Socialinė adaptacija globoje.3.1.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

3. PROBLEMOS KONTEKSTAS

3.1. Šeimos netekimas ir vaiko globa Lietuvoje bei Kaune

Teisinė padėtis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo pradėtas formuoti ir naujas požiūris į šeimą, vaikus. Dabar jau kalbama apie socialinį darbą su šeima ir vaiku. Pradėta keisti ir įstatyminė bazė tuo klausimu. 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją [Leliūgienė I., 1997]. Deja, dar neturime naujo Šeimos kodekso – vis dar galioja 1965 m. priimtas Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodeksas. Tačiau pernai buvo žengtas didelis žingsnis į priekį – kovo mėnesį buvo priimtas naujasis Lietuvos Respublikos Vaiko Globos Įstatymas.
Teisinę globojamų vaikų situaciją iki 1995 metų savo darbe yra apžvelgęs R.Kukauskas [1995], todėl dabar trumpai apžvelgsiu naujo įstatymo įnašą. Vaiko globą naujasis įstatymas apibrėžia kaip ” (...) likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų numatyta tvarka patikėto fiziniam ar juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas, jo asmeninių ir turtinių interesų atstovavimas ir gynimas”[2 str.].
Labai svarbu, jog įstatyme yra nurodyti vaiko globos steigimo prioritetai, principai: “ (...) 1) vaiko interesų pirmumas; 2) pirmumo teisę tapti globėjais turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus; 3) vaiko globa šeimoje; 4) brolių ir seserų neišskyrimas, išskyrus tuos atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus”. [4 str.]. Čia reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad pagaliau teikiamas pirmumas vaiko globai šeimoje. Bendrai yra nustatytos trys vaikų globos formos: vaiko globa šeimoje, šeimynoje ir institucijoje. Yra nurodoma, kad vaikas apgyvendinamas institucijoje, kai nėra galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad atsirado nauja globos rūšis – laikinoji globa, kurios tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą. Tarp kitų laikinosios globos steigimo atvejų nurodoma, kad laikinoji globa steigiama, kai “tėvai arba vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (...)” [7 str.].

Praktinė padėtis. Nepaisant naujos įstatyminės bazės kūrimo, problemų vaikų globos klausimu nemažėja. Mūsų visuomenė vis dar yra paveikta, ne pačio geriausio sovietinių laikų palikimo ir kartu susiduriam su naujo, pereinamojo laikotarpio problemomis. Šios problemos neaplenkia ir vaikų. Per pastarąjį dešimtmetį stipriai išaugo vaikų, netekusių galimybės gyventi savo šeimoje, skaičius. 1990 m. tokių vaikų buvo – 1116, o 1997 m. jau – 3175 [Lietuvos vaikai, 1998].
Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) atstovų teigimu, “Didžiausias skaudulys – problematiškos šeimos (...) Jų skaičius 1997 metais labai išaugo, todėl padidėjo ir vaikų, kilusių iš problematiškų šeimų ir patekusių į globos sistemą, skaičius. Problematiškos šeimos (alkoholikų, narkomanų, piktybiškai nesirūpinančių vaikais) yra vienas iš mūsų visuomenės anomalijos simptomų, rodančių sunkią šeimų moralinę bei materialinę padėtį. Moralinis nuosmukis, abejingumas vaikams, nesirūpinimas jų auklėjimu ir ateitimi yra svarbiausia priežastis, dėl kurios vaikai patenka valstybės globon” [Vaikų globos, socialinių paslaugų vaikams ir šeimoms vystymo planas 1998 m., 1998].
Pastaruoju metu Lietuvoje daugėja šeimų kurios apsiima globoti vaikus. Taip pat auga įvaikintų vaikų skaičius: 1992 m. privačių asmenų ar šeimų globoje buvo 934, o 1996 m. jau 1327 vaikai [Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1997, 1997]. Galima paminėti, kad visoje Vidurio ir Rytų Europos dalyje pastebimas globos šeimose atvejų didėjimas [Deti riska v Centralnoj i Vostočnoj Evrope, 1997].

Ankstesni tyrimai. Iki šiol Lietuvoje atliekant globojamų vaikų tyrimus, dažniausiai būdavo pasirenkami institucijoje esantys vaikai. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, kad globos institucijose augančių vaikų vystymasis būna sutrikęs, jiems trūksta gyvenimiškų įgūdžių. G.Raslavičienė savo tyrimo išvadose nurodo, kad apleisti ir palikti vaikai, augantys institucijose, yra nervingesni, linkę į agresiją, sunkiau auklėjami, yra blogiau socialiai ir psichologiškai adaptuoti [Raslavičienė G., 1994]. R. Kukauskas atliko paauglių, globojamų šeimose ir institucijose, elgesio palyginimą. Išvadose rašoma, jog ”Pagal auklėtojų-globėjų-tėvų vertinimus, globos namų paauglių elgesys yra labiau negatyvus, nei paauglių, gyvenančių pas globėjus ar tikruosius tėvus” [Kukauskas R., 1995, p. 41].
Kadangi laikinoji globa Lietuvoje yra naujas dalykas, vaikai esantys laikinojoje globoje šeimose iki šiol tyrinėti nebuvo.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis