Socialinė adaptacija globoje.5.4.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

5.4. Globotinio sąveika su globėjų šeima
Vaikai, patekę į globėjų šeimą sąveikauja su visais jos nariais. Tiek vaikai, tiek šeimoje esantys nariai privalo prisitaikyti vieni prie kitų. Manoma, kad narių padaugėjimas sukelia stresą visiems šeimos nariams, todėl būtina visų narių adaptacija. “Individai prisitaiko ne tik prie streso, bet ir prie kiekvieno kito šeimos nario adaptacijos, (...)” [Šeimos narių netektis ar atsiskyrimas ir vaidmenų pakitimai].
Kartais prisitaikymas būna konfliktiškas ar visai neįmanomas. Tiriamų atvejų vaikams kritinis prisitaikymo momentas atrodo jau yra praėjęs. Tačiau kelios mergaitės visai nepritapo prie ankstesnių savo globėjų ir globos vietą turėjo pakeisti. Viena mergaitė teigia, kad ankstesnės šeimos vaikai ją gąsdindavo. Tiek globotinės, tiek globėjai nebuvo patenkinti vieni kitais.

Sąveika su šeimoje gyvenančiais vaikais. Surinkti duomenys rodo, kad labai yra svarbi sąveika tarp globotinio ir kitų šeimos vaikų.
Pradžioje kartais iškyla konfliktų. Globėjų vaikai arba anksčiau į globą patekę globotiniai, pavyduliauja, nenori dalintis savo padėtimi su naujokais. Globėja pasakojo, jog Živilei patekus į globą, du mėnesius globoje išbuvusi Jurgita pareiškė nepageidaujanti, kad naujokė gyventų kartu. Išvarginta globos vietos keitimų, Živilė neprieštaravo ir buvo besutinkanti su Jurgitos reikalavimu: - tai gal aš prašysiu kad mane perkeltų kitur. Globėja, atsitiktinai nugirdo mergaičių pokalbį ir konfliktas buvo išspręstas.
Globėjai pastebi, kad vaikams yra žalinga, kai toje pačioje šeimoje yra globojami paaugliai. Mažesnieji bijo paauglių, būna sukaustyti. Paaugliams prasideda maištavimo periodas ir jie kartais viešai keikiasi, rūko, naudoja alkoholį.
Kai kurie globėjai baiminasi, kad globotiniai rodo neigiamą pavyzdį jų vaikams (pvz., agresyvumą), tačiau neįvardino, kad vaikų elgesys realiai pablogėtų. Kartais į globą ateinantys vaikai neturi bendravimo įgūdžių ir su jais kitiems vaikams būna sunku. Štai pvz., Lukui ir Edgarui atėjus į globą šeimos vaikai stengėsi juos priimti. Tačiau patyrę globotinių bendravimo trūkumus, vaikai pradėjo pastaruosius žeminti ir atstūminėti.
Čia dar reikia paminėti, kad praktiškai visi globotiniai nuolaidžiauja globėjų vaikams ir pripažįsta jų autoritetą. Globėjų aiškinimu, autoritetas įgyjamas ne todėl, kad vieni yra globėjų vaikai, o kiti ne. Jų vaikai turi daugelį gerų socialinių įgūdžių ir taip išsikovoja neformalų autoritetą.
Tačiau labai aiškiai ryškėja, jog teigiamas kitų vaikų, esančių šeimoje poveikis yra daug didesnis. Kaip buvo minėta, globos pradžioje vaikai dažnai nepasitiki suaugusiais ir kai šeimoje būna kitų vaikų, jie jaučiasi daug saugiau. Viena mergaitė labai nenorėjo važiuoti į globėjų šeimą. Mergaitė papasakojo, jog ją gąsdino tai, kad globėjai yra senyvo amžiaus ir jų namuose negyveno vaikai. Vėliau mergaitė labai apsidžiaugė, kad darbo dienomis šeimoje gyvena globėjos anūkas, o ir patys globėjų sūnūs dažnai apsilanko su savo šeimomis. Kiti vaikai taip pat nurodė, kad jiems patinka, kai šeimoje yra daugiau vaikų.
Kartais į globą patekę vaikai pirmiau susidraugauja su šeimos vaikais, o tik po to, dažnai pagal matomą pavyzdį pradeda bendrauti su globėjais.
Globėja pasakojo apie teigiamą globotinių pasitikėjimo jos dukra poveikį. Motina pastoviai nuteikinėja savo vaikus prieš globėją. Tačiau kai vaikams autoritetu yra globėjos dukra – nuteikinėjimas netenka jėgos. Vaikai perima tokį požiūrį ir elgesio su globėja modelį, kokį turi jos dukra.
Atrodo, kad labai teigiamai vaikus veikia bendri intelektualiniai ar vaidmeniniai žaidimai. Tų žaidimų iniciatoriai iš pradžių būna globėjų vaikai, o po to ir patys globotiniai imasi iniciatyvos. Globėjai su dideliu susižavėjimu pasakojo apie vaikų rengiamus koncertus, vaidinimus: – Jie tokius spektakliukus suorganizuoja, kad ir suaugusiems kartais verta pažiūrėti...–
Literatūroje nurodoma, ”(...) kad teatrą žaidžiantys vaikai lengviau sutramdo savo charakterį, sugeba su autoironija pažvelgti į savo poelgius, prisitaikyti prie grupės draugų, moka sumažinti įtampą, auga guvūs ir laisvi” [Markauskienė V., 1998]. Todėl vaikų vaidinimai globėjų šeimoje yra labai pageidautinas reiškinys.
Dar reikia paminėti, kad vaikai labai nerimauja jeigu yra išskiriami su savo broliais ar sesėm (nors jų tarpusavio santykiai ir nebūna labai draugiški). Kai kurie iš tiriamų vaikų į šeimą pateko anksčiau arba vėliau už savo brolius. Jie vis klausinėdavo, kada šeimoje apsigyvens brolis ar sesuo. Globėja pasakojo, koks buvo berniuko džiaugsmas, kai į šeimą atvežė jo brolį: – Jie apsikabino ir ilgai laikė vienas kitą glėbyje, kaip suaugę. –
Reikia atsiminti, kad Lietuvos Respublikos Vaiko Globos Įstatymas nurodo brolių ir seserų neišskirtinumo principą.

Sąveika su globėja. Kokia bebūtų svarbi sąveika su kitais šeimos nariais, “centras” tiriamų vaikų šeimose yra globėja. Vyrai globėjai, nors ir turi autoritetą vaikų akyse, su vaikais praleidžia mažiau laiko ir, atrodo, nedaro tokios didelės įtakos vaiko socialinei adaptacijai. Dažniausiai vaikus auklėja globėja, ji parenka vaikų auklėjimo stilių šeimoje. Daugelis vaikų pasakė, kad jiems patinka būti su globėja. Kai kurie vaikai pasakė, jog jie norėtų būti panašūs į savo globėją.
Kaip jau buvo minėta, kartais vaikai kurį laiką nepasitiki ir stebi suaugusius. Tuo momentu globėjai jaučiasi nesmagiai, kad negali susilaukti globotinių atsako į jiems rodomą meilę ir rūpestį. Bet vėliau vaikai prisiriša prie savo globėjų. Vaikai siekia globėjų meilės ir dėmesio. Daugelis vaikų nori fizinės globėjų artumos. Jie ateina prisiglausti, nori sėdėti globėjai ant kelių, prašo, kad juos paglostytų.
Kalbant apie prisirišimą, reikia paminėti kai kurias problemas. Kai kuriais atvejais galima pastebėti nesaugaus prisirišimo požymių. Vaikai kartais reikalauja dėmesio vien tik sau, pavyduliauja kitiems globotiniams: nori, kad kiti paliktų šeimą arba globėjai parodžius meilę broliui, jį primuša. Kai kurie vaikai pasidaro įkyrūs, stengiasi kontroliuoti globėjus. Kartais vaikai demonstruoja lipšnumą daugeliui žmonių be atrankos. Keli vaikai nustebino globėjus per staigiu prisirišimu. Kai kurie vaikai labai stengiasi įtikti globėjams, su suaugusiais būna labai geri (tuo tarpu su vaikais elgiasi grubiai). Čia dar galima atsiminti, kad besiformuojant prisirišimui vaikai bendravimui pasirenka tarpininką (žr. Vaikų elgesio strategijos ir mechanizmai). Atrodo, kad tokiom, kai kurių vaikų, nesaugaus prisirišimo apraiškom išgydyti reikia nemažai pastangų ir laiko.
Vaikams labai reikalingi globėjų paskatinimai. Jie siekia kiekvieną savo darbelį pademonstruoti globėjai, kad pastaroji įvertintų, pagirtų. Viena globėja, pastebėjusi, jog globotiniams labai svarbus jų piešinių ir darbelių įvertinimas pradėjo juos rinkti į dėžutę. Vaikams labai patinka kai globėja peržiūrinėja ar kitiems rodo jų darbelius. Globėja teigia, kad savo dukters (8 m.) piešinių nerenka, nes jos dukrai nėra tiek svarbus kitų žmonių įvertinimas, jai užtenka, kad ji darbą atliko.
Įgavę pasitikėjimą globėjais, kai kurie vaikai jaučia poreikį išsipasakoti. Tokios vaikų atvirumo akimirkos atpalaiduoja vaikuose susikaupusį jausmų srautą, o globėjai patyria savo pastangų įvertinimą. Jie apie vaikų išsipasakojimus kalbėjo su užuojauta, bet kartu jautėsi ir savotiškas globėjų pasididžiavimas, kad globotiniai jais pasitiki. Viena globėja, tiesiog su romantikos atspalviu, pasakojo: – ... buvo noras išsipasakoti. Aš jos neklausinėjau. Živilė išsipasakojo. Tuo momentu man net nesinorėjo girdėti tų dalykų, kokius ji pasakojo. Ir, dar toks kontrastas: buvom parke ant kalnelio, pina jinai tokį gražų vainikėlį (ji labai gražiai pina vainikus) ir liejasi ta išpažintis ... negeri dalykai. –
Vaikams labai patinka, kai globėjai kurį laiką praleidžia su jais. Vaikams patinka kai vakarais globėjai su jais susėda ir aptarinėja bendrus šeimos reikalus, elgesio problemas ar tiesiog kartu ką nors veikia. Ypatingai vaikai vertina, kai globėjai kalbasi asmeniškai su vienu vaiku. apie vieną vaiką globėja pasakė: – Jam atrodo, kad taip rimtai kalbuosi tik su juo vienu.
Nė vienas iš apklaustų globėjų nepasakė, kad jų globotiniai yra blogi. Globėjai nurodė, kad vaikai dažniausiai būna imlūs, stengiasi išmokti daugelio dalykų, tiek iš šeimos narių elgesio, tiek iš tiesioginių pamokymų.
Daugelis globėjų nurodė, kad auklėdami vaikus nedaro jiems spaudimo (ypač globos pradžioje), leidžia vaikams apsiprasti, patiems susiorientuoti. Globėjai skatina vaikų savarankiškumą, leidžia savarankiškai atlikti kokią nors užduotį. Reikia paminėti, kad daugelis globėjų vaikams duoda pareigų buityje, kurias vaikai įpranta atlikti savarankiškai. Viena globėja pasakojo, jog ji nenurodo, ką vaikai turėtų padaryti, o savo elgesiu išprovokuoja jų įsijungimą.
Maskauskaitė R. rašo, kad duoti vaikams atlikti kai kuriuos namų ūkio darbus yra naudinga jiems patiems. “Galutinis tikslas auklėjant vaikus – palydėti juos į jų pačių gyvenimą. Namų ūkio darbai moko atlikti darbą iki galo ir ilgainiui didina vaikų vertės supratimą” [Mastauskaitė R., 1999, p. 37]
Globėjų auklėjime išryškėja demokratinis auklėjimo modelis. Jie argumentuoja savo reikalavimus, skiriamas bausmes (niekur vaikai nebaudžiami mušimu). Toks demokratinio auklėjimo stilius netrukdo globėjams vaikus pamokyti. Globėjai aiškina vaikams, kad jie nekalti dėl tikrojoje šeimoje vykstančių dalykų; guodžia vaikus ištikus nesėkmėms; stengiasi sukelti jų savęs vertinimą; skatina bendradarbiauti su broliais ir kitais šeimos vaikais; stengiasi įdiegti broliams broliškumo jausmą; nurodo agresyvaus elgesio kenksmingumą. Ir, atrodo, kad globėjų pastangos, nors ne visada iš karto, susilaukia pozityvių rezultatų.
Kai kurie psichologų tyrimai suteikia optimizmo: “(...) maždaug 30% vaikų iš asocialios aplinkos vis dėlto užauga kūrybingi, sveiki, socialūs žmonės, tik gal turintys polinkį į padidintą įtampą. Kas jiems padėjo? Psichologinis atsparumas (...) būdingas vaikams, kurie turi gerą intelektą, ankstyvojoje vaikystėje turėjo artimą psichologinį ryšį su vienu žmogumi, nebūtinai iš šeimos, turėjo galimybę įsitraukti į gerą vaikų kolektyvą. Šis tyrimas parodo, kad prasminga įvairiausiais būdais rūpintis socialiai apleistais vaikais” [Bieliauskienė R., 1999, p.19]. Todėl galima tikėtis, kad ir globėjų šeimos socialinė aplinka padės globojamiems vaikams išsiugdyti psichologinį atsparumą.
Neabejotinai didelę naudą duoda tai, kad globėjai stengiasi įvertinti visą vaikų veiklą, jie stengiasi vaikus pagirti, skatina vaikus lankyti įvairius būrelius, dalyvauti užklasinėje veikloje. Globėjai padeda vaikams pastebėti kur jie galėtų save realizuoti. Į globą patenkantiems vaikams, bent iš pradžių, būna sunku mokytis ir jiems labai svarbu atrasti tas sritis, kuriuose būtų kompetentingi. Daugelis vaikų pasirenka meninę-kūrybinę veiklą: vaikai gražiai piešia, sugeba iš įvairių medžiagų padaryti meninių darbelių, dainuoja, išmoksta groti. Globėjai taip pat skatina jau minėtus vaikų vaidinimėlius.
Kaip pažymi E.H.Erikson, vaikai nuo 6 iki 12 metų sprendžia darbštumo – menkavertiškumo priešpriešą. Labai svarbu, kad vaikai išspręstų savo amžiaus problemą, nes tik tada vaikas yra tinkamai pasiruošęs tolimesniam amžiaus tarpsniui. Pagrindine šio amžiaus tarpsnio dorybe Erikson laiko kompetentingumą, sugebėjimą ir išmokti, ir tinkamai atlikti darbą. “Jei vaikas tinkamai neatsiliepia į šio mokymosi amžiaus uždavinius, yra pavojus, kad jame atsiras menkavertystės jausmas. (...) Mokymasis ir darbštumas gali būti pagrįsti įvairiomis vaikui suvokiamomis ir branginamomis vertybėmis: pavyzdžiui, vyresniųjų išsakytas pagyrimas, vidinis pasitenkinimas, darbo vaisiaus nauda ir kt.” [Trimakas K.A., 1997, p. 52]. Menkavertystės jausmas gali atsirasti: kai vaikai yra per mažai veiklūs, jų niekas neskatina, į jų pastangas ir atliktą darbą niekas nekreipia dėmesio; kai vaikas per jautriai reaguoja į nepasisekimus; kai suaugusieji vaiką menkina [Trimakas K.A., 1997].
Kaip galima matyti iš jau aptartų tyrimo rezultatų, globėjų šeimose vaikui yra sudaromos tinkamos sąlygos patenkinti savo amžiaus tarpsnio poreikius: vaikai globėjų šeimoje jaučiasi pakankamai saugiai, globėjai skiria jiems daug dėmesio ir paskatinimų. R. Braslauskienė rašo – “Vaikas negalės savęs realizuoti, jeigu jo saugumo, orumo, meilės ir pagarbos poreikiai nebus patenkinti ir, priešingai, vaikas nejaus nerimo, jeigu žinos, kad yra mylimas, kad reikalingas pasauliui, kad kiti jį gerbia ir jo nori” [Braslauskienė R., 1995, p. 148].

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis