2004 m. gruodžio 14 d.

Judo laiškas

Pasižymėjimai ir kilusios mintys

Jud 6 Nepaklusnūs angelai yra sukaustyti grandinėmis tamsoje, bet kažkokiu, nors ir apribotu būdu velnias veikia žemėje (Jud 9). Taigi su sąvokomis, taikomomis dvasiniam pasauliui, turime būti labai atsargūs. Dvasinis pasaulis yra visai kitoks, jam netinka mūsų sąvokos ir mūsų išmatavimai. Judas siūlo palikti šią sritį Viešpačiui. Tegul Jis tvarkosi su ja. Kita vertus, iš evangelijų tekstų žinome, kad Jėzus krikščionims yra suteikęs galią išvarinėti velnius. Bet ar mes, suvokdami šios srities terminų sąlygiškumą, dar ir šiandien tuos dalykus vis turėtume apibrėžti tuometiniais terminais ir sąvokomis?
Jud 12 Atkritę krikščionys – dusyk mirę.
Jud 16 Šitie yra niurnekliai, nepatenkinti savo dalia – juk krikščionims nėra nulemtos dalios ar likimo. Antraip, nei žmogaus veikla, nei malda neturėtų prasmės. Viskas yra atvira. O tie niurnekliai determinuoja patys save. Jie nepasitiki nei Viešpačiu, nei savimi, kad gyvenimas yra atviras ir mes privalome į jį įnešti savo įnašą. Niurnekliams viskas determinuota, taigi telieka niurnėti; na ir dar pataikauti įtakingiems, turtingiems asmenims.
Jud 19 ? Atrodo, galima suprasti dvejopai. Smerkiamas susiskaldymas krikščionių bendruomenėje. Arba smerkiamas žmonių rūšiavimas į luomus ir klases. ? Dėl to vertėjai ir verčia skirtingai.
Jud 20 Melstis reikia Šventąja Dvasia.
Jud 23 Įdomus pasigailėjimo variantas: pasigailėkite su baime. Atrodo, kai kuriuos reikia tiesiog palikti ir su jais nebendrauti. Ir tai daryti su pasigailėjimu.Tiesiog palikti juos Dievo valiai.

Jokūbo Laiškas

Pasižymėjimai ir kilusios mintys

Jok 1,5 Dievas išmintį teikia nedvejodamas visiems, kas tik prašo.
Jok 1,6 Tik prašyti išminties reikia nė kiek neabejojant. Šį kartą skaitydamas šias eilutes aš pagalvojau, kad čia kvepia fanatizmu. Man pasirodė, kad čia turima omeny įsikalimas kokios minties ir fanatiškas jos laikymasis. Tada tikrai, kokios išminties užsimanai, tokią neabejotinai ir gausi. (Toliau apie tai žiūrėti Jok 3,13-18).
Jok 1,12 Ištvėrusiems išmėginimus – gyvenimo vainikas.
Jok 1,14 Gundymas – tai tavo paties geidulio paviliojimas.
Jok 1,17 Dievuje nėra jokio pakitimo.
Jok 1,27 Tikras pamaldumas – ką nors padaryti gyvenimo nuskriaustiems žmonėms. Aplankyti vienišą žmogų yra pamaldumas. Nesusitepti pasauliu irgi pamaldumas.
Šiek tiek neesminės filologijos. Čia, žinoma, tik skirtingi Jurėno ir Kavaliausko žodžio evpiske,ptesqai vertimai. Jurėnui “aplankyti” vienišą žmogų yra pakankamai svarbu, o Kavaliauskui to nepakanka, jam būtina “rūpintis”. Na, atrodo, versti čia galima ir vienaip, ir kitaip. Be to šio gr. žodžio šaknis yra ta pati kaip ir episkopos (vyskupas, prižiūrėtojas). Mano supratimu Jurėno parinktas žodis visgi mūsų laikais kerta giliau. Žodis “aplankyti” neišvengiamai suponuoja santykį, kuris tikrai nepaneigia rūpinimosi. Tuo tarpu “rūpinimasis” mūsų technologijų pasaulio laikais netgi labai įmanomas ir be santykio. Kita vertus Kavaliausko vertime minimas “sielvartas”, kuris šaukiasi santykio.

Jok 2,8-13 Atrodo, turime galimybę pasirinkti pagal koki įstatymą gyvensime: ar pagal meilės ir gailestingumo įstatymą, ar pagal raidišką teisingumo įstatymą (t.y. maždaug tik pagal 10 Dievo įsakymų). Pagal kokį gyvensime, pagal tą ir busime teisiami. Jokūbas siūlo rinktis gailestingumo ir meilės įstatymą. Nes pasirinkus tik teisingumo įstatymą, jis bus pritaikytas ir mus. Tada teismo sprendimui būtų “vieni vartai”. Manau, teismo dieną daug patrauklesni turėtų būti žodžiai “gailestingumas”, “meilė”.

Jok 3,13-18 Pasirodo, aš klydau dėl išminties prašymo neabejojant (Jok 1,6). Jokūbas turi minty ne fanatišką išmintį. Čia (Jok 3,13-18), Jokūbas kaip tik kritikuoja fanatišką savanaudišką išmintį. Jokūbas taip pat nekalba ir apie S.T. išminčių propaguotą protingos ir materialiai turtingos gyvensenos išmintį.
Jok 3,17 Išmintis, apie kurią kalba Jokūbas: “… tyra, paskui taiki, švelni, nuolaidi, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi”. Kaip tai nepanašu į fanatizmą. O aš buvau suabejojęs…
Dieve, duok man šitos išminties. Dieve, duok man tą tikėjimą be abejonės. Leisk man prašyti ir neabejoti. Aš noriu tos tikrosios išminties iš AUKŠTYBIŲ.

Jok 4,1-3 Jei ko prašome tik mūsų įgeidžių patenkinimui, tai galime nesivarginti.
Jok 4,6 “Dievas priešinasi išdidėliams, bet nuolankiesiems teikia malonę”.
Jok 4,10 “Nusižeminkite Viešpaties akivaizdoje, ir jis jus išaukštins”. Atrodo, Dievas neveiks, kol tu netapsi “niekuo”, kol netapsi “pravalu” pasaulio akyse. O mes taip bijom prarasti save, taip bijom būti pažeminti. Bet tokia yra sąlyga, kad Dievas galėtų mus išaukštinti. Pagalvojau, kad čia pavartotas žodis (išaukštins) tikrai be rezervų, juk bent man būtų užtekę ir paprastesnio žodžio, pvz. “pakels”.

2004 m. gruodžio 13 d.

Apreiškimas Jonui (arba psichodelika Naująjame Testamente)

Paižymėjimai ir kilusios mintys

Bendri pastebėjimai. Skaitant knygą, į akis krenta, kad čia labai jau nesuderintos ir nestandartiškai vartojamos sąvokos, vaizdiniai. O tai, mano supratimu, argumentas už regėjimų autentiškumą. Jei kas būtų visą tai išgalvojęs, būtų viską labiau teologiškai apibendrinęs ir suderinęs sąvokas.
Manau, kad knygos stilių galima pavadinti psichodeliniu. Veiksmas panašus į sapną. Juk būtent sapne, vienas veikėjas nesunkiai virsta kitu; vaizdiniai ir scenos gali pasikeisti akimirksniu. Jei viską priimtume pažodžiui, tai kūrinys išeina labai jau žiaurus ir kruvinas, netgi sadomazochistinis.
Ši knyga man asmeniškai buvo sunkiausiai suvokiama ir netgi slegianti. Tačiau šį kartą knyga skaitosi gana lengvai ir jos turinys jau neprislegia. Matyt anksčiau “per smegenis kirsdavo“ bandymas suprasti pažodžiui ir susieti su mūsų istorija (labai jau smalsu buvo rasti paaiškinimą kelių tūkstantmečių istorijai, mūsų dienoms ar sužinoti dar neįvykusią ateitį). O priėmus šią knygą kaip psichodelinį apokaliptinį kūrinį, viskas darosi aiškiau ir optimistiškiau. Jos turinys pasidaro ne grasinantis, smerkiantis, o paguodžiantis, gydantis. Atrodo, kad šis kūrinys skirtas ne narpliojimui ir užslėptos prasmės ieškojimui, o spontaniškam suvokimui.
Nepaisant simbolinio kūrinio stiliaus, už visų tų vaizdinių stovi svarbios teologinės tiesos: Dievas yra istorijos ir Pasaulio Viešpats, Jis yra nugalėtojas. Nedviprasmiškai išryškėja Jėzaus neatskiriamumas nuo Dievo (dievystė). Jėzus ir Dievas sėdi viename soste (Apr 3,21; 22,1.3), jam skiriamas garbinimas (Apr 1,5-6; Apr 1,17; Apr 5,8.12). Jis Dievo šventykla (Apr 21,22), Jis šviesa (žiburys - Apr 21,23) kartu su Dievu - vietoj saulės ar kitų šviesulių. Akcentuojama Jėzaus pralieto ant kryžiaus kraujo reikšmė (Apr 1,5; Apr 7,14; Apr 12,11).

Apr 1,6. Iš mūsų padarė karaliją ir kunigus.
Apr 1,5-6 Jėzui šlovė.
Apr 1,13-16 Žmogaus sūnaus aprašymas labai simbolinis ir vizualiai neįmanomas: kalavijas iš burnos. Tokia pati simbolinė ir psichodelinė visa ši knyga
Apr 1,17 Jonas puolė po kojų. Bet Jėzus nepasakė – negarbink, o tik nebijok. Visai ką kitą toliau pasakys angelas (Apr 19,10).
Apr 1,20 Čia angelai - tiesiog bendrijų vadovai. Bet, atrodo, jie gali būti ir vien simboliniai vadovai, bendrijų dvasia, nes jie atsakingi už visą bendriją, už visus turi atsiversti (Apr 2,16).

Apr 2,10 Velnias gali įmesti į kalėjimą. Taigi čia velniu vadinami žmonės.

Apr 3,20 Jėzus bendravimui renkasi vakarienę su tikinčiuoju, t.y. su tuo, kuris išgirs ir atidarys duris.
Apr 3,21 Nugalėtojui stulbinantis išaukštinimas – atsisėsti šalia Jėzaus į sostą. Žmogaus išaukštinimas, sudievinimas.

Apr 5,8 Šventųjų maldos – smilkalai Dievui (plg. Ps 141,2)
Apr 5,8 Būtybės ir vyresnieji parpuolė prie avinėlio. Avinėlis prima dievišką garbinimą. Angelai to nepriima (Apr 19,10). Jėzaus dievystė.
Apr 5,10 Visuotinė kunigystė iš Kristaus.
Apr 5,12 Avinėlis vertas garbinimo.

Apr 6,9-10 Kalbama apie nužudytojų sielas ir jų šauksmą. ST irgi yra vietų, kur kraujas po mirties šaukia (Pr 4,10) O siela pagal ST, kaip tik ir yra kraujyje. Bet šios psichodelinės literatūros įvykių ir veikėjų aprašymo (tarp jų ir scenų su sielomis) tikrai negalima priimti pažodžiui. Nes tada ir visą kitą reiktų pažodžiui priimti. Šioje knygoje šaukia ir ereliai (Apr 6,9-10) ir dar įvairūs sunkiai suvokiami padarai. Gautųsi absurdėlis :)
Apr 6,11 Toliau, visgi, sieloms buvo pasakyta dar trumpą laiką ilsėtis. Taigi ir ši knyga neskleidžia sielos gyvybingumo be kūno idėjos (dar žr. pasižymėjimus Apr 20,4).

Apr 7,9 Didžiulė minia, jau net be skaičiaus. Angelai ir kitos būtybės, tai bent miriadų miriadais suskaičiuoti (Apr 5,11), o čia net nesuskaičiuoti.
Apr 7,14-17 Vienas esminių knygos tikslų – paguosti esančius priespaudoje.
Apr 7,14 Šių išaukštintų žmonių drabužių baltumas ne dėl jų nuopelnų, o dėl Avinėlio kraujo. Labai svarbu, kad jie išplovė savo drabužius, bet kad jie būtų balti, būtinas baliklis – Avinėlio kraujas. Avinėlio kraujo svarba šioje knygoje labai išaukštinta. Juo nugalimas šėtonas (Apr 12,11), juo išbalinami drabužiai.

Apr 11,19 Žydai turėjo šventyklą žemėje. Juk tikroji Dievo buveinė nėra pastatas žemėje, kurį galima sugriauti.

Apr 12,4 Vis kartojasi trečdalio sunaikinimas. Dievas neleidžia blogiui pasiimti didesniosios dalies. Nors blogis ir turi galią, bet jo galia nėra nei stipresnė, nei lygiavertė dieviškai jėgai.
Apr 12,10 Šėtonas skundėjas.
Apr 12,10-12 Atrodo, čia įterpta giesmė. Todėl ir išeina taip psichodeliškai: Mykolas kovojo (Apr 12,7), o nugalėjo broliai Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu (Apr 12,11).
Apr 12,17 Moteris – bažnyčia gimdanti krikščionis.

Apr 13,14 Ženklai (stebuklai) ne argumentas. Jais gali klaidinti.

Apr 17,18 Anais laikais niekam nekilo jokių abejonių, kad didysis miestas, viešpataujantis žemės karaliams, yra Roma.

Apr19,10 Negalima garbinti Dievo kūrinių (Apr 22,9). Ir nesvarbu, kas tai bebūtų ar angelai (plg. Žyd 1,14), ar dar kas nors. Garbinimas turi būti skiriamas vienam Dievui. Tuo tarpu šioje knygoje labai nedviprasmiškai garbinimas priskiriamas Jėzui (Apr 1,5-7, Apr 1,17, Apr 5,8.12). Tam niekas neprieštarauja. Taigi, knygos autorius Jėzų neabejotinai laiko Dievu. Dievo ir Avinėlio sostas yra bendras - vienas (Apr 3,21; 22,1.3).

Apr 20,4 Net ir šiame psichodeliniame kūrinyje, vien sielos be kūnų nevykdo savo gyvybinių funkcijų. Tik, kai jie atgijo, tada karaliavo su Kristumi (dar žr. pasižymėjimus Apr 6,9-10 ir Apr 6,11).

Apr 21,16 Visai nereikšminga detalė – taip lengvai prabėgom aprašoma, kaip su nendre išmatuojamas 2300 km plotas. Konkreti psichodelika.
Apr 21,22 Avinėlis - Dievo šventykla.
Apr 21,23 Avinėlis - šviesa (žiburys) kartu su Dievu - vietoj saulės ar kitų šviesulių.

Apr 22,1 Avinėlis ir Dievas sėdi viename soste (Apr 22,3).
Apr 22,8-9 Ak, tas žmogiškas polinkis garbinti geriau prieinamus Dievo kūrinius. Jau antrą kartą (žr. Apr 19,10) angelas sudraudžia Joną.

2004 m. gruodžio 12 d.

Pirmasis Jono laiškas

Pasižymėjimai ir kilusios mintys

Pilnas Pirmojo Jono laiško tekstas

1 Jon 1,7 Buvimas šviesoje apima ir tarpusavio draugystę (bendravimą). Ir tai yra sąlyga Jėzaus kraujui apvalyti mus nuo kiekvienos nuodėmės.

1 Jon 2,2 Jėzaus auka už krikščionių ir viso pasaulio nuodėmes (t.y. ir tų, kurie negirdėjo tikrųjų Jėzaus žodžių).
1 Jon 2,5 Kas laikosi Jo žodžio, tame Dievo meilė tampa tobula.
1 Jon 2,6 Kas sakosi esąs krikščionis, PRIVALO elgtis taip, kaip elgėsi Jėzus.
1 Jon 2,10 Mylėti brolį - to užtenka, kad išliktum šviesoje. Tada joje (arba jame (?), t.y. mylinčiajame) nėra nieko suklupdančio, piktinančio.
1 Jon 2,11 Nekenčiantis brolio yra apakintas (ir jokio kito paaiškinimo nėra neapykantai).
1 Jon 2,19 Antikristas (-tai) išeina iš krikščionių ir neigia Jėzui Mesijo titulą, neigia Jo Sūnystę.
1 Jon 2,27 Patepimas (Šventoji Dvasia) moko krikščionis ir tai NE ILIUZIJA. Ir nereikia, kad kas mokytų vietoj patepimo. Patepimas tikras, ne iliuzija – kažkas bandė suabejoti Šventosios Dvasios realiu išgyvenimu krikščionio gyvenime. ... ir kaip jis jus pamokė, taip ir elkitės jame – atrodo, turimas mintyje tikrai labai realus patyrimas ir suvokimas. Ir tai netgi nediskutuotina.

1 Jon 3,2 Jau esame Dievo vaikai, bet dar kažkas mūsų laukia ateity. Tai dar neapreikšta.
1 Jon 3,5-6 Kas yra Jėzuje, nedaro nuodėmės (t.y nedaro mirtinos nuodėmės, plg. 1 Jon 5,16.18) , nes Jėzus pašalina nuodėmes.
1 Jon 3,18 Mylėti reikia ne žodžiu ir liežuviu, bet darbu ir tiesa (teisingumu).
1 Jon 3,19-20 Dievas nuramina mūsų kaltės slegiamą širdį. Jis didesnis už mūsų širdį.
1 Jon 3,22 Gauname, ko prašome, kai laikomės Jo įsakymų.
1 Jon 3,23 Jo ĮSAKYMAS - TIKĖTI JĖZUMI KRISTUMI IR MYLĖTI VIENAM KITĄ!

1 Jon 4,17-18 Meilė suteikia pasitikėjimą ir joje nėra baimės. Tikro krikščionio motyvacija - ne baimė, bet meilė. Taigi, pasitikėti išteisinimu galima jau dabar, kitaip, kam gi Jonas būtų apie tai rašęs. Ir mūsų veikla turi būti nukreipta ne į pastangas kažką nusipelnyti, užsitarnauti, o su dėkingumu priimti Dievo meilės dovaną ir ją perteikti pasauliui.
1 Jon 4,21 ĮSAKYMAS, kurį turim iš Jo (Jėzaus), – KAS MYLI DIEVĄ, TURI MYLĖTI IR BROLĮ.

1 Jon 5,3-5 Gimusiam iš Dievo Jo įsakymai nėra sunkūs. Tikėjimas nugali pasaulį.
1 Jon 5,14 Gauname, kai prašome pagal Jo valią.
1 Jon 5,18 Gimęs iš Dievo nedaro mirtinos nuodėmės (plg. 1 Jon 3,5-6).
1 Jon 5,20 JĖZUS KRISTUS - TIKRASIS DIEVAS!!! Dievystė.

2004 m. gruodžio 11 d.

Evangelija pagal Joną

Pasižymėjimai ir kilusios mintys

Pilnas Evangelijos pagal Joną tekstas internete.

Jon 1,1 Žodis – Dievas
Jon 1,17 tiesa atėjo per Jėzų
O iki Jo tiesa (arba, tiesos pilnatvė, jei norint švelniau išsireikšti) dar nebuvo atėjusi. Tiesa susijusi su asmeniu. Iki Jo žmonės tiesą pažino labai iš dalies. Tiksliau, tebuvo gavę tik aklą įstatymą. O dabar mes gavome nepalyginti daugiau. Mes jau turim (galim turėti) tiesą (plg. Jon 14, 6 Jėzus - tiesa).
Jon 1,18 Vienintelis Sūnus, Dievas, kuris yra Tėvo prieglobstyje... dievystė.
Jon 1,32 Jonas išvydo Šv. Dvasią nusileidžiančią ant Jėzaus.

Jon 2,1-12 Jėzus ir vestuvės, pramogos, laisvalaikis, vynas.
Jon 2,11 Po pirmojo stebuklo (vyno padauginimo) mokiniai įtikėjo Jėzumi.

Jon 3,2 Nikodemas atėjo naktį, taigi, Jėzus nelabai laikėsi oficialiai priimtų darbotvarkės normų.
Jon 3 sk. Naujas gimimas iš aukšto (Jon 3,3) tai tikėjimas (Jon 3,15) tuo, kuris yra nužengęs iš dangaus (Jon 3,13). Kas Jį tiki, nebus pasmerktas (Jon 3,18).
Jon 3,13 Tik Žmogaus Sūnus nužengė iš dangaus.
Jon 3,18 Jis vienintelis Dievo Sūnus. Dievystė

Jon 4,6 Jėzaus žmogiškumas: pavargęs iš kelionės, tuojau atsisėdo
Jon 4,23 Trejybės pasireiškimas. Garbins Tėvą dvasia ir tiesa. Tikras garbinimas įmanomas tik įsijungus Dievo Dvasiai ir Sūnui (plg. Jn1,17 tiesa atėjo per Jėzų, Jon 14, 6 Jėzus - tiesa).
Jon 4,24 Turime garbinti dvasia ir tiesa.

Jon 5,18 panaikino šabatą... lygindamasis su Dievu. Dievystė
Toliau apie teismą, mirtį ir gyvybę:
Jon 5,24-26 Klausantys Jėzaus ir tikintys Dievu nebus teisiami. Dvasiškai mirusieji išgirdę Jėzaus balsą atgys.
Jon 5,25-29 Gulintieji kapuose ir mirusieji ne tas pats! (Jon 5,24-26 – vaikštantiems žeme, Jon 5,27-29 – gulintiems kapuose.) Iš mirusiųjų (dvasiškai) atgis tik tie, kurie išgirs Dievo Sūnaus balsą. Kol žmogus neišgirdo Dievo sūnaus balso ir neįtikėjo, jis yra miręs.
Jon 5,28-29 Rašoma visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Čia nesiaiškinama, ar jie tikėjo ar ne. Čia skirtingai negu su mirusiais, jo balsą išgirs visi. Gulintieji kapuose bus teisiami pagal savo darbus: gerus ar blogus.
Jon 5,26-27 Jėzaus dievystė: gyvybė savyje ir galia teisti.

Jon 6,5-6 Jėzus konkretus prikolistas. Klausia vargšo Pilypo kur galima nusipirkti duonos penkiems tūkstančiams vyrų pamaitinti. Iš kur pas Pilypą tiek babkių? O ir supermarketo tais laikais nebuvo. O mums vis atrodo kad Jėzus buvo rimtas :) humoras.
Jon 6,29 Dirbti Dievo darbą – tikėti tą, kurį Jis siuntė.
Jon 6,70 Jėzus Judą pavadino velniu. Vadinasi, Jėzui velnias yra ir žmogus, jo savybės ar kokia nors jo pusė. Ir Petrui taip yra pasakęs: eik šalin šėtone! (Mt 16,23).

Jon 7,8-10 Jėzui nesvetimas tiesos nutylėjimas, kai to reikia. Tiesos sakymas, melas.
Jon 7,15 Jėzus neturėjo mokytojo. Vadinasi, Jis negavo to meto teologinio išsilavinimo. Taigi Jis - savamokslis. Arba tiksliau - Jį mokė Tėvas. Jėzaus išsilavinimas.

Jon 8,16 Jėzus su Tėvu viena (Jon 8,29). Todėl turi galią teisti. Dievystė.
Jon 8,31 Kas laikysis Jėzaus žodžių, bus Jėzaus mokinys, jis pažins tiesą ir tiesa jį išlaisvins.
Jon 8,34 Kas daro nuodėmę, yra vergas (nuodėmės). Jam reikia išlaisvinimo. Jėzus (tiesa) tai gali padaryti (Jon 8,36)
Jon 8,43-44 Tie, kurių tėvas velnias, negali klausytis Jėzaus žodžių.
Jon 8,58 Jėzus buvo anksčiau už Abraomą. Amžinumas, dievystė.

Jon 10,18 Jėzus turi galią susigražinti savo gyvybę. Dievystė.
Jon 10,28-30 Jėzus duoda amžiną gyvenimą, nes Jis su Tėvu viena. Dievystė.

Jon 12,43 Net ir įtikėję žydai labiau mėgo žmonių negu Dievo teikiamą garbę. (Plg. Kalno pamokslo palaiminimų prasmė).
Jon 12,45 Kas mato Jėzų mato Tėvą. Trejybė, dievystė.
Jon 12,48 Ne Jėzus, bet žodis teis.
Jon 12,48-50 Dievo žodis (įsakymas) yra amžinasis gyvenimas.

Jon 13,2 Velnias įdeda į žmogaus širdį sumanymą.
Jon 13,1-17. Kojų plovimas. Jėzus naudoja simbolinį veiksmą.
Jon 13,14 Jei Viešpats nebijo nusižeminti, tai tuo labiau mes neturime bijoti nusižeminti.
Jon 13,27 Šėtonas įeina į Judą, kitur (Jon 13,2) įdeda sumanymą.
Jon 13,34 Naujas ĮSAKYMAS - MYLĖTI VIENIEMS KITUS.
Jon 13,35 Tai Jėzaus mokinių atpažinimo ženklas.

Jon 14,7-11 Per Jėzų apaštalai yra matę ir pažinę Tėvą. Tėvas ir Jėzus viena. Trejybė, dievystė.
Jon 14,21 Kas vykdo Jėzaus įsakymus – myli Jėzų.

Jon 15,7-9 Prašyti, ko norime, galime tada, jei pasiliekame Jėzuje ir Jo žodžiai pasilieka mumyse. Tada mums bus duota. T.y. prašyti galima visko, jei mes pasiliekame meilėje, jei tai dėl meilės. Jėzus viskuo siekia šlovės Tėvui. Tik Tėvas pašlovinamas ne magiškais maldos rezultatais, bet tuo, kad mes duodame daug vaisių pasilikę Jėzaus meilėje. O būdami Jėzaus meilėje mes norėsime prašyti to, kas augintų tuos Tėvą šlovinančius vaisius. Malda, prašymas.
Jon 15,12.17 Jėzus vėl kartoja savo ĮSAKYMĄ – MYLĖTI VIENIEMS KITUS, kaip Jis mylėjo, t.y. mylėti išsižadant savęs (Jon 15, 13).
Jon 15,14 Esame Jėzaus draugai, jei darome tai, ką Jis įsako žr. Jon 15,12
Jon 15,22 Kas nėra girdėjęs Jėzaus žodžių - nekaltinamas.

Jon 17,3 Amžinasis gyvenimas – pažinti Dievą ir Jėzų Kristų. Taigi, kas pažįsta Dievą, turi amžiną gyvenimą.
Jon 17,5 Jėzus pas Tėvą turėjo šlovę prieš atsirandant pasauliui. Dievystė

Jon 21,15-25 Kažkodėl Jėzus vadu paskyrė ne tą mokinį, kurį išskirtinai mylėjo, bet Petrą. Ar Jėzui pagailo mylimojo mokinio dėl vadui tenkančios naštos...? Bent jau neatrodo, kad pats Petras būtų labai tobulas vadas. Kaip buvo, taip ir liko bailys. O gal čia dar vienas Jėzaus pokštas. Būtų paskyręs kažkokį neklystantį superžmogų, dar būtume pamanę, kad bažnytinė hierarchija iš tiesų kažkas labai rimta :).

PASIŽYMĖJIMAI IR KILUSIOS MINTYS

Skaitydamas Bibliją labai mėgstu parašinėti, pabraukyti, pasižymėti ant knygos. Kartais ir papaišyti :).
Po to pagalvojau, kad būtų protingiau jau taip neskriausti vien knygų, o tai jos vargšės jau ne viena susipaišė. Tai va, taip po truputį bandžiau susirašyti apie Biblijos knygas ant atskirų popieriaus lapų, bet paaiškėjo, jog jau nelabai moku ranka rašyti. Teliko rašyti kompiuteriu.
Taip jau išeina, kad kiekvieną kartą skaitydamas Bibliją pastebiu kažką naujo. Tai, kas buvo aktualu anksčiau, pasirodo ne tokiais svarbiais dalykais. Vietoj jų pamatau naujų dalykų. Stengiuosi kievieną kartą skaityti švariom smegenim., t.y. užmiršti, kiek tai įmanoma, visas išankstines nuostatas ir skaityti tekstą tokį, koks jis yra. Ir viliuosi, kad kuo toliau tuo geriau tai pasiseka, nors iki tobulumo dar toli.
Dėja, nors ir labai norėtusi, nesu toks kietas, kad galėčiaus skaityti originalo kalbomis. Taigi, tenka tenkintis vertimais. Sklandžiau ir maloniau skaitosi Č.Kavaliausko N.T. vertimas. Tačiau, kai kartais užsimanau pasigylinti labaiu ir pasiknaisioti į kokį sakinuką, pasimu A.Jurėno vertimą. Paskutiniu metu skaitinėju pastarąjį.
Taigi, nutariau savo pasižimėjimus įdėti ir į šį dienoraštį. Artimiausiu metu įdėsiu pasižymėjimus kelioms N.T. knygoms. Taigi jei kam šie dalykai nepatinka, prašau nesilankyti čia kol kas ir nesinervinti, o jei kam bus idomu, susipažini su mano Biblijos matymu, būtų gerai jei paliktumėte ir savo komentarą, nuomonę ar prieštaravimą.
Perspėju, jog tuos pasižymėjimus pradėjau rašyti grynai sau, tai jie nelabai pritaikyti kitiems. Vietomis tai tiesiog pasižymėjimas to, ką buvau pasibraukęs knygoje, o vietomis ir bandymas pasamprotauti daugiau.

Evangelija pagal Joną
Pirmasis Jono laiškas
Apreiškimas Jonui
Jokūbo Laiškas
Judo laiškas

2004 m. lapkričio 14 d.

Tikriausias šlovinimas.



Taigi dabar apie mūsų Elzytę. Tai kažkas nuostabaus, matyti mažą nuostabią būtybę, kaip ji auga, kiekvieną kartą vis kuo nors nustebindama, pradžiugindama.
Ir, tai, kuo labiausiai noriu pasidalinti, tai jos džiūgavimas gyvenimu. Tai kažkas, kas kiekvieną kartą džiaugmingai pribloškia. Jau po kelių savaičių nuo gimimo pradėjom tai pastebėti: šypseną, vėliau prisidėjo įvairiausi, vis platėjančio spektro garsai. Labai fain, kai ji bendrauja su mumis ir šypsodamasi kažką šneka. Bet ne mažiau džiugu stebėti, kaip ji tiesiog savaime moka džiaugtis gyvenimu. Ji taip, kartais tiesiog viena guli ir šūkalioja ką nors, guli ir šypsosi. Nu jėga, ir mes tada su Agne pagalvojam: - tikriausiai jai faina su mumis gyventi. Mes irgi būnam labai laimingi matydami ir girdėdami tai.
Ir va dar tokia idėja, juk tai ir yra pats tikriausias Dievo šlovinimas. Tas džiugesys gyvenimu, tas šūkaliojimas. Na, mes suaugę jau nelabai to mokame - tiesiog šiaip sau džiūgauti gyvenimu, be ypatingos kažkokios progos, priežasties.
Dabar atsimenu vieno baptistų pastoriaus dėstomą doktriną apie tai, kokie vaikai savyje jau nuo pat gimimo yra blogi ir kokie sukti ir t.t.
Kažkaip galvoju ar jis vaikų neturėjo (nors jau solidaus amžiaus buvo) ar šiaip jam gyvenime nelabai sekėsi, ar, tiksliau sakant, jo vaikams nelabai nusisekė su tokiu tėtuko mąstymu. Matyt, nelabai jam rūpėjo Jėzaus žodžiai: Argi niekada nesate skaitę: "Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?“
Jei jau kas labiausiai ir tikriausiai gali šlovinti Dievą, tai tokie vaikiukai. Po to, kai mes suaugam, va, tada jau tai būna sunkiau. Ir jei jau suvokiam tai, tada visai gerai būtų vėl pradėti to mokytis iš tokių vaikiukų.

Tai kas tikra!!!



Tai šiais metais patapau tėvu. Jau penktas mėnuo, bet tuo dar nesidalinau internete. Tai vat, šis dalykas tikrai yra tai, kas gyvenime TIKRA.
Na, pradžioje buvo viltingas laukimas, kada mums su Agnuže gims mūsų žmogiukas.
Gimimas. Labai džiaugiuosi, kad buvau tada kartu su Agne. Dabar galiu sakyti, mes kartu gimdėme. Bet ne sakyme esmė. Šiaip jei nebūčiau ten, tai turbūt niekad ir nesuprasčiau, ką prarandu...
Buvau sužavėtas, kaip tuo metu laikėsi Agnė. Turiu pačią nuostabiausią žmoną... Norėjosi kuo nors padėti jai, bet nelabai ką, tiesą sakant, galėjau. O ji šaunuolė, tikrai. Šiaip tegaliu prisipažinti, kad tai kas vyko tomis valandomis yra neaprašoma. Kiek daug jausmų ir nuotaikų buvo... Todėl galvoju, kad apie tai pakaks, vis tiek nepavyks perteikti...

2004 m. lapkričio 9 d.

Šventieji

Žinau, kad jau praėjo Visų šventųjų šventė. Bet kadangį tik neseniai išmokau padoriau pasirašyt internetinį dienoraštį, tai vėluoju šiek tiek...
Neperseniausiai vienas veikėjas suparino, labai jau sudirbęs Prizmės forume motiną Teresę. Nors ji dar ir nėra oficialiai paskelbta šventąja, bet mano akyse tai tikrai pagarbos vertas žmogus. Gaila, bet nieko negalėjau atsakyti anam veikėjui. Nelabai čia iš Lietuvos patikrinsi jo teiginių tikroviškumą. Tiktai keista, kad kai žmogus visą gyvenimą atiduoda tarnavimui žmonėms, tai dar prie jo ir kabinėjamasi, o kodėl jis oru neskraido ar kodėl jam vis dar maistą valgyt reikia?
O šiaip, tai niekad nebuvau uolus šventųjų gerbėjas. Na gal kelių pankelių gyvenimas ir žavingai atrodė, pvz.: šv. Pranciškaus Asižiečio, šv. Serafimo Sarovskio ir dar kai kurių. Bet va nesusitikau ir aš jų gyvenime, turbūt negaliu pilnai ir tų įsivaizduoti kokie jie buvo iš tiesų. Tai štai todėl man patys švenčiausi šventieji, tai žmonės gyvenantys su manim, mano draugai, ir šiaip daugelis su kuriais susitinku, su kuriais bendrauju. Didžiausią įspūdį man daro šventoji Agnė, šventoji Elzė. O po to jau ir kiti mano bičiuliai. O juk neblogai būtų, jei ir bažnyčia pradėtų gerbti ne vien mirusiuosius, ką?

2004 m. lapkričio 7 d.

Riebus Liūtas

Atrodo taip kažkas bandė išversti vieno rusų rašytojo vardą.
Tai va, kaip tik šiandien apie šį Riebų Liūtą rodė dokumentinį filmuką. Pagalvojau, kad nebaisiai didžioji Rusija bėgant šimtmečiams keičiasi. Nepatiko tas Liūtas batiuškos caro sistemai, nepatiko jis komunistams, nelabai jo reikia ir dabartiniam žmogui. Pavojingi, tie mąstantys žmonės ...
Na kaltas jis buvo, kad savo baudžiauninkus paleido, kaltas buvo, kad kelis šimtus nemokamų valgyklų badaujanties pristeigė, kaltas, kad mąstyti siūlė ...
Kas gi už revoliuciją Rusijoj atsakingas, jei ne tas pats Riebus Liūtas, ir nesvarbu, kad pacifistas buvo. Oj negerai jis rašė. Na romanai, tai dar romanai, o jau kai pavarė filosofinius traktatėlius, pradedant savo "Išpažintim".
Nu, o Leninas kažkaip iš įsibėgėjimo pasaulį apversti, liepė išleisti visus jo raštus. Tai tik išleidę bolševikai susgriebė, kad negerai padarė. Greit uždraudė ir už tų pačių raštų skaitymą kelialapius kuo toliau į Sibiro platybes išrašinėt pradėjo.
Taip ir gavosi kad iš KGB archyvų tik neseniai Levo laiškai į muziejus pakliuvo.
Bet ir šiand daug kas būt patenkintas, kad to Levo nebūtų. Nedaugelis Rusijos "tikratikių" apie jį išdrįstų geresnį žodelį tarti. Na vienas toks, Menis Alioška, pagyrė. Bet ir tas kirvuku į galvą jau gavo. Tai taip ir gyvena chebrytė ten Rusijoj...

Vieno tokio žmogaus dienoraštis © Adaptuotas 2008 Dicas Blogger šablonas.

TOPO