2005 m. balandžio 22 d.

Į kur veda tunelis? I

arba dar vienas "saugomas"

Dėkui, Romeo, kuris sudomino atrasti apleistą tunelį Žemuosiuose Paneriuose. Taigi, vieną vakarą susiruošėm anksčiau jau atrastu tuneliuku persikelti į kitą pusę ir pamatyti tą didįjį matytą nuotraukoje. Romeo buvo girdėjęs, apie antrąjį tunelio galą, kurio aukštis pakankamas pasilenkus pravažiuoti net su motociklu. Taigi, manėm, kad tai yra jau anksčiau mūsų matytas tuneliukas. Sudėjau šiek tiek Agnės darytų nuotraukų iš mūsų pasivaikščiojimo (aš buvau įsidarbinęs Elzės nešiku :) ).





Taigi, pagalvojom, jei jau su motociklu pravažiuoja žmonės, ko gi mes nepereitume į kitą pusę. Ir leidomės į tamsą. Nelabai patogu buvo žingsniuoti taip susilenkus kokį 100 ar daugiau metrų, bet pražingsniavom. Išėję į lauko šviesą supratom, kad tai visai ne tas tunelis, kurio tikėjomės.



Na, bet paieškų tą vakarą nenutraukėme ir priėjome tą kurio ieškojome.







Kai kas čia labai ne pagal paskirtį pritaikė tunelį.





Įdomu pasidarė, kam buvo skirtas šis tunelis ir į kur jis veda? Bandėm vėl ieškoti kito galo. Kadangi vidus buvo užgriuvęs, bandėm eiti viršumi. Tesuradom įgriuvimus. Kito galo paieškas atidėjom ateičiai.



Gržįdami sutikom traukinuką.



PS. Internete radau dar vieną senovinę to tunelio nuotrauką. Pasirodo, šviesa tunelio gale visai arti.

2005 m. balandžio 18 d.

randu

Šiaip jau neesu labai didelis poezijos mėgėjęs. Galbūt todėl, kad nelabai ją suprantu. Tačiau kartais randu tokių perliukų kurie tikrai užkabina. Štai vienas toks yra Česlovo Kavaliausko kūrinukas Symposion. Čia, kaip manyčiau ir turi būti tikroje poezijoje, atsispindi subjektyvus išgyvenimai ir suvokimai, tačiau juose išryškėja ir universaliai tinkantys pastebėjimai apie žmogų ir žmoniją.

2005 m. balandžio 15 d.

Stebuklas arba 2,20



Vakar ir aš, ir Artūras išleidom savo žmoneles pasikultūrinti į operą, o tai reiškia, kad vaikų priežiūra buvo patikėta mums. Artūras pasiūlė pasisvečiuoti pas jį. Jo sūnelis Adomukas labai apsidžiaugė sulaukęs svečiuose Elzytės ir kad ims iš džiaugsmo spiegti :) Tik Elzė nelabai suprato, kaip čia reiktų reaguoti į tokį svetingumą, šiek tiek persigando panelė. O Adomas vis nebaigia savo emocijų reikšti. Na tai teko pasiimti vežimėlį ir su Elze pasivažinėti po senamiestį. Nusileidom į Užupį. Prie gimnazijos sutikau savo draugą Ramį, besišnekučiuodami pastebėjom kita gatvės puse einančią Renatą. Ramis kaip visada parodė savo poetišką prigimtį ir įvardino:
- Kaip nuostabu, kad va tokį gražų vakarą mes susitikom. Tikras stebuklas!
Taip, iš ties smagu buvo nors trumpam taip neplanuotai susitikti gerus draugus. Bet tikras stebuklas dar buvo prieš akis. Taip mums besišnekučiuojant, pamatėm tiesiai link mūsų einantį žmogiuką. Artėdamas prie Elzės, jis pamažu tiesė į ją ranką. Akimirką negalėjau suprasti, kas vyksta. Sprendžiant iš jo judesių koordinacijos labai galima buvo įtarti, kad žmogus ne visai blaivas. Todėl tikėjomės, kad va tuoj tuoj žmogus paprašys kokio lituko. Bet kodėl ranką tiesia ne į mus, o į Elzę?
Ir pagaliau matau jo ištiestoj rankoj centus (tiksliau, du litus ir dvidešimt centų) kuriuos duoda Elzei. Aišku mes visi stovintys pradedam aiškinti, ką čia jis nesąmones daro, purvinus centus vaikui duoda.
- Tegul ima, šokoladą nusipirks vaikas, - ėmė teisintis žmogelis.
Supratęs, kad blaivieji suaugusieji neleis jam įteikti pinigėlių vaikui į rankas, įmetė juos į vežimėlio atlošą. Nueidamas dar bandė teisintis:
- Neužpykit, aš nieko blogo nenorėjau...
O mes taip ir likom keliom akimirkom be žado... Aišku dabar turim galvosūkį kur dėti tuos 2,20. O anam žmogeliui tai padaryti matyt buvo labai svarbu. Beveik neabejoju, kad tai buvo viskas, ką jis tą vakarą turėjo.



P.S. Agnė kol kas įdėjo tuos pinigėlius į Elzės dėžutę, šalia jos dokumentų ir kitų svarbių daiktų.

2005 m. balandžio 9 d.

Pas burtininką

- Bet ir į cirką buvom pakliuvę šiandien. Ar būtum kada patikėjęs, kad va taip savom kojom pas tokį eisi? - paklausė Agnė vakare.
Taigi, kad net įsivaizduoti negalėjau. O visgi nuėjau savom kojom.
Turbūt reiktų nuo pradžių. Žodžiu, turim problemikę su Elzės alergija didesnei daliai maisto. Tiksliai nežinau, bet Agnė, man atrodo, gali valgyti gal tik kokį penktadalį to, ką aš ir jūs valgome. Taigi kančia ir Agnei kol maitina savo pienu, ir Elzei nelabai ką galim duot valgyti. Na alergologė pasakė, kad iki trijų metų išaugs, o šiaip vaistų kaip ir nebėra, nebent patį išbėrimą tam kartui gesinti. Žinoma gerai, kad išaugs, bet valgyti tai žmonėms šiandien norisi. Bent būtų gerai žinoti, kokio maisto konkrečiai nevalgyti, o tai kad ir kaip besisaugotų, vis paberia. O gal kokio maisto ir be reikalo vengia. Pasidarėm kraujo tyrimą, kuris parodė, kad nealergiškas mūsų vaikas. Žodžiu, jei alergija lėtinio pobūdžio, tai ir nerodo nieko kraujas.
Išgirdom, kad dar vaistažolėmis kartais žmonės gydosi. Reikia gi išbandyti visas galimybes. Skambinam į vaistažolių vaistinę. Akurat, turi vaistų nuo alergijos, bet nerekomenduoja vaikams neišsityrus. Ir siuntimą duodą pas konkretų "žolininką", kuris prieš vaistus skirdamas tiria iš akies rainelės.
Na, kažkoks keistas metodas, bet kodėl gi nepabandžius, gal apie vaistažoles tikrai žmogus nusimano.
Tik pakliūti pas tą specialistą ne taip paprasta, eilė apie kokį mėnesį, bet geradarė sekretorė atranda gana greitai tuščių tarpų ir mes keliaujam pas vaistažolių specialistą.
Nesunkiai radom adresą. Įeinam. Na ne visai gyvenamasis butas, kaip ir įstaigėlė, nors užrašų įvardinančių, kur atėjom ir nebuvo. O šiaip priimamasis, kasos aparatas, toliau stiklinės lentynos. Dvi tuščios ir viena prikrauta brangiųjų akmenukų. Tokia nelabai pasitikėjimą kelianti aplinka. Prisėdom palaukti savo eilės. Dar labiau gąsdinantys bukletai apie astrologinius akmenis. Tačiau nuo tos akmenų pusės prisistatė dar kokia tai moteriškaitė, tai atsirado viltis, gal čia ji savo biznelį atskirai varo, o mes pateksim pas vaistažolių specialistą. Tik keista, nesimato čia lentynose vaistažolių.
Pagaliau sulaukėm savo eilės. Užeinam. Sėdi vyrukas apsistatęs dviem monitoriais ir iš kart imasi pokalbio iniciatyvos:
- Berniukas...
Nepastebėjęs pritarimo mūsų veiduose, performuluoja į klausimą:
- ...ar mergaitė?
Po to eina keli sakiniai panašia į lietuvių kalba. Kadangi nelabai ką supratom, paprašom kalbėti rusiškai.
Va čia ir susivokiam pakliuvę į tikrų tikriausią cirką. Žodžiu, pradėjo vardinti jis mūsų Elzės ligas: anot jo, ji buvo nukritus iš aukštai žemyn galva, dėl ko užspaustos kairės pusės smegenys, kraujagyslės susiaurėjusios. Mes su Agne dairomės, kur čia tos smegenys užspaustos, kas čia su tom kraujagyslėm staiga atsitiko? Agnė dar bando plaukus praskirti. Na neįžvelgiam nieko. Tai klausiu, - o iš kur čia taip anas žino?
- Taigi matosi labai aiškiai, - sako rusų kalba su ukrainietišku akcentu.
Mes dar kartą bandom kažką įžvelgti ant Elzės galvos, nieko neįprasto nematome.
- A vy i neuvidete, - sako anas, - ja johha, ahhni johha (reik manyti jei ne ukrainietiškas akcentas skambėtų "agni joga"). Ja vsio naskvozj vižu. Ja i o vas vsio znaju.
Kaip ir labai aišku pasidarė, kur pakliuvom. Na galvoju, kaip čia elgtis, ar čia jau pradėti iš karto bartis, ar tiesiog išeiti ir tiek...? Na bet dar kažkokia viltelė, o gal žmogus pademonstravęs savo stulbinančią privalomąją programą, dar ką apie vaistažoles nusimano. Ir gal kur spintelėj turi užslėpęs kokį realiai veikiantį vaistažolių mišinį...
O johha neleisdamas atsikvėpti per trumpą laiką suvardino dar krūvą ligų. Žodžiu, mūsų dukrytė turėtų būti kaip ir invalidas. Prie jau įvardintų problemų pridėjo dar ir šias: vienas inkstas streikuoja, plautyje kažkas renkasi, keliuose bronchuose kažkokie procesai, žarnyne ar tai kažko trūksta ar kažko per daug ir pan. Žodžiu, suvardino pakankamą kiekį negerovių, kad po to jau bet kokia liga tiktų. Tiesa, ir mano mašinai bandė kažką pritaikyti, kaip ten benzinas variklyje dirbti, tik čia visai prašovė, mano mašina dujomis važiuoja. Po to klausia - ko mes atėjome. Na sakom, - mums čia rekomendavo išsitirti dėl alergijos, ir girdėjom kad iš akies rainelės bus tiriama ir po to vaistažoles parinksite.
- Na šiaip, - sako - galiu ir iš rainelės, bet kad aš ir taip matau.
- Ja johha. - vis kartojo specialistas. Vėl sugrįžo prie anksčiau jo įvardintų problemų, atseit dėl jų ir beria. Na taip ir maistui pradėjo alergiją įžvelgti specialistas. Bet tik citrusiniams vaisiams ir grybams. Visą kitą Agnei johha leido valgyti. Jo, žinom, jau kas atsitiktų jei Agnė valgytų viską... (Jį, vargšelį, matyt labai suklaidino tas dalykas, kad kaip tik tuo metu Elzė buvo visai nepaberta, tai vengė žmogus alergiją drąsiai teigti)
Po to bakstelėjo vienu pirštu kelis klavišus, ir pasakė kad reiktų bandyti gerti medetkas, o jei netiks, tai jis po savaitės dar pabūręs varnalėšų išrašys. Bet net ne vaistažolėse esmė, atseit:
- Jesli budete chotetj, ja parabotaju svami.
Na neaišku, kas čia per “rabota”. Jis sako, - A, ja i sehodnia rabotal, tolka vy neponimajete.
Matydamas kad visai nesu sužavėtas jo pasirodymu, bandė papirkti aiškiariagiškais komplimentais:
- Ja vižu, čto vy umnyj čelovek, tolko Rericha nečitajete, potomu i ne ponimajete kak ja rabotoju.
Po to bakstelėjęs dar kelis klavišus atspausdino raštą rusų kalba. Čia kaip ir rekomendacija medetkas gerti buvo. O rekomendacija - gražus pilnas lapas su firmos UAB “Vitlena” pavadinimu. Tik šiam johhui, va net ir du monitorius pasistačiusiam, “internet” tereiškia elektroninio pašto adresą. Ir vaistinė apačioj nurodyta, kur turėtume pirkti vaistažoles. Keista, kad jis nurodė visai kitą vaistinę, o ne tą, iš kurios gavom siuntimą pas jį. Nedraugiškas, pasirodo, žmogus. Mat jo rekomenduotoje - vaistažolės visada šviežios. Įdomu, kaip gali būti vaistažolės pavasarį šviežios? Gal jas šiltnamyje augina?
Ir šitas 15 min. spektaklis kainavo 30 Lt. Pagalvojau, gerą verslą žmogus turi, paskaičiuokit tik 30 Lt už 15 min. Ir tarkim dirba jis 8 “darbo” valandas. Juk eilės žmonių laukia.
Taigi tiems kurie neturi kur dėti 30 Lt, labai rekomenduoju, galit nesunkiai šią problemą išspręsti. O mainais pamatysit stulbinantį spektaklį. Nors tenka pripažinti, kad labai nesubtiliai žmogus dirba. Kažkaip tikėjausi, kad bent jau jei kas pudrina smegenis, tai bent subtiliau kažkaip, o tokio varianto tikrai nesitikėjau. Bet matyt nieko mes nesuprantam, kaip jis sakė, todėl, kad Rericho neskaitom. Na pasistudijuočiau aš Rerichą, bet kad jo pasekėjas kiaurai matantis, nesugeba įžvelgti, turi vaikas pimpaliuką ar ne. Matyt auroje tokie dalykai neatsispindi...

2005 m. balandžio 3 d.

Ir aš apie Karolį

Šiandien pradėjo bombarduoti žinutėm, kad uždegčiau žvakutę Karolio atminimui.
Taip, iš ties manau, kad geras senukas buvo. Bet gi tikintis, tai susitiksim kada nors ir pasikalbėsim "pa dušam". Pasakysiu, ką aš apie jį galvoju, jis apie mane galės pasisakyti.
Čia gal tik trumpai: manau kad jis drąsus buvo, nepabijojo pradėti dialogą ir su kitų konfesijų atstovais ir iš esmės su kitų religijų, kultūrų žmonėmis nesikratė bendrauti; gerbiu jo pasisakymus už taiką ir už gyvybės kultūrą, meno reikšmės priminimą.
Na, tai gal daugiau nevardinsiu, pasiliksiu jam asmeniškai pasakyti. Gal tik pridursiu tiems, kurie atsiuntė žinutes, kad va žvakutę, ką ten žvakutę, - visą fakelą iškelsiu pagerbimui to popiežiaus, kuris Garbačiovo žygdarbį Katalikų bažnyčioje įgyvendins.

P.S. Kam įdomu galite pasiskaityti straipsnelį apie tai, ką Karolis priminė apie meną ir grožį

Pasirodo saugo

Netoli mūsų namų yra tokia valstybės ir visuomenės saugoma kelio Vilnius - Kaunas atkarpa. Tai kai vaikščiojom po tą vietą pernai pavasarį, tai tematėm, kad tik visuomenė taip gana originaliai saugojo:

O šiandien eidami pasivaikščioti buvom maloniai nustebinti, pasirodo ir valstybė šiek tiek saugo. Na bent jau patį ženklą:

O čia dar kelios pernai pavasarį darytos nuotraukos:



Tada buvau dar jaunas ir gražus :)

Vieno tokio žmogaus dienoraštis © Adaptuotas 2008 Dicas Blogger šablonas.

TOPO