2004 m. lapkričio 14 d.

Tikriausias šlovinimas.



Taigi dabar apie mūsų Elzytę. Tai kažkas nuostabaus, matyti mažą nuostabią būtybę, kaip ji auga, kiekvieną kartą vis kuo nors nustebindama, pradžiugindama.
Ir, tai, kuo labiausiai noriu pasidalinti, tai jos džiūgavimas gyvenimu. Tai kažkas, kas kiekvieną kartą džiaugmingai pribloškia. Jau po kelių savaičių nuo gimimo pradėjom tai pastebėti: šypseną, vėliau prisidėjo įvairiausi, vis platėjančio spektro garsai. Labai fain, kai ji bendrauja su mumis ir šypsodamasi kažką šneka. Bet ne mažiau džiugu stebėti, kaip ji tiesiog savaime moka džiaugtis gyvenimu. Ji taip, kartais tiesiog viena guli ir šūkalioja ką nors, guli ir šypsosi. Nu jėga, ir mes tada su Agne pagalvojam: - tikriausiai jai faina su mumis gyventi. Mes irgi būnam labai laimingi matydami ir girdėdami tai.
Ir va dar tokia idėja, juk tai ir yra pats tikriausias Dievo šlovinimas. Tas džiugesys gyvenimu, tas šūkaliojimas. Na, mes suaugę jau nelabai to mokame - tiesiog šiaip sau džiūgauti gyvenimu, be ypatingos kažkokios progos, priežasties.
Dabar atsimenu vieno baptistų pastoriaus dėstomą doktriną apie tai, kokie vaikai savyje jau nuo pat gimimo yra blogi ir kokie sukti ir t.t.
Kažkaip galvoju ar jis vaikų neturėjo (nors jau solidaus amžiaus buvo) ar šiaip jam gyvenime nelabai sekėsi, ar, tiksliau sakant, jo vaikams nelabai nusisekė su tokiu tėtuko mąstymu. Matyt, nelabai jam rūpėjo Jėzaus žodžiai: Argi niekada nesate skaitę: "Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?“
Jei jau kas labiausiai ir tikriausiai gali šlovinti Dievą, tai tokie vaikiukai. Po to, kai mes suaugam, va, tada jau tai būna sunkiau. Ir jei jau suvokiam tai, tada visai gerai būtų vėl pradėti to mokytis iš tokių vaikiukų.

Tai kas tikra!!!



Tai šiais metais patapau tėvu. Jau penktas mėnuo, bet tuo dar nesidalinau internete. Tai vat, šis dalykas tikrai yra tai, kas gyvenime TIKRA.
Na, pradžioje buvo viltingas laukimas, kada mums su Agnuže gims mūsų žmogiukas.
Gimimas. Labai džiaugiuosi, kad buvau tada kartu su Agne. Dabar galiu sakyti, mes kartu gimdėme. Bet ne sakyme esmė. Šiaip jei nebūčiau ten, tai turbūt niekad ir nesuprasčiau, ką prarandu...
Buvau sužavėtas, kaip tuo metu laikėsi Agnė. Turiu pačią nuostabiausią žmoną... Norėjosi kuo nors padėti jai, bet nelabai ką, tiesą sakant, galėjau. O ji šaunuolė, tikrai. Šiaip tegaliu prisipažinti, kad tai kas vyko tomis valandomis yra neaprašoma. Kiek daug jausmų ir nuotaikų buvo... Todėl galvoju, kad apie tai pakaks, vis tiek nepavyks perteikti...

2004 m. lapkričio 9 d.

Šventieji

Žinau, kad jau praėjo Visų šventųjų šventė. Bet kadangį tik neseniai išmokau padoriau pasirašyt internetinį dienoraštį, tai vėluoju šiek tiek...
Neperseniausiai vienas veikėjas suparino, labai jau sudirbęs Prizmės forume motiną Teresę. Nors ji dar ir nėra oficialiai paskelbta šventąja, bet mano akyse tai tikrai pagarbos vertas žmogus. Gaila, bet nieko negalėjau atsakyti anam veikėjui. Nelabai čia iš Lietuvos patikrinsi jo teiginių tikroviškumą. Tiktai keista, kad kai žmogus visą gyvenimą atiduoda tarnavimui žmonėms, tai dar prie jo ir kabinėjamasi, o kodėl jis oru neskraido ar kodėl jam vis dar maistą valgyt reikia?
O šiaip, tai niekad nebuvau uolus šventųjų gerbėjas. Na gal kelių pankelių gyvenimas ir žavingai atrodė, pvz.: šv. Pranciškaus Asižiečio, šv. Serafimo Sarovskio ir dar kai kurių. Bet va nesusitikau ir aš jų gyvenime, turbūt negaliu pilnai ir tų įsivaizduoti kokie jie buvo iš tiesų. Tai štai todėl man patys švenčiausi šventieji, tai žmonės gyvenantys su manim, mano draugai, ir šiaip daugelis su kuriais susitinku, su kuriais bendrauju. Didžiausią įspūdį man daro šventoji Agnė, šventoji Elzė. O po to jau ir kiti mano bičiuliai. O juk neblogai būtų, jei ir bažnyčia pradėtų gerbti ne vien mirusiuosius, ką?

2004 m. lapkričio 7 d.

Riebus Liūtas

Atrodo taip kažkas bandė išversti vieno rusų rašytojo vardą.
Tai va, kaip tik šiandien apie šį Riebų Liūtą rodė dokumentinį filmuką. Pagalvojau, kad nebaisiai didžioji Rusija bėgant šimtmečiams keičiasi. Nepatiko tas Liūtas batiuškos caro sistemai, nepatiko jis komunistams, nelabai jo reikia ir dabartiniam žmogui. Pavojingi, tie mąstantys žmonės ...
Na kaltas jis buvo, kad savo baudžiauninkus paleido, kaltas buvo, kad kelis šimtus nemokamų valgyklų badaujanties pristeigė, kaltas, kad mąstyti siūlė ...
Kas gi už revoliuciją Rusijoj atsakingas, jei ne tas pats Riebus Liūtas, ir nesvarbu, kad pacifistas buvo. Oj negerai jis rašė. Na romanai, tai dar romanai, o jau kai pavarė filosofinius traktatėlius, pradedant savo "Išpažintim".
Nu, o Leninas kažkaip iš įsibėgėjimo pasaulį apversti, liepė išleisti visus jo raštus. Tai tik išleidę bolševikai susgriebė, kad negerai padarė. Greit uždraudė ir už tų pačių raštų skaitymą kelialapius kuo toliau į Sibiro platybes išrašinėt pradėjo.
Taip ir gavosi kad iš KGB archyvų tik neseniai Levo laiškai į muziejus pakliuvo.
Bet ir šiand daug kas būt patenkintas, kad to Levo nebūtų. Nedaugelis Rusijos "tikratikių" apie jį išdrįstų geresnį žodelį tarti. Na vienas toks, Menis Alioška, pagyrė. Bet ir tas kirvuku į galvą jau gavo. Tai taip ir gyvena chebrytė ten Rusijoj...

Vieno tokio žmogaus dienoraštis © Adaptuotas 2008 Dicas Blogger šablonas.

TOPO