Žinau, kad jau praėjo Visų šventųjų šventė. Bet kadangį tik neseniai išmokau padoriau pasirašyt internetinį dienoraštį, tai vėluoju šiek tiek...
Neperseniausiai vienas veikėjas suparino, labai jau sudirbęs Prizmės forume motiną Teresę. Nors ji dar ir nėra oficialiai paskelbta šventąja, bet mano akyse tai tikrai pagarbos vertas žmogus. Gaila, bet nieko negalėjau atsakyti anam veikėjui. Nelabai čia iš Lietuvos patikrinsi jo teiginių tikroviškumą. Tiktai keista, kad kai žmogus visą gyvenimą atiduoda tarnavimui žmonėms, tai dar prie jo ir kabinėjamasi, o kodėl jis oru neskraido ar kodėl jam vis dar maistą valgyt reikia?
O šiaip, tai niekad nebuvau uolus šventųjų gerbėjas. Na gal kelių pankelių gyvenimas ir žavingai atrodė, pvz.: šv. Pranciškaus Asižiečio, šv. Serafimo Sarovskio ir dar kai kurių. Bet va nesusitikau ir aš jų gyvenime, turbūt negaliu pilnai ir tų įsivaizduoti kokie jie buvo iš tiesų. Tai štai todėl man patys švenčiausi šventieji, tai žmonės gyvenantys su manim, mano draugai, ir šiaip daugelis su kuriais susitinku, su kuriais bendrauju. Didžiausią įspūdį man daro šventoji Agnė, šventoji Elzė. O po to jau ir kiti mano bičiuliai. O juk neblogai būtų, jei ir bažnyčia pradėtų gerbti ne vien mirusiuosius, ką?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
... apie Terese galvojau. Zinai, is esmes, jei
AtsakytiPanaikintiziureti labai giliai, neturtas yra toks pats kuniskumo(ne dvasingumo)
pasireiskimas kaip prabanga.
Pavyzdziui, kitas krastutinumas yra toks zymus pamokslininkas Kouplendas,
kuris yra isitikines, kad krikscionis turi klesteti, todel perka naujausius
lektuvus, geriausius rubus ir t.t. Zodziu, siekia pademonstruoti, koks turi
buti krikscionis ir ka gali Dievas.
Bet nei turtinancio Dievo, nei juo labiau skurdinancio Dievo ar
pateisinancio skurda paveikslas vargu ar yra itikinamas.
Beje, abi puses turi savo argumentu Vieni sako "per kentejimus iename i
Dievo karalyste", kita -mes jau esame Karaliaus vaikai. Ir abi teisios, tik
uzmirsta, kad Dievui svarbus ne kentejimas ir ne turtas, o zmogaus siela.
Jie siela surista vargo ar turto vargiai gales ieti i Dievo karalyste.
Tiesiog tai yra atviras kuniskumo pasireiskimas, siaip neturintis beveik
nieko bendro su dvasingumu. Paulius vergams raso "Jei esi vergas - siek buti
laisvas". Jis neraso "Dievas tave palaimino vergove, slove jam". Nes tai
butu absurdas, o kitiemsBiblija raso"O dabar jus turtuoliai, liudekite ir
verkite".
Tai tiek pamastymu sia tema.
Linas
Dovydas psalmese sako:"Neduok man nuskursti, kad taves nepamirsciau"
Pritariu, kad tie dalykai (skurdas ir turtas) nėra dvasingumo dalykai. Man irgi keisti tie dalykai, kai specialiai siekiama skurdo. Juk tai kas žemiška taip pat yra Dievo sukurtas gėris, tai negi dabar reiktų įžeidinėti Dievą ir tuo gėriu nesinaudoti. Na ir žinoma kitas kraštutinumas, kai turto siekimas pasidaro gyvenimo tikslu ir žmogus daugiau nieko nemato.
AtsakytiPanaikintiGyveno du broliai. Vienas buvo turtingas, o kitas - skurdžius. Kuris jų - šventesnis?
AtsakytiPanaikintiIš tiesų jie abu - tokie pat vargšai. Turtingasis kankinasi per naktis ir nebeužmiega nuo to laiko, kai jo sąskaitoje atsirado pirmasis milijonas. Skurdžius savo turtus prarado anksčiau ir dabar graužiasi, kam darė tokias klaidas. Savo kančia jie tokie panašūs!
Apie ką mes kalbame?
O taip, mes kalbame apie dvasingumą!
Ar gali būti vietos trečiajam broliui, tokiam, kuris pasižymėtų ne dideliais turtais arba dar didesniu skurdu, bet nemaria dvasia?
Man atrodo, jis gyveno prieš 2000 metų ir mokė kitus sekti jo pavyzdziu - atsisakyti drabužių vardan kūno ir maisto vardan gyvybės.
Išgirdęs tai, išmečiau maistą į šiukšlių dėžę, suplėšiau visus atliekamus drabužius, o jis atsidusęs sako: "Ir kas iš to? Buvau alkanas, ir tu manęs nepamaitinau, buvau nuogas, ir manęs neaprengei..."
Aš taip norėjau būti pagirtas!
Petras