Socialinė adaptacija globoje.3.4.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

3.4. Vaiko adaptacija globoje ir kai kurie jos faktoriai.
Vaikas globoje. Globą ne šeimoje kai kurie užsienio autoriai vadina pakeičiamąja globa arba globos pakeitimu (substitute care). A.Kadushin rašo, jog globa globėjų šeimoje, institucijoje arba įvaikinimas yra pakeičiamosios globos formos. Vaiko šeima laikinai arba visam laikui pakeičiama kita šeima taip, kad kažkas kitas užimtų visus tėvų vaidmens aspektus. Toks globos pakeitimas gali būti būtinas, kai namų sąlygos yra visai netinkamos, kai net teikiant intensyvias socialines paslaugas šeimai, neįmanoma suteikti vaikui minimalios adekvačios socialinės, emocinės ir fizinės globos.
Amerikos Vaikų Gerovės Lyga (Child Welfare League of Amerikca’s) globą apibrėžia kaip paslaugas vaikams, kuriomis parūpinama globa šeimoje, numatytam periodui, kai pačio vaiko šeima negali trumpą ar ilgą laiką juo rūpintis ir kai įvaikinimas yra nepageidaujamas. Reikia atkreipti dėmesį, kad čia nurodoma globa šeimoje, o ne institucijoje, ir ji yra skiriama numatytam laikui. Organizuojant laikinąją globą daugelyje užsienio šalių, bandoma išvengti vaiko apgyvendinimo institucijoje. Vaiko aplinka turi būti panaši į jo šeimos aplinką, kuo arčiau jo tėvų namų, nes laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į tikrąją šeimą [Kadushin A., Martin J.A., 1988].
Plačiau apie egzistuojančias vaiko globos struktūras ir rūšis yra rašę R. Kukauskas (yra išsamiai aprašytas ir JAV vaiko globos organizavimo modelis) [1995] ir V.Staskevičienė [1998]. todėl tų dalykų neaprašinėsiu, bet daugiau dėmesio skirsiu globojamo vaiko problemoms.
Vaiko perkėlimas globai neišvengiamai yra lydimas atsiskyrimo nuo tėvų, įprastos aplinkos ir tvarkos. Manoma, kad vaikai, turėję šiltus ir saugius santykius su savo tėvais prieš išsiskyrimą, ir kurių tėvai toliau palaiko artimus santykius su vaiku jam esant globoje, patiria mažesnę traumą, negu vaikai, niekada nejautę emocinio saugumo arba kurių santykiai su tėvais visiškai nutrūksta [Hagan H.R., 1976, Fahlberg V.I., 1988].
Persikėlimas globon - vaiko gyvenime yra didelis perversmas. Vaikas patiria ne tik visišką atsiskyrimą nuo savo šeimos, jam taip pat tenka prisitaikyti prie naujų globėjų, pasikeitusios aplinkos, kitos mokyklos, kitos vaikų grupės. Kadushin teigia, kad globa gali destruktyviai paveikti vaiką. Vaikas, atsiskirdamas nuo savo tėvų, patiria traumą, be to gali nepavykti prisirišti prie naujos socialinės aplinkos ir tai emociškai žaloja vaiką. Kartu vaikas yra veikiamas stabilesnės globėjų namų aplinkos, kur jis turi didesnes bendravimo galimybes negu tėvų namų chaotiškoje aplinkoje [Kadushin A., Martin J.A., 1988].
Vaiko adaptaciją globėjų šeimoje įtakoja daugelis faktorių. Labai svarbi yra ankstyvesnė vaiko patirtis, ypač kokios buvo jo galimybės susikurti sveiką prieraišumą. Kartais vaikas jau savo šeimoje yra patyręs įvairių atsiskyrimų ar emocinę deprivaciją. Minėti faktoriai stipriai įtakoja tolimesnę vaiko adaptaciją, todėl į juos vertėtų atkreipti didesnį dėmesį.

Prieraišumas. Prieraišumas yra vienas “(...)svarbiausių vaiko ir motinos santykių aspektų. Su jo formavimusi siejasi žmogaus fizinė, emocinė plėtra, sėkminga adaptacija ir psichinė sveikata” [Suslavičius A., 1998, p.66]. Taigi, kalbant apie vaikų socialinę adaptaciją būtina atsižvelgti į prieraišumo teoriją.
J. Bowlby kurdamas savo prieraišumo teoriją rėmėsi teiginiu, kad žmogus turi įgimtą predispoziciją formuoti artimus santykius. Prieraišumą Bowlby apibrėžė, kaip vidinį besitęsiantį ryšį, kuriam būdingas artumo su prisirišimo asmeniu siekimas ir protesto reakcijos į išsiskyrimą. Pirmiausia tokiu prieraišumo asmeniu būna vaiko motina ar kitas jį globojantis žmogus.
Prieraišumu yra tenkinami ir kiti socialiniai poreikiai, pvz.: sauga, pritarimas, artumas. Bowlby teigia, jog individo santykių kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje pagrindu susiformuoja artumo ieškojimo ir artumo išreiškimo kitam modeliai, turintys įtakos visam likusiam gyvenimui [Suslavičius A., 1998].
Nuo motinos atskirtų vaikų tyrimai rodo, kad viena iš svarbiausių motiniškos meilės netekimo pasekmių yra nesaugaus prieraišumo susiformavimas. Vaikai nori turėti artimus santykius su kitais žmonėmis, tačiau kartu ir bijo galimo santykių nutrūkimo. Atsiskyrimas nuo motinos ar nenuolatinė globa gali paskatinti prieštaringų reakcijų susiformavimą, tai yra nesaugų prisirišimą arba agresyvų savarankiškumą, o kartais ir jų derinį [Bowlby J., 1973]. Psichoanalitikai pažymi, kad asmenybė, siekdama kompensuoti vaikystėje patirtą nepriteklių, kartais pasirenka socialiai nepriimtinus poreikių patenkinimo būdus. Pavyzdžiui, vogdamas vaikas nesąmoningai ieško kažko daugiau negu daiktų ar pinigų, - jis ieško prarastos tėvų meilės [Valickas G., 1997].
Kai vaikai palieka savo tėvų šeimą ir patenka pas globėjus, pradeda formuotis naujas prisirišimas. Šio prisirišimo formavimasis priklauso nuo globos rūšies, globėjų sugebėjimų ir vaiko savybių. V. Fahlberg ir kiti autoriai nurodo, kad vaikai, kurie buvo prisirišę prie juos globojusių asmenų, lengviau prisiriš ir prie naujos šeimos narių [Falberg V., 1991]. R.Kukauskas teigia, jog tai, kad prisirišimas prie vieno asmens skatina prisirišimą prie kitų, yra labai svarbus argumentas laikinosios globos sistemai. Anksčiau buvo manoma, kad vaikams, gyvenantiems laikinojoje globoje, nebūtina skatinti prisirišimo prie globėjų, tuo labiau, kad reikia palaikyti ryšius su tėvais. Buvo manoma, kad taip sumažės naujo išsiskyrimo sunkumai. Žinoma, išsiskiriant vaikas patiria traumą, ir to reikėtų vengti. Tačiau ilgesnį laiką būti be prisirišimo prie kokio nors asmens gali būti dar kenksmingiau. Jei vaikas nors kartą patiria sveiką prisirišimą, yra didelė tikimybė, kad ateityje jis perkels prisirišimą tikriesiems tėvams ar nuolatiniams globėjams [ Kukauskas R. Prieraišumo teorija, 1998].

Deprivacija. Pirmiausia, reikia apibrėžti termino “deprivaciją” (deprivation) naudojimą. Bendrai imant tai yra plati sąvoka. Deprivacija reiškia kažko praradimą, netekimą dėl kokio nors svarbaus poreikio nepakankamo patenkinimo. Kai kurie autoriai šią sąvoką supranta, kaip nepakankamus emocinius vaiko ir motinos santykius - motiniškos globos deprivacija. Bowlby kalba ir apie dalinę deprivaciją, ten kur neįvyko tiesioginis motinos ir vaiko išsiskyrimas, tačiau jų santykiai dėl kokios nors priežasties apskurdinti ir yra nepatenkinami.
Manoma, kad sveikam vaiko vystymuisi visų pirma reikia emocinės šilumos ir meilės. Tokiu atveju, nepakamas emocinių poreikių patenkinimas, turi didžiausią neigiamą įtaką vaikui.
J.Langmeier ir Z.Matejček naudoja “psichinės deprivacijos” terminą. Jie pateikia tokį psichinės deprivacijos apibrėžimą: tai psichinė būsena, atsirandanti dėl gyvenimiškų situacijų, kai subjektui nesuteikiama galimybė patenkinti kai kuriuos jo esminius psichinius poreikius pakankamu kiekiu per pakankamai ilgą laiką. Štai minėtų autorių įvardinami esminiai psichiniai poreikiai: 1) stimulų poreikis, tam tikru kiekiu ir įvairumu; 2) esminių sąlygų veikliam mokymuisi poreikis; 3) pirminių socialinių ryšių (ypatingai su motina), sudarančių galimybę veikliai esminei asmenybės integracijai, poreikis; 4) socialinės savirealizacijos, suteikiančios galimybę įvaldyti skirtingus socialinius vaidmenis ir vertybinius tikslus, poreikis [Langmeier J., Matejček Z., 1984]. Kaip matome čia pateikti poreikiai tiesiogiai arba netiesiogiai yra ir socialiniai. Taigi, minėtų autorių psichinės deprivacijos samprata apima ir socialinę deprivaciją. Bendrai reikia pabrėžti, kad motiniškos meilės ar kito asmens dėmesio stoka kai kurių autorių yra vadinama socialine deprivacija [Mielke U., 1997].
Vienas iš deprivacijos faktorių yra vaiko atskyrimas nuo motinos ir jam įprastos socialinės terpės. Tarpasmeninių santykių sutrikimai tarp šeimos narių, nepriklausomai nuo to ar atsiskyrimas įvyksta ar ne, daro didelę deprivacinę įtaką, t. y. trukdo vaikui patenkinti jo esminius psichosocialinius poreikius. Tuo tarpu geras ryšys bent su vienu iš tėvų gali sumažinti neigiamas išsiskyrimo pasekmes
Nagrinėjant deprivuotus vaikus yra pastebima, kad jie skirtingai prisitaiko prie aplinkos. J.Langmeier ir Z.Matejček deprivuotus vaikus skirsto į keletą tipų: 1) užslopinto, pasyvaus ir regresyvaus tipo vaikai; 2) vaikai, pasižymintys pakeičiamuoju poreikių tenkinimu; 3) vaikai su perdėtu socialiniu interesu (hiperaktyvūs) 4) yra išskiriamas ir gerai prisitaikiusių vaikų tipas (nors ir pastarojo tipo vaikai irgi turi tam tikrų problemų).
Detaliau galima paminėti vaikus, kurie socialinių poreikių nepatenkinamumą bando kompensuoti kitais dalykais. Žinoma kiekvienas vaikas pasirenka skirtingus kompensavimo būdus. Kartais vaikai yra linkę viską kompensuoti maistu, ir jie dažnai persivalgo. Kai kurie vaikai neturėdami pastovių ir užtikrintų santykių tampa pastoviai besiskundžiančiais. Kiti demonstruoja atvirą agresyvumą. Reikia pabrėžti, kad toks kompensuojantis elgesys yra žemesnio lygio ir daugiausia yra nukreiptas į biologinius poreikius (valgymas, masturbacija, seksualinis aktyvumas, manipuliavimas daiktais vietoj kontakto su žmonėmis; nusiskundimai vietoje aktyvaus siekimo įsijungti į grupę; vėliau perdėtas mėgavimasis savimi, ir dažniausiai fiziniame lygyje; matant kitų skausmą greičiau pasireiškia piktdžiugiškumas, negu teigiami draugiškumo ir užuojautos jausmai ir t. t. [Langmeier J., Matejček Z., 1984].

Deprivacija ir išsiskyrimas. Išsiskyrimas yra vienas iš deprivacijos faktorių. J.Langmeier ir Z.Matejček išsiskyrimą apibrėžia kaip situaciją, kurioje nutrūksta specifinis ryšys tarp vaiko ir jo socialinės aplinkos.
Bowlby pastebėjo, kad dėl išsiskyrimo, visų pirma, sutrinka normalus nerimo jausmo valdymo procesas. Kiekvienas mažas vaikas turi ne tik meilės ir prisirišimo jausmą, bet ir neapykantos, ir priešinimosi. Todėl jis jaučiasi kaltas ir bijo, kad bausmė už neigiamus jausmus bus tėvų praradimas. Esant normalioms sąlygoms tėvams pastovus buvimas su vaiku padeda jam susitvarkyti su šiais jausmais. O kai vaikas netenka minėto raminančio elemento, tai nerimas sustiprėja, sujaukdamas jo elgesį ir pažeidžia vystymąsi [Langmeier J., Matejček Z., 1984].
Klasikinės psichoanalizės vaikams kūrėja Anna Freud teigia, kad vaikų, augančių atskirai nuo motinos, stebėjimo duomenys korialiuoja su individų, turinčių nukrypimų, duomenų analize. Tai leidžia daryti išvadą, kad motinos ir vaiko ryšys negali būti nutrauktas be rimtų pasekmių vaiko emociniam vystymuisi [Freud A., 1991].
J. Bowlby patvirtina A.Freud išvadas. Jis teigia, kad netekimas motiniškos meilės ankstyvame amžiuje, daro ilgalaikę įtaką protiniam ir asmeniniam vystymuisi. J.Bowlby pateikia sugrupuotus šaltinius, kuriais remdamasis daro minėtas išvadas. Tai trijų rūšių šaltiniai: 1) tiesioginiai vaikų psichinės sveikatos ir vystymosi stebėjimai prieglaudose, ligoninėse, vaikų namuose. 2) jaunuolių ir suaugusiųjų, kurie pastaruoju metu kenčia nuo psichinių negalių, vaikystės istorijų nagrinėjimas; 3) ilgalaikiai vaikų, ankstyvajame amžiuje kentėjusių nuo deprivacijos, psichinės būsenos tyrimai.
J.Bowlby teigimu, šie tyrimai patvirtina ir papildo vienas kitą. Jie aiškiai rodo, kad netekimas motiniškos meilės beveik visada įtakoja fizinį, intelektualinį ir socialinį vaiko vystymąsi, gali atsirasti fizinių ir psichinių ligų simptomai [Bowlby J., 1991]. Deprivaciją patyręs vaikas gali neišgyventi bendrumo ir susivienijimo su kitais žmonėmis jausmų, net ir tapęs paaugliu ar pilnai suaugęs. Jis aplinkinius gali suvokti kaip keliančius grėsmę ir dėl to labai padidėja priešiškumo bei agresyvių reakcijų tikimybė [Valickas G., 1997].
Bowlby nurodo jog deprivacijos pasekmės didele dalimi priklauso nuo vaiko amžiaus, jo ankstesnės patirties, išsiskyrimo laiko, nuo naujos priežiūros sąlygų. Kuo ilgesnis deprivacijos laikas, tuo žemesnis vaiko vystymosi lygis. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad po trijų mėnesių deprivacijos įvyksta reikšmingi pakitimai ir pilnas išgijimas pasiekiamas retai, jeigu iš viso pasiekiamas.
Eksperimentiniai duomenys liudija, kad nesveiko vystymosi simptomai mažėja, jeigu vaikas patiria papildomą rūpestį iš motiną pakeitusio asmens. Galima dalinai išvengti neigiamų pasekmių, jeigu pirmus metus vaiku rūpinsis motiną pakeitęs asmuo. Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad motinos pakeitimas dažnai yra žalingas jau nuo trijų mėnesių. Tuo tarpu visi sutinka, kad toks rūpinimasis yra būtinas ir jį privalu suteikti.
Antrais ir trečiais gyvenimo metais emocinis vaiko reagavimas į išsiskyrimą yra žymiai stipresnis: jis dažnai nenori priimti naujos motinos, stipriai sielvartauja ištisas dienas, savaites ir netgi ilgesnį laiko tarpą, jis rėkia arba stena, maistą kaip ir kitas paslaugas atmeta. Po kurio laiko jis nusiramina ir gali pasidaryti apatiškas. Po savaičių ar net mėnesių jis gali demonstruoti savo ankstesnį kūdikišką elgesį: šlapintis į lovą, reikalauti, kad jį pastoviai nešiotų ant rankų ir pan. [Bowlby J., 1991].
Šio amžiaus vaikų elgesys skiriasi. Kuo intymesni ir laimingesni buvo vaiko santykiai su savo motina, tuo jis stipriau kenčia. Tie vaikai, kurie neturėjo pastovios motinos nerodo panašios reakcijos - rezultatas jau pažeisto emocinio gyvenimo. Audringa reakcija tokiais atvejais yra normali, o apatiškas nuolankumas - nesveiko vystymosi rezultatas [Bowlby J., 1991, Fahlberg V., 1991].
Vyresni vaikai elgiasi visiškai priešingai. Vaikai, turėję geras motinas lengviau išgyvena išsiskyrimą. Laimingas vaikas, pasitikintis motiniška meile, nepasidaro nepakeliamai baikščiu; tuo tarpu sunerimęs vaikas, abejojantis gerais motinos jausmais, dažnai neteisingai supranta įvykius. Jis gali būti įsitikinęs, kad yra atskirtas dėl savo blogo elgesio. Ir tas neteisingas suvokimas gali būti užslėptas, tiek nuo kitų, tiek nuo pačio vaiko. Tokiu būdu, vaikams nuo penkių iki aštuonių metų, jau linkusiems į emocinius sutrikimus, išsiskyrimas gali pakenkti. Tuo tarpu ramūs tokio amžiaus vaikai išsiskyrimą patiria beveik be pakenkimo. Bet visgi abiejose grupėse daug kas priklausys nuo to, kaip vaikas bus paruoštas išsiskyrimui, kaip su juo elgsis, ir kaip po išsiskyrimo jį pasitiks mama [Bowlby J., 1991].
Yra pastebėta, kad atsiskyrimas nuo motinos sukelia labiau nepageidautinas pasekmes, kai vaikai auga nestabiliose šeimose ir kai tėvai grasina juos palikti, norėdami tik sudrausminti. Kuo daugiau papildomų sunkinančių aplinkybių (bloga vaiko priežiūra, prievartos naudojimas, emocinio bendravimo su kitais stoka ir kt.), tuo labiau tikėtina, kad atsiras negrįžtamas susvetimėjimas tarp vaiko ir kitų žmonių. Kai kurie autoriai, pavyzdžiui, J.Ranschburg pažymi, kad socialinei dezadaptacijai daugiau įtakos turi ilgalaikiai konfliktiniai santykiai šeimoje, negu motinos ar tėvo netekimas [Čekuolienė D., 1991].
Kokio amžiaus vaikui motiniškos meilės trūkumas jau yra nekenksmingas? Visi sutaria, kad nuo trijų iki penkių metų amžiaus rizikos galimybė dar yra didelė, nors daug mažesnė negu ankstyvesniame amžiuje. Tokio amžiaus vaikams jau nebūtinas pastovus motinos būvimas. Jie jau miglotai gali įsivaizduoti motinos sugrįžimą. Gebėjimas kalbėti suteikia galimybę paprastiems paaiškinimams, ir vaikas geriau supranta motiną pakeitusį asmenį. Bet jeigu vaikas nepatiria supratingos ir dėmesingos globos, pasekmės gali būti labai sunkios, prilygstančios pasekmėms vaikų nuo vienerių iki trijų metų .
Po penkių metų rizika mažėja dar labiau, nors neabejotina, kad didelė dalis vaikų, nuo penkių iki aštuonių metų, nesugeba patenkinamu būdu prisitaikyti prie išsiskyrimo, ypatingai jeigu jis netikėtas. Net ir tokio amžiaus vaikams išsiskyrimas kartais sukelia rimtų problemų. Būna atvejų, kai vaikai po išsiskyrimo jau nebesugeba sukurti tvirtų santykių, yra prislėgti, agresyvūs, pradeda neapkęsti aplinkinių žmonių. Galimas dalykas, kad blogiausia deprivacijos pasekmė vaikams netekusiems motinos, esti sunkumas jiems patiems tapti gerais tėvais.
Nuo penkių iki šešiolikos metų vaikai vis dar nėra emociškai savarankiški. Todėl ir tokio amžiaus vaikus išsiskyrimas kartais paveikia traumuojančiai. Jie ilgisi namų, pablogėja dėmesys pamokų metu, kartais pasireiškia neurozės simptomai. Nors daugeliui šios apraiškos išnyksta be rimtų pasekmių, kitiems išlieka ir sugrįžus į šeimą.
Labai stipriai gali paveikti ilgalaikiai kankinantys pergyvenimai. Tokių pergyvenimų pasekmės pasireiškia šiais būdais: a)priešiška reakcija motinos atžvilgiu su ja susitikus; b)pernelyg dideli reikalavimai motinai arba ją pakeitusiam asmeniui; c)džiaugsmingas, bet negilus prisirišimas prie visų prieinamų suaugusių; d)apatiškas atsisakymas visų emocinių prisirišimų.
Reiktų atkreipti dėmesį į tuos vaikus, kurie yra prieraišūs visiems. Paprastai jie būna ramūs, paklusnūs, juos lengva valdyti, yra gerų manierų. Tačiau jų prisitaikymas yra melagingas, nes nesiremia realiu asmenybės vystymusi. Žinoma, vaikų reakcijos gali keistis priklausomai nuo jų gyvenimo sąlygų. Asmenys, pakeičiantys motiną, gali apatiškus ar be atrankos draugiškus vaikus padaryti savininkiškais. Tokių vaikų pavydas ir noras valdyti bet kurį suaugusį neturi ribų. Taip atsitikdavo su tais vaikais, kurių ankstyvesniems santykiams su motina trūko pastovumo ir išsiskyrimas jiems buvo ne naujiena [Bowlby J., 1991].

Deprivacijos gydymo galimybės. Tiriant vaikų socialinę adaptaciją globėjų šeimoje, verta susipažinti ir su deprivacijos pasekmių pašalinimo galimybėmis. Tai turėtų padėti atrasti ir vaiko adaptaciją teigiamai veikiančius faktorius. Kalbant apie deprivacijos pasekmių pašalinimo galimybes reikia atkreipti dėmesį į kai kuriuos teorinius vystymosi klausimus.
Išmokimo teorija suponuoja, kad vystymasis visiškai arba beveik visiškai priklauso nuo išorinės stimuliacijos. Todėl vaikas, kurio vystymasis yra sutrikęs dėl išorinės stimuliacijos deprivacijos, palaipsniui gali atsistatyti normos, jeigu jam bus pašalinta deprivacija ir bus suteikta pakankamai laiko išmokti.
Psichoanalizės teorijos šalininkai teigia, kad motiniška deprivacija gali būti postūmis gynybinio elgesio pasirinkimui, kuris gelbsti vaiką nuo skausmingos frustracijos, sukeltos ieškant tarpasmeninių ryšių negailestingame pasaulyje. Įsitvirtinęs gynybinis elgesys turi tendenciją išsilaikyti, izoliuodamas vaiką nuo sąveikos su pasauliu galinčiu suteikti jam paramą, galinčiu būti naudingu, jeigu tik vaikas būtų atviras pagalbai. Laikantis tokios pozicijos, deprivacijos pasekmių pašalinimas priklauso nuo sėkmės išardant šį gynybinį procesą. Toks požiūris siejasi ir su kai kuriais išmokimo teorijos pastebėtais fenomenais: vieną kartą išmokta elgesio tvarka gali būti rimta kliūtis naujos elgesio struktūros išmokimui.
Kai kurie psichologai, nurodo sensityvines arba kritines vystymosi fazes, kurių metu, esant adekvačioms sąlygoms normaliai vystosi tam tikri procesai. Bet jeigu nėra tinkamų sąlygų šių procesų vystymasis gali nutrūkti. Neišnaudojus amžiaus periodų gali būti sunku ar tiesiog neįmanoma sudaryti atitinkamus įgūdžius, ko nors išmokti.
Reikia pažymėti, kad šios, aukščiau paminėtos, pozicijos nėra nesuderinamos. Jos visos leidžia pilniau paaiškinti kai kurių deprivacijos pasekmių pašalinimo galimybes.
M.Ainsworth bando atsakyti į klausimus: Ar galima panaikinti motiniškos deprivacijos pasekmes ir kaip pilnai tai galima padaryti? Tiriant intelektualines funkcijas gali atrodyti, kad neigiamos pasekmės kartais yra pašalinamos. Tačiau yra pastebėta, kad kai kuriuos pažeidimus ypač sunku atitaisyti. Tai – kalbos, abstrakcijos ir sugebėjimo turėti stiprų ir ilgalaikį tarpasmeninį prisirišimą sutrikimai. Individas, gali pakankamai gerai dirbti, normaliai elgtis kasdieniniuose socialiniuose kontaktuose su draugais ir kolegomis, bet gali būti visiškai bejėgis, susidūręs su žymiai artimesnių tarpasmeninių santykių (santuokos, tėvystės) reikalavimais.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad egzistuoja ir vidiniai užslėpti pažeidimai. Vaikai patyrę deprivaciją ir išoriškai atrodantys nuo jos pagyją, yra ypatingai jautrūs išsiskyrimo grėsmei. Ankstyvasis vaikų patyrimas gali duoti pradžią procesui, kuris ilgą laiką būdamas užslėptu, gali peraugti į patologines reakcijas.
Tebesitęsiantis tarpasmeninių santykių stokos, iškreiptumo, nepastovumo poveikis gali žymiai padidinti tuos pažeidimus, kurie priešingu atveju daugiau ar mažiau normalizuojasi.
Greitą ir sąlyginai pilną atstatymą, M.Ainsworth teigimu, galima paaiškinti kentėjimo pašalinimu ir išvadavimu iš dar nesustabarėjusio gynybinio elgesio [Ainsworth M., 1991].

Kai kurios specifinės vaikų adaptacijos globoje problemos ir jų įveikimo būdai. Čia giliau pažvelgsime į globoje iškylančias psichosocialines problemas. Daugelis tų problemų yra dėl įvairių skausmingų ir nepageidaujamų jausmų, dėl išgyvenamo išsiskyrimo, ir kuriuos vaikas vienaip arba kitaip turi išreikšti. Ir mes negalime kalbėti apie socialinę adaptaciją globoje, neįsigilinę, kas vyksta vaiko viduje, kokie yra jo jausmai ir poreikiai. Tie jausmai ir poreikiai yra sukelti socialinės aplinkos, o jų išreiškimas vėlgi įtakoja aplinką.
Kiekvienas vaikas į išsiskyrimą reaguoja kitaip. Iškylantys jausmai priklauso nuo vaiko amžiaus, intensyvumo ir charakterio, jo ryšių su tėvais, jo ankstesnės patirties, sugebėjimo suvokti tai, kas vyksta. L.Littner, stebėdamas persikėlimą patyrusius vaikus, teigia, jog pasireiškia tam tikros bendros nerimo ir baimės reakcijos. Didelės dalies tų reakcijų, dėl jų skausmingumo ir nepageidaujamumo, vaikai neįsisąmonina, ir jos yra slopinamos. Nepriklausomai nuo to, ar tai atitinka realybę ar ne, iš pradžių vaikai patiria sąmoningą ar nesąmoningą apleistumo jausmą, kuris apima praradimo, atmetimo, įžeidimo, menkumo ir nevertumo elementus. Be to vaiką užplūsta visiško bejėgiškumo ir nesugebėjimo kontroliuoti situaciją jausmai. Vaikas dėl apleistumo ir bejėgiškumo jaučia pyktį savo tėvams. Tačiau bejėgiškumo ir menkumo jausmai provokuoja poreikį tą pyktį atmesti. Vietoje to, kad pripažintų nepageidaujamus jausmus, jog jis neturi galimybės kontroliuoti šių skausmingų įvykių, vaikas stengiasi tai paneigti įsitikinimu, jog jis yra pilnai atsakingas už išsiskyrimą. Vaikas pradeda kaltinti save už visus iki išsiskyrimo įvykusius incidentus. Šis kaltės jausmas jam padeda neigti pyktį savo tėvams - jis yra blogas, o ne jie.
Vaikas savyje pradeda ieškoti įvairių blogybių, kuriomis jis galėtų kaltinti save dėl išsiskyrimo. Jis dažnai atsirenka savo vystymosi tarpsnio sąlygotą problemą, kuri laike sutampa su atsiskyrimo įvykiais. Vaikas gali jaustis kaltas, kad jis savo netinkamu elgesiu nepateisino tėvų lūkesčių. Arba vaikas gali jaustis blogu dėl savo nepageidaujamų impulsų: dėl įvairios kilmės pykčio savo motinai, arba dėl konkurencijos su jaunesniu broliu, dėl rungtyniavimo su savo tėvu ar vyresniu broliu, arba seksualiniu susidomėjimu motinos atžvilgiu. Kiekvienas iš tų, kalte ar gėda apsunkintų jausmų, gali duoti vaikui pagrindą jaustis kaltu dėl išsiskyrimo ir persikėlimo.
Egzistuoja dar vienas svarbus jausmas, tai išsiskyrimo bausmės baimė. Vaikas bijo, kad jis gali būti nubaustas išsiskyrimu. Baimė kyla mažiausiai dėl trijų priežasčių: 1) intensyvus pykčio jausmo, kuris stimuliuoja bausmės laukimą. 2) vaikai, nesuvokdami troškimo nubausti save tikisi perkėlimo, arba norėdami kontroliuoti ir nukenksminti per daug drastišką bausmę, patys perkelia į mažesnę. 3) be to, vaikas pats apkaltina save dėl išsiskyrimo įvykių išprovokavimo ir tikisi tolygaus atlygio dėl savo prasižengimų.
Mažesni vaikai turi nesąmoningą tendenciją tikėtis, kad tėvai jį visiškai paliks ir jis vėliau numirs. Vyresni vaikai paprastai nesąmoningai laukia, kad jie bus fiziškai sužaloti. Be to, dauguma vaikų nesąmoningai tikisi, kad jų tėvai mirs. Dalinai tai siejasi su pačių vaikų piktais linkėjimais tėvams, dalinai su mintimi, kad tėvų praradimas yra dalis bausmės, kurios jie yra nusipelnę.
Susumuodamas psichologines problemas, su kuriomis perkeltas vaikas turi susidoroti, Littner nurodo, kad pirmoji problema – skausmingų jausmų, sukeltų atsiskyrimo nuo tėvų, valdymas; įskaitant apleistumo, bejėgiškumo ir pykčio jausmus, taip pat visiško apleistumo ar tėvų mirties baimę ir kūno sužalojimų ar savos mirties baimę. Ryšyje su tais jausmais, vaiko elgesys atspindi bandymus nutraukti atsiskyrimą nuo tėvų, išreiškia pykčio jausmus, bejėgiškumo jausmo ir laukiamos bausmės kontrolę.
Antroji problema, kurią vaikas turi įveikti – pradinis jausmas globėjų atžvilgiu, jų įvaizdžio susidarymas. Vaikas pereina nuo pažįstamos socialinės aplinkos prie visiškai nežinomos. Pradžioje, kol dar vaikas negali tikroviškai įvertinti naujų globėjų realiai su jais gyvendamas, vaikas turi tendenciją perkelti jau turimus jausmus į globėjus ir laukti iš jų drastiškų bausmių, iš kurių jo persikėlimas yra tik pradžia. Nesvarbu kokie geri bebūtų globėjai mūsų vertinimu, vaikams jie yra nelaimių tiekėjai.
Naujieji globėjai sukelia dar vieną grėsmę. Ar globėjai jį globos ir, jeigu taip, tai kiek ilgai; o gal jie bus tokie kaip tėvai ir taip pat jo išsižadės. Taigi, vaikas savo naujuose namuose turi dėti pastangas, kad priverstų naujuosius globėjus norėti jį laikyti, stengtis jiems įtikti, ir tokiu būdu kontroliuoti apleidimo baimę.
Kaip jau buvo minėta, vaikas sąmoningai nesuvokia daugelio savo jausmų ir būgštavimų, nes jie yra numalšinami (repressed). Ir nors daugelis jausmų yra užslopinti, mes galime stebėti nerimo apraiškas. Tai gali pasireikšti per emocines reakcijas. Mes galime stebėti tokius nerimo požymius, kaip nenustingimas, padidėjęs aktyvumas, įtampa, vėmimas, miego sutrikimai, rėkimas, valgymas, skrandžio sutrikimai, nykščio čiulpimas, supimasis, galvos daužymas, masturbacija.
Net ir tada kai vaikas apsipranta naujoje šeimoje ir suformuoja ryšius su globėjais, jam vis dar iškyla problemos dėl patirto atsiskyrimo. Jis gali būti labai jautrus bet kokiam patyrimui, kuris gali sukelti atsiskyrimo nuo naujų globėjų grėsmę. Tokia grėsmė gali kilti per atostogas, atsidūrus ligoninėje, arba šeimai persikraustant į naują gyvenamąją vietą ir pan.
Vaikas taip pat gali reaguoti į savo vidinius impulsus. Tai gali būti tie impulsai, kurie vaiko manymu bus nepageidautini globėjams. Tai jausmai, dėl kurių vaikas save apkaltino per pirminį atsiskyrimą, pvz., pyktis jaunesniam vaikui šeimoje; arba tai gali būti vystymosi sukelti impulsai, suponuojantys atsiskyrimą, pvz., seksualiniai ar nepriklausomybės jausmai.
Kai vaikas formuoja santykius su naujais globėjais, jis ne tik bijo situacijos, keliančios naujo išsiskyrimo grėsmę, bet jis taip pat bijo artimų emocinių santykių. Jame pastoviai auga noras mylėti globėjus ir būti jų mylimam, tačiau paraleliai didėja įvairūs būgštavimai. Kol jis dar gerai nepažįsta savo globėjų, jis gali reaguoti į naujus santykius tik savo ankstesnės patirties šviesoje. Jis jau žino, kad tėvų meilė yra negailestinga ir lydima apleistumo. Ar gali jis tikėtis kažko geresnio iš savo globėjų? Pirmasis emocinio artumo pavojus – gąsdinanti atsiskyrimo ar palikimo galimybė. Iškyla grėsmė, kad visi nepageidaujami ir skausmingi jausmai, kuriuos jam teko slopinti per pirmąjį atsiskyrimą, gali vėl pasikartoti.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad kai kurie vaiko emocinio artimumo sunkumai neturi jokio tiesioginio ryšio su jo išsiskyrimo patirtimi. Rimtos problemos susijusios su artumu gali egzistuoti dar vaikui esant su tėvais iki išsiskyrimo ir tie sunkumai, kartu su senais elgesio metodais gali būti perkelti į naujus santykius. Be to, vaikas gali patirti realias problemas tiesiogiai dėl naujų globėjų.
L.Littner toliau nagrinėja, kaip vaikas bando valdyti ir sujungti jausmus, kylančius dėl išsiskyrimo. Jis teigia, kad kiekvienas vaikas yra unikalus individas, su savitais elgesio modeliais. Vystydamasis vaikas mokosi naudoti tą patį elgesį, siekdamas įvairių tikslų. Todėl išsiskyrimo ir persikėlimo proceso eigoje jis gali naudoti identišką elgesį tam, kad išreikštų savo jausmus ir atliktų įvairius uždavinius. Tačiau egzistuoja tam tikri bendri principai, kaip vaikas susidoroja su savo vidinėmis problemomis. Tie elgesio metodai yra universalūs ir nėra specifiniai vien tik perkeltiems vaikams.
Kol vaikas nepagyvena ilgesnio laiko naujoje šeimoje, jis neturi galimybių išmokti adekvačių problemos įveikimo metodų ir jis naujoje situacijoje naudojasi tuo elgesiu, kurį naudodavo praeityje susidurdamas su panašiomis problemomis. Todėl tik gerai žinodami vaiko praeitį galime pilnai suprasti jo elgesį išsiskyrimo ir persikėlimo metu, pvz., vaikai gali naujai aktyvizuoti pseudo ankstyvą subrendimą, kurio jie buvo išmokę, psichologinio atsiskyrimo nuo motinos momentu, gimus jaunesniam broliui. Tada vaikai, patekę į globą, reikalauja, kad jiems duotų įvairių pareigų, tarp jų ir jaunesnio globotinio slaugymą. Vaikas tokiu elgesiu anksčiau pelnėsi tėvų palankumą, taigi jis ir dabar gali tikėtis gauti ir globėjų palankumą.
Vaikas iš pradžių bijo savo naujų globėjų, taip pat bijo apleistumo, abejingumo ir bausmės. Kad užsitikrintų saugumą ir įveiktų savo baimę, vaikas siekia sukelti atsakomąjį susidomėjimą ir palankumą.
Pseudo subrendimas, susitepimas, muštynės, provokuojantis elgesys – visa tai gali būti bandymai, pasinaudojant senų santykių su tėvais modeliu, užmegzti emocinį kontaktą su globėjais. Tuo siekiama sukelti emocinį atsaką, kuris užtikrintų jų dėmesį, malonumą, atleidimą, susidomėjimą, kaltę, baimę ar pyktį, kas vienaip ar kitaip vaiką nuramintų. Vietoje savo vaikas tikisi sukelti tai, kas jam žinoma ir labiau patikima.
L.Littner aprašo tokius atvejus: Nors vaikas ir buvo išmokytas naudotis tualetu, patekęs į globą jis susitepdavo. Toks elgesys gali būti vertinamas įvairiai: kaip psichologinė reakcija į nerimą arba kaip reakcija į ryšio su tėvais nutrūkimą. Bet nagrinėjant vaiko istoriją buvo pastebėta, kad kažkada vaiko susitepimas yra iššaukęs didelį motinos emocinį atsaką. Taigi susitepimas gali būti sąmoningai nesuvoktas siekimas sukelti panašų emocinį atsaką ir jo naujoje šeimoje tam, kad nuramintų savo baimes. Kitas berniukas, kuris buvo motinos giriamas, kad muštynėse nugalėjo kaimynų vaikus, globoje elgėsi taip, tarsi lauktų pagyrimo už kitų globotinių sumušimą. Dar vienas vaikas, kuris susilaukdavo motinos dėmesio tik kai ji ant jo supykdavo, globoje irgi stengėsi daryti viską, kad tik supykdytų globėją. Jo nesąmoningas nusiteikimas buvo toks, kad geriau turėti piktą motiną, negu iš vis jos neturėti.
Apibendrindamas temą apie vaiko persikėlimo problemų įveikimo metodus, L.Littner rašo, kad vaikas savo elgesiu pasiekia dviejų tikslų. 1) Padeda vaikui, išreikšti daugelį jo jausmų ir poreikių; tai gali būti meilės siekis, troškimas išsaugoti savo tėvus ar pykčio jausmų išreiškimas. Tokiu būdu, pavyzdžiui, užslopintas pyktis gali būti netiesiogiai išreiškiamas susitepant, arba betarpiškiau per provokuojantį elgesį. 2) Tuo pačiu tai yra bandymas nusiraminti baimės akivaizdoje, stengiantis išvengti atstūmimo, mažinant kaltės ar gėdos jausmus, kontroliuojant bausmę ir saugantis nuo jos [Littner L., 1976].

Nenaudingi problemų įveikimo būdai. Vera Fahlberg nurodo, jog ne visi skausmingų emocijų įveikimo (coping) keliai yra naudingi. Ir suaugusieji ir vaikai naudoja daugybę psichologinio gynimosi būdų tam, kad susidorotų su emocininiu skausmu. Nors iš pradžių ta gynyba gali apsaugoti, tačiau po kurio laiko ji neabejotinai tampa kliūtimi ir būna nenaudinga. Todėl yra būtina padėti identifikuoti ir įveikti gynybą, kuri trukdo individo augimui. Profesionalai turi tokius gynybos būdus atpažinti ne tik vaikuose, bet ir savo, globėjų ir tėvų elgesyje.
Ankstyvųjų gedėjimo fazių eigoje yra įprasta stengtis numalšinti skausmą. To galima siekti pastoviai miegant arba stengiantis būti tiek užsiėmus, kad neliktų laiko galvoti. Neigimas, vengimas, minimizacija – tai įprasti gynybos būdai. Globėjai turi žinoti, jog kartais vaikų pykčio tėvams jausmai yra perkeliami į globojančios šeimos narius. Tai irgi įprastas gynimosi būdas. Tėvai gali projektuoti savo jausmus į socialinį darbuotoją arba tiesiog į savo vaiką, teigdami, kad jis išprovokavo išsiskyrimą. Todėl visiems labai svarbu aiškiai suvokti, kad vaikai negali būti atsakingi už suaugusiųjų veiksmus [Fahlberg V., 1991].
Jau buvo minėtas gynimosi būdas per slopinimą (repression). Be trumpo teigiamo efekto, jis taip pat daro žalą asmenybei ir jos tolimesniems santykiams su aplinkiniais. Slopinimas blokuoja įvairius impulsus ir stabdo jų išreiškimą. Tada neišvengiamai tenka naudotis, neatitinkančiais tikrovės, ankstesniame amžiaus tarpsnyje susiformavusiais elgesio modeliais. Tai užšaldo psichinę energiją, kuri galėtų būti naudinga naujų, atitinkančių situaciją, įgūdžių susiformavimui. Tai mažina emocinį vaiko lankstumą ir užkerta kelią pilnutiniam fizinių, intelektualinių ir emocinių galių funkcionavimui [Littner L., 1976].

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis