Socialinė adaptacija globoje.5.1.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

5.TYRIMO RADINIAI (APRAŠYMAS IR INTERPRETAVIMAS)
Analizuojant trijų šaltinių duomenis išryškėjo tyrimo radinių temos. Jau tyrimo pradžioje buvo numatytos kai kurios temos. Kaip visiškai nauja tema atsirado “Vaikų susitikimai su tėvais”. Tiriant vaikus paaiškėjo, kad vaikų ir tėvų santykiai stipriai įtakoja vaikų adaptaciją globoje. Taip pat neturėjau išankstinių idėjų apie globotinio ir globėjų šeimos narių sąveiką.
Temų sudarymui, rėmiausi trejais šaltiniais: interviu su globėjais, interviu su vaikais ir vaikų bylų duomenimis. Skirtingų šaltinių duomenys papildė vienas kitą. Daugiausiai informacijos suteikė globėjai. Tačiau labai naudinga buvo sužinoti ir pačių vaikų nuomonę. Studijuodamas vaikų bylas, galėjau pasitikslinti tą informaciją, kurią globėjai galėjo būti užmiršę, ypatingai apie vaikų elgesį globos pradžioje. Bylose taip pat atradau daugiau informacijos apie vaikų patekimo į globą priežastis, vaikų reakcijas po išsiskyrimo su tėvais.
Žemiau, pagal tyrime iškilusias temas, pateiksiu duomenų analizę.

5.1. Tikrosios šeimos gyvenimo sąlygos ir jų įtaka vaikui.
Prieš patekdami į globą vaikai gyveno savo tėvų šeimose. būtent ten ir formavosi jų reagavimo į socialinę aplinką įgūdžiai, jų vidinės nuostatos. Todėl norėdami kalbėti apie vaikų socialinę adaptaciją globėjų šeimoje, mes tiesiog privalome turėti bent minimalias žinias apie ankstesnio vaikų gyvenimo sąlygas.
Analizuodamas duomenis ir bandydamas išsiaiškinti, kaip vaikai gyveno savo tikrosiose šeimose, atsiminiau E.Fromm knygoje skaitytus žodžius: “Dar niekas neatsakė į klausimą, kiek tėvų myli savo vaikus. Kaip paaiškino Loid de Moz, paskutiniųjų dviejų tūkstančių Vakarų istorija liudija tokį žiaurų elgesį vaikų atžvilgiu nuo fizinių bausmių iki jų psichinio traumavimo, - tokį nerūpestingumą, savininkiškumą, tokį sukrečiantį sadizmą, jog belieka manyti, kad mylintys tėvai yra veikiau išimtis negu taisyklė” [Fromas Ė., 1990, p. 70].
Tiriamų vaikų gyvenimo sąlygos tėvų šeimoje buvo jiems kenksmingos. Vaikai būdavo neprižiūrimi, apleisti, nebuvo nuoseklaus auklėjimo ir pastovumo. Vaikai, ilgesniam ar trumpesniam laikui (kartais net savaitei), būdavo paliekami vieni, be jokios priežiūros (5 atvejai), todėl vaikai patys turėdavo pasirūpinti savimi, susirasti maisto. Tokiais momentais vaikai neretai patekdavo į ligonines, Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centrą (NSPSC) ar kitas institucijas. Besirūpindami savimi vaikai kartais pasirinkdavo ir visuomenėje nepriimtinus būdus – 2 vaikai pateko į globą po to, kai buvo pagauti vagiant.
Kadangi tėvai savo vaikais tinkamai nesirūpindavo, vyresnei dukrai tekdavo pasirūpinti jaunesniais broliukais ir sesutėmis (4 atv.). Tokiose šeimose buvo sumišę vaidmenys – vyresnė dukra užimdavo tėvų vaidmenį, jai tekdavo parūpinti maisto, prižiūrėti mažuosius, skalbti. Vienos šešiametės mergaitės mama, parvežusi tik ką gimusį kūdikį iš ligoninės paliko jį be suaugusiųjų priežiūros visai dienai. Vyresnioji dukra (šešiametė) nežinojo, ką daryti ir jai teko prašyti kaimynų pagalbos. Vėliau mergaitė kūdikiu rūpindavosi pati. Kaip nurodoma literatūroje tokie reiškiniai egzistuoja alkoholikų šeimose. S. Sammon rašo, kad kai kurie alkoholikų vaikai “(...) imasi globoti jaunesniuosius brolius ir seseris, atlieka tėvų apleistus namų ruošos darbus. Negalėdami gerai pailsėti, jie tampa suaugusiais, neturėję būti vaikais” [Sammon S., 1999, p. 13].
Kai kuriems vaikams dabartinė globėjų šeima nėra pirmoji globos vieta. Prieš patekdami į šeimą, septyni vaikai buvo apgyvendinti ‘’Pastogės ‘’ “Namų programoje’’ (nuo 3savaičių iki 5 mėnesių). Trys vaikai yra gyvenę kitų globėjų šeimose.
Visuose atvejuose, be išimties, yra tėvų alkoholizmo arba bent girtavimo problemos, todėl į tai reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. L. Bulotaitė rašo, kad “alkoholiko šeima yra lyginama su “sergančia šeima”, kuriai būdingas uždarumas (...); konfliktai bei nesutarimai šeimoje yra ignoruojami ir neigiami. Tokiose šeimose galioja keturios pagrindinės taisyklės: šaltumo, tylėjimo, neigimo ir izoliacijos” [Bulotaitė L. 1998 p. 37]. Tokia situacija šeimoje nulemia ir vaikų jausmus bei elgesį.
S. Sammon bando atsakyti į klausimą: “Kaip alkoholikų vaikai prisitaiko prie savo šeimų chaoso ir nesuderinamumo? Paneigdami savo jausmus ir jų atsisakydami. Dauguma jų išvysto tam tikrus bruožus: nesugebėjimą pasitikėti, per daug išreikštą atsakomybės jausmą, polinkį į jausmingumą, konfliktų baimę ir baimę būti pamestam. To rezultatas dažniausiai būna saviizoliacija, savigarbos trūkumas, nesugebėjimas išlaikyti tinkamų santykių su kitais, depresija ir gėdos jausmai” [Sammon S., 1999, p. 12].
Kadangi vaikai buvo neprižiūrimi nukentėdavo vaikų mokslai, vaikai arba iš vis neeidavo į mokyklą arba jiems sunkiai sekėsi mokytis, likdavo antriems metams toje pačioje klasėje. Vaikai neturėjo susiformavusių higienos įgūdžių, niekas netikrino, kaip apsirengę vaikai išeidavo į mokyklą, o tai dar labiau padidindavo problemas mokykloje. Kai kuriuos vaikus klasiokai vadindavo “smirdaliais” (3 atv.), o vieną iš jų taip vadindavo netgi mokytoja. Dėl to vaikai iš vis nenorėdavo eiti į mokyklą, jų bendravimas su kitais vaikais būdavo apsunkintas.
Šeimose buvo smurtaujama prieš vaikus. Vaikai buvo mušami (7 atv.). Kai kuriais atvejais vaikus mušdavo itin žiauriai: kumščiu ir visiškai nežiūrint ar mušama į veidą, ar į pilvą ir pan. Atrodo, kad kai kurių šeimų pagrindinis problemų sprendimo dėsnis buvo fizinė jėga. Aštuoni vaikai stebėdavo, kaip jų tėvas muša mamą arba kaip abu tėvai mušdavosi tarpusavyje.
Tokios šeimos sąlygos neabejotinai neigiamai veikė vaikus. Dėl nepastovumo, smurto, dažnų girtavimų vaikams nebuvo užtikrinamas saugumas, jie būdavo baikštūs, jiems trūkdavo netgi paprasčiausios ramybės. Kelis mėnesius pabuvęs globėjos šeimoje berniukas taip pradeda savo laišką seneliui: “Labas seneli, man pas motutę labai gerai, čia manęs niekas nebara...” Kai kurie vaikai jausdamiesi nesaugiai buvo įpratę meluoti ir slėpti savo ir šeimos problemas. Į atvirus interviu klausimus apie gyvenimą šeimoje keturi vaikai atsakydavo "Nežinau" arba "Neatsimenu" (vienas išvis atsisakė kalbėti – “paslapčių neišduodu“).
Vaikai, savo tikrosiose šeimose, turėjo prisirišimo problemų. Kai kurių tėvai visai nepriglausdavo, neglostydavo. Keturi vaikai buvo motinų atstumti kaip nemylimi, nes jos buvo pasirinkusios labiau mylėti jaunesnius vaikus.
Dėl tėvų netinkamo elgesio vaikai jiems jaučia dvilypius jausmus. Galbūt kai kurie vaikai jų net nenori pripažinti. Bendrai, atrodo, visi vaikai myli ar bent norėtų mylėti savo tėvus. Tačiau vaikus labai žeidžia netinkamas tėvų elgesys, dažniausiai girtavimas ir smurtavimas. Tokiais atvejais vaikams kyla neigiamos emocijos. Trys vaikai pasakė, kad savo tėvus myli ir kartu ant jų pyksta, vienas – “pykstu’’ ir vienas kad jaučia neapykantą: “ Mamai tai turbūt suteikia malonumą, kai aš verkiu ar bijau... Nepasakyčiau, kad ją myliu kai muša. Nepasakyčiau kad nekenčiu. Na, neapykantą tokią.” Į prašymą papasakoti, ką gero atsimena iš savo gyvenimo su mama, mergaitė atsakė: ”Na, kai mamos nebūdavo, aš niekada lupti negaudavau, močiutė visada buvo gera.” Mergaitė pasakė, kad jos mama yra pikta, bet ji (mergaitė) vis tiek ją myli.
Gautus duomenis apie tikrosios šeimos sąlygas lyginant su kitų statistinių šaltinių nurodomomis globos netekimo priežastimis išryškėja kontrastas. Pateiksiu kai kurias Statistikos departamento ir Kauno miesto savivaldybės VTAT nurodomas globos netekimo priežastis. 1997 m. globos neteko 3175 vaikai (Kaune – 305): tėvystės teisių atėmimas – 317 vaikų (Kaune – 57), problematiškos (asocialios) šeimos – 843 vaikai (Kaune – 66), tėvai patys atsisakė vaikų – 236 (Kaune – 27), dėl smurto – 30 (Kaune – 0) [Lietuvos vaikai, 1998., Vaikų globos, socialinių paslaugų vaikams ir šeimoms vystymo planas 1998 m., 1998].
Pirmiausiai krinta į akis tai, kad VTAT duomenyse nurodomas labai mažas smurto šeimoje skaičius (Kaune iš viso tokių atvejų nėra). Duomenyse kai kurios priežastys tiesiog yra priskiriamos sąvokai “probleminės (asocialios) šeimos”. Todėl nenurodyta ir tėvų alkoholizmo problema. Nurodoma tik viena priežastis, dėl kurios vaikas tiesiogiai neteko globos šeimoje. O kaip matyti iš tyrimo duomenų, priežasčių, sudarančių netinkamas sąlygas vaikui gyventi šeimoje, būna daugiau negu viena.
1997 metų pabaigoje buvo padarytas “Pastogės” programų įvertinimas. Tuo metu globoje buvo 60 vaikų. Ataskaitoje nurodyti faktoriai prisidėję prie patekimo į globą. Pažvelkime į kai kuriuos iš jų: fizinis ir emocinis apleistumas – 40 vaikų, iš 31 šeimos; ilgalaikė tėvų bedarbystė ir finansinės problemos – 43 vaikai iš 28 šeimų; tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu – 42 iš 27; šeimos žiaurus elgesys (ne tiesiogiai prieš vaiką), emocinis smurtas – 14 iš 9; fizinis tėvų smurtas vaiko atžvilgiu – 11 iš 9 [1997 m. projekto “šeimos terapija gatvės vaikams” ataskaita, 1998]. 1998 metais “Pastogėje” buvo dirbama su aštuoniasdešimčia tikrųjų šeimų. Pažvelkime į kai kurias vaikų globos steigimo priežastis: fizinis smurtas – 22 šeimos, vaiko elgesio sutrikimai – 26, girtavimas – 68 šeimos, fizinis ar emocinis apleistumas – 63, tėvų tarpusavio žiaurus elgesys – 26, nenoras auginti vaiko – 15 [Vaikų globos steigimo priežastys, 1998].
Kaip galima matyti, “Pastogės” ataskaitoje, yra daugiau informacijos apie globos netekimo priežastis, negu Lietuvos statistikoje, t. y. čia yra įvardinama daugiau negu viena priežastis. Taip pat nurodytas didelis alkoholizmo ir smurto šeimoje atvejų skaičius. Skirtumą galima paaiškinti ir tuo, kad į “Pastogės” programą pakliūna tikrai sunkūs atvejai, kai problemos jau yra užsitęsusios ilgą laiką, vaikams padaryta ilgalaikė žala, vaikai savo šeimoje būna patyrę deprivaciją.
R. Kempe ir H. Kempe nagrinėjo tėvų elgesį vaikų atžvilgiu. Minėti tyrėjai “(...) nurodė, kad 20-30% tėvų nesugeba adekvačiai rūpintis savo vaikais, jie potencialiai gali žaloti ar apleisti savo vaikus, ypač stresų metu (...) Kempe’ai nustatė, kad maždaug 80% vaikus žalojančių tėvų galima padėti ir pasiekti, kad jie daugiau fiziškai nebaustų savo vaikų” [Žukauskienė R., 1998. p. 150].
Kaip nurodo Žukauskienė, “Lietuvoje vaiką žalojančio suaugusiųjų elgesio problema dar nepakankamai įvardinta, nežinoma ir tokio elgesio statistika, išgirstama tik apie pavienius kraštutinius atvejus” [Žukauskienė R., 1998. p. 147].

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis