Socialinė adaptacija globoje.3.3.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

3.3. Socialinės adaptacijos samprata
Skirtingų psichologinių teorijų atstovai yra suformulavę savo adaptacijos sampratas. Čia pateiksiu keletą skirtingų požiūrių.
Neobihevioristai adaptaciją (adjustment) supranta: a) kaip būseną, kurioje individo poreikiai iš vienos pusės, ir aplinkos reikalavimai iš kitos yra pilnai patenkinami. Tai harmonijos tarp individo ir socialinės aplinkos būsena (žinoma galima kalbėti tik apie sąlyginę harmoniją); b) procesas, kurio dėka ši harmonija yra pasiekiama. Tai suprantama kaip aplinkos keitimas ir biologiniai pasikeitimai organizme. Šie pakitimai vyksta remiantis elgesiu (reakcijomis, atsakymais), kuris atitinka esamą situaciją. Bihevioristų požiūrio trūkumas yra tas, kad jie kalba apie biologinius pasikeitimus, o neanalizuoja asmeninių pasikeitimų, įvykstančių individo adaptacijos procese, nekalba apie psichinių adaptacijos mechanizmų naudojimą. Bihevioristai taip pat daugiau dėmesio kreipia į grupių, o ne individo adaptaciją.
Svarbus elementas, kurį pažymi bihevioristai, – elgesio modifikacijos mokymosi adaptyvų charakterį [Nalčadžian A., 1988]. Bihevioristai teigia, “(...) kad asmenybės bruožai formuojasi tik mokantis, o mokymąsi jie laiko patirties sąlygotu elgesio pasikeitimu”[Furst M., 1998]. Iš tiesų, elgesio keitimas mokantis sudaro platų socialinės adaptacijos poskyrį. Išmokymo elementai yra vieni iš svarbiausių įgyjant adaptacinius mechanizmus [Nalčadžian A., 1988].
J. B. Rotter, vienas socialinio išmokimo teorijos kūrėjų, toliau plėtojo elgesio išmokimo sampratą. Jis rašo, jog “Asmens elgesys, poreikiai ir tikslai nėra savarankiški, jie priklauso funkciškai susijusioms sistemoms. Šių santykių prigimtį lemia ankstesnioji patirtis” [Rotteris J.B., 1999, p. 395]. “Elgesys visuomet yra kryptingas. Individas reaguoja tokiu išmoktu elgesiu, kuris toje situacijoje suteiks didesnį pasitenkinimą”[p. 401]. Daugelį psichoanalitikų gynybos mechanizmų Rotter vadina elgesiu ir kalba apie jų išmokimą [Rotteris J.B., 1999].
Interakcinio požiūrio šalininkai naudoja “efektyvios asmenybės adaptacijos” terminą. Jis taikomas kalbant apie daugialypę adaptaciją, kurią pasiekusi asmenybė atitinka minimalius visuomenės reikalavimus ir lūkesčius. Su amžiumi šie lūkesčiai darosi vis sudėtingesni. Laukiama, kad asmenybė pereitų nuo pilnos priklausomybės ne tik iki nepriklausmybės, bet ir iki atsakomybės už kitų gerovę.
Adaptyvumas pasireiškia dviem atsakymų į aplinkos poveikį būdais: a) priėmimas ir efektyvus atsakas į tuos socialinius lūkesčius, su kuriais susiduria kiekvienas, priklausomai nuo savo amžiaus ir lyties; b) lankstumas, efektyvumas susidūrus su naujomis ir potencialiai pavojingomis sąlygomis, o taip pat sugebėjimas suteikti įvykiams sau naudingą kryptį.
Psichoanalizės teorijos atstovai remiasi S.Freud požiūriu į asmenybę. Yra trys asmenybę sudarantys deriniai: Id (instinktyvūs potraukiai), Ego (šių potraukių kontrolė ir derinimas su aplinka) ir Superego (moralės normos ir idealai). Ego kovoja su Id, Superego ir išorine aplinka. A.Freud plačiai nagrinėja gynybinės adaptacijos mechanizmus ir procesus [Nalčadžian A., 1988]. Gynybos mechanizmais siekiama įveikti nerimą pasąmonės lygyje. Jie padeda prisitaikyti prie aplinkos ir mažina nerimą, nors perdėtas jų naudojimas kenkia asmenybės vystymuisi [Kočiūnas R., 1995]. Įvairūs autoriai mini skirtingus mechanizmus ir jų priskaičiuojama gana daug, todėl detaliau juos apžvelgti nebūtų prasminga.
Specialiai adaptacijos klausimu domėjosi H.Hartmann. Jis teigia, kad ne visada adaptacija aplinkoje esti konfliktinė. Hartmann įveda naują nekonfliktuojančią Aš (Ego) sferą. Taigi adaptacijos mechanizmai atlieka ne tik gynybinę funkciją.
Anot psichoanalitikų, gerai adaptuotas žmogus yra tas, kurio produktyvumas, gebėjimas mėgautis gyvenimu ir psichinė pusiausvyra yra nepažeisti.
Psichoanalitikai kalba apie dvejopą adaptaciją: a) aloplastinę adaptaciją (aplinkos keitimą); b) autoplastinę adaptaciją (asmenybės pasikeitimus). Hartmann įveda dar vieną - tinkamos aplinkos paieška [Nalčadžian A., 1988].
Kaip matome, kiekviena teorija turi teigiamą įnašą į socialinės adaptacijos supratimą. Apibendrinant socialinės adaptacijos sampratą galima pasinaudoti Psichologijos žodynu, kur socialinė adaptacija apibrėžiama, kaip “asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos. Socialinės adaptacijos turinį sudaro asmenybės socialinių poreikių patenkinimo dinamika... Skiriami ontogenetinis ir situacinis socialinės adaptacijos aspektai. Ontogenetiniu požiūriu adaptacijos adekvatiškumą lemia tai, ar žmogus realizuoja socialinius poreikius pagal savo amžiaus galimybes. Ontogenetinis adaptacijos aspektas reiškia tai, kad žmogus sprendžia problemas vis nauju, aukštesniu lygiu... Situacinis adaptacijos aspektas reiškia prisitaikymą prie konkrečios situacijos. Abu aspektai yra susiję” [Psichologijos žodynas, 1993, p. 283-284].
Vaiko socialinę adaptaciją naujoje aplinkoje ypač įtakoja tai, kaip tinkamai jis bus paruoštas. Svarbu vaikui suteikti informaciją apie socialinius santykius ir elgesio normas naujoje aplinkoje. Persiorientavimas prie naujų socialinių reikalavimų sukelia daugybę psichoemocinių sunkumų [Socialnaja adaptacija detei v doškolnych učreždenijach, 1980].
Socialinius poreikius griežtai atskirti nuo kitų žmogaus poreikių beveik neįmanoma. Net ir biologinių poreikių tenkinimą sąlygoja socialinė aplinka. Tenkindamas šiuos poreikius, žmogus paprastai, laikosi socialinių normų, taisyklių. Tačiau teoriškai yra kalbama apie socialinius poreikius. Dažniausiai minimi bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos poreikiai. Taip pat galima įvardinti socialinio pritarimo, artumo, globojimo, ar globos siekimo, priklausomybės, savarankiškumo, dominavimo, paklusnumo ir kt. Nepatenkinęs socialinių poreikių žmogus nežūva, bet jis tampa problema tiek sau tiek kitiems [Suslavičius A., 1998].
Pastaruoju metu, kalbant apie socialinę adaptaciją dažnai minimas problemas įveikiantis elgesys, (angl. – coping; kol kas nėra nusistovėjusio vieno tinkamo lietuviško termino atitinkančio anglišką sąvoką, siekiant išreikšti visas savokos prasmes, tekste tenka versti ją keliais žodžiais. Čia bus naudojami “įveikimo”, “priešinimosi” ir “elgesio” terminai) arba tokio įveikimo strategijos. Folkman ir Lazarus priešinimąsi apibūdina “kaip kognityvines ir elgesio pastangas, skirtas nugalėti, toleruoti ar sumažinti išorinius bei vidinius reikalavimus ar konfliktus tarp jų” [Suslavičius A., 1998, p.147]. Haan įveikimą apibrėžia kaip adekvačias pastangas įveikiant sunkumus. Suslavičius naudoja terminą “priešinimasis”. Apibendrindamas jis rašo: ”Priešinimosi strategija yra bendra elgesio kryptis, kurią žmogus pasirenka kritinei situacijai įveikti” [Suslavičius A., 1998, p.147-148].
Įveikimas prasideda suvokus aplinkos iššūkį. Kai iššūkis ar reikalavimas yra per didelis, įveikimas ima virsti gynyba.
Yra skiriamos dvi įveikimo strategijos: viena orientuota į problemą, kita orientuota į emocijas, pastaroji kartais vadinama gynybine. Matuojant į emocijas nukreiptas strategijas yra kreipiamas dėmesys į savęs kaltinimą, vengimą ir iliuzinius norus. Apskritai emocinė strategija trukdo adaptacijai, bet kategoriškai to tvirtinti negalima, nes reikia atsižvelgti į situacijos pobūdį. Dažniausiai tai priklauso nuo to, kiek žmogus galvoja galįs kontroliuoti situaciją. Kontroliuojamuose įvykiuose orientuotos į problemą priešinimosi strategijos yra adaptyvesnės. Priešingai, nekontroliuojamuose įvykiuose adaptyvesnės yra į emocijas orientuotos strategijos. Vargu ar galima kalbėti apie orientuotas į problemą strategijas netekties atveju [Suslavičius A., 1998]. Ypatingai mažai galimybių kontroliuoti situaciją turi vaikai, atskiriami nuo šeimos ir apgyvendinti globėjų šeimoje. Todėl būtų tikslinga, analizuojant į laikiną globą patekusių vaikų adaptaciją, daugiau dėmesio skirti strategijoms orientuotoms į emocijas.
Reikia paminėti, jog gynybinės strategijos ir gynybos mechanizmai yra skirstomi pagal jų naudojimo sąmoningumą. Gynybinės strategijos – sąmoningai susikuriamos, o gynybos mechanizmai visiškai ar iš dalies yra nesąmoningi [Pluzek Z., 1996].
L.I.Božovič nagrinėjo vaikų adaptacijos reikšmę jų asmenybei. Apibendrindamas vaiko asmenybės vystymosi tyrimų rezultatus Božovič teigia, kad kuo didesnis vaiko asmenybės išsivystymo lygis, tuo laisvesniu jis tampa. Vaiko asmenybės formavimas vyksta ne prisitaikant prie jį supančios aplinkos reikalavimų, bet pastovaus jo kūrybinio aktyvumo, nukreipto į jį supančios aplinkos pertvarkymą ir savęs paties keitimą, sąlygose.
Tokios kūrybiškai aktyvios, laisvos asmenybės formavimui reikia tinkamų socialinės aplinkos sąlygų, gero auklėjamojo darbo, ko dažnai trūksta probleminėse šeimose ir internatuose. Vaikai, neturintys sąlygų vystyti aktyvaus prisitaikymo įgūdžių yra priversti išsiugdyti kitas savybes, pvz., tyrinėjant internato auklėtinius buvo pastebėta, kad įgūdžių stoka yra kompensuojama taikant įvairias gynybines strategijas: vietoje kūrybinio mąstymo išsivysto stereotipinis, vietoje savo elgesio valdymo - orientacija į išorinę kontrolę, vietoje sugebėjimo pačiam susitvarkyti sudėtingoje situacijoje – tendencija reaguoti stipriomis emocinėmis reakcijomis, įsižeidimu, atsakomybės užkrovimu kitiems [Psichičeskoje razvitije vospitanikov dietskogo doma, 1990].
G. Navaitis nurodo – “Atskirti psichologinius ir socialinius sunkumus galima tik labai sąlygiškai”[Navaitis G., 1997, p. 16]. Kaip matome, ir kalbant apie socialinę adaptaciją neišvengiamai tenka paminėti kai kuriuos, taip vadinamus, psichologinius dalykus, tokius kaip įveikimo srategijos, gynybinis elgesys, nes jie neišvengiamai įtakoja tolimesnį individo elgesį ir adaptaciją socialinėje aplinkoje. Tikslumo dėlei pabrėšiu kad terminas “socialinė” tyrime yra suprantamas plačia, sociologų taikoma prasme apimant ir asmenybės vidinę pusę, “(...) nes ir tą, tariamai nesąmoningą, dalį formuoja socialiniai faktoriai lygiai taip pat, kaip ir tą, kuri laikoma sąmoninga. Kitaip tariant, žmogus nėra taip pat ir socialinė būtybė, bet jis yra socialus kiekvienu savo egzistencijos aspektu (...)” [Berger P., 1995, p. 107-106]. Panašios nuomonės laikosi ir kai kurie psichoanalitikai. H.S.Sullivan nuomone, “(...) asmenybė formuojasi ir funkcionuoja kaip tarpasmeninių ryšių (interpersonal relations) laukas, todėl asmenybei apibūdinti ir jai daryti poveikį galima tik per santykį, kuriame dalyvauja mažiausiai du žmonės” [Jakentaitė L., 1992, p.70].

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis