingas ar net žalingas, tačiau tam reikia ilgesnio laiko.
c) Remiantis pastebėjimais, kad vaikai, visų pirma, turi susitvarkyti su savo jausmais ir išmokti naujų elgesio įgūdžių, o taip pat tolimesne duomenų analize, išryškėjo globotinio ir globėjų šeimos narių sąveikos svarba vaiko socialinei adaptacijai.

Čia pateiksiu analizės santrauką pagal iškilusias temas:
1. Prieš ateidami į globėjų šeimą vaikai yra patyrę apleistumą, nepriežiūrą. Kiekvienoje šeimoje buvo tėvų girtavimo atvejai. Kai kurie vaikai buvo patyrę fizinį smurtą. Šeimoje buvo sumišę vaidmenys.
2. Patekusių į globą vaikų elgesyje atsispindi nerimo reakcijos kylančios dėl išsiskyrimo ir nesaugumo jausmo patekus į naują šeimą (vaikai dažnai bijo nepažįstamų suaugusiųjų). Vaikai demonstruoja agresyvumą, apatiją ar kt. probleminį elgesį.
3. Kiti elgesio ypatumai, atrodo, yra atsinešti iš šeimos (nors griežtai reakcijų į išsiskyrimą ir įprasto vaikams elgesio atskirti negalima): nesaikingas maitinimasis pradžioje, perdėtas vyresnių mergaičių noras rūpintis mažesniais, netinkamas seksualinis elgesys.
4. Vaikai naudoja įvairias gynybinio elgesio formas. Mergaitės dažniau renkasi “gudraujantį” elgesį, o berniukų elgesyje būna daugiau agresijos. Toks elgesys yra skirtas nepageidaujamų emocijų įveikimui, tačiau sukelia tarpasmeninių sunkumų.
5. Kaip atskira problema išryškėjo vaikų ir tėvų santykiai. Tėvai labai lengvai pažada vaikams greitai susitvarkyti ir juos pasiimti, pažada juos lankyti. Kadangi tėvai savo pažadų nevykdo, vaikai yra pastoviai traumuojami, o tai neigiamai įtakoja vaiko adaptaciją globėjų šeimoje.
6. Teigiamai vaikus veikia globėjų šeima. Iš globėjų vaikų globotiniai perima naujo elgesio modelius, išmoksta daug socialinių įgūdžių. Vaikai prisiriša prie globėjų, išmoksta pasitikėti suaugusiais. Dar vienas teigiamas dalykas – globėjų skatinami vaikai atranda savo kompetencijos sritį. Dažniausiai tai būna kūrybinė veikla: piešimas, darbeliai, muzika ir pan.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.5.4.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

5.4. Globotinio sąveika su globėjų šeima
Vaikai, patekę į globėjų šeimą sąveikauja su visais jos nariais. Tiek vaikai, tiek šeimoje esantys nariai privalo prisitaikyti vieni prie kitų. Manoma, kad narių padaugėjimas sukelia stresą visiems šeimos nariams, todėl būtina visų narių adaptacija. “Individai prisitaiko ne tik prie streso, bet ir prie kiekvieno kito šeimos nario adaptacijos, (...)” [Šeimos narių netektis ar atsiskyrimas ir vaidmenų pakitimai].
Kartais prisitaikymas būna konfliktiškas ar visai neįmanomas. Tiriamų atvejų vaikams kritinis prisitaikymo momentas atrodo jau yra praėjęs. Tačiau kelios mergaitės visai nepritapo prie ankstesnių savo globėjų ir globos vietą turėjo pakeisti. Viena mergaitė teigia, kad ankstesnės šeimos vaikai ją gąsdindavo. Tiek globotinės, tiek globėjai nebuvo patenkinti vieni kitais.

Sąveika su šeimoje gyvenančiais vaikais. Surinkti duomenys rodo, kad labai yra svarbi sąveika tarp globotinio ir kitų šeimos vaikų.
Pradžioje kartais iškyla konfliktų. Globėjų vaikai arba anksčiau į globą patekę globotiniai, pavyduliauja, nenori dalintis savo padėtimi su naujokais. Globėja pasakojo, jog Živilei patekus į globą, du mėnesius globoje išbuvusi Jurgita pareiškė nepageidaujanti, kad naujokė gyventų kartu. Išvarginta globos vietos keitimų, Živilė neprieštaravo ir buvo besutinkanti su Jurgitos reikalavimu: - tai gal aš prašysiu kad mane perkeltų kitur. Globėja, atsitiktinai nugirdo mergaičių pokalbį ir konfliktas buvo išspręstas.
Globėjai pastebi, kad vaikams yra žalinga, kai toje pačioje šeimoje yra globojami paaugliai. Mažesnieji bijo paauglių, būna sukaustyti. Paaugliams prasideda maištavimo periodas ir jie kartais viešai keikiasi, rūko, naudoja alkoholį.
Kai kurie globėjai baiminasi, kad globotiniai rodo neigiamą pavyzdį jų vaikams (pvz., agresyvumą), tačiau neįvardino, kad vaikų elgesys realiai pablogėtų. Kartais į globą ateinantys vaikai neturi bendravimo įgūdžių ir su jais kitiems vaikams būna sunku. Štai pvz., Lukui ir Edgarui atėjus į globą šeimos vaikai stengėsi juos priimti. Tačiau patyrę globotinių bendravimo trūkumus, vaikai pradėjo pastaruosius žeminti ir atstūminėti.
Čia dar reikia paminėti, kad praktiškai visi globotiniai nuolaidžiauja globėjų vaikams ir pripažįsta jų autoritetą. Globėjų aiškinimu, autoritetas įgyjamas ne todėl, kad vieni yra globėjų vaikai, o kiti ne. Jų vaikai turi daugelį gerų socialinių įgūdžių ir taip išsikovoja neformalų autoritetą.
Tačiau labai aiškiai ryškėja, jog teigiamas kitų vaikų, esančių šeimoje poveikis yra daug didesnis. Kaip buvo minėta, globos pradžioje vaikai dažnai nepasitiki suaugusiais ir kai šeimoje būna kitų vaikų, jie jaučiasi daug saugiau. Viena mergaitė labai nenorėjo važiuoti į globėjų šeimą. Mergaitė papasakojo, jog ją gąsdino tai, kad globėjai yra senyvo amžiaus ir jų namuose negyveno vaikai. Vėliau mergaitė labai apsidžiaugė, kad darbo dienomis šeimoje gyvena globėjos anūkas, o ir patys globėjų sūnūs dažnai apsilanko su savo šeimomis. Kiti vaikai taip pat nurodė, kad jiems patinka, kai šeimoje yra daugiau vaikų.
Kartais į globą patekę vaikai pirmiau susidraugauja su šeimos vaikais, o tik po to, dažnai pagal matomą pavyzdį pradeda bendrauti su globėjais.
Globėja pasakojo apie teigiamą globotinių pasitikėjimo jos dukra poveikį. Motina pastoviai nuteikinėja savo vaikus prieš globėją. Tačiau kai vaikams autoritetu yra globėjos dukra – nuteikinėjimas netenka jėgos. Vaikai perima tokį požiūrį ir elgesio su globėja modelį, kokį turi jos dukra.
Atrodo, kad labai teigiamai vaikus veikia bendri intelektualiniai ar vaidmeniniai žaidimai. Tų žaidimų iniciatoriai iš pradžių būna globėjų vaikai, o po to ir patys globotiniai imasi iniciatyvos. Globėjai su dideliu susižavėjimu pasakojo apie vaikų rengiamus koncertus, vaidinimus: – Jie tokius spektakliukus suorganizuoja, kad ir suaugusiems kartais verta pažiūrėti...–
Literatūroje nurodoma, ”(...) kad teatrą žaidžiantys vaikai lengviau sutramdo savo charakterį, sugeba su autoironija pažvelgti į savo poelgius, prisitaikyti prie grupės draugų, moka sumažinti įtampą, auga guvūs ir laisvi” [Markauskienė V., 1998]. Todėl vaikų vaidinimai globėjų šeimoje yra labai pageidautinas reiškinys.
Dar reikia paminėti, kad vaikai labai nerimauja jeigu yra išskiriami su savo broliais ar sesėm (nors jų tarpusavio santykiai ir nebūna labai draugiški). Kai kurie iš tiriamų vaikų į šeimą pateko anksčiau arba vėliau už savo brolius. Jie vis klausinėdavo, kada šeimoje apsigyvens brolis ar sesuo. Globėja pasakojo, koks buvo berniuko džiaugsmas, kai į šeimą atvežė jo brolį: – Jie apsikabino ir ilgai laikė vienas kitą glėbyje, kaip suaugę. –
Reikia atsiminti, kad Lietuvos Respublikos Vaiko Globos Įstatymas nurodo brolių ir seserų neišskirtinumo principą.

Sąveika su globėja. Kokia bebūtų svarbi sąveika su kitais šeimos nariais, “centras” tiriamų vaikų šeimose yra globėja. Vyrai globėjai, nors ir turi autoritetą vaikų akyse, su vaikais praleidžia mažiau laiko ir, atrodo, nedaro tokios didelės įtakos vaiko socialinei adaptacijai. Dažniausiai vaikus auklėja globėja, ji parenka vaikų auklėjimo stilių šeimoje. Daugelis vaikų pasakė, kad jiems patinka būti su globėja. Kai kurie vaikai pasakė, jog jie norėtų būti panašūs į savo globėją.
Kaip jau buvo minėta, kartais vaikai kurį laiką nepasitiki ir stebi suaugusius. Tuo momentu globėjai jaučiasi nesmagiai, kad negali susilaukti globotinių atsako į jiems rodomą meilę ir rūpestį. Bet vėliau vaikai prisiriša prie savo globėjų. Vaikai siekia globėjų meilės ir dėmesio. Daugelis vaikų nori fizinės globėjų artumos. Jie ateina prisiglausti, nori sėdėti globėjai ant kelių, prašo, kad juos paglostytų.
Kalbant apie prisirišimą, reikia paminėti kai kurias problemas. Kai kuriais atvejais galima pastebėti nesaugaus prisirišimo požymių. Vaikai kartais reikalauja dėmesio vien tik sau, pavyduliauja kitiems globotiniams: nori, kad kiti paliktų šeimą arba globėjai parodžius meilę broliui, jį primuša. Kai kurie vaikai pasidaro įkyrūs, stengiasi kontroliuoti globėjus. Kartais vaikai demonstruoja lipšnumą daugeliui žmonių be atrankos. Keli vaikai nustebino globėjus per staigiu prisirišimu. Kai kurie vaikai labai stengiasi įtikti globėjams, su suaugusiais būna labai geri (tuo tarpu su vaikais elgiasi grubiai). Čia dar galima atsiminti, kad besiformuojant prisirišimui vaikai bendravimui pasirenka tarpininką (žr. Vaikų elgesio strategijos ir mechanizmai). Atrodo, kad tokiom, kai kurių vaikų, nesaugaus prisirišimo apraiškom išgydyti reikia nemažai pastangų ir laiko.
Vaikams labai reikalingi globėjų paskatinimai. Jie siekia kiekvieną savo darbelį pademonstruoti globėjai, kad pastaroji įvertintų, pagirtų. Viena globėja, pastebėjusi, jog globotiniams labai svarbus jų piešinių ir darbelių įvertinimas pradėjo juos rinkti į dėžutę. Vaikams labai patinka kai globėja peržiūrinėja ar kitiems rodo jų darbelius. Globėja teigia, kad savo dukters (8 m.) piešinių nerenka, nes jos dukrai nėra tiek svarbus kitų žmonių įvertinimas, jai užtenka, kad ji darbą atliko.
Įgavę pasitikėjimą globėjais, kai kurie vaikai jaučia poreikį išsipasakoti. Tokios vaikų atvirumo akimirkos atpalaiduoja vaikuose susikaupusį jausmų srautą, o globėjai patyria savo pastangų įvertinimą. Jie apie vaikų išsipasakojimus kalbėjo su užuojauta, bet kartu jautėsi ir savotiškas globėjų pasididžiavimas, kad globotiniai jais pasitiki. Viena globėja, tiesiog su romantikos atspalviu, pasakojo: – ... buvo noras išsipasakoti. Aš jos neklausinėjau. Živilė išsipasakojo. Tuo momentu man net nesinorėjo girdėti tų dalykų, kokius ji pasakojo. Ir, dar toks kontrastas: buvom parke ant kalnelio, pina jinai tokį gražų vainikėlį (ji labai gražiai pina vainikus) ir liejasi ta išpažintis ... negeri dalykai. –
Vaikams labai patinka, kai globėjai kurį laiką praleidžia su jais. Vaikams patinka kai vakarais globėjai su jais susėda ir aptarinėja bendrus šeimos reikalus, elgesio problemas ar tiesiog kartu ką nors veikia. Ypatingai vaikai vertina, kai globėjai kalbasi asmeniškai su vienu vaiku. apie vieną vaiką globėja pasakė: – Jam atrodo, kad taip rimtai kalbuosi tik su juo vienu.
Nė vienas iš apklaustų globėjų nepasakė, kad jų globotiniai yra blogi. Globėjai nurodė, kad vaikai dažniausiai būna imlūs, stengiasi išmokti daugelio dalykų, tiek iš šeimos narių elgesio, tiek iš tiesioginių pamokymų.
Daugelis globėjų nurodė, kad auklėdami vaikus nedaro jiems spaudimo (ypač globos pradžioje), leidžia vaikams apsiprasti, patiems susiorientuoti. Globėjai skatina vaikų savarankiškumą, leidžia savarankiškai atlikti kokią nors užduotį. Reikia paminėti, kad daugelis globėjų vaikams duoda pareigų buityje, kurias vaikai įpranta atlikti savarankiškai. Viena globėja pasakojo, jog ji nenurodo, ką vaikai turėtų padaryti, o savo elgesiu išprovokuoja jų įsijungimą.
Maskauskaitė R. rašo, kad duoti vaikams atlikti kai kuriuos namų ūkio darbus yra naudinga jiems patiems. “Galutinis tikslas auklėjant vaikus – palydėti juos į jų pačių gyvenimą. Namų ūkio darbai moko atlikti darbą iki galo ir ilgainiui didina vaikų vertės supratimą” [Mastauskaitė R., 1999, p. 37]
Globėjų auklėjime išryškėja demokratinis auklėjimo modelis. Jie argumentuoja savo reikalavimus, skiriamas bausmes (niekur vaikai nebaudžiami mušimu). Toks demokratinio auklėjimo stilius netrukdo globėjams vaikus pamokyti. Globėjai aiškina vaikams, kad jie nekalti dėl tikrojoje šeimoje vykstančių dalykų; guodžia vaikus ištikus nesėkmėms; stengiasi sukelti jų savęs vertinimą; skatina bendradarbiauti su broliais ir kitais šeimos vaikais; stengiasi įdiegti broliams broliškumo jausmą; nurodo agresyvaus elgesio kenksmingumą. Ir, atrodo, kad globėjų pastangos, nors ne visada iš karto, susilaukia pozityvių rezultatų.
Kai kurie psichologų tyrimai suteikia optimizmo: “(...) maždaug 30% vaikų iš asocialios aplinkos vis dėlto užauga kūrybingi, sveiki, socialūs žmonės, tik gal turintys polinkį į padidintą įtampą. Kas jiems padėjo? Psichologinis atsparumas (...) būdingas vaikams, kurie turi gerą intelektą, ankstyvojoje vaikystėje turėjo artimą psichologinį ryšį su vienu žmogumi, nebūtinai iš šeimos, turėjo galimybę įsitraukti į gerą vaikų kolektyvą. Šis tyrimas parodo, kad prasminga įvairiausiais būdais rūpintis socialiai apleistais vaikais” [Bieliauskienė R., 1999, p.19]. Todėl galima tikėtis, kad ir globėjų šeimos socialinė aplinka padės globojamiems vaikams išsiugdyti psichologinį atsparumą.
Neabejotinai didelę naudą duoda tai, kad globėjai stengiasi įvertinti visą vaikų veiklą, jie stengiasi vaikus pagirti, skatina vaikus lankyti įvairius būrelius, dalyvauti užklasinėje veikloje. Globėjai padeda vaikams pastebėti kur jie galėtų save realizuoti. Į globą patenkantiems vaikams, bent iš pradžių, būna sunku mokytis ir jiems labai svarbu atrasti tas sritis, kuriuose būtų kompetentingi. Daugelis vaikų pasirenka meninę-kūrybinę veiklą: vaikai gražiai piešia, sugeba iš įvairių medžiagų padaryti meninių darbelių, dainuoja, išmoksta groti. Globėjai taip pat skatina jau minėtus vaikų vaidinimėlius.
Kaip pažymi E.H.Erikson, vaikai nuo 6 iki 12 metų sprendžia darbštumo – menkavertiškumo priešpriešą. Labai svarbu, kad vaikai išspręstų savo amžiaus problemą, nes tik tada vaikas yra tinkamai pasiruošęs tolimesniam amžiaus tarpsniui. Pagrindine šio amžiaus tarpsnio dorybe Erikson laiko kompetentingumą, sugebėjimą ir išmokti, ir tinkamai atlikti darbą. “Jei vaikas tinkamai neatsiliepia į šio mokymosi amžiaus uždavinius, yra pavojus, kad jame atsiras menkavertystės jausmas. (...) Mokymasis ir darbštumas gali būti pagrįsti įvairiomis vaikui suvokiamomis ir branginamomis vertybėmis: pavyzdžiui, vyresniųjų išsakytas pagyrimas, vidinis pasitenkinimas, darbo vaisiaus nauda ir kt.” [Trimakas K.A., 1997, p. 52]. Menkavertystės jausmas gali atsirasti: kai vaikai yra per mažai veiklūs, jų niekas neskatina, į jų pastangas ir atliktą darbą niekas nekreipia dėmesio; kai vaikas per jautriai reaguoja į nepasisekimus; kai suaugusieji vaiką menkina [Trimakas K.A., 1997].
Kaip galima matyti iš jau aptartų tyrimo rezultatų, globėjų šeimose vaikui yra sudaromos tinkamos sąlygos patenkinti savo amžiaus tarpsnio poreikius: vaikai globėjų šeimoje jaučiasi pakankamai saugiai, globėjai skiria jiems daug dėmesio ir paskatinimų. R. Braslauskienė rašo – “Vaikas negalės savęs realizuoti, jeigu jo saugumo, orumo, meilės ir pagarbos poreikiai nebus patenkinti ir, priešingai, vaikas nejaus nerimo, jeigu žinos, kad yra mylimas, kad reikalingas pasauliui, kad kiti jį gerbia ir jo nori” [Braslauskienė R., 1995, p. 148].

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.5.3.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

5.3. Vaikų susitikimai su tėvais
Mergaitė eidama susitikti su mama taria:
- Mama, einu pas mamą!
Mergaitė grįždama į globėjų šeimą taria:
- Mama, einu pas mamą!
(Globėjos pasisakymas apie vaikų būseną)

Jau nuo pirmųjų interviu pradėjo ryškėti gana rimta problema trukdanti vaikams adaptuotis globėjų šeimoje – neigiamas susitikimų su tėvais poveikis. Ši problema apima visus tiriamus vaikus, todėl ją reikėtų peržvelgti atskirai. Vaikai nori susitikimų, pasiilgsta savo tėvų, ir dėl to jie jautriai reaguoja į susitikimų kokybę ir dažnumą. Ypatingai vaikai kenčia, kai tėvai pažada juos lankyti, o po to ištisas savaites ar net mėnesius nesirodo (9 atv.). Tėvai dažnai neatsakingai žada, kad labai greitai išspręs savo problemas ir po kelių dienų ar savaičių juos pasiims pas save. Vaikai gyvena viltimi, laukia tėvų ištisas valandas, dienas, savaites ir t.t. Po to jie pasimeta, jau nebežino – tikėti ar ne savo tėvais. Bėgant laikui, tėvų ir vaikų santykiai keičiasi, vaikai nusivilia ir jau mažiau laukia savo tėvų (7 atv.). Tačiau, kai kuriems vaikams labai sunku netikėti savo tėvais, todėl net ir po daugelio nusivylimų jie vėl patiki savo tėvais ir ... vaikų laukia naujas nusivylimas, nauja trauma. Vienos mergaitės globėja pasakoja: “Vaikas visą laiką gyvena nerime, laukime ... Mama pasidaro “gera” ir ji pasako: “Jurgita, po savaitės kitos mes susitvarkysim ir bus viskas gerai ir tu sugrįši.” – Ir vaikas gyvena laukimu, viltim, ji pakylėta. Kiekvieną dieną laukia ... mama labai lengva ranka prižada: “Aš tau paskambinsiu, ateisiu.” – Neateina, neskambina. Jurgita dvi – tris valandas laukia, nenueina nuo telefono. Kažkas paskambino: – ”Ar ne mano mama?“ – ... įtampa atslūgsta. Atrodo, “Aš čia gyvenu” – į tą ritmą įsijaučia. Ir staiga tas pasaulis, tas tikrumas griūva, – va, vėl mama paskambino, vėl pasiims. O, mama greitai viską užmiršta.“ Netikrumo būsena, kurią sukelia santykiai su tėvais, atima daug psichinės energijos ir vaikai negali įeiti į normalų gyvenimo ritmą globėjų šeimoje.
Atrodo, kad tokia netikrumo būsena egzistuoja vaikų tėvų šeimoje. Apie alkoholikų šeimas rašoma, kad jose iškyla jausmų intensyvumo ir vaidmenų keitimo problemos. “Viskas – priešiškumas, nusivylimas ir pyktis ilgainiui parodo savo veidą. Atsiprašinėjimai kelia viltį, o tolesnis gėrimas atneša nusivylimą, pyktį, kaltinimus, abejones savo jėgomis, netekties ir vienišumo jausmą. Šiais jausmais pasidalijama, jie išplinta tarp šeimos narių ir vėl gimdo atsiprašinėjimus, arba pradedama gintis, pykti ir kaltinti kitus. Savo ruoštu, jausmų intensyvumas kyla [Šeimos narių netektis ar atsiskyrimas ir vaidmenų pakitimai].
Dar viena problema – tėvai nuteikinėja vaikus prieš globėjus (4 atv.). Vaikai būna pasimetę, nežino, kuo gi jiems tikėti. Tokiais atvejais globėjų ir vaikų bendravime iškyla sunkumų. Nors atrodo, kad globėjai sugeba įveikti sunkumus ir atstatyti gerus santykius su vaikais. Taigi, labiausiai nukenčia vaikų emocijos.
Patys susitikimai su tėvais kartais irgi būna vaikams žalingi. Tėvai kartais girti skambina savo vaikams arba juos pasiėmę girtauja (7 atv.). Tėvų šeimoje vaikai negali jaustis saugiai: tėvai prisigeria, rėkauja, kartais kyla muštynės, vaikai lieka be priežiūros. Nuvykusi aplankyti mamos viena mergaitė buvo mušama. Vienam berniukui mamos namuose teko iškęsti nepažįstamų girtų vyrų rėkavimus, muštynes, po to su jais buvo paguldytas miegoti.
Kai vaikai grįžta po tokių susitikimų, jų elgesys būna pasikeitęs: vaikai būna pasimetę, susikaustę, nenori kalbėtis su globėjais arba visą vakarą verkia. Po susitikimo su mama, vienas berniukas nupiešė piešinį labai tamsiom spalvom ir tol jį braukė, kol visiškai nebuvo galima įžiūrėti jokio vaizdo (globėjos teigimu, tokių dalykų anksčiau nebūdavo). Vaikai nemiega arba per miegus šaukia, vienai mergaitei padidėjo naktinio šlapinimosi problemos.
Globėjos stebėdamos vaikų ir tėvų santykius pastebi, jog kai kurios motinos yra įpratusios ką nors kaltinti nors tam ir nėra pagrindo. Nepagrįstų kaltinimų neišvengia ir vaikai (4 atv.). Atrodo, kad kai kurios motinos, susitikusios su vaikais, be priekaištų ir kaltinimų vaikams ir visiems aplinkiniams net neturi ką pasakyti. Vaikai jautriai reaguoja į tokius motinų pasisakymus: jie patiki kad, pateko į globą, nes buvo blogi; mama jų nelanko, nes jie blogai elgiasi globoje, vaikai galvoja, kad yra visiškai blogi. Globėja pasakoja: “Jie paskambino mamai. Šnekėjo šnekėjo, kaip pradės verkti: - Neateis mama pas mane daugiau, neateis! – Kodėl? – Todėl, kad aš neklausau. – Tai, kad tu klausai, tu geras.”
Kartais tėvai vedasi vaikus pas savo girtaujančius draugus, arba motina nusiveda pas vaikų tėvą (kuriam uždrausta susitikti su vaikais). Motinos prigrasina vaikus, kad jie niekam to nepasakotų. Tokiu atveju vaikai yra mokomi meluoti (globėjai nurodė tris atvejus, kai vaikai melavo grįžę po susitikimų).
Esant tokioms sąlygoms, vaikai ir patys nelabai nori susitikimų su tėvais. Šeši vaikai sako, kad jie nenorėtų dažnai susitikinėti su tėvais.
Iš to kas buvo pasakyta, galima teigti, kad vaikų jausmai po susitikimų su tėvais labai susijaukia ir šitoje srityje jiems reikalinga speciali pagalba. Todėl čia, pateiksiu kai kurių autorių pastebėjimus apie tėvų ir vaikų susitikimus. D. Kline ir H.M. Overstreet nurodo, kad tėvai kartais bando varžytis su globėjais, jie stengiasi pasirodyti geresniais, atneša vaikams įvairių dovanų, daug leidžia, stengiasi suvilioti nerealiais pažadais. Kartais kyla konfliktai tarp tėvų ir globėjų. Tėvai globėjams jaučia priešiškus jausmus ir dėl to kartais juos įžeidinėja. Atsiranda, tarsi, triguba kova: tarp vaiko, tėvų ir globėjų. Kaip nurodo minėti autoriai, į tėvų ir globėjų santykius būtinai turi įsijungti socialinis darbuotojas. Nes minėtas tėvų elgesys vaikui sukelia nerimą, trukdo vaiko gydymui (treatment), gali pakenkti vaiko vystymuisi. Planingo socialinio darbo nebūvimas duoda nebylų sutikimą tėvų manipuliacijoms. Todėl tėvų ir vaikų susitikimai turi būti organizuojami taip, kad būtų ne tik nekenksmingi, bet turėtų ir gydomą poveikį [Kline D., Overstreet H.M., 1972].
E. Glickman nurodo, jog kai kurie vaikai pradeda realiai vertinti savo tėvus ir su jais nebenori susitikinėti. Tačiau toks sprendimas verčia vaikus pasijusti kaltais. Atsiradęs kaltės jausmas trukdo sukurti gilius santykius su kitais žmonėmis. Glickman aprašo atvejį, kai motina suvokdama, kad realiai negalės įveikti savo problemų ir pasiimti vaiko į šeimą, vis tie žadėdavo vaikui ji pasiimti. Vaikas buvo traumuojamas tokio motinos elgesio. Motina savo pažadų netesėdavo ir vaikas būdavo nusivylęs, jausdavo nepasitenkinimą. Socialinė darbuotoja ėmėsi spęsti iškilusios problemos: susitikime dalyvaujant motinai ir vaikui darbuotoja pareiškė, kad motina yra išreiškusi norą pasiimti vaiką į namus; tačiau taip pat priminė motinos pasisakymą, jog to padaryti neįmanoma. Taip vaikas sužinojo, kad yra mylimas, nors ir negali sugrįžti į šeimą. Tolimesnis darbas su vaiku padėjo jam suvokti motinos bejėgiškumą ir kad tai yra tikroji jo buvimo globoje priežastis. Toks supratimas leido vaikui pradėti formuoti naujus santykius su suaugusiais.
Glickman teigia, jog net ir esant daugeliui neigiamų susitikimų aspektų, tėvų ir vaikų kontaktai yra labai svarbūs. Jeigu tėvai vaiko nelanko, jam būna skaudu, nes jis galvoja, kad tėvai iš viso nenori jo matyti. Žinoma, vaikas kartais tarsi “pakimba” tarp tikrosios ir globėjų šeimos. Jam būtina padėti suvokti realią situaciją [Glickman E., 1957].

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.5.2.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

5.2. Vaikų elgesio strategijos ir mechanizmai.

Reakcijos į persikėlimą.
Patekę į globą vaikai išgyvena didelę krizę ir jų elgesys būna žymiai pasikeitęs. Jų elgesys atspindi reakciją į išsiskyrimą, nesaugumo jausmą patekus į naują vietą ir kitus persikėlimo metu kylančius jausmus.
Bandydamas analizuoti vaikų elgesio problemas globos pradžioje susidūriau su kai kuriais keblumais: probleminis vaikų elgesys gali atspindėti jų reakciją į persikėlimą, bet tai gali būti ir įprastas vaiko elgesys. Todėl analizuojant duomenis kartais teko remtis žiniomis apie vaikų elgesį praeityje arba atsižvelgti į tai, kas pasikeitė vaikams pabuvus globoje ilgesnį laiką. Tai padaryti yra gana sunku, nes turimos žinios apie vaikų ankstesnį elgesį yra labai minimalios, o ir pačio elgesio globoje pasikeitimus galima traktuoti kaip reakcijų į perkėlimą pabaigą arba vaikams įprasto elgesio keitimu nauju elgesiu.
Dėl anksčiau minėtų priežasčių sunku nustatyti ir reakcijų į perkėlimą trukmę. Atrodo, kad kartais tai trunka kelias dienas, o kartais ir kelis mėnesius.
Visgi pabandysiu peržvelgti kai kurias vaikų elgesio problemas globos pradžioje, kurias galima būtų įvardinti, kaip reakciją į išsiskyrimą. Vaikai labai įvairiai reaguoja į išsiskyrimą ir persikėlimą. Kai kurie vaikai pirmąsias dienas ar savaites būna baikštūs, užsidarę ir visai nelinkę bendrauti, jie nepasitiki suaugusiais (kartais vaikai lieka uždari ilgesnį laiką), visai nesijuokia. Interviu metu trys vaikai sakė, kad jie bijojo naujos vietos. Globėjams atvažiavus pasiimti vaikų į šeimą, keli vaikai verkė ir nenorėjo važiuoti pas globėjus. Kai kurie vaikai verkdavo ir kitomis dienomis po persikėlimo, naktimis rėkdavo. Globėjų aiškinimu, vaikai pradžioje bijo suaugusiųjų, nes iš jų tikėjosi blogo elgesio, mušimo. Didelė dalis vaikų būna agresyvūs: dažnai mušasi su kitais vaikais, laužo daiktus, vaikus apima pykčio priepuoliai. Globėjų teigimu po kurio laiko agresyvumo kiekis sumažėja, nors ir vėliau kelia nemažai problemų (tai bus aptarta vėliau). Kai kurie vaikai grubiai bendrauja su suaugusiais ir kitais vaikais, rėkia.
Psichologai, stebėdami vaikus frustruojančiose situacijose, pastebėjo judesių aktyvumo ir agresijos reakcijas. Jeigu frustracijos tęsiasi ilgą laiką, vaikas gali pasidaryti apatiškas. Vaikas išmoksta savo reagavimo į frustraciją būdus perkelti į naujas situacijas. Dažnos ar ilgai trunkančios frustracijos gali suformuoti elgesio strategijas, kurios įtakoja vaiko gyvenimo stilių [Nalčadžian A.A., 1988].
Kaip nurodo L. Littner, vaikų nerimas dėl išgyvenamo persikėlimo, ne visada yra aiškiai demonstruojamas. Kartais nerimas pasireiškia vaikų somatinėmis reakcijomis [Littner L., 1976]. Kai kurie tiriamos grupės vaikai jautė poreikį suptis, kramtė nagus. Kaip pasakojo globėjai, viena iš sudėtingesnių problemų – vaikų naktinis šlapinimasis. Tai ypač pasireiškė globos pradžioje. Vėliau problemų sumažėjo, nors kai kuriems vaikams visai neišnyko. U. Mielke pažymi, kad įvairūs konfliktai, nervinė įtampa, išsiskyrimas su artimu asmeniu gali sukelti funkcinius pūslės sutrikimus. Nors kartais šlapinimosi problemas įtakoja ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, jeigu motina nesirūpina vaiku, vaikai nėra pratinami reguliariai eiti į tualetą, tai jie ir neįgyja tokio įgūdžio [Mielke U., 1997].
Tų vaikų, kurie prieš patekdami į globėjų šeimą yra buvę kitų globėjų šeimoje ar “Pastogės” namų programoje, reakcijos į išsiskyrimą būna ne tokios ryškios negu reakcijos, kurias rodė iš karto po atsiskyrimo nuo tėvų (tai atsispindi vaikų bylose “Pastogėje”). Kai kurie vaikai netgi patys norėjo apsigyventi globėjų namuose. Tačiau kiti vaikai būna ir daug apatiškesni, labiau nusivylę, tarsi jau pavargę kovoti už save.

Kitos elgesio problemos globos pradžioje.
Analizuojant vaikų elgesį, galima pastebėti ir kitas problemas, kurios nebūtinai yra reakcija į išsiskyrimą. Globėjams pirmiausiai krenta į akis kai kurių vaikų maitinimasis. Vaikai pirmomis dienomis valgo be jokio saiko, tarsi valgytų už visą dieną ar kelias; vaikai valgo neatsirinkdami maisto, valgo viską, kas paduodama; kai kurie vaikai pavalgę dar paprašydavo duonos. Tokį vaikų maitinimąsi paaiškina tai, kad vaikams tėvų namuose neretai trukdavo maisto, o kai jo gaudavo, vaikai stengdavosi “atsivalgyti”.
Iš šešių tiriamų mergaičių, keturios turėjo jaunesnių broliukų ar sesučių (trys pirmagimės ir viena vyresnioji mergaitė šeimoje). Trys iš jų ir patekusios į globą stengėsi globoti ir prižiūrėti jaunesnį broliuką ar sesutę. Pirmagimės rūpinosi trečiuoju savo šeimos vaiku, tuo tarpu su antruoju santykiai buvo labai konfliktiški. Ketvirtoji, iš minėtų mergaičių, buvo atskirta nuo savo sesutės, bet ji vis tiek stengėsi globoti ir auklėti mažesnį už save globėjos anūką. Literatūroje yra nurodoma, kad ir tinkamoje šeimoje augantis vyriausias vaikas turi didesnį atsakomybės jausmą, nes jis atsakomybės pratinamas nuo mažens, skatinamas prižiūrėti jaunesniuosius. Gimus antrajam vaikui šeimoje, vyresnysis išgyvena labai stiprų pavydo jausmą, tuo tarpu trečiasis priimamas su džiaugsmu [Petrikaitienė L., 1998]. Tačiau, kalbant apie tiriamąsias mergaites tenka pažymėti, kad jos savo broliukais buvo įpratusios rūpintis pernelyg stipriai. Tai neramino globėjas, nes jų tikrieji vaikai taip niekada nesielgdavo. Globėjos ilgai turėjo aiškinti, kad mergaitės nuo šiol nėra atsakingos už mažųjų priežiūrą ir kartais “vos ne per jėgą” turėjo atpratinti nuo tokio elgesio. Čia reikia atsiminti vaikų tikrosiose šeimose buvusį vaidmenų susikeitimą.
Globėjus taip pat šokiravo kai kurių mergaičių, neturinčių nė dešimties metų, netinkamas seksualinis elgesys (3 atv.). Mergaitės siekia berniukų dėmesio, juos užkabinėja. Viena mergaitė globėjos vaikams ir kitiems globoje esantiems berniukams šoko striptizą. Kitoje šeimoje, mergaitė, vaikams žaidžiant “šeimą”, mokė juos imituoti lytinį aktą. Ta pati mergaitė viešoje vietoje susiginčijusi su berniuku, vietoje argumentų atkišo nuogą užpakalį. Globėjai nurodo, kad mergaitės nevertina savęs, savo mergaitiškumo, jų samprata apie meilę ir šeimą yra iškreipta.

Gynybinio elgesio mechanizmai ir strategijos.
Reikia paminėti, kad jau anksčiau aprašytos reakcijos į išsiskyrimą taip pat yra gynybinio pobūdžio. Čia nebandysiu įvardinti visų vaikų naudojamo gynybinio elgesio elementų, nes tai yra gilesnės psichoanalizės objektas. Peržvelgsiu tik bendrai, atkreipdamas dėmesį į elementus, keliančius problemas sąveikoje su aplinkiniais. Literatūroje yra nurodoma, kad globoje esantys vaikai naudoja tuos pačius gynybinio elgesio būdus, kaip ir kiti vaikai ar suaugę [Littner L., 1976, Fahlberg V., 1991]. Dažniausiai yra naudojamas ne vienas mechanizmas ar strategija, o jų kompleksai, todėl juos teoriškai išskaidyti yra sunku [Nalčadžian A., 1988]. Tačiau norint suprasti vaikų adaptacijos globoje problemas yra būtina atpažinti gynybinį elgesį. Kiekvienas vaikas naudoja savitus gynybos būdus, todėl čia peržvelgsiu keletą atvejų (kad būtų galima geriau suprasti vaikų elgesį, pateiksiu platesnę informaciją apie kai kuriuos vaikus):

  • Jurgita (8 m.). Ji myli savo mamą, norėtų pas ją sugrįžti, tačiau mergaitė savo mamos gėdijasi, nenori, kad ji ateitų jos pasiimti iš mokyklos. Mergaitė slepia nuo kitų tiesą apie tėvus, ji viską norėtų matyti kitaip, daug fantazuoja, yra įpratusi meluoti. Nors Jurgita globoje yra jau beveik du metus, vis dar lengvai patiki mamos pažadais, kad ji susitvarkys ir pasiims ją į namus. Mergaitė gynybinį elgesį naudoja ir mokykloje, ir bendraudama su vaikais. Ji turi poreikį pirmauti lyderiauti, o jei tai nepavyksta naudojasi racionalizacija, pvz., per bėgimo varžybas mergaitė atsiliko nuo savo varžovės, nustojo bėgti ir apsimetė, kad jai labai skauda koją. Ji turi problemų su šlapinimusi, kartais apsišlapina netgi dieną, tačiau elgiasi taip, lyg nieko nebūtų įvykę: slepia nuo globėjos ir pati nepersirenginėja. Aplinkinius trikdo dar viena gynybinio elgesio apraiška, kai mergaitę bara, ji šypsosi. Globėjos sūnus nesupranta, kad tai jos gynyba ir galvoja, kad mergaitė iš jo šaiposi. Reikia paminėti, kad interviu metu, nepriklausomai apie ką buvo kalbama, mergaitė pastoviai šypsojosi (o kai kurios interviu temos jai tikrai turėjo būti nemalonios). Šiame atvejyje galima įžvelgti stipriai veikiančius gynybos mechanizmus ir strategijas: mergaitė naudoja neigimą, racionalizaciją ir kt.
  • Vida (10m.). Vidos veidas neatspindi tikrųjų jos jausmų. Džiaugsmingomis akimirkomis, jos veidas lieka abejingas, o kai ją kas nors bara, ji visai nerodo susijaudinimo (tačiau ji gali emocingai pasakoti apie kitus, pvz., apie savo seserį mergaitė pasakojo šypsodamasi ir labai teatrališkai). Vida stengiasi nieko neįžeisti, prie visų prisitaiko, nekelia daug reikalavimų. Globėją neramina ir dažnas mergaitės melas. Ji taip pat turi naktinio šlapinimosi problemų. Globėja pastebėjo, kad mergaitė iš ryto labai stengiasi paslėpti paklodes. Ji yra labai savarankiška, nes tėvų namuose turėdavo pati pasirūpinti savimi, tarp jos ir tėvų nebuvo emocinio kontakto – mama mergaitės niekada neglostydavo ir nesodindavo ant kelių, atrodo kad mergaitė nesusilaukdavo jokių teigiamų paskatinimų. Ir patekus pas globėją, ji neprašydavo jokios pagalbos, pvz., neprašydavo jokių reikmenų, kurių reikėdavo mokykloje (anksčiau mergaitė daug ką gaudavo iš kaimynų). Reikia paminėti, kad net profesionalai Vidą vertina labai skirtingai. Socialinė darbuotoja byloje įrašė, kad mergaitė yra linksma ir atvira. Tačiau, kai globėja dėl šlapinimosi problemų nuvedė mergaitę pas psichiatrą, jis nustatė, kad jos emocijos yra prislopintos. Taigi, kaip matome, vaikai, naudojantys gynybinį elgesį, vertinami labai skirtingai. Kad būtų galima pastebėti, kokios iš tikrųjų yra vaiko problemos ir kaip jis jas bando įveikti, kartais reikia didesnio dėmesio ir ilgesnio laiko.
  • Lukas (6 m.). Tai labai aktyvus, nenustygstantis vietoje berniukas. Jam yra sunku sukoncentruoti dėmesį. Jis neturi gerų bendravimo įgūdžių ir dėl to vaikai jį dažnai atstumia, skriaudžia. Jis iš globėjos reikalauja išskirtinio dėmesio sau. Globėjos teigimu, ji ir taip jam skiria daugiausiai dėmesio, o jam vis negana. Praėjus maždaug mėnesiui po persikėlimo į globėjų šeimą, kartą berniukas nespėjo nusiimti kelnių ir nusituštino. Patyręs, kad globėja jam skyrė dėmesį: padėjo nusiprausti ir persirengti, berniukas taip elgtis pradėjo kas antrą dieną.
  • Laima (8 m.). Ji stengiasi visaip gudrauti, konformistiškai prisitaikyti, įtikti. Štai vienas pavyzdys: mama, atėjusi aplankyti vaikų, susidomėjo, kodėl jos sūnaus globėja neleidžia į darželį. Girdint globėjai mama paklausė to savo dukters Laimos. Mergaitė atsakė: “Pasakyčiau, bet dabar negaliu”. Kaip pasakojo globėja, vaikų mama buvo priešiškai nusiteikusi globėjos atžvilgiu. Todėl mergaitės atsakyme galima įžvelgti norą įsiteikti mamai, tarsi tai, kad broliukas neeina į darželį yra smerktinas ir globėjos slepiamas dalykas. Globėja pastebi, kad Laima lygiai taip nori įsiteikti jai ir kitiems žmonėms: ji visada stengiasi elgtis ir kalbėti taip, kaip jos manymu norėtų ją matyti kiti. O netinkamai ji pasielgia tik tuo atveju, kai nesugeba atspėti suaugusiųjų minčių. Nors mergaitė yra emocinga ir linksma, savo tikrąsias mintis ir jausmus neretai nuslepia, jeigu jos manymu tai nepatiks suaugusiems.
Nagrinėdamas berniukų ir mergaičių gynybinį elgesį pastebėjau, kad ir berniukai ir mergaitės naudojasi tais pačiais ar panašiais gynybiniais mechanizmais ir strategijomis. Tik berniukai, ypač vyresni, tokios anksčiau aprašytos “gudraujančios” gynybos naudoja mažiau už mergaites. Berniukai taip pat rečiau meluoja. Jų gynyba dažniausiai pasireiškia per agresiją. Mergaitės irgi kartais mušasi, laužo daiktus, bet žymiai rečiau už berniukus.
Atskirą dėmesį reikia atkreipti į globoje esančių vaikų demonstruojamą agresiją. Kaip teigia globėjai, po kurio laiko muštynių skaičius tarp vaikų sumažėja. Kai kurie globėjai teigia, kad ir jų vaikai ne mažiau mušasi. Tačiau muštynėse neabejotinai skiriasi agresyvumo išraiška. Globotiniai, globėjų manymu dažnai mušasi visai be priežasties, jie praranda savitvardą. Keli vaikai patys pripažino, kad jiems nesmagu dėl juose kylančių pykčio priepuolių ir jie norėtų išmokti nesimušti. Kai kurie vaikai mušasi žiauriai, neatsirinkdami į kur kumščiuoja ar spiria, paleidžia kraują, muša gulintį. Globėja, nustebinta globoje esančių brolių žiauraus elgesio, papasakojo apie tai jų motinai. Globėja išgirdo paaiškinimą: - taip vaikus mušdavo jų tėvas.
Globėjai taip pat pastebi, kad tarp brolių "nėra tikro broliškumo", jie vienas kito nevertina. Broliai tarpusavy mušasi dar daugiau ir žiauriau negu su kitais vaikais. Broliškumas, globėjų skatinamas, atsiranda labai iš lėto.
Agresija dažnai nukreipiama prieš mažesnį ir silpnesnį už save. Kartais tai būna brolis, o kartais ir kiti vaikai. Globėja pasakojo, kaip globotinį įžeidė jos vyresnysis sūnus. Vietoje to, kad atkeršytų įžeidėjui, globoje esantis berniukas nuėjo pas jaunesnį globėjos sūnų ir jį be jokios priežasties primušė.
Taip pat jau buvo minėtas daiktų ir žaislų laužymas. Po kurio laiko vaikai mažiau laužo, bet globėjai pastebi, kad vaikai nevertina ypatingai savo ar brolių nuosavybės. Gobėjai nurodo, kad jie tiesiog negali turėti savo žaislų. Nors ir keista, globotiniai labai gerbia globėjų vaikų nuosavybę ir saugo jų žaislus. Kaip nurodo W. James, viena iš asmenybės komponentų yra materialusis Aš (kūnas, apranga, asmeninė nuosavybė). Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad vaikai save ir brolius vertina daug žemiau negu globėjų vaikus.
Psichologai atranda ryšį tarp agresijos ir frustracijos. G. Dollard nurodo: jeigu individas elgiasi agresyviai, tai labai didelė tikimybė, kad arba jis pats arba jam labai svarbi socialinė grupė yra frustruota. Ir atvirkščiai, kai žmogus yra frustruotas iš jo galima laukti agresyvaus elgesio [Nalčadžian A.A., 1988]. Tokia frustruojanti aplinka buvo daugelio iš tiriamų vaikų, o persikėlimas į nepažįstamą globėjų šeimą dažnai yra dar viena vaiką frustruojanti situaciją. Yra didelė tikimybė, kad kai kurie vaikai agresyviai elgtis buvo išmokę jau savo tikrojoje šeimoje. Todėl jie tokį elgesį perkėlė ir į globėjų šeimą.
A. A. Nalčadžian rašo, jog kartais agresija būna skiriama tiesiogiai frustratoriui, o kartais įvyksta agresijos perkėlimas. Agresija nukeliama į objektą, kuris neturi nieko bendro su frustratoriumi, yra nekaltas ir nesugeba gintis. Frustruoti vaikai dažnai pasirenka jaunesnio amžiaus tarpsnio vaikus, gyvūnus ar negyvus daiktus. Tai veda į santykių su aplinkiniais susvetimėjimą. Kartais agresija perkeliama į save. Tai pasireiškia savęs žalojimu, savęs kaltinimu ir įtakoja žemą savęs vertinimą [Nalčadžian A.A., 1988]. Čia pateikta teorija siejasi su tyrimo rezultatais. Buvo paminėti agresijos perkėlimo atvejai: agresijos perkėlimas į mažesnius vaikus ir agresijos perkėlimas į aplinkoje esančius daiktus.
A. Freud yra aprašiusi gynybinį mechanizmą, kai vaikai identifikuojasi su agresoriumi. Tokiu gynybos mechanizmu vaikas stengiasi nugalėti agresoriaus baimę. Tačiau, kai tėvai ilgą laiką būna frustratoriumi, vaikuose, greta kitų nepageidautinų psichosocialinių pasekmių, gali susiformuoti pastovus tarpasmeninis agresyvumas [Nalčadžian A.A., 1988].
Psichologai nurodo, “(...) kad pyktis yra sveika ir dažnai naudinga emocija. Ji padeda mums apsaugoti save, savo ribas, savo vertybes.(...) Tačiau pyktį turime išmokti valdyti” [Bieliauskienė R., 1999, p. 18]. Vaikams reikia padėti išmokti išreikšti agresiją. Jeigu vaikas tik užslopina savo pykčio jausmus, tuo džiaugiasi suaugusieji, tačiau pyktis niekur nedingsta ir dažnai pasireiškia per somatinius sutrikimus. Gali pasireikšti pasyvus agresyvumas. Kai vaikui neleidžiama išreikšti pykčio, jis nesuvokia savo pykčio, ir pats to nesuvokdamas daro tai, kas sukeltų suaugusiųjų pyktį. Vėliau jaunuolis gali “sugriauti savo gyvenimą” vien tik tam, kad parodytų nemalonumą tėvams ar kitiems suaugusiems, ant kurių jis iš tiesų pyksta, nors to ir nesuvokia [Bieliauskienė R., 1999].
Kadangi vaikai šeimose už daugelį dalykų būdavo žiauriai baudžiami, kai kurie buvo įpratę meluoti ir nesakyti tokių dalykų, už kuriuos, jų manymu, globėjai muš. Tačiau suvokę, kad globėjai jų nesiruošia mušti ir globėjų raginami nemeluoti, vaikai meluodavo mažiau. Čia dar galima atsiminti vaikų neorą kalbėti apie savo šeimą.
Dar viena gynybinio elgesio apraiška pasireiškia dėl betarpiškos artumos baimės. Kai kurie vaikai bijo, ar bent globos pradžioje bijojo, su suaugusiais bendrauti tiesiogiai. Bendravimui vaikai pasirenka kokį nors tarpininką. Pirmiausia, tokie santykiai egzistuoja tarp vaikų ir jų tėvų. Globėja pasakojo, kaip vaikai (du broliai) bendrauja su savo mama. Vyresnysis paskambina mamai ir duoda telefono ragelį jaunesniajam. Vyresnysis, nors yra pokalbio iniciatorius, su mama visai nesikalba. Kai mama ateina į globėjos namus, jos taip laukę vaikai, palieka ją vieną. Taigi, vienas berniukas bendrauja tik per brolį, o kitas tik telefoninio pokalbio metu. Iš pradžių toks bendravimo stilius perkeliamas į santykius su globėjais. Viena mergaitė labai sunkiai prisirišo prie savo globėjos. Bendravimo pradžia buvo per laiškelį. Globėja pasakojo: - Jūratė nesileido nei paglostoma, nei priglaudžiama, o iš pradžių atnešė laiškelį: “Teta, aš jus myliu! Ačiū už šokoladą!” - Kitoje šeimoje globotiniai su globėjais pradėjo bendrauti per jų vaikus.
Vaikai, esantys globoje, naudoja įvairias, jiems savitas, kiekvienu atveju šiek tiek kitokios interpretacijos reikalaujančias, elgesio strategijas ir mechanizmus, detaliau jų visų neaprašinėsiu ir neinterpretuosiu. Nemaža dalis tyrimo radinių siejasi su literatūrinėje dalyje aptartais dalykais, tačiau nenorėdamas kartotis ir neturėdamas tikslo tikrinti teorijų, smulkiau prie jų negrįšiu, tik bendrais bruožais priminsiu kai kurias idėjas, kurios paaiškina tyrimo radinius. Reakcijas į nerimą paaiškina psichoanalitikų aprašytas gynybinis elgesys, kuriuo vaikas stengiasi įveikti jam nemalonius jausmus. Kaip paaiškina išmokymo teorijos šalininkai, tai nebūtinai turi būti naujas elgesys. Vaikai dažnai naujoms situacijoms pritaiko tą elgesį, kurio buvo išmokę pasiekti rezultatų senojoje aplinkoje ar situacijoje. Pastaroji teorija aiškina ir kitokio, ne gynybinio, elgesio problemas.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.5.1.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

5.TYRIMO RADINIAI (APRAŠYMAS IR INTERPRETAVIMAS)
Analizuojant trijų šaltinių duomenis išryškėjo tyrimo radinių temos. Jau tyrimo pradžioje buvo numatytos kai kurios temos. Kaip visiškai nauja tema atsirado “Vaikų susitikimai su tėvais”. Tiriant vaikus paaiškėjo, kad vaikų ir tėvų santykiai stipriai įtakoja vaikų adaptaciją globoje. Taip pat neturėjau išankstinių idėjų apie globotinio ir globėjų šeimos narių sąveiką.
Temų sudarymui, rėmiausi trejais šaltiniais: interviu su globėjais, interviu su vaikais ir vaikų bylų duomenimis. Skirtingų šaltinių duomenys papildė vienas kitą. Daugiausiai informacijos suteikė globėjai. Tačiau labai naudinga buvo sužinoti ir pačių vaikų nuomonę. Studijuodamas vaikų bylas, galėjau pasitikslinti tą informaciją, kurią globėjai galėjo būti užmiršę, ypatingai apie vaikų elgesį globos pradžioje. Bylose taip pat atradau daugiau informacijos apie vaikų patekimo į globą priežastis, vaikų reakcijas po išsiskyrimo su tėvais.
Žemiau, pagal tyrime iškilusias temas, pateiksiu duomenų analizę.

5.1. Tikrosios šeimos gyvenimo sąlygos ir jų įtaka vaikui.

Prieš patekdami į globą vaikai gyveno savo tėvų šeimose. būtent ten ir formavosi jų reagavimo į socialinę aplinką įgūdžiai, jų vidinės nuostatos. Todėl norėdami kalbėti apie vaikų socialinę adaptaciją globėjų šeimoje, mes tiesiog privalome turėti bent minimalias žinias apie ankstesnio vaikų gyvenimo sąlygas.
Analizuodamas duomenis ir bandydamas išsiaiškinti, kaip vaikai gyveno savo tikrosiose šeimose, atsiminiau E.Fromm knygoje skaitytus žodžius: “Dar niekas neatsakė į klausimą, kiek tėvų myli savo vaikus. Kaip paaiškino Loid de Moz, paskutiniųjų dviejų tūkstančių Vakarų istorija liudija tokį žiaurų elgesį vaikų atžvilgiu nuo fizinių bausmių iki jų psichinio traumavimo, - tokį nerūpestingumą, savininkiškumą, tokį sukrečiantį sadizmą, jog belieka manyti, kad mylintys tėvai yra veikiau išimtis negu taisyklė” [Fromas Ė., 1990, p. 70].
Tiriamų vaikų gyvenimo sąlygos tėvų šeimoje buvo jiems kenksmingos. Vaikai būdavo neprižiūrimi, apleisti, nebuvo nuoseklaus auklėjimo ir pastovumo. Vaikai, ilgesniam ar trumpesniam laikui (kartais net savaitei), būdavo paliekami vieni, be jokios priežiūros (5 atvejai), todėl vaikai patys turėdavo pasirūpinti savimi, susirasti maisto. Tokiais momentais vaikai neretai patekdavo į ligonines, Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centrą (NSPSC) ar kitas institucijas. Besirūpindami savimi vaikai kartais pasirinkdavo ir visuomenėje nepriimtinus būdus – 2 vaikai pateko į globą po to, kai buvo pagauti vagiant.
Kadangi tėvai savo vaikais tinkamai nesirūpindavo, vyresnei dukrai tekdavo pasirūpinti jaunesniais broliukais ir sesutėmis (4 atv.). Tokiose šeimose buvo sumišę vaidmenys – vyresnė dukra užimdavo tėvų vaidmenį, jai tekdavo parūpinti maisto, prižiūrėti mažuosius, skalbti. Vienos šešiametės mergaitės mama, parvežusi tik ką gimusį kūdikį iš ligoninės paliko jį be suaugusiųjų priežiūros visai dienai. Vyresnioji dukra (šešiametė) nežinojo, ką daryti ir jai teko prašyti kaimynų pagalbos. Vėliau mergaitė kūdikiu rūpindavosi pati. Kaip nurodoma literatūroje tokie reiškiniai egzistuoja alkoholikų šeimose. S. Sammon rašo, kad kai kurie alkoholikų vaikai “(...) imasi globoti jaunesniuosius brolius ir seseris, atlieka tėvų apleistus namų ruošos darbus. Negalėdami gerai pailsėti, jie tampa suaugusiais, neturėję būti vaikais” [Sammon S., 1999, p. 13].
Kai kuriems vaikams dabartinė globėjų šeima nėra pirmoji globos vieta. Prieš patekdami į šeimą, septyni vaikai buvo apgyvendinti ‘’Pastogės ‘’ “Namų programoje’’ (nuo 3savaičių iki 5 mėnesių). Trys vaikai yra gyvenę kitų globėjų šeimose.
Visuose atvejuose, be išimties, yra tėvų alkoholizmo arba bent girtavimo problemos, todėl į tai reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. L. Bulotaitė rašo, kad “alkoholiko šeima yra lyginama su “sergančia šeima”, kuriai būdingas uždarumas (...); konfliktai bei nesutarimai šeimoje yra ignoruojami ir neigiami. Tokiose šeimose galioja keturios pagrindinės taisyklės: šaltumo, tylėjimo, neigimo ir izoliacijos” [Bulotaitė L. 1998 p. 37]. Tokia situacija šeimoje nulemia ir vaikų jausmus bei elgesį.
S. Sammon bando atsakyti į klausimą: “Kaip alkoholikų vaikai prisitaiko prie savo šeimų chaoso ir nesuderinamumo? Paneigdami savo jausmus ir jų atsisakydami. Dauguma jų išvysto tam tikrus bruožus: nesugebėjimą pasitikėti, per daug išreikštą atsakomybės jausmą, polinkį į jausmingumą, konfliktų baimę ir baimę būti pamestam. To rezultatas dažniausiai būna saviizoliacija, savigarbos trūkumas, nesugebėjimas išlaikyti tinkamų santykių su kitais, depresija ir gėdos jausmai” [Sammon S., 1999, p. 12].
Kadangi vaikai buvo neprižiūrimi nukentėdavo vaikų mokslai, vaikai arba iš vis neeidavo į mokyklą arba jiems sunkiai sekėsi mokytis, likdavo antriems metams toje pačioje klasėje. Vaikai neturėjo susiformavusių higienos įgūdžių, niekas netikrino, kaip apsirengę vaikai išeidavo į mokyklą, o tai dar labiau padidindavo problemas mokykloje. Kai kuriuos vaikus klasiokai vadindavo “smirdaliais” (3 atv.), o vieną iš jų taip vadindavo netgi mokytoja. Dėl to vaikai iš vis nenorėdavo eiti į mokyklą, jų bendravimas su kitais vaikais būdavo apsunkintas.
Šeimose buvo smurtaujama prieš vaikus. Vaikai buvo mušami (7 atv.). Kai kuriais atvejais vaikus mušdavo itin žiauriai: kumščiu ir visiškai nežiūrint ar mušama į veidą, ar į pilvą ir pan. Atrodo, kad kai kurių šeimų pagrindinis problemų sprendimo dėsnis buvo fizinė jėga. Aštuoni vaikai stebėdavo, kaip jų tėvas muša mamą arba kaip abu tėvai mušdavosi tarpusavyje.
Tokios šeimos sąlygos neabejotinai neigiamai veikė vaikus. Dėl nepastovumo, smurto, dažnų girtavimų vaikams nebuvo užtikrinamas saugumas, jie būdavo baikštūs, jiems trūkdavo netgi paprasčiausios ramybės. Kelis mėnesius pabuvęs globėjos šeimoje berniukas taip pradeda savo laišką seneliui: “Labas seneli, man pas motutę labai gerai, čia manęs niekas nebara...” Kai kurie vaikai jausdamiesi nesaugiai buvo įpratę meluoti ir slėpti savo ir šeimos problemas. Į atvirus interviu klausimus apie gyvenimą šeimoje keturi vaikai atsakydavo "Nežinau" arba "Neatsimenu" (vienas išvis atsisakė kalbėti – “paslapčių neišduodu“).
Vaikai, savo tikrosiose šeimose, turėjo prisirišimo problemų. Kai kurių tėvai visai nepriglausdavo, neglostydavo. Keturi vaikai buvo motinų atstumti kaip nemylimi, nes jos buvo pasirinkusios labiau mylėti jaunesnius vaikus.
Dėl tėvų netinkamo elgesio vaikai jiems jaučia dvilypius jausmus. Galbūt kai kurie vaikai jų net nenori pripažinti. Bendrai, atrodo, visi vaikai myli ar bent norėtų mylėti savo tėvus. Tačiau vaikus labai žeidžia netinkamas tėvų elgesys, dažniausiai girtavimas ir smurtavimas. Tokiais atvejais vaikams kyla neigiamos emocijos. Trys vaikai pasakė, kad savo tėvus myli ir kartu ant jų pyksta, vienas – “pykstu’’ ir vienas kad jaučia neapykantą: “ Mamai tai turbūt suteikia malonumą, kai aš verkiu ar bijau... Nepasakyčiau, kad ją myliu kai muša. Nepasakyčiau kad nekenčiu. Na, neapykantą tokią.” Į prašymą papasakoti, ką gero atsimena iš savo gyvenimo su mama, mergaitė atsakė: ”Na, kai mamos nebūdavo, aš niekada lupti negaudavau, močiutė visada buvo gera.” Mergaitė pasakė, kad jos mama yra pikta, bet ji (mergaitė) vis tiek ją myli.
Gautus duomenis apie tikrosios šeimos sąlygas lyginant su kitų statistinių šaltinių nurodomomis globos netekimo priežastimis išryškėja kontrastas. Pateiksiu kai kurias Statistikos departamento ir Kauno miesto savivaldybės VTAT nurodomas globos netekimo priežastis. 1997 m. globos neteko 3175 vaikai (Kaune – 305): tėvystės teisių atėmimas – 317 vaikų (Kaune – 57), problematiškos (asocialios) šeimos – 843 vaikai (Kaune – 66), tėvai patys atsisakė vaikų – 236 (Kaune – 27), dėl smurto – 30 (Kaune – 0) [Lietuvos vaikai, 1998., Vaikų globos, socialinių paslaugų vaikams ir šeimoms vystymo planas 1998 m., 1998].
Pirmiausiai krinta į akis tai, kad VTAT duomenyse nurodomas labai mažas smurto šeimoje skaičius (Kaune iš viso tokių atvejų nėra). Duomenyse kai kurios priežastys tiesiog yra priskiriamos sąvokai “probleminės (asocialios) šeimos”. Todėl nenurodyta ir tėvų alkoholizmo problema. Nurodoma tik viena priežastis, dėl kurios vaikas tiesiogiai neteko globos šeimoje. O kaip matyti iš tyrimo duomenų, priežasčių, sudarančių netinkamas sąlygas vaikui gyventi šeimoje, būna daugiau negu viena.
1997 metų pabaigoje buvo padarytas “Pastogės” programų įvertinimas. Tuo metu globoje buvo 60 vaikų. Ataskaitoje nurodyti faktoriai prisidėję prie patekimo į globą. Pažvelkime į kai kuriuos iš jų: fizinis ir emocinis apleistumas – 40 vaikų, iš 31 šeimos; ilgalaikė tėvų bedarbystė ir finansinės problemos – 43 vaikai iš 28 šeimų; tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu – 42 iš 27; šeimos žiaurus elgesys (ne tiesiogiai prieš vaiką), emocinis smurtas – 14 iš 9; fizinis tėvų smurtas vaiko atžvilgiu – 11 iš 9 [1997 m. projekto “šeimos terapija gatvės vaikams” ataskaita, 1998]. 1998 metais “Pastogėje” buvo dirbama su aštuoniasdešimčia tikrųjų šeimų. Pažvelkime į kai kurias vaikų globos steigimo priežastis: fizinis smurtas – 22 šeimos, vaiko elgesio sutrikimai – 26, girtavimas – 68 šeimos, fizinis ar emocinis apleistumas – 63, tėvų tarpusavio žiaurus elgesys – 26, nenoras auginti vaiko – 15 [Vaikų globos steigimo priežastys, 1998].
Kaip galima matyti, “Pastogės” ataskaitoje, yra daugiau informacijos apie globos netekimo priežastis, negu Lietuvos statistikoje, t. y. čia yra įvardinama daugiau negu viena priežastis. Taip pat nurodytas didelis alkoholizmo ir smurto šeimoje atvejų skaičius. Skirtumą galima paaiškinti ir tuo, kad į “Pastogės” programą pakliūna tikrai sunkūs atvejai, kai problemos jau yra užsitęsusios ilgą laiką, vaikams padaryta ilgalaikė žala, vaikai savo šeimoje būna patyrę deprivaciją.
R. Kempe ir H. Kempe nagrinėjo tėvų elgesį vaikų atžvilgiu. Minėti tyrėjai “(...) nurodė, kad 20-30% tėvų nesugeba adekvačiai rūpintis savo vaikais, jie potencialiai gali žaloti ar apleisti savo vaikus, ypač stresų metu (...) Kempe’ai nustatė, kad maždaug 80% vaikus žalojančių tėvų galima padėti ir pasiekti, kad jie daugiau fiziškai nebaustų savo vaikų” [Žukauskienė R., 1998. p. 150].
Kaip nurodo Žukauskienė, “Lietuvoje vaiką žalojančio suaugusiųjų elgesio problema dar nepakankamai įvardinta, nežinoma ir tokio elgesio statistika, išgirstama tik apie pavienius kraštutinius atvejus” [Žukauskienė R., 1998. p. 147].

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.4.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

4. METODOLOGIJA

Kokybinis tyrimas.
Šis metodas SRPSC taikomas jau keletą metų ir yra pakankamai gerai aprašytas ankstesnių tyrėjų (Malinauskaitės I., Mišinienės K., Kundrotaitės L., Slauskienės R. ir kt.), todėl aš paminėsiu tik kai kurias kokybinio, tyrimo savybes. Kokybinis tyrimas ypatingai tinkamas, kai nedaug žinoma apie egzistuojančią problemą. Tokio tyrimo rezultatai pateikia platesnę, problemą paaiškinančią, informaciją. Gautos informacijos nesiekiama suvesti į skaičius, nes žiūrint į konkretaus žmogaus konkrečius išgyvenimus, skaičiai tampa ne tokie jau reikšmingi. Tyrimo klausimai iš pradžių irgi ne visada iki galo būna apibrėžti ir konceptualizuoti. Surinkti duomenys yra įtakoti tyrimo dalyvių patyrimo ir prioritetų [Tutty L.M., 1996], todėl kokybinis tyrimas yra subjektyvus. Tyrėjo - respondento santykis įtakoja duomenis ir jų interpretaciją [Burns N., Grove S., 1995].
Kokybinio tyrimo tradicija nurodo, jog subjektyvios žinios taip pat yra vertingos ir gali egzistuoti greta objektyvių. Tyrėjas nebijo sąveikos su tiriamu reiškiniu, todėl ir tekste, nevengiama naudoti asmeninės ir neformalios kalbos [Lee T.W., 1999].

Metodo taikymas ir tyrimo žingsniai.
Tyrimui buvo parinkti “Pastogės” programos vaikai, protiškai sveiki, nuo 6 iki 12 metų amžiaus, kurie yra paimti į laikinąją globą globėjų šeimose. Norint gauti išsamesnę informaciją, buvo tiriami vaikai, kurie išbuvo globoje ne mažiau kaip 2 mėnesius. Tokių vaikų gyvenančių pas globėjus Kauno mieste buvo 15. Tyrimo eigoje vienas vaikas sugrįžo į savo tėvų šeimą ir jis nebuvo tiriamas. Dviejų vaikų globėja atsisakė dalyvauti tyrime, telefoninio pokalbio metu atsakiusi, kad jos globojami vaikai blogi, ji su jais nesusitvarko, todėl ir vaikus globoti jau atsisakanti, taip pat nenorinti apie juos pasakoti. Iš viso buvo ištirta 12 vaikų: 6 mergaitės ir 6 berniukai. Vyriausiam vaikui buvo dešimt su puse metų, jauniausiam šeši metai.
Reikalingi duomenys buvo renkami iš globėjų ir vaikų pusiau struktūrizuoto interviu būdu. Pirmiausiai buvo prašoma globėjos papasakoti apie vaiką. Toliau buvo užduodami klausimai pagal numatytas temas (žiūr. Tyrimo tikslą). Klausimai buvo orientuoti į vaikų savijautą, elgseną, ir socialinius poreikius prisitaikant prie naujos aplinkos, atsižvelgiant į patirtą išsiskyrimą ir anksčiau patirtą deprivaciją. Buvo pasirinktas pusiau struktūrizuoto interviu metodas, nes taip galima gauti daugiau ir platesnės informacijos apie vaiką, įsigilinti į tas problemas, kurias pirmiausiai pastebi globėjai. Jau pokalbio pradžioje galima pastebėti globėjų naudojamą žodyną ir bendravimo būdą, ir tai pritaikyti tolimesnio interviu metu formuluojant klausimus. Visada galima patikslinti nesuprastą klausimą. Norint gauti kuo išsamesnę informaciją, buvo naudojami daugiausia atviri klausimai arba uždari klausimai informacijos patikslinimui. Pokalbio sklandumui palaikyti nebuvo laikomasi klausimų eiliškumo. Apie globojamus vaikus buvo apklaustos septynios jų globėjos.
Panašiai rinkta informacija ir iš vaikų. Tik pokalbio užmezgimui buvo prašoma nupiešti save globėjų šeimoje (žr. Priedą). Nuo piešinio aptarimo ir prasidėdavo interviu. Vienas berniukas atsisakė duoti interviu ir piešti, nes nenorėjo nieko apie save pasakoti. Viena mergaitė nupiešė piešinį, bet praktiškai nesikalbėjo. Mergaitė gėdijasi svetimų žmonių ir kai ją kalbinau užsisukusi šypsojosi. Taip pat buvo fiksuojami asmeniniai pastebėjimai apie vaikus ir jų socialinę aplinką. Vėliau gauti duomenys buvo papildyti iš “Pastogėje” esančių vaikų bylų.
Buvo apklausti globėjai, nes jie stebi vaikų prisitaikymo naujoje aplinkoje apraiškas ir procesą - vaikai dažnai nesugeba savo problemų išreikšti verbališkai, ir tada jų problemos atsispindi elgesyje, kurį gali pastebėti su jais esantys žmonės. Be to vaikų adaptacijos globoje pilnesniam suvokimui naudinga sužinoti ir pačių globėjų situacijos vertinimą, jų naudojamą auklėjimo stilių ir globotinių poveikį šeimai.
Tyrime vadovautasi konfidencialumo ir laisvanoriškumo principais. Dėl susitikimų iš anksto tartasi telefonu. Buvo derinamas interviu laikas ir vieta. Visi interviu vyko globėjų namuose. Viena globėja pageidavo dalyvauti interviu su vaiku metu. Apklausiant globėjas dalyvavo du vaikai, vieno interviu metu buvo mergaitės mama. Vaikai ir globėjai bet kuriuo momentu galėjo nutraukti interviu.
Interviu buvo įrašomas į diktafoną (viena globėja nesutiko, kad aš naudočiau diktafoną, todėl pokalbio, su ja ir jos globotiniu, metu informaciją užsirašinėjau ant popieriaus). Vėliau kasečių informacija buvo užrašoma ant popieriaus. Lapų paraštėse sutartiniais ženklais buvo pažymimos reikšmingos kategorijos, jos surašomos į atskirus lapus, toliau informacija skirstoma į problemų grupes, tarp jų ieškoma ryšio, bandoma susieti su egzistuojančiomis teorijomis.
Tyrime nesiremiama viena teorija. Pirmiausiai yra surenkami duomenys, ir juos paaiškinti naudojamasi įvairiomis teorijomis. Vaiko socialinė adaptacija apima daugelį eilę fenomenų, kuriuos norint suprasti ir paaiškinti tenka remtis įvairiomis psichologinėmis teorijomis (jos jau buvo paminėtos “Problemos kontekste”). Be to socialiniame darbe dažnai yra naudinga pirma ištirti atvejį, o po to remtis atitinkamom teorijom.
Surinkti duomenys ir jų analizė, atitinkamai kokybinio metodo savybėms, yra persmelkti subjektyvumo, tačiau dėl to jie nepraranda savo tikrumo.
Pateikiant tyrimo duomenis yra nurodomos atrastos pagrindinės tendencijos, dažniausiai nepažymint atvejų skaičiaus. Kiekybiškai įvertinti duomenis, gautus užduodant atvirus klausimus, kai kuriais atvejais neprasminga. Gauti duomenis atspindi tyrimui pasirinktų, “Pastogės” programoje esančių, vaikų situaciją. Tačiau jie parodo ir kai kurias bendras, laikinoje globoje esančių vaikų socialinės adaptacijos tendencijas, todėl gali būti pritaikyti vaikų globos sistemos darbe.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.3.4.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

3.4. Vaiko adaptacija globoje ir kai kurie jos faktoriai.
Vaikas globoje.
Globą ne šeimoje kai kurie užsienio autoriai vadina pakeičiamąja globa arba globos pakeitimu (substitute care). A.Kadushin rašo, jog globa globėjų šeimoje, institucijoje arba įvaikinimas yra pakeičiamosios globos formos. Vaiko šeima laikinai arba visam laikui pakeičiama kita šeima taip, kad kažkas kitas užimtų visus tėvų vaidmens aspektus. Toks globos pakeitimas gali būti būtinas, kai namų sąlygos yra visai netinkamos, kai net teikiant intensyvias socialines paslaugas šeimai, neįmanoma suteikti vaikui minimalios adekvačios socialinės, emocinės ir fizinės globos.
Amerikos Vaikų Gerovės Lyga (Child Welfare League of Amerikca’s) globą apibrėžia kaip paslaugas vaikams, kuriomis parūpinama globa šeimoje, numatytam periodui, kai pačio vaiko šeima negali trumpą ar ilgą laiką juo rūpintis ir kai įvaikinimas yra nepageidaujamas. Reikia atkreipti dėmesį, kad čia nurodoma globa šeimoje, o ne institucijoje, ir ji yra skiriama numatytam laikui. Organizuojant laikinąją globą daugelyje užsienio šalių, bandoma išvengti vaiko apgyvendinimo institucijoje. Vaiko aplinka turi būti panaši į jo šeimos aplinką, kuo arčiau jo tėvų namų, nes laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į tikrąją šeimą [Kadushin A., Martin J.A., 1988].
Plačiau apie egzistuojančias vaiko globos struktūras ir rūšis yra rašę R. Kukauskas (yra išsamiai aprašytas ir JAV vaiko globos organizavimo modelis) [1995] ir V.Staskevičienė [1998]. todėl tų dalykų neaprašinėsiu, bet daugiau dėmesio skirsiu globojamo vaiko problemoms.
Vaiko perkėlimas globai neišvengiamai yra lydimas atsiskyrimo nuo tėvų, įprastos aplinkos ir tvarkos. Manoma, kad vaikai, turėję šiltus ir saugius santykius su savo tėvais prieš išsiskyrimą, ir kurių tėvai toliau palaiko artimus santykius su vaiku jam esant globoje, patiria mažesnę traumą, negu vaikai, niekada nejautę emocinio saugumo arba kurių santykiai su tėvais visiškai nutrūksta [Hagan H.R., 1976, Fahlberg V.I., 1988].
Persikėlimas globon - vaiko gyvenime yra didelis perversmas. Vaikas patiria ne tik visišką atsiskyrimą nuo savo šeimos, jam taip pat tenka prisitaikyti prie naujų globėjų, pasikeitusios aplinkos, kitos mokyklos, kitos vaikų grupės. Kadushin teigia, kad globa gali destruktyviai paveikti vaiką. Vaikas, atsiskirdamas nuo savo tėvų, patiria traumą, be to gali nepavykti prisirišti prie naujos socialinės aplinkos ir tai emociškai žaloja vaiką. Kartu vaikas yra veikiamas stabilesnės globėjų namų aplinkos, kur jis turi didesnes bendravimo galimybes negu tėvų namų chaotiškoje aplinkoje [Kadushin A., Martin J.A., 1988].
Vaiko adaptaciją globėjų šeimoje įtakoja daugelis faktorių. Labai svarbi yra ankstyvesnė vaiko patirtis, ypač kokios buvo jo galimybės susikurti sveiką prieraišumą. Kartais vaikas jau savo šeimoje yra patyręs įvairių atsiskyrimų ar emocinę deprivaciją. Minėti faktoriai stipriai įtakoja tolimesnę vaiko adaptaciją, todėl į juos vertėtų atkreipti didesnį dėmesį.

Prieraišumas. Prieraišumas yra vienas “(...)svarbiausių vaiko ir motinos santykių aspektų. Su jo formavimusi siejasi žmogaus fizinė, emocinė plėtra, sėkminga adaptacija ir psichinė sveikata” [Suslavičius A., 1998, p.66]. Taigi, kalbant apie vaikų socialinę adaptaciją būtina atsižvelgti į prieraišumo teoriją.
J. Bowlby kurdamas savo prieraišumo teoriją rėmėsi teiginiu, kad žmogus turi įgimtą predispoziciją formuoti artimus santykius. Prieraišumą Bowlby apibrėžė, kaip vidinį besitęsiantį ryšį, kuriam būdingas artumo su prisirišimo asmeniu siekimas ir protesto reakcijos į išsiskyrimą. Pirmiausia tokiu prieraišumo asmeniu būna vaiko motina ar kitas jį globojantis žmogus.
Prieraišumu yra tenkinami ir kiti socialiniai poreikiai, pvz.: sauga, pritarimas, artumas. Bowlby teigia, jog individo santykių kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje pagrindu susiformuoja artumo ieškojimo ir artumo išreiškimo kitam modeliai, turintys įtakos visam likusiam gyvenimui [Suslavičius A., 1998].
Nuo motinos atskirtų vaikų tyrimai rodo, kad viena iš svarbiausių motiniškos meilės netekimo pasekmių yra nesaugaus prieraišumo susiformavimas. Vaikai nori turėti artimus santykius su kitais žmonėmis, tačiau kartu ir bijo galimo santykių nutrūkimo. Atsiskyrimas nuo motinos ar nenuolatinė globa gali paskatinti prieštaringų reakcijų susiformavimą, tai yra nesaugų prisirišimą arba agresyvų savarankiškumą, o kartais ir jų derinį [Bowlby J., 1973]. Psichoanalitikai pažymi, kad asmenybė, siekdama kompensuoti vaikystėje patirtą nepriteklių, kartais pasirenka socialiai nepriimtinus poreikių patenkinimo būdus. Pavyzdžiui, vogdamas vaikas nesąmoningai ieško kažko daugiau negu daiktų ar pinigų, - jis ieško prarastos tėvų meilės [Valickas G., 1997].
Kai vaikai palieka savo tėvų šeimą ir patenka pas globėjus, pradeda formuotis naujas prisirišimas. Šio prisirišimo formavimasis priklauso nuo globos rūšies, globėjų sugebėjimų ir vaiko savybių. V. Fahlberg ir kiti autoriai nurodo, kad vaikai, kurie buvo prisirišę prie juos globojusių asmenų, lengviau prisiriš ir prie naujos šeimos narių [Falberg V., 1991]. R.Kukauskas teigia, jog tai, kad prisirišimas prie vieno asmens skatina prisirišimą prie kitų, yra labai svarbus argumentas laikinosios globos sistemai. Anksčiau buvo manoma, kad vaikams, gyvenantiems laikinojoje globoje, nebūtina skatinti prisirišimo prie globėjų, tuo labiau, kad reikia palaikyti ryšius su tėvais. Buvo manoma, kad taip sumažės naujo išsiskyrimo sunkumai. Žinoma, išsiskiriant vaikas patiria traumą, ir to reikėtų vengti. Tačiau ilgesnį laiką būti be prisirišimo prie kokio nors asmens gali būti dar kenksmingiau. Jei vaikas nors kartą patiria sveiką prisirišimą, yra didelė tikimybė, kad ateityje jis perkels prisirišimą tikriesiems tėvams ar nuolatiniams globėjams [ Kukauskas R. Prieraišumo teorija, 1998].

Deprivacija. Pirmiausia, reikia apibrėžti termino “deprivaciją” (deprivation) naudojimą. Bendrai imant tai yra plati sąvoka. Deprivacija reiškia kažko praradimą, netekimą dėl kokio nors svarbaus poreikio nepakankamo patenkinimo. Kai kurie autoriai šią sąvoką supranta, kaip nepakankamus emocinius vaiko ir motinos santykius - motiniškos globos deprivacija. Bowlby kalba ir apie dalinę deprivaciją, ten kur neįvyko tiesioginis motinos ir vaiko išsiskyrimas, tačiau jų santykiai dėl kokios nors priežasties apskurdinti ir yra nepatenkinami.
Manoma, kad sveikam vaiko vystymuisi visų pirma reikia emocinės šilumos ir meilės. Tokiu atveju, nepakamas emocinių poreikių patenkinimas, turi didžiausią neigiamą įtaką vaikui.
J.Langmeier ir Z.Matejček naudoja “psichinės deprivacijos” terminą. Jie pateikia tokį psichinės deprivacijos apibrėžimą: tai psichinė būsena, atsirandanti dėl gyvenimiškų situacijų, kai subjektui nesuteikiama galimybė patenkinti kai kuriuos jo esminius psichinius poreikius pakankamu kiekiu per pakankamai ilgą laiką. Štai minėtų autorių įvardinami esminiai psichiniai poreikiai: 1) stimulų poreikis, tam tikru kiekiu ir įvairumu; 2) esminių sąlygų veikliam mokymuisi poreikis; 3) pirminių socialinių ryšių (ypatingai su motina), sudarančių galimybę veikliai esminei asmenybės integracijai, poreikis; 4) socialinės savirealizacijos, suteikiančios galimybę įvaldyti skirtingus socialinius vaidmenis ir vertybinius tikslus, poreikis [Langmeier J., Matejček Z., 1984]. Kaip matome čia pateikti poreikiai tiesiogiai arba netiesiogiai yra ir socialiniai. Taigi, minėtų autorių psichinės deprivacijos samprata apima ir socialinę deprivaciją. Bendrai reikia pabrėžti, kad motiniškos meilės ar kito asmens dėmesio stoka kai kurių autorių yra vadinama socialine deprivacija [Mielke U., 1997].
Vienas iš deprivacijos faktorių yra vaiko atskyrimas nuo motinos ir jam įprastos socialinės terpės. Tarpasmeninių santykių sutrikimai tarp šeimos narių, nepriklausomai nuo to ar atsiskyrimas įvyksta ar ne, daro didelę deprivacinę įtaką, t. y. trukdo vaikui patenkinti jo esminius psichosocialinius poreikius. Tuo tarpu geras ryšys bent su vienu iš tėvų gali sumažinti neigiamas išsiskyrimo pasekmes
Nagrinėjant deprivuotus vaikus yra pastebima, kad jie skirtingai prisitaiko prie aplinkos. J.Langmeier ir Z.Matejček deprivuotus vaikus skirsto į keletą tipų: 1) užslopinto, pasyvaus ir regresyvaus tipo vaikai; 2) vaikai, pasižymintys pakeičiamuoju poreikių tenkinimu; 3) vaikai su perdėtu socialiniu interesu (hiperaktyvūs) 4) yra išskiriamas ir gerai prisitaikiusių vaikų tipas (nors ir pastarojo tipo vaikai irgi turi tam tikrų problemų).
Detaliau galima paminėti vaikus, kurie socialinių poreikių nepatenkinamumą bando kompensuoti kitais dalykais. Žinoma kiekvienas vaikas pasirenka skirtingus kompensavimo būdus. Kartais vaikai yra linkę viską kompensuoti maistu, ir jie dažnai persivalgo. Kai kurie vaikai neturėdami pastovių ir užtikrintų santykių tampa pastoviai besiskundžiančiais. Kiti demonstruoja atvirą agresyvumą. Reikia pabrėžti, kad toks kompensuojantis elgesys yra žemesnio lygio ir daugiausia yra nukreiptas į biologinius poreikius (valgymas, masturbacija, seksualinis aktyvumas, manipuliavimas daiktais vietoj kontakto su žmonėmis; nusiskundimai vietoje aktyvaus siekimo įsijungti į grupę; vėliau perdėtas mėgavimasis savimi, ir dažniausiai fiziniame lygyje; matant kitų skausmą greičiau pasireiškia piktdžiugiškumas, negu teigiami draugiškumo ir užuojautos jausmai ir t. t. [Langmeier J., Matejček Z., 1984].

Deprivacija ir išsiskyrimas. Išsiskyrimas yra vienas iš deprivacijos faktorių. J.Langmeier ir Z.Matejček išsiskyrimą apibrėžia kaip situaciją, kurioje nutrūksta specifinis ryšys tarp vaiko ir jo socialinės aplinkos.
Bowlby pastebėjo, kad dėl išsiskyrimo, visų pirma, sutrinka normalus nerimo jausmo valdymo procesas. Kiekvienas mažas vaikas turi ne tik meilės ir prisirišimo jausmą, bet ir neapykantos, ir priešinimosi. Todėl jis jaučiasi kaltas ir bijo, kad bausmė už neigiamus jausmus bus tėvų praradimas. Esant normalioms sąlygoms tėvams pastovus buvimas su vaiku padeda jam susitvarkyti su šiais jausmais. O kai vaikas netenka minėto raminančio elemento, tai nerimas sustiprėja, sujaukdamas jo elgesį ir pažeidžia vystymąsi [Langmeier J., Matejček Z., 1984].
Klasikinės psichoanalizės vaikams kūrėja Anna Freud teigia, kad vaikų, augančių atskirai nuo motinos, stebėjimo duomenys korialiuoja su individų, turinčių nukrypimų, duomenų analize. Tai leidžia daryti išvadą, kad motinos ir vaiko ryšys negali būti nutrauktas be rimtų pasekmių vaiko emociniam vystymuisi [Freud A., 1991].
J. Bowlby patvirtina A.Freud išvadas. Jis teigia, kad netekimas motiniškos meilės ankstyvame amžiuje, daro ilgalaikę įtaką protiniam ir asmeniniam vystymuisi. J.Bowlby pateikia sugrupuotus šaltinius, kuriais remdamasis daro minėtas išvadas. Tai trijų rūšių šaltiniai: 1) tiesioginiai vaikų psichinės sveikatos ir vystymosi stebėjimai prieglaudose, ligoninėse, vaikų namuose. 2) jaunuolių ir suaugusiųjų, kurie pastaruoju metu kenčia nuo psichinių negalių, vaikystės istorijų nagrinėjimas; 3) ilgalaikiai vaikų, ankstyvajame amžiuje kentėjusių nuo deprivacijos, psichinės būsenos tyrimai.
J.Bowlby teigimu, šie tyrimai patvirtina ir papildo vienas kitą. Jie aiškiai rodo, kad netekimas motiniškos meilės beveik visada įtakoja fizinį, intelektualinį ir socialinį vaiko vystymąsi, gali atsirasti fizinių ir psichinių ligų simptomai [Bowlby J., 1991]. Deprivaciją patyręs vaikas gali neišgyventi bendrumo ir susivienijimo su kitais žmonėmis jausmų, net ir tapęs paaugliu ar pilnai suaugęs. Jis aplinkinius gali suvokti kaip keliančius grėsmę ir dėl to labai padidėja priešiškumo bei agresyvių reakcijų tikimybė [Valickas G., 1997].
Bowlby nurodo jog deprivacijos pasekmės didele dalimi priklauso nuo vaiko amžiaus, jo ankstesnės patirties, išsiskyrimo laiko, nuo naujos priežiūros sąlygų. Kuo ilgesnis deprivacijos laikas, tuo žemesnis vaiko vystymosi lygis. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad po trijų mėnesių deprivacijos įvyksta reikšmingi pakitimai ir pilnas išgijimas pasiekiamas retai, jeigu iš viso pasiekiamas.
Eksperimentiniai duomenys liudija, kad nesveiko vystymosi simptomai mažėja, jeigu vaikas patiria papildomą rūpestį iš motiną pakeitusio asmens. Galima dalinai išvengti neigiamų pasekmių, jeigu pirmus metus vaiku rūpinsis motiną pakeitęs asmuo. Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad motinos pakeitimas dažnai yra žalingas jau nuo trijų mėnesių. Tuo tarpu visi sutinka, kad toks rūpinimasis yra būtinas ir jį privalu suteikti.
Antrais ir trečiais gyvenimo metais emocinis vaiko reagavimas į išsiskyrimą yra žymiai stipresnis: jis dažnai nenori priimti naujos motinos, stipriai sielvartauja ištisas dienas, savaites ir netgi ilgesnį laiko tarpą, jis rėkia arba stena, maistą kaip ir kitas paslaugas atmeta. Po kurio laiko jis nusiramina ir gali pasidaryti apatiškas. Po savaičių ar net mėnesių jis gali demonstruoti savo ankstesnį kūdikišką elgesį: šlapintis į lovą, reikalauti, kad jį pastoviai nešiotų ant rankų ir pan. [Bowlby J., 1991].
Šio amžiaus vaikų elgesys skiriasi. Kuo intymesni ir laimingesni buvo vaiko santykiai su savo motina, tuo jis stipriau kenčia. Tie vaikai, kurie neturėjo pastovios motinos nerodo panašios reakcijos - rezultatas jau pažeisto emocinio gyvenimo. Audringa reakcija tokiais atvejais yra normali, o apatiškas nuolankumas - nesveiko vystymosi rezultatas [Bowlby J., 1991, Fahlberg V., 1991].
Vyresni vaikai elgiasi visiškai priešingai. Vaikai, turėję geras motinas lengviau išgyvena išsiskyrimą. Laimingas vaikas, pasitikintis motiniška meile, nepasidaro nepakeliamai baikščiu; tuo tarpu sunerimęs vaikas, abejojantis gerais motinos jausmais, dažnai neteisingai supranta įvykius. Jis gali būti įsitikinęs, kad yra atskirtas dėl savo blogo elgesio. Ir tas neteisingas suvokimas gali būti užslėptas, tiek nuo kitų, tiek nuo pačio vaiko. Tokiu būdu, vaikams nuo penkių iki aštuonių metų, jau linkusiems į emocinius sutrikimus, išsiskyrimas gali pakenkti. Tuo tarpu ramūs tokio amžiaus vaikai išsiskyrimą patiria beveik be pakenkimo. Bet visgi abiejose grupėse daug kas priklausys nuo to, kaip vaikas bus paruoštas išsiskyrimui, kaip su juo elgsis, ir kaip po išsiskyrimo jį pasitiks mama [Bowlby J., 1991].
Yra pastebėta, kad atsiskyrimas nuo motinos sukelia labiau nepageidautinas pasekmes, kai vaikai auga nestabiliose šeimose ir kai tėvai grasina juos palikti, norėdami tik sudrausminti. Kuo daugiau papildomų sunkinančių aplinkybių (bloga vaiko priežiūra, prievartos naudojimas, emocinio bendravimo su kitais stoka ir kt.), tuo labiau tikėtina, kad atsiras negrįžtamas susvetimėjimas tarp vaiko ir kitų žmonių. Kai kurie autoriai, pavyzdžiui, J.Ranschburg pažymi, kad socialinei dezadaptacijai daugiau įtakos turi ilgalaikiai konfliktiniai santykiai šeimoje, negu motinos ar tėvo netekimas [Čekuolienė D., 1991].
Kokio amžiaus vaikui motiniškos meilės trūkumas jau yra nekenksmingas? Visi sutaria, kad nuo trijų iki penkių metų amžiaus rizikos galimybė dar yra didelė, nors daug mažesnė negu ankstyvesniame amžiuje. Tokio amžiaus vaikams jau nebūtinas pastovus motinos būvimas. Jie jau miglotai gali įsivaizduoti motinos sugrįžimą. Gebėjimas kalbėti suteikia galimybę paprastiems paaiškinimams, ir vaikas geriau supranta motiną pakeitusį asmenį. Bet jeigu vaikas nepatiria supratingos ir dėmesingos globos, pasekmės gali būti labai sunkios, prilygstančios pasekmėms vaikų nuo vienerių iki trijų metų .
Po penkių metų rizika mažėja dar labiau, nors neabejotina, kad didelė dalis vaikų, nuo penkių iki aštuonių metų, nesugeba patenkinamu būdu prisitaikyti prie išsiskyrimo, ypatingai jeigu jis netikėtas. Net ir tokio amžiaus vaikams išsiskyrimas kartais sukelia rimtų problemų. Būna atvejų, kai vaikai po išsiskyrimo jau nebesugeba sukurti tvirtų santykių, yra prislėgti, agresyvūs, pradeda neapkęsti aplinkinių žmonių. Galimas dalykas, kad blogiausia deprivacijos pasekmė vaikams netekusiems motinos, esti sunkumas jiems patiems tapti gerais tėvais.
Nuo penkių iki šešiolikos metų vaikai vis dar nėra emociškai savarankiški. Todėl ir tokio amžiaus vaikus išsiskyrimas kartais paveikia traumuojančiai. Jie ilgisi namų, pablogėja dėmesys pamokų metu, kartais pasireiškia neurozės simptomai. Nors daugeliui šios apraiškos išnyksta be rimtų pasekmių, kitiems išlieka ir sugrįžus į šeimą.
Labai stipriai gali paveikti ilgalaikiai kankinantys pergyvenimai. Tokių pergyvenimų pasekmės pasireiškia šiais būdais: a)priešiška reakcija motinos atžvilgiu su ja susitikus; b)pernelyg dideli reikalavimai motinai arba ją pakeitusiam asmeniui; c)džiaugsmingas, bet negilus prisirišimas prie visų prieinamų suaugusių; d)apatiškas atsisakymas visų emocinių prisirišimų.
Reiktų atkreipti dėmesį į tuos vaikus, kurie yra prieraišūs visiems. Paprastai jie būna ramūs, paklusnūs, juos lengva valdyti, yra gerų manierų. Tačiau jų prisitaikymas yra melagingas, nes nesiremia realiu asmenybės vystymusi. Žinoma, vaikų reakcijos gali keistis priklausomai nuo jų gyvenimo sąlygų. Asmenys, pakeičiantys motiną, gali apatiškus ar be atrankos draugiškus vaikus padaryti savininkiškais. Tokių vaikų pavydas ir noras valdyti bet kurį suaugusį neturi ribų. Taip atsitikdavo su tais vaikais, kurių ankstyvesniems santykiams su motina trūko pastovumo ir išsiskyrimas jiems buvo ne naujiena [Bowlby J., 1991].

Deprivacijos gydymo galimybės. Tiriant vaikų socialinę adaptaciją globėjų šeimoje, verta susipažinti ir su deprivacijos pasekmių pašalinimo galimybėmis. Tai turėtų padėti atrasti ir vaiko adaptaciją teigiamai veikiančius faktorius. Kalbant apie deprivacijos pasekmių pašalinimo galimybes reikia atkreipti dėmesį į kai kuriuos teorinius vystymosi klausimus.
Išmokimo teorija suponuoja, kad vystymasis visiškai arba beveik visiškai priklauso nuo išorinės stimuliacijos. Todėl vaikas, kurio vystymasis yra sutrikęs dėl išorinės stimuliacijos deprivacijos, palaipsniui gali atsistatyti normos, jeigu jam bus pašalinta deprivacija ir bus suteikta pakankamai laiko išmokti.
Psichoanalizės teorijos šalininkai teigia, kad motiniška deprivacija gali būti postūmis gynybinio elgesio pasirinkimui, kuris gelbsti vaiką nuo skausmingos frustracijos, sukeltos ieškant tarpasmeninių ryšių negailestingame pasaulyje. Įsitvirtinęs gynybinis elgesys turi tendenciją išsilaikyti, izoliuodamas vaiką nuo sąveikos su pasauliu galinčiu suteikti jam paramą, galinčiu būti naudingu, jeigu tik vaikas būtų atviras pagalbai. Laikantis tokios pozicijos, deprivacijos pasekmių pašalinimas priklauso nuo sėkmės išardant šį gynybinį procesą. Toks požiūris siejasi ir su kai kuriais išmokimo teorijos pastebėtais fenomenais: vieną kartą išmokta elgesio tvarka gali būti rimta kliūtis naujos elgesio struktūros išmokimui.
Kai kurie psichologai, nurodo sensityvines arba kritines vystymosi fazes, kurių metu, esant adekvačioms sąlygoms normaliai vystosi tam tikri procesai. Bet jeigu nėra tinkamų sąlygų šių procesų vystymasis gali nutrūkti. Neišnaudojus amžiaus periodų gali būti sunku ar tiesiog neįmanoma sudaryti atitinkamus įgūdžius, ko nors išmokti.
Reikia pažymėti, kad šios, aukščiau paminėtos, pozicijos nėra nesuderinamos. Jos visos leidžia pilniau paaiškinti kai kurių deprivacijos pasekmių pašalinimo galimybes.
M.Ainsworth bando atsakyti į klausimus: Ar galima panaikinti motiniškos deprivacijos pasekmes ir kaip pilnai tai galima padaryti? Tiriant intelektualines funkcijas gali atrodyti, kad neigiamos pasekmės kartais yra pašalinamos. Tačiau yra pastebėta, kad kai kuriuos pažeidimus ypač sunku atitaisyti. Tai – kalbos, abstrakcijos ir sugebėjimo turėti stiprų ir ilgalaikį tarpasmeninį prisirišimą sutrikimai. Individas, gali pakankamai gerai dirbti, normaliai elgtis kasdieniniuose socialiniuose kontaktuose su draugais ir kolegomis, bet gali būti visiškai bejėgis, susidūręs su žymiai artimesnių tarpasmeninių santykių (santuokos, tėvystės) reikalavimais.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad egzistuoja ir vidiniai užslėpti pažeidimai. Vaikai patyrę deprivaciją ir išoriškai atrodantys nuo jos pagyją, yra ypatingai jautrūs išsiskyrimo grėsmei. Ankstyvasis vaikų patyrimas gali duoti pradžią procesui, kuris ilgą laiką būdamas užslėptu, gali peraugti į patologines reakcijas.
Tebesitęsiantis tarpasmeninių santykių stokos, iškreiptumo, nepastovumo poveikis gali žymiai padidinti tuos pažeidimus, kurie priešingu atveju daugiau ar mažiau normalizuojasi.
Greitą ir sąlyginai pilną atstatymą, M.Ainsworth teigimu, galima paaiškinti kentėjimo pašalinimu ir išvadavimu iš dar nesustabarėjusio gynybinio elgesio [Ainsworth M., 1991].

Kai kurios specifinės vaikų adaptacijos globoje problemos ir jų įveikimo būdai. Čia giliau pažvelgsime į globoje iškylančias psichosocialines problemas. Daugelis tų problemų yra dėl įvairių skausmingų ir nepageidaujamų jausmų, dėl išgyvenamo išsiskyrimo, ir kuriuos vaikas vienaip arba kitaip turi išreikšti. Ir mes negalime kalbėti apie socialinę adaptaciją globoje, neįsigilinę, kas vyksta vaiko viduje, kokie yra jo jausmai ir poreikiai. Tie jausmai ir poreikiai yra sukelti socialinės aplinkos, o jų išreiškimas vėlgi įtakoja aplinką.
Kiekvienas vaikas į išsiskyrimą reaguoja kitaip. Iškylantys jausmai priklauso nuo vaiko amžiaus, intensyvumo ir charakterio, jo ryšių su tėvais, jo ankstesnės patirties, sugebėjimo suvokti tai, kas vyksta. L.Littner, stebėdamas persikėlimą patyrusius vaikus, teigia, jog pasireiškia tam tikros bendros nerimo ir baimės reakcijos. Didelės dalies tų reakcijų, dėl jų skausmingumo ir nepageidaujamumo, vaikai neįsisąmonina, ir jos yra slopinamos. Nepriklausomai nuo to, ar tai atitinka realybę ar ne, iš pradžių vaikai patiria sąmoningą ar nesąmoningą apleistumo jausmą, kuris apima praradimo, atmetimo, įžeidimo, menkumo ir nevertumo elementus. Be to vaiką užplūsta visiško bejėgiškumo ir nesugebėjimo kontroliuoti situaciją jausmai. Vaikas dėl apleistumo ir bejėgiškumo jaučia pyktį savo tėvams. Tačiau bejėgiškumo ir menkumo jausmai provokuoja poreikį tą pyktį atmesti. Vietoje to, kad pripažintų nepageidaujamus jausmus, jog jis neturi galimybės kontroliuoti šių skausmingų įvykių, vaikas stengiasi tai paneigti įsitikinimu, jog jis yra pilnai atsakingas už išsiskyrimą. Vaikas pradeda kaltinti save už visus iki išsiskyrimo įvykusius incidentus. Šis kaltės jausmas jam padeda neigti pyktį savo tėvams - jis yra blogas, o ne jie.
Vaikas savyje pradeda ieškoti įvairių blogybių, kuriomis jis galėtų kaltinti save dėl išsiskyrimo. Jis dažnai atsirenka savo vystymosi tarpsnio sąlygotą problemą, kuri laike sutampa su atsiskyrimo įvykiais. Vaikas gali jaustis kaltas, kad jis savo netinkamu elgesiu nepateisino tėvų lūkesčių. Arba vaikas gali jaustis blogu dėl savo nepageidaujamų impulsų: dėl įvairios kilmės pykčio savo motinai, arba dėl konkurencijos su jaunesniu broliu, dėl rungtyniavimo su savo tėvu ar vyresniu broliu, arba seksualiniu susidomėjimu motinos atžvilgiu. Kiekvienas iš tų, kalte ar gėda apsunkintų jausmų, gali duoti vaikui pagrindą jaustis kaltu dėl išsiskyrimo ir persikėlimo.
Egzistuoja dar vienas svarbus jausmas, tai išsiskyrimo bausmės baimė. Vaikas bijo, kad jis gali būti nubaustas išsiskyrimu. Baimė kyla mažiausiai dėl trijų priežasčių: 1) intensyvus pykčio jausmo, kuris stimuliuoja bausmės laukimą. 2) vaikai, nesuvokdami troškimo nubausti save tikisi perkėlimo, arba norėdami kontroliuoti ir nukenksminti per daug drastišką bausmę, patys perkelia į mažesnę. 3) be to, vaikas pats apkaltina save dėl išsiskyrimo įvykių išprovokavimo ir tikisi tolygaus atlygio dėl savo prasižengimų.
Mažesni vaikai turi nesąmoningą tendenciją tikėtis, kad tėvai jį visiškai paliks ir jis vėliau numirs. Vyresni vaikai paprastai nesąmoningai laukia, kad jie bus fiziškai sužaloti. Be to, dauguma vaikų nesąmoningai tikisi, kad jų tėvai mirs. Dalinai tai siejasi su pačių vaikų piktais linkėjimais tėvams, dalinai su mintimi, kad tėvų praradimas yra dalis bausmės, kurios jie yra nusipelnę.
Susumuodamas psichologines problemas, su kuriomis perkeltas vaikas turi susidoroti, Littner nurodo, kad pirmoji problema – skausmingų jausmų, sukeltų atsiskyrimo nuo tėvų, valdymas; įskaitant apleistumo, bejėgiškumo ir pykčio jausmus, taip pat visiško apleistumo ar tėvų mirties baimę ir kūno sužalojimų ar savos mirties baimę. Ryšyje su tais jausmais, vaiko elgesys atspindi bandymus nutraukti atsiskyrimą nuo tėvų, išreiškia pykčio jausmus, bejėgiškumo jausmo ir laukiamos bausmės kontrolę.
Antroji problema, kurią vaikas turi įveikti – pradinis jausmas globėjų atžvilgiu, jų įvaizdžio susidarymas. Vaikas pereina nuo pažįstamos socialinės aplinkos prie visiškai nežinomos. Pradžioje, kol dar vaikas negali tikroviškai įvertinti naujų globėjų realiai su jais gyvendamas, vaikas turi tendenciją perkelti jau turimus jausmus į globėjus ir laukti iš jų drastiškų bausmių, iš kurių jo persikėlimas yra tik pradžia. Nesvarbu kokie geri bebūtų globėjai mūsų vertinimu, vaikams jie yra nelaimių tiekėjai.
Naujieji globėjai sukelia dar vieną grėsmę. Ar globėjai jį globos ir, jeigu taip, tai kiek ilgai; o gal jie bus tokie kaip tėvai ir taip pat jo išsižadės. Taigi, vaikas savo naujuose namuose turi dėti pastangas, kad priverstų naujuosius globėjus norėti jį laikyti, stengtis jiems įtikti, ir tokiu būdu kontroliuoti apleidimo baimę.
Kaip jau buvo minėta, vaikas sąmoningai nesuvokia daugelio savo jausmų ir būgštavimų, nes jie yra numalšinami (repressed). Ir nors daugelis jausmų yra užslopinti, mes galime stebėti nerimo apraiškas. Tai gali pasireikšti per emocines reakcijas. Mes galime stebėti tokius nerimo požymius, kaip nenustingimas, padidėjęs aktyvumas, įtampa, vėmimas, miego sutrikimai, rėkimas, valgymas, skrandžio sutrikimai, nykščio čiulpimas, supimasis, galvos daužymas, masturbacija.
Net ir tada kai vaikas apsipranta naujoje šeimoje ir suformuoja ryšius su globėjais, jam vis dar iškyla problemos dėl patirto atsiskyrimo. Jis gali būti labai jautrus bet kokiam patyrimui, kuris gali sukelti atsiskyrimo nuo naujų globėjų grėsmę. Tokia grėsmė gali kilti per atostogas, atsidūrus ligoninėje, arba šeimai persikraustant į naują gyvenamąją vietą ir pan.
Vaikas taip pat gali reaguoti į savo vidinius impulsus. Tai gali būti tie impulsai, kurie vaiko manymu bus nepageidautini globėjams. Tai jausmai, dėl kurių vaikas save apkaltino per pirminį atsiskyrimą, pvz., pyktis jaunesniam vaikui šeimoje; arba tai gali būti vystymosi sukelti impulsai, suponuojantys atsiskyrimą, pvz., seksualiniai ar nepriklausomybės jausmai.
Kai vaikas formuoja santykius su naujais globėjais, jis ne tik bijo situacijos, keliančios naujo išsiskyrimo grėsmę, bet jis taip pat bijo artimų emocinių santykių. Jame pastoviai auga noras mylėti globėjus ir būti jų mylimam, tačiau paraleliai didėja įvairūs būgštavimai. Kol jis dar gerai nepažįsta savo globėjų, jis gali reaguoti į naujus santykius tik savo ankstesnės patirties šviesoje. Jis jau žino, kad tėvų meilė yra negailestinga ir lydima apleistumo. Ar gali jis tikėtis kažko geresnio iš savo globėjų? Pirmasis emocinio artumo pavojus – gąsdinanti atsiskyrimo ar palikimo galimybė. Iškyla grėsmė, kad visi nepageidaujami ir skausmingi jausmai, kuriuos jam teko slopinti per pirmąjį atsiskyrimą, gali vėl pasikartoti.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad kai kurie vaiko emocinio artimumo sunkumai neturi jokio tiesioginio ryšio su jo išsiskyrimo patirtimi. Rimtos problemos susijusios su artumu gali egzistuoti dar vaikui esant su tėvais iki išsiskyrimo ir tie sunkumai, kartu su senais elgesio metodais gali būti perkelti į naujus santykius. Be to, vaikas gali patirti realias problemas tiesiogiai dėl naujų globėjų.
L.Littner toliau nagrinėja, kaip vaikas bando valdyti ir sujungti jausmus, kylančius dėl išsiskyrimo. Jis teigia, kad kiekvienas vaikas yra unikalus individas, su savitais elgesio modeliais. Vystydamasis vaikas mokosi naudoti tą patį elgesį, siekdamas įvairių tikslų. Todėl išsiskyrimo ir persikėlimo proceso eigoje jis gali naudoti identišką elgesį tam, kad išreikštų savo jausmus ir atliktų įvairius uždavinius. Tačiau egzistuoja tam tikri bendri principai, kaip vaikas susidoroja su savo vidinėmis problemomis. Tie elgesio metodai yra universalūs ir nėra specifiniai vien tik perkeltiems vaikams.
Kol vaikas nepagyvena ilgesnio laiko naujoje šeimoje, jis neturi galimybių išmokti adekvačių problemos įveikimo metodų ir jis naujoje situacijoje naudojasi tuo elgesiu, kurį naudodavo praeityje susidurdamas su panašiomis problemomis. Todėl tik gerai žinodami vaiko praeitį galime pilnai suprasti jo elgesį išsiskyrimo ir persikėlimo metu, pvz., vaikai gali naujai aktyvizuoti pseudo ankstyvą subrendimą, kurio jie buvo išmokę, psichologinio atsiskyrimo nuo motinos momentu, gimus jaunesniam broliui. Tada vaikai, patekę į globą, reikalauja, kad jiems duotų įvairių pareigų, tarp jų ir jaunesnio globotinio slaugymą. Vaikas tokiu elgesiu anksčiau pelnėsi tėvų palankumą, taigi jis ir dabar gali tikėtis gauti ir globėjų palankumą.
Vaikas iš pradžių bijo savo naujų globėjų, taip pat bijo apleistumo, abejingumo ir bausmės. Kad užsitikrintų saugumą ir įveiktų savo baimę, vaikas siekia sukelti atsakomąjį susidomėjimą ir palankumą.
Pseudo subrendimas, susitepimas, muštynės, provokuojantis elgesys – visa tai gali būti bandymai, pasinaudojant senų santykių su tėvais modeliu, užmegzti emocinį kontaktą su globėjais. Tuo siekiama sukelti emocinį atsaką, kuris užtikrintų jų dėmesį, malonumą, atleidimą, susidomėjimą, kaltę, baimę ar pyktį, kas vienaip ar kitaip vaiką nuramintų. Vietoje savo vaikas tikisi sukelti tai, kas jam žinoma ir labiau patikima.
L.Littner aprašo tokius atvejus: Nors vaikas ir buvo išmokytas naudotis tualetu, patekęs į globą jis susitepdavo. Toks elgesys gali būti vertinamas įvairiai: kaip psichologinė reakcija į nerimą arba kaip reakcija į ryšio su tėvais nutrūkimą. Bet nagrinėjant vaiko istoriją buvo pastebėta, kad kažkada vaiko susitepimas yra iššaukęs didelį motinos emocinį atsaką. Taigi susitepimas gali būti sąmoningai nesuvoktas siekimas sukelti panašų emocinį atsaką ir jo naujoje šeimoje tam, kad nuramintų savo baimes. Kitas berniukas, kuris buvo motinos giriamas, kad muštynėse nugalėjo kaimynų vaikus, globoje elgėsi taip, tarsi lauktų pagyrimo už kitų globotinių sumušimą. Dar vienas vaikas, kuris susilaukdavo motinos dėmesio tik kai ji ant jo supykdavo, globoje irgi stengėsi daryti viską, kad tik supykdytų globėją. Jo nesąmoningas nusiteikimas buvo toks, kad geriau turėti piktą motiną, negu iš vis jos neturėti.
Apibendrindamas temą apie vaiko persikėlimo problemų įveikimo metodus, L.Littner rašo, kad vaikas savo elgesiu pasiekia dviejų tikslų. 1) Padeda vaikui, išreikšti daugelį jo jausmų ir poreikių; tai gali būti meilės siekis, troškimas išsaugoti savo tėvus ar pykčio jausmų išreiškimas. Tokiu būdu, pavyzdžiui, užslopintas pyktis gali būti netiesiogiai išreiškiamas susitepant, arba betarpiškiau per provokuojantį elgesį. 2) Tuo pačiu tai yra bandymas nusiraminti baimės akivaizdoje, stengiantis išvengti atstūmimo, mažinant kaltės ar gėdos jausmus, kontroliuojant bausmę ir saugantis nuo jos [Littner L., 1976].

Nenaudingi problemų įveikimo būdai. Vera Fahlberg nurodo, jog ne visi skausmingų emocijų įveikimo (coping) keliai yra naudingi. Ir suaugusieji ir vaikai naudoja daugybę psichologinio gynimosi būdų tam, kad susidorotų su emocininiu skausmu. Nors iš pradžių ta gynyba gali apsaugoti, tačiau po kurio laiko ji neabejotinai tampa kliūtimi ir būna nenaudinga. Todėl yra būtina padėti identifikuoti ir įveikti gynybą, kuri trukdo individo augimui. Profesionalai turi tokius gynybos būdus atpažinti ne tik vaikuose, bet ir savo, globėjų ir tėvų elgesyje.
Ankstyvųjų gedėjimo fazių eigoje yra įprasta stengtis numalšinti skausmą. To galima siekti pastoviai miegant arba stengiantis būti tiek užsiėmus, kad neliktų laiko galvoti. Neigimas, vengimas, minimizacija – tai įprasti gynybos būdai. Globėjai turi žinoti, jog kartais vaikų pykčio tėvams jausmai yra perkeliami į globojančios šeimos narius. Tai irgi įprastas gynimosi būdas. Tėvai gali projektuoti savo jausmus į socialinį darbuotoją arba tiesiog į savo vaiką, teigdami, kad jis išprovokavo išsiskyrimą. Todėl visiems labai svarbu aiškiai suvokti, kad vaikai negali būti atsakingi už suaugusiųjų veiksmus [Fahlberg V., 1991].
Jau buvo minėtas gynimosi būdas per slopinimą (repression). Be trumpo teigiamo efekto, jis taip pat daro žalą asmenybei ir jos tolimesniems santykiams su aplinkiniais. Slopinimas blokuoja įvairius impulsus ir stabdo jų išreiškimą. Tada neišvengiamai tenka naudotis, neatitinkančiais tikrovės, ankstesniame amžiaus tarpsnyje susiformavusiais elgesio modeliais. Tai užšaldo psichinę energiją, kuri galėtų būti naudinga naujų, atitinkančių situaciją, įgūdžių susiformavimui. Tai mažina emocinį vaiko lankstumą ir užkerta kelią pilnutiniam fizinių, intelektualinių ir emocinių galių funkcionavimui [Littner L., 1976].

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Vieno tokio žmogaus dienoraštis © Adaptuotas 2008 Dicas Blogger šablonas.

TOPO