2005 m. gruodžio 27 d.

Košė su mėlynėmis

Kalėdos kalėdomis, o Elzė savarankiškai pusryčauja taip (Ir visai čia nejuokinga. Net ir pati Elzė žiūrėdama į nuotraukas buvo apšalusi ir visai nespygavo, kaip kad daro žiūrėdama kitas savo nuotraukas):










Miške

Arba rogučių "apkatkė".



O čia jau Elzė važiuoja rogėse. Antrąjame plane mano draugas Stasiukas.


Šį kartą arkliuku patapo mamytė.


Pozuojam :)


Mano draugas Stasiukas.




Braidom...


Gražioji Vilniaus eglutė

ir dar gražesni mes prie jos :)



Susitikom Elzės senelį.








O prie tokio apšvietimo galime matyti Agnės sparnus :)


O čia jau Kūčių vakarą buvom užsukę į Bernardinų bažnyčią parodyti Elzei asiliuko.






Kalėdos

Taigi, dėkui mūsų vadams už išeigines, kurių dėka ir pabloginimui atsirado laiko. Manau, šį kartą kelis įrašiukus su nuotraukomis įkelsiu, nes jau senokai nerašiau į dienoraštį. Kai kas ir Elzės naujų nuotraukų pasigedo.
Visų pirma, noriu visiems padėkoti už sveikinimus. Šiais metais aš šioje vietoje buvau visai nestropus. Tai nors pavėluotai, bet visus čia užsukančius sveikinu Jėzaus gimtadienio proga. Manau, ne tiek svarbu, ar aš jus sveikinsiu ir ką linkėsiu - svarbiausia, kad Jėzus būtų gimęs ir jūsų širdyse.
Kam įdomu, trumpas mano pasvarstymas šia proga yra neformaluose >>
O mūsų namai šiais metais labai jėgiškai kalėdiškai papuošti - Agnė gerokai pasistengė. Iš esmės beveik visi žaisliukai buvo Agnės pagaminti. Noriu ir jums leisti keliais vaizdeliais pasigrožėti. Nuotraukos kažkaip išmėtytai susikėlė, bet jau nedėliosiu kitaip.






O šis besmegenis ir vainikėlis šalia jo yra korėjietės dailininkės Marijos Kang darbeliai.







Šis angeliukas tai labai kolektyvinis darbas, jau būtų sunku atsekti visus autorius.




2005 m. spalio 13 d.

Foto

Atkapsčiau vieną foto iš praėjusios vasaros, kuri mano manymu labai efektingai žiūrisi. Turiu omeny foną ir Elzę. O aš, žinoma, kaip ir visada atrodau nerimtai :)
Vaizdas kurio nesimato - jūra.
Dar vienas pastebėjimas žiūrint į šią foto. Matosi, kad prieš tai kelias dienas pasisvečiavom pas Kielus. Garantuotai iš Vakario Elzė išmoko amerikietiškos šypsenos pozuojant.

2005 m. rugsėjo 20 d.

Ir apie tai

Daugeliu smagiu dalyku dalinuosi šiame dienoraštyje. O skaudžiais dalykais ne taip lengva dalintis. Neseniai teko perskaityti vieną straipsnelį, kuris ir paskatino pasidalinti apie skaudžiausią įvykį mano gyvenime. Kažkokiu keistu sutapimu tai nutiko tą pačią rugsėjo 11 dieną, kai Amerikoje nuvirto dangoraižiai. Pogimdyvinės depresijos pasekoje nusižudė mano sesuo. Turbut nereikia aiškinti koks tai emocinis sukrėtimas artimiesiems. O protui bergždžiai bandai surasti atsakymus.

Taigi pagalvojau, kad gal kam dar bus aktualu pasiskaityti jau minėtą straipsniuką:

Ką mes turėtume galvoti apie SAVIŽUDYBĘ?
Tai atsitiko pusę keturių, ankstyvą sekmadienio rytą. Telefono skambutis prikėlė mane iš gilaus miego. Po to, kai burbtelėjau "Alio?", Martyno (vardai pakeisti) neramus balsas išvaikė miegus. "Tomas negyvas. Jis nusišovė". Šimtai klausimų užplūdo mano mintis, bet nė vienas iš jų nebuvo toks aiškus, kad galėčiau ištarti. Kiek žinojau, Tomas prieš kelis mėnesius tapo krikščionimi. Aš konsultavau jį, ir atrodė, kad jis auga ir keičiasi. Kas nutiko?
Apie tą sekmadienio rytą nedaug ką pamenu, išskyrus visišką bendruomenės šoką, kai paskelbiau apie Tomo mirtį. Jo savižudybė paskatino kiekvieną asmeniškai svarstyti, ir tie svarstymai dar nesibaigė. Jei mąstai apie savižudybę, prašau suprasti, kad, be gyvybės atėmimo, dar yra keletas kitų pasirinkimų.
Savižudybė yra bjauri. Kamuojantis jausmas, kurį patiria po savižudybės pasilikę artimieji, dažnai apsunkinamas įvairiais tiesos neatitinkančiais įsitikinimais. Ką apie savižudybę kalba Biblija? Kaip mes Kristaus širdimi galime reaguoti į savižudybę? Kaip padėti tiems, kurie liko gyventi?

SAVIŽUDYBĖ BIBLIJOJE
Senajame Testamente yra aprašyti keturi aiškūs savižudybės atvejai ir viena keršto savižudybė (Samsonas, Ts 16; Saulius ir jo ginklanešys, 1 Sam 31; Ahitofelis, 2 Sam 16 - 17; Zimris, 1 Kar 16). Naujajame Testamente rašoma apie Judo savižudybę.
Samsonas, belaisvis, kuriam filistinai išbadė akis, buvo tokioje padėtyje, kad galėjo nužudyti daug filistinų. Tačiau tokio žudymo kaina buvo jo paties gyvybė, kurią jis atidavė nedvejodamas (Ts 16).
Ahitofelis (2 Sam 16 - 17) buvo karaliaus Dovydo patarėjas. Kai Dovydo sūnus Abšalomas sukilo prieš savo tėvą, Ahitofelis paliko Dovydą ir prisijungė prie maišto. Jis pasiūlė Abšalomui planą, kuriuo naudodamasis Abšalomas tikrai būtų nugalėjęs Dovydą. Tačiau į jo patarimą nebuvo atsižvelgta ir Abšalomui nepavyko laimėti karalystės. Ahitofelis žinojo, kad jis bus nukankintas kaip išdavikas, jo šeima gėdysis jo ir greičiausiai patirs kerštą. Todėl jis grįžo namo. "Sutvarkęs namų reikalus, jis pasikorė". Jis buvo palaidotas savo protėvių kape.
Turbūt geriausiai žinomas savižudis buvo Judas Iskarijotas. Graužiamas sąžinės, bet neatgailaudamas išdavęs Jėzų, Judas pasikorė (Mt 27).
Apie šias savižudybes galima pasakyti du dalykus. Pirma, jos įvyko dėl baisaus pažeminimo arba karinio pralaimėjimo, kuris būtų nuvedęs į gilią gėdą arba garbingą mirtį. Savižudybė buvo pasirinkta kaip garbingesnė mirtis, nors dėl to, ar išties tai buvo garbingiau, galima ginčytis.
Antra, Biblijoje nerandame, kad savižudybė būtų tiesiogiai pasmerkta. Jeigu kaltinama, tai tik dėl tų veiksmų, kurie nuvedė į savižudybę. Žinoma, tai nereiškia, kad savižudybei pritariama. Savižudybė yra nuodėmė, tačiau tai nėra neatleistina nuodėmė. Deja, Bažnyčia ne visada tai suprato.

SAVIŽUDYBĖ IR BAŽNYČIA
Dauguma šių dienų krikščionių nustebs sužinoję, kad pirmas krikščionių vadovas, apie 415 metus po Kristaus pasmerkęs savižudybę, buvo Šv. Augustinas. Jis suprato, kad šeštasis Dievo įsakymas ("Nežudysi") apėmė ir savižudybę. Ankstyvojoje bažnyčioje tokio supratimo nebuvo.
Būtina paminėti, kad Šv. Augustinas turėjo sunkumų dėl daugybės moterų, kurios ankstyvaisiais šimtmečiais pasirinko savižudybę tam, kad išvengtų persekiojimo dėl seksualinių nusižengimų. Tokios moterys buvo laikomos kankinėmis, ir Šv. Augustinas, negalėjo su tuo sutikti. Tam, kad apgintų savo poziciją, jis pateikė nemažai išimčių bei paaiškinimų.
Kitas nevykęs priedas prie savižudybės kaip savęs žudymo supratimo yra neteisingas atleidimo prigimties supratimas. Mąstoma taip: kadangi savižudybė yra nuodėmė, o savižudis miršta ir dėl to nebegali išpažinti savo nuodėmės, visi savižudžiai yra pasmerkti amžinybei pragare dėl šios neišpažintos nuodėmės. Toks mąstymas rodo supratimo apie atleidimo prigimtį bei Kristaus mirtį ant kryžiaus stoką.
Jeigu Dievas mums atleistų tik tas nuodėmes, kurias mes išpažįstame, tada nė vienas iš mūsų neišvengtų pragaro. Ef 1, 7 - 8 skaitome: "kuriame [Jėzuje] turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą Jo malonės gausa. Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi ir sumanumu".
Mūsų atleidimas slypi ryšyje su Jėzumi Kristumi, paremtu Jo mirtimi ir prisikėlimu, ne mūsų pačių sugebėjimu prisiminti ir išpažinti kiekvieną nuodėmę. Tiems, kurie bendrauja su Dievu per Jėzų Kristų, jau atleista. Kad ir kaip būtų gaila, deja, mes vis tiek kovojame su savo nuodėminga prigimtimi (Rom 7, 14 - 25; Gal 5, 16 l - 18), ir kai kurie nusižudo.
Taip, mes turime žvelgti į savižudybę kaip į nuodėmę. Mūsų gyvenimas priklauso Dievui ir mes neturime teisės jo nutraukti. 1 Kor 6, 19 – 20 skaitome: "Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!"
Dietrichas Bonhoefferis, vokiečių pastorius, kuris buvo nužudytas nacių, laikė savižudybę tikėjimo stokos nuodėme. Tai yra stoka tokio tikėjimo, kuris "nesiskaito su gyvuoju Dievu. Tikėjimo stoka nemato toliau už dovanoto fizinio gyvenimo ribų, nemato Kūrėjo ir Viešpaties, kuris vienintelis turi teisę nužudyti savo kūriniją". Kadangi "visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė" (Rom 14, 23b), mes turime atidžiau žvelgti į save prieš nuspręsdami, koks amžinasis likimas laukia tų, kurie nusižudo.

JEI NEMATAI IŠEITIES
Pasiklausyk to, kuris yra jautęsis taip, kaip tu jautiesi dabar. Paulius Antrame laiške korintiečiams (1, 8 - 11) rašo: "Mes norime, kad jūs sužinotumėte apie mus ištikusią negandą, kuri baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi. Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą, todėl nebepasitikėjome savimi, o tik Dievu, kuris prikelia mirusius. Tai Jis mus išgelbėjo iš mirties nasrų ir tebegelbsti. Viliamės, jog Jis ir toliau mus gelbės, prisidedant jums maldomis už mus, kad už daugelio mums išmelstą malonę daugelis mūsų vardu dėkotų".
Yra galimybių, kurių dabar negali matyti, taip pat yra ir viltis, kuri laukia, kol galės įsiskverbti į tavo nusivylimą ir pyktį. Bet dabar negali matyti nei tos vilties, nei kitų galimybių, todėl tau reikia kitų pagalbos. Pasišnekėk su žmogumi, kuris pažįsta Jėzų ir kuriuo tu pasitiki.

KAI NUSIŽUDO TAVO MYLIMAS ŽMOGUS
Netekties ir širdgėlos jausmai yra sumišę su faktu, kad mylėtas žmogus pasirinko mirtį savo noru, net jeigu jis ar ji nemanė, jog turi pasirinkimą. Tai, kad jie nusprendė palikti mus, sukelia pykčio, kaltės ir išdavystės pojūtį.
Mes pykstame ant jų dėl to, kad jie mus paliko, ir jaučiamės kalti, kad pykstame. Ir nesvarbu, patinka mums tai ar ne, mes jaučiame, kad jų savižudybė buvo santykių su mumis atmetimas. Mes tai priimame asmeniškai.
Tuo metu blogiausia yra būti tyliems ir atsiskirti. Geriausias dalykas yra kalbėtis su žmogumi, kuriam galime patikėti savo slegiančius jausmus. Beje, tais išgyvenimais reikia dalytis dažnai, nes išsikalbant mūsų širdgėla mažėja ir po to ateina išgijimas. Atpasakodami savižudybės atvejį, mes taip pat pamatome, kad nesame vieninteliai, praradę mylimą žmogų dėl savižudybės. Žinojimas, kad mūsų krikščionys broliai bei seserys taip pat buvo tokioje situacijoje, labai paguodžia. Mes nesame vieni.
Likusieji beveik visada klausia to paties, dalyko: Ar aš galėjau padaryti daugiau? Ar aš galėjau sutrukdyti? Atsakymas yra toks: kiekvienas galėjo padaryti daugiau. Tačiau galime paklausti: Ar to būtų užtekę? Ar būtų užtekę dvidešimt keturias valandas trunkančios priežiūros? Kažkada mes turime nustoti mąstyti apie tai, "kas būtų, jeigu būtų", ir grąžinti atsakomybę dėl savižudybės tam, kuris nusižudė. Tai nėra žiaurus nusižudžiusiojo kaltinimas, bet reali perspektyva, kuri leidžia mums gyventi toliau.

IŠVADA
Savižudybė nėra automatinis bilietas į pragarą. Nors savižudybė - neteisingas kelias, ir ji yra nuodėmė, už jos slypi nuodėmė, su kuria kovojame mes visi, - tikėjimo stoka. Niekas iš mūsų negali sau leisti rodyti pirštais į tuos, kurie nusižudė, ar manyti, kad žino nusižudžiusiojo amžinąjį likimą (Įst 29,29). Taip pat mes negalime sau leisti slėpti šią tragediją toliau pamaldžiai gyvendami. Mes turime tai iškelti į šviesą, kalbėti apie tai ir leisti artimiesiems kantriai vis pasakoti apie tai bendruomenei.
Galiausiai yra svarbu suprasti, kad Dievas yra didesnis už savižudybę. Jis nėra nuverčiamas mūsų širdgėlos ar mūsų mylėta žmogaus savižudybės. Jis yra kupinas gailestingumo ir troškimo padėti tiems, kurie liko vieni. Kai mes pykstame, esame apimti depresijos, neigiame bei liūdime, Jis nuolatos yra šalia. Jo negali nustumti mūsų klausimai ar negebėjimas melstis. Jis yra šalia.
"Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, tai Viešpaties žodis, - dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį" (Jer 29, 11).

Parengta pagal Mark Johnson
Išleido Laisvųjų krikščionių bažnyčia

2005 m. rugpjūčio 24 d.

Dar vasara

Bandau atsigriebti ir pribloginti už visą vasarą. Va, praeitą mėnesį iš vienos didžios dailininkės kokį paveikslą dovanų gavome (tikslesnis išsireiškimas būtų iškaulijome ;))


O šiaip, tai pas Indrę (vėlgi, atrodo, įsisiūlėme :)) susiorganizavome lygtai prizmės forumo, lygtai neformalų blogo (vilniečių) ar šiaip draugų chebrytės mini mytą.


Elzė bendrauja.


Ramis sportuoja. Jam teko nerealaus sudėtingumo malkų skaldymas. O jis toks "kietas" bičas, kad paprastai kirviai neatlaiko. Bet šį kartą jam davė ir kirvį labai tvirtu kotu.
O šiaip jis dar yra didis fotografas, todėl laisvu nuo malkų skaldymo metu pravedė fotografavimo pamoką Vaivienei.


Indrės sodo varteliai.


Ką tik nusiėmiau akinius (trečiąja ranka, žinoma ;))

2005 m. rugpjūčio 23 d.

Klasiokų susitikimas

Praeitą savaitę buvo klasiokų susitikimas penkiolikos metų po mokykos baigimo proga. Kažkaip vis nesudalyvaudavau anksčiau. Po penkių metų gal pusvalandukui tik užlėkiau. Po dešimties metų irgi kažkur kitur prisireikė būti.
Šiais metais žuvo vienas klasiokas, kuris buvo ir kaimynas, ir geriausias draugas mokyklos laikais. Po to susitikdavom tik atsitiktinai kokį kartą per kelis metus kur nors gimtojo miestelio gatvėje. Ir štai šiais metais jo jau nebuvo susitikime.
Atrodo, iš ties, tiek laiko praėjo, mūsų visų gyvenimai tokie skirtingi, nelabai kas bendro ir belikę. Bet labai džiaugiuosi, kad šį kartą jau pabuvau su savo klasiokais. Vis tiek kažkoks neišdildomas ryšys tarp mūsų yra likęs. Juk tiek daug mūsų asmenybės brendimui svarbių metų praleidom kartu. Neveltui, matyt, ir mano sapnuose dar ilgus metus po mokyklos baigimo pagrindinės sapnų temos buvo susijusios su mokykla, mokyklos laikais ir klasiokais.

Vieno tokio žmogaus dienoraštis © Adaptuotas 2008 Dicas Blogger šablonas.

TOPO