Tikriausias šlovinimas.

Taigi dabar apie mūsų Elzytę. Tai kažkas nuostabaus, matyti mažą nuostabią būtybę, kaip ji auga, kiekvieną kartą vis kuo nors nustebindama, pradžiugindama.
Ir, tai, kuo labiausiai noriu pasidalinti, tai jos džiūgavimas gyvenimu. Tai kažkas, kas kiekvieną kartą džiaugmingai pribloškia. Jau po kelių savaičių nuo gimimo pradėjom tai pastebėti: šypseną, vėliau prisidėjo įvairiausi, vis platėjančio spektro garsai. Labai fain, kai ji bendrauja su mumis ir šypsodamasi kažką šneka. Bet ne mažiau džiugu stebėti, kaip ji tiesiog savaime moka džiaugtis gyvenimu. Ji taip, kartais tiesiog viena guli ir šūkalioja ką nors, guli ir šypsosi. Nu jėga, ir mes tada su Agne pagalvojam: - tikriausiai jai faina su mumis gyventi. Mes irgi būnam labai laimingi matydami ir girdėdami tai.
Ir va dar tokia idėja, juk tai ir yra pats tikriausias Dievo šlovinimas. Tas džiugesys gyvenimu, tas šūkaliojimas. Na, mes suaugę jau nelabai to mokame - tiesiog šiaip sau džiūgauti gyvenimu, be ypatingos kažkokios progos, priežasties.
Dabar atsimenu vieno baptistų pastoriaus dėstomą doktriną apie tai, kokie vaikai savyje jau nuo pat gimimo yra blogi ir kokie sukti ir t.t.
Kažkaip galvoju ar jis vaikų neturėjo (nors jau solidaus amžiaus buvo) ar šiaip jam gyvenime nelabai sekėsi, ar, tiksliau sakant, jo vaikams nelabai nusisekė su tokiu tėtuko mąstymu. Matyt, nelabai jam rūpėjo Jėzaus žodžiai: Argi niekada nesate skaitę: "Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?“
Jei jau kas labiausiai ir tikriausiai gali šlovinti Dievą, tai tokie vaikiukai. Po to, kai mes suaugam, va, tada jau tai būna sunkiau. Ir jei jau suvokiam tai, tada visai gerai būtų vėl pradėti to mokytis iš tokių vaikiukų.