2006 m. gruodžio 16 d.

Kraustomės

Ne, deja ne į statomą namą. Nors ir buvo kažkada iliuzijų dar šiais metais bent į kokį kampuką įsibrauti, bet tos iliuzijos jau senai užmirštos. Tai įvyks dar negreit.
O kraustymasis vyksta į naują blogger versiją >>.
Į naują versiją perėjau su savo dienoraščiu, taip pat kraustomės ir su komandiniais projektais: neformalai bei po vienu stogu.
Tie kurie naudojasi bloggeriu ir dar šios galimybės nepastebėjo, manau, turėtų rimtai apsidžiaugti. Naujoji versija tikrai daug patogesnė, turi daugiau funkcijų ir viskas padaroma daug paprasčiau ir tvarkingiau.
Štai keli geri dalykėliai:
- Galima susikurti įrašų kategorijas.
- Automatizuotas nuorodų ir kt. priedų dėjimas į šabloną. Nebereikia landžioti ir laužyti galvą su html kodais.
- Smagi žinia rrs/feed skaitytuvų naudotojams. Yra galimybė gauti pranešimus ne tik apie naujus įrašus, bet ir apie komentarus. Galima užsisakyti visų įrašų komentarus, arba pasirinkti tik sudominusių įrašų komentarus.

Sėkmės kraustantis ir kitiems :)

2006 m. gruodžio 15 d.

Pirmasis koncertas

Šiandien buvo pirmasis Elzės koncertas. Jau nuo rudens pradžios kartą per savaitę lankė muzikos mokyklėlę. Dabar kaip ir pirmojo etapo finišas.
Buvo toks nykštukų pasirodymas - šokis su skarelėmis. Bet tiek daug įspūdžių ir naujų veidų, sniegelis, net Kalėdų Senelis. Tai dėmesys buvo ne tiek į programos atlikimą, kiek į įdomybių apžvalgą.



Po koncerto Kalėdų Senelis padalino vaikams po dovanėlę. Dovanėlė buvo supakuota kaip saldainis. Tai matėsi nusivylimas, kai išpakavusi terado firminį muzikos mokyklėlės ženkliuką. Bandė, tiesa ir jo atsikąsti, bet ne saldainis...


O šiaip, kai Elzė geros nuotaikos, tai iš eilės bent kokius penkis gabalus sugeba atlikti: Du gaideliai, Peliuko dainelė, Labas tau ir Cirkas. Priedo dar su šokiais.

2006 m. lapkričio 27 d.

Kas čia turi problemų? :)

Psichologai ir socialiniai darbuotojai, kalbėdami apie žmonių socialinę adaptaciją, naudoja terminą - "(problemų) įveikimo strategijos". Bent jau toks yra vienas iš angliško žodžio "coping" vertimų.
O štai dabar vienas internautas užklydo į mano dienoraštį per google ieškodamas informacijos apie "paauglius ir jų įveikimo strategijas". Įdomu, ką jis turėjo mintyje? Ar jis čia domisi paauglių adaptacijos strategijom ar jį patį paaugliai taip užspeitė į kampą, kad jis bandė per google surasti strategijas, kaip su anais susidoroti? :)

2006 m. lapkričio 26 d.

Rusų serialai ir Dostojevskis įvairiai

Kažkaip šiais metais taip nutiko, kad atradau, jog rusai pastaruoju metu labai neblogus mini serialiukus sukuria pagal savo klasikų romanus, pvz.: Meistras ir Margarita, Aukso veršis. Net nežinau, kuriame iš jų daugiau humoro. Filmukai labai smagiai žiūrėjosi.
Labai taikli Bulgakovo į Volando lūpas įdėta mintis, kurioje jis pasišaipo iš savo ateistiškai nusiteikusio pašnekovo argumento, kad jis atseit pats valdo savo gyvenimą. – Kaipgi jis gali tvirtinti, jog valdo savo gyvenimą, jei net negali garantuoti, ar tebus gyvas kitą dieną?
O štai dabar peržiūrėjom Idiotą, pastatytą pagal Dostojevskio romaną. Na čia jau labai rimtas dalykas. Pabaigai žiūrėjom ir dokumentinį filmuką apie serialo kūrimą. Tai pagalvojau, kad aktoriams tikrai nepavydžiu. Ten emocine prasme vaidmenys tikrai žiaurūs. O vaidino aktoriai, atrodo, stipriai įsijautę.
Dėl Dostojevskio romanų, taip išėjo, kad vis skirtingoje formoje susipažįstu. Pirmą romaną perskaičiau. Tai buvo Broliai Karamazovai. Nors dar nesusipažinau su visa Dostojevskio kūryba, bet bandau spėti, kad šis romanas yra jo kūrybos viršūnė. Tikrai labai meistriškai susipina detektyvas, politika, filosofija, religija, psichologija, meilės aistros. Bet labiausiai man įstrigęs perliukas, tai į romaną įterptas apsakymas Didysis inkvizitorius. Jo fragmentą galite perskaityti čia >>. Manau, kad tai vienas taikliausių krikščionybės esmės atskleidimų.
O štai berods pernai teko matyti spektaklį Demonai. Reikėjo rimto nusiteikimo, prieš penkių valandų spektaklį, bet žiūrint laikas tikrai neprailgo. Vėlgi nepavydėtinas Arnoldui tekęs vaidmuo. Štai ką rašo Vlada Kalpokaitė: „Būtent toks pasirodė Arnoldo Jalianiausko Stavroginas. Aktorius, apie kurį visiškai nebaisu pasakyti, kad nėra jam lygių nei tarp bendraamžių, nei, ko gero, "aplinkinėse" kartose, kone tiesiogine prasme uždarytas į sumanymo futliarą. Puikiai galima suvokti, kas tas futliaras ir kodėl jis: Jonas Vaitkus siekė parodyti "vertybinio stuburo" netekusį žmogų, pavaldų tik savo demonams.“ Literatūra ir menas. 2005 gegužės 6 d.

2006 m. lapkričio 22 d.

O buvo taip


Kai Vaidas atsiuntė nuorodą į nuotraukų albumą, iš pradžių pagalvojau, kad tai pernai metų nuotraukos. Tik kažkaip įtartinai merginos didelės...
Net sunku patikėti, kad visai neseniai buvo tiek sniego priversta. Nors šiais metais visai nelaukiu nei sniego, nei šalčio.
Nuotraukoje Elzytė ir jos pusseserė Dalytė senelių sodyboje.
Daugiau snieguotų nuotraukų iš Vaido (Dalytės tėčio) albumo>>

2006 m. lapkričio 16 d.

Alkė, Skubė - pernelyg pankiški, matyt, būtų vardai...

Taigi, dabar plačiau :)
Pagal gydytojų nurodymą antradienį Agnė jau liko ligoninėje. Kaip ir pirmąjį kartą pasirinkom Trakų ligoninę. Čia ir erdviau (ir tėčiui toje pat palatoje lova būna) ir personalo darbas abu kartus buvo ir geras, ir malonus. Elzė nuvažiavo su nakvyne pas senelius. O aš laukiau Agnės skambučio ir buvau pasiruošęs prireikus važiuoti pas ją. Skambutis 23:25. Dar prieš dvyliktą buvau prie ligoninės durų. Kažkurį laiką nieks neįleido. Kai įleido, buvo šiek tiek po vidurnakčio, o dukrelė gimė 23:55.
Mergaitė gimė tokia alkana, kad po to per visą naktį buvo užsiėmusi tik valgymu. Tik paryčiui pradėjo bandyti miegoti. Jei lygintumėme su sesute (Elze), tai gimė tokio pat ūgio – 52 cm, o svoriu tai puse kilogramo lengvesnė - 3,720 kg. Tai, matyt, todėl tokia išalkusi buvo :) Nors imk ir pavadink dėl to Alke. Arba dėl gimimo būdo - Skube.
Na, bet po intensyvaus svarstymo apsistojom ties vardu VILTĖ.
Šiandien jau visi namie. Pagrindinė problemėlė – Elzei teks susitaikyti su pasikeitusia situacija šeimoje. Bet kaip nors prisitaikysime :)
Dėkui visiems už maldą, linkėjimus, sveikinimus.

O čia galite skaityti Agnės pasakojimą>>
(Iškokite 2006 m. lapkričio 26 dienos įrašo "Kaip atkeliavo Viltė". Kažkodėl neįsideda tiksli nuoroda).

Dar kelios nuotraukos čia>>

2006 m. lapkričio 15 d.

2006 m. lapkričio 11 d.

VLKB svetainė

Pagaliau Simonas pakūrė Vilniaus laisviesiems svetainę>>
Kol kas svetainė tuštoka, bet tikiuosi, įsibėgės ir bus naudinga tiek nariams, tiek ir kitiems besismalsaujantiems, kas yra VLKB.
Atrodo, dar to nebuvau rašęs: jau turbūt daugiau negu metai, kai šią bendruomenę nutariau laikyti sava bendruomene, su kuria kartu galiu keliauti krikščioniško tikėjimo keliu.
Kodėl ši bendruomenė? Gal todėl, kad tai paprastų, tikinčių Jėzumi žmonių bendruomenė. Savo tikėjimo turiniu nelabai daug kuo besiskirianti nuo kitų evengelinių bažnyčių. Bet tuo pačiu žmonės nėra užsiciklinę ant kažkokių doktrininių ar formalių tikėjimo išraiškos smulkmenų. Tai, kas labiausiai buvo artima girdėti, kad svarbiausia yra krikščioniškas tikėjimas gyvenime. Bendruomenė visai nemano, kad yra teisingiausia ar tikriausia. Tai tiesiog viena iš krikščioniškų bendruomenių.

2006 m. spalio 31 d.

Visi nepastebėti vaikai


Penktadienį Elzė su nakvyne svečiavosi pas senelius. Čia toks eksperimentinis pasibuvimas prieš kitą, matyt kelių dienų, pasibuvimą. Juk jau visai nedaug liko, kol Elzė turės broliuką ar sesutę.
Taigi, gavę laisvą vakarą, nuėjom į filmą "Visi nepastebėti vaikai". Tikrai geras trumpų filmukų rinkinukas. Puikiai sukurti ir priverčia pamąstyti apie kai ką, ko paprastai norėtume nepastebėti. Bet tos problemos egzistuoja. Tiesa, pažiūrėjus pirmąjį filmuką atrodo, kad jo keliamos problemos tokios tolimos mums. Tačiau kitų filmų problematiką nėra jau tokia tolima. O paskutinio filmo autorius pakiša nestandartinę mintį ir priverčia pamąstyti ar tikrai materialia prabanga apsuptas vaikas yra laimingesnis už kitus, net skurde gyvenančius, vaikus.
Taigi rekomenduoju ir jums nueiti į kinoteatrą pasižiūrėti šio filmo. Kodėl ne per kompą? Dėl dviejų priežasčių: pirma - nepagailėkit savęs ramiai skirdami laiko pamąstyti apie filmo pateikiamą problematiką, antra - filmo uždirbtas pelnas bus skirtas vaikams pagelbėti.

2006 m. spalio 9 d.

Gyvenimo devynaukštyje ypatumai

Mačiau kažkas vienam dienoraštyje fiksuoja savo kiemą. O mūsų name labai verta dėmesio yra laiptinė. Taigi, keli užfiksuoti vaizdeliai pateikiami susipažinimui su gyvenimo devynaukštyje ypatumais. Šiaip ne patys "geriausi" vaizdai pakliuvo šį kartą. Būna daug "geresnių". Čia tiesiog įprasti, kasdieniniai, galima sakyti - daugmaž viskas tvarkoje.
Sienos paprastai naudojamos vietinės reikšmės naujienoms ir reklamai.

Tačiau galima suusirasti labai daug įdomių antikvarinių daiktų, technikos ir pan.

Nepaisant to, kad nepataikoma išpilti šiukšles, tačiau nelieka nuskriausti be nakvynės likę pakeleiviai - yra kuo užsikloti.

Gal prireiks kitam kartui dūmelio.

Nežinau kaip čia komentuoti...

Išlieka tik išvėrmingiausios pašto dėžutės. Manoji tik trečia, pas vieną suvirintoją pagal spec. užsakymą (čia jos nesimato) pagaminta išliko vis dar prie sienos kaba.

Tiesiog tokia tvarka.

Baldų paprastai irgi būna didelis pasirinkimas: sofų, fotelių, spintelių ir pan. Kartais tie baldai dega. Taip pat būna didelis pasirinkimas langų ir durų.



Liftas irgi skirtas tik sveikų nervų piliečiams. Pirmą kartą į jį pakliuvę ir matydami po kojomis kelių cm. tarpus tap sienelių ir grindų - paprastai laukia, kada dugnas su jais pačiais lėks žemyn.

Nors realiai daug nemalonesni būna įvairaus klampumo ir kvapo skysčiai.

Dar gal kam įdomu apie šunų vedžiojimo devynaukštyje ypatumus. Tai yra daroma labai paprastai - šuo išleidžiamas pro duris ir belakstydamas po laiptinę atlieka visus savo gamtinius reikalus. Nors kartais ne tik šunys... Problema, kad naujai įsuktos lemputės jei pasiseka dega tik kelias dienas. Todėl tamsiu paros metu vaikščioti tokiame minų lauke ypatingai pavojinga.
Gal pagalvojote, kad čia niekas nevalo. Valo. Tiesa, valytojos keičiasi labai dažnai. Nelabai įsivaizduoju, kas norėtų pastoviai tokio darbo.
Ar ką galima pakeisti - būna visokių akcijų, bet vienas kaimynas yra išsireiškęs: "- poka tut budut žitj ne liudi a bydla, tak i budet."
Nežinau, kaip reiktų versti ta žodelį "bydla", bet spėju, kad jis yra švelnybinis išsireiškimas tokio laiptinės dizaino kūrėjams.
Turbūt nereikia pasakoti, kaip norisi ši namą palikti kuo greičiau...

2006 m. rugsėjo 12 d.

2006 m. rugsėjo 4 d.

Dienoraštis panevėžietiškai

Originaliu stiliumi pradėjo draugas dienoraštį. Nors ir profesionalus aktorius, bet vis tiek nepataisomas panevėžietis.
O šiaip gerai moka keisti kailį tas Arnoldas. Kažkada teko matyti filmą "Vienui vieni", tai ten toks partizanas Lakūnas su automatu bėgiojo, granatas mėtė. Vakar užleido mums to filmo fragmentą, vis tiek nepanašus tas veikėjas į Arnoldą - nu bet patikėjau. Tiesą sakant, vartėm jo nuotraukų albumą ir spėliojom, kur yra Arnoldas, o kur ne. Vartant Arnoldo tėvo sodybos nuotraukas, gerai nuskambėjo vieno iš mūsų užklausimas, - Ar čia tavo tėvas. Paaiškėjo, kad čia vėlgi pats Arnoldas. Tokie tie aktoriai. Neaišku, ar pavyks pažinti kitą kartą kur pamačius...

2006 m. rugpjūčio 22 d.

google albumas


Rimti kompiuteristai, atrodo, įtartinai žiūri į vis gausesnes google paslaugas. O aš, kaip paprastas žmogelis naudojuos man patogiom paslaugom ir nesuku galvos. Taigi naujas dalykas - nuotraukų albumas internete. Man jis pasirodė visai patogus. Tiesa, kol kas reikia sulaukti google malonės - pakvietimo. Na, tai ir naujos nuotraukos nuo jūros krašto. Dėkui Kielams už pastogę ir gerą kompaniją :) Tikrai buvo labai smagus savaitgalis.

2006 m. rugpjūčio 15 d.

Neformalų meetas


Manau pats laikas vėl šiek tiek parašyti ...
Šį kartą apie "neformalų" meetą. Labai smagus pasibuvimas su teisingais žmonėmis teisingoje gamtos vietelėje.
Labai buvo smagu, kai į vieną vietą susirinko žmogeliai iš skirtingų krikščioniškų bendruomenių ir nebendruomeniniai. Susirinko ne pasiginčyti, kuri bažnyčia geresnė ar blogesnė, bet paieškoti kažko pozityvaus, kas visus pakeltų. Manau, tas užsivadinimas "neformalai" gal kai kam ir sudaro įspūdį, kad po tokia vėliava gali rinktis tik negatyvūs protestuotojai - bet smagu, kad yra ne taip. Smagu, kai žmonės dalinasi tuo, kas jie yra ir ką jiems teko išgyventi. Gera, kai gali išgirsti apie jokiais rėmais neįrėminamą Dievo veikimą žmonių gyvenimuose.
Labai nuostabus patyrimas, kai taip be ponpastikos, tiesiog gamtoje prie ežero, gali su kitais dalintis duona ir vynu Jėzaus atminimui, tai yra dalintis Jėzumi.
Na, o jei paprastais žodžiais - tai buvo geras laikas gamtoje su esamais ir naujais draugais, pabendravimas, pasidalinimas, papaišymas, palipdymas ir pan.

Jei kam įdomu, daugiau apie susitikimą parašė Kristina „neformalų“ bloge >>

2006 m. birželio 11 d.

Jau panardintas

Taip jau nutiko, kad iki šiol buvau „nekrikštas“. Na tiesa, mane kaip ir daugelį pakrikštijo kūdikystėje. Tai gal todėl taip ilgai po sąmoningo įtikėjimo buvau nesikrikštijęs. Vis svarsčiau, galioja ar negalioja tas mano kūdikiškas krikštas. Žodžiu, geriausiu atveju svarsčiau rigoristiškai, bet matyt teks pripažinti, kad ir su nemaža doze magiškumo.
Ir kažkaip neseniausiai susigriebiau (galbūt po Artūro užuominos apie krikštą), kad mano ilgalaikiai svarstymai: - galioja ar negalioja krikštas, kurio nei sąmoningai rinkausi, nei pamenu, kad toks dalykas būtų nutikęs mano gyvenime – pasiekė finišą. Kažkur prapuolė mano svarstymuose magiškumo elementas...
Taigi teliko tiesiog priimti paprastą Naujojo Testamento pateikiamą eiliškumą – pirmiau įtikėjimas, po to jau kaip natūrali paseka - Jėzaus malonės ir sandoros su Dievu ženklas – krikštas. Tikrai nenoriu niekaip rėminti Dievo malonės, veikimo, bendravimo su Juo, bet tai tiesiog toks paprastas Naujojo Testamento nurodymas, tai kodėl gi jo nepriimti kaip išorinio ženklo tarp savęs ir Dievo, visuomenės akivaizdoje.
O čia keli vaizdeliai. Neišsigandusi lietaus susirinko visa VLKB bendruomenė. Bent jau man smagumo pridėjo įsismarkavęs lietus (veiksmas vyko praeitą sekmadienį, t.y. per sekmines). Tiesą sakant iki lipant į vandenį buvau visiškai šlapias. Kažkas iš viršaus nutarė „pakrikštyti“ visą susirinkusią bendruomenę :)
O į Neries upės vandenį vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios buvome panardinti šešiese.





Čia dar prieš krikštą ;)





O čia būtinas krikšto elementas – praskrendantis balandis :)

Smagu buvo matyti draugą iš Klaipėdos :) Jam lyg ir pažadėjau savo papasakotą kelią lig krikšto surašyti, bet, matyt, paliksiu ateičiai, gal kada kita proga ir ne per vieną kartą...

Sudalyvavo ir draugas iš Širvintų :)

Vis galvojau, kam reikalingi gitarų dėklai?

Aktorius ir lietuje aktorius :)

2006 m. birželio 4 d.

baisu nebaisu

Aš kaip visada pavėluotai. Šį kartą noriu grįžti prie Eurovizijos. Na, ir aišku, apie nugalėtojus Lordi. Skaičiau, kad tiek Suomijoje, tiek Graikijoje krikščionys buvo baisiausiai pasipiktinę ir protestavo prieš jų dalyvavimą „nuostabiajame“ Eurovizijos konkurse. Na, išties baisokai chebrytė atrodo, o ir tekstai ne visai aiškūs. O ir tėvai skundžiasi, kad dabar vaikai gali išsigąsti. Šiaip jei čia būtų tik teoriniai pasvarstymai, tai aš nesivarginčiau rašyti, nes nieko naujo nepasakysiu. Parašyti išprovokavo mažoji Elzytė. Taigi, kaip Lordi pasiteisina prieš tėvelius. Ogi jie aiškina, kad vaikai jų visai nebijo. Bijo dažniau tėveliai ir dar dažniau mamytės. O vaikams tai tarsi atgaivintos lėlės. Ir negaliu su jais nesutikti. Mūsų Elzė didžiausia Lordžių fanė. Tiek merginai patiko Lordžiai, kad po to pamačiusi jų kaukėtas nuotraukas žurnale, atsivertusi tą puslapį kelias dienas vaikščiojo įsitvėrus: -"Lordi!".
Ką gi, o dėl turinio, - bent jau patys muzikantai savęs nelaiko jokiais šėtonistais ir net teigia taikantys ne į pragarą, o į dangų. Na taip, personažai jų labai neaiškus, bet jie patys atrodo didelio turinio į šiuos tarpusavyje nesusijusius personažus nededa. O mūsiškiai eurovizininkai pastebėjo, kad šie vyrukai baisiomis kaukėmis buvo tikresni žmonės už daugelį kitų nupudruotų Eurovizijos barbių. Jų kaukės parodė dvasinį Eurovizijos veidą. Kažkodėl ir man norisi pritarti.
Kai taip dažnas mūsų visuomenėje gražus nupudruotas įvaizdis pristatomas kaip kažkas gražaus ir gero, tai taip smagiai aš atsigaunu pažiūrėjęs "Adamsų šeimynėlę". Turiu mintyje ne serialą, kuris gerokai išpūstas ir kartojasi, bet kelis vaidybinius filmus. Ten irgi imidžas lyg ir nelabai patrauklus, bet pažiūrėjęs negali nepastebėti, kad tie išoriniai blogiukai turi savyje daugiau meilės už visus teisingo imidžo atstovus.
Ko gero mes visi norime panašiai kaip Oskaro Vaildo personažas Dorianas Grėjus, kad mūsų išorinis veidas visada būtų matomas kaip pats puikiausias. O tikrąjį moralinį veidą slepiame užrakintą kur nors palėpėje ar rūsy. O galbūt tikrąjį moralinį veidą pasiėmę su savimi į viešumą, galėtume lengviau jį pakeisti iš esmės. Ir nereikėtų tiek daug savo gyvenimo investuoti į pudros pramonę...?

2006 m. gegužės 28 d.

Jau ne vien popieriuje...

Taigi, kam idomu kas mano respublikoje dabar vyksta - keli vaizdeliai. Na, smagu, kai šis tas jau ne vien ant popieriaus yra...

2006 m. sausio 22 d.

Žodynas



Taigi, mūsų Elzytei jau metukai ir beveik 7 mėnesiai. O kadangi jos žodynas jau senokai daug platesnis už Elačkos Ščiukinos iš "Dvylikos kėdžių", tai nutariau čia šiek tiek apie tai parašyti.
Na, berods pirmasis labai efektingas jos žodis nuo pusės metukų buvo - "ne". Ir jo pirminė forma buvo toks tiesiog nepasitenkinimą reiškiantis garsas tariamas labiau pro nosį "nnnhhe!". Tokį garsą galima buvo išgirsti, pvz., kai ji besimaitindama pajusdavo sotumą ir daugiau nebenorėdavo valgyti.
Buvo ir kitokių ankstyvų žodžių, bet vėl toks labai efektingai atrastas, maždaug vienų metukų amžiaus, buvo jau ne žodis, o visas sakinys - klausimas: "kas ctia?" Ir tai buvo labai populiarus klausimas, kartojamas po daug kartų ir vis skirtingom intonacijom, priklausomai nuo susižavėjimo aptariamu objektu laipsnio.
Na dar pateiksiu kelis įdomesnius pvz. iš šiandieninio Elzės žodyno. Vienas kitas garsas laikui bėgant tariamas vis kitaip, tai didelio tikslumo neatkartosiu:
ačiu - ačiū, prašom, duok, imk, imu;
atia - atia, išeinu, išeini;
nekada - atsakymas į klausimą, ar nori miegoti?;
bum bum - nugriuvau, mušamųjų instrumentų muzika, fejerverkai;
musė - musė, mūšiu (nuo vasaros laikų kaime ji buvo didžioji musių priešė ir medžiotoja, dėl to musė ir mušti yra tas pats terminas).
mesite - mėsytė, meškiukas;
kojytė - koja, kojinė;
ne kojytė - koja kur nors įstrigo;
duyt – durys;
kosiu – užsiklosiu;
mieka - miega, miegu;
kuku - aš pasislėpiau;
nea – nėra;
dunty – dantys;
pukai – pūkai;
puščia - paukštis, paukščiai;
moka - morka;
buolytė - obuolys;
bata - arbata;
maba – mama, duok arbatos;
pyp – pasitrauk!;
diundia - vanduo vonioje;
pišytė - pirštukas;
katia – katė;
lelimba - teletabiai, telebimbam ir penktojo kanalo emblema;
purytė - kepurytė;
mijytė - mergytė;
kapi – kepa;
fū kaka, fū fū - [manau vertimo nereikia];
bėka - bėga, bėgu;
bučia – bučkis;
šioku – šoku;
žėk - žiūrėk;
čia karšta – karšta, neskanu arba žodis nepažįstamam valgiui apibūdinti.
Tai čia tik dalis žodžių, bet šiaip jau pakankamai neblogai galime susišnekėti. Kas be ko, sako "mama", "tėtė", kartais pavyksta netgi "mamytė", nors kažkodėl dažniau "mamate". Kai kuriuos žodžius bent retkarčiais sugeba atkartoti pilnai lietuviškai, dėl ko žodyno nėra reikalo vardinti. Kai Agnė bandė išmokyti Elzę pasakyti, kiek jai metukų, vis kartodama "vienas", tai Elzė nutarė, kad jai jau greičiau "du" nei "vienas". Tai ir rodo pirštu į pirštą sakydama "du". Teletabiai išmokė tokios matematikos;).
Ypač daug mėgsta dainuoti. Populiariausias priedainis - "pupa, pupa".





2006 m. sausio 20 d.

Studentiškos senienos

Taigi, sukėliau savo studentiškas senienas į dienoraštį. Dvi rašliavėlės iš visai skirtingų operų. Pagalvojau, gal dar kokiam senovės religijotyros ar socialinio darbo nagrinėtojui pasirodys įdomu. Pažiūrėjau, visai nepraktiškus dalykus studijavau, jei žiūrint iš materialios pusės. Bet studijavau tai, kas tuo metu man buvo įdomu ir aktualu. Gal dabar dar kokį darbą iš pagalbinio statybų darbininko srities sukurti? Būtų kaip ir neblogas komplektas :)

Skaityti:
EVANGELIJOS SKELBIMAS CHARIZMINIAME ATSINAUJINIME >>


VAIKŲ, ESANČIŲ GLOBOJE, SOCIALINĖ ADAPTACIJA >>

Vieno tokio žmogaus dienoraštis © Adaptuotas 2008 Dicas Blogger šablonas.

TOPO