5.2. Vaikų elgesio strategijos ir mechanizmai.
Reakcijos į persikėlimą.Patekę į globą vaikai išgyvena didelę krizę ir jų elgesys būna žymiai pasikeitęs. Jų elgesys atspindi reakciją į išsiskyrimą, nesaugumo jausmą patekus į naują vietą ir kitus persikėlimo metu kylančius jausmus.
Bandydamas analizuoti vaikų elgesio problemas globos pradžioje susidūriau su kai kuriais keblumais: probleminis vaikų elgesys gali atspindėti jų reakciją į persikėlimą, bet tai gali būti ir įprastas vaiko elgesys. Todėl analizuojant duomenis kartais teko remtis žiniomis apie vaikų elgesį praeityje arba atsižvelgti į tai, kas pasikeitė vaikams pabuvus globoje ilgesnį laiką. Tai padaryti yra gana sunku, nes turimos žinios apie vaikų ankstesnį elgesį yra labai minimalios, o ir pačio elgesio globoje pasikeitimus galima traktuoti kaip reakcijų į perkėlimą pabaigą arba vaikams įprasto elgesio keitimu nauju elgesiu.
Dėl anksčiau minėtų priežasčių sunku nustatyti ir reakcijų į perkėlimą trukmę. Atrodo, kad kartais tai trunka kelias dienas, o kartais ir kelis mėnesius.
Visgi pabandysiu peržvelgti kai kurias vaikų elgesio problemas globos pradžioje, kurias galima būtų įvardinti, kaip reakciją į išsiskyrimą. Vaikai labai įvairiai reaguoja į išsiskyrimą ir persikėlimą. Kai kurie vaikai pirmąsias dienas ar savaites būna baikštūs, užsidarę ir visai nelinkę bendrauti, jie nepasitiki suaugusiais (kartais vaikai lieka uždari ilgesnį laiką), visai nesijuokia. Interviu metu trys vaikai sakė, kad jie bijojo naujos vietos. Globėjams atvažiavus pasiimti vaikų į šeimą, keli vaikai verkė ir nenorėjo važiuoti pas globėjus. Kai kurie vaikai verkdavo ir kitomis dienomis po persikėlimo, naktimis rėkdavo. Globėjų aiškinimu, vaikai pradžioje bijo suaugusiųjų, nes iš jų tikėjosi blogo elgesio, mušimo. Didelė dalis vaikų būna agresyvūs: dažnai mušasi su kitais vaikais, laužo daiktus, vaikus apima pykčio priepuoliai. Globėjų teigimu po kurio laiko agresyvumo kiekis sumažėja, nors ir vėliau kelia nemažai problemų (tai bus aptarta vėliau). Kai kurie vaikai grubiai bendrauja su suaugusiais ir kitais vaikais, rėkia.
Psichologai, stebėdami vaikus frustruojančiose situacijose, pastebėjo judesių aktyvumo ir agresijos reakcijas. Jeigu frustracijos tęsiasi ilgą laiką, vaikas gali pasidaryti apatiškas. Vaikas išmoksta savo reagavimo į frustraciją būdus perkelti į naujas situacijas. Dažnos ar ilgai trunkančios frustracijos gali suformuoti elgesio strategijas, kurios įtakoja vaiko gyvenimo stilių [Nalčadžian A.A., 1988].
Kaip nurodo L. Littner, vaikų nerimas dėl išgyvenamo persikėlimo, ne visada yra aiškiai demonstruojamas. Kartais nerimas pasireiškia vaikų somatinėmis reakcijomis [Littner L., 1976]. Kai kurie tiriamos grupės vaikai jautė poreikį suptis, kramtė nagus. Kaip pasakojo globėjai, viena iš sudėtingesnių problemų – vaikų naktinis šlapinimasis. Tai ypač pasireiškė globos pradžioje. Vėliau problemų sumažėjo, nors kai kuriems vaikams visai neišnyko. U. Mielke pažymi, kad įvairūs konfliktai, nervinė įtampa, išsiskyrimas su artimu asmeniu gali sukelti funkcinius pūslės sutrikimus. Nors kartais šlapinimosi problemas įtakoja ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, jeigu motina nesirūpina vaiku, vaikai nėra pratinami reguliariai eiti į tualetą, tai jie ir neįgyja tokio įgūdžio [Mielke U., 1997].
Tų vaikų, kurie prieš patekdami į globėjų šeimą yra buvę kitų globėjų šeimoje ar “Pastogės” namų programoje, reakcijos į išsiskyrimą būna ne tokios ryškios negu reakcijos, kurias rodė iš karto po atsiskyrimo nuo tėvų (tai atsispindi vaikų bylose “Pastogėje”). Kai kurie vaikai netgi patys norėjo apsigyventi globėjų namuose. Tačiau kiti vaikai būna ir daug apatiškesni, labiau nusivylę, tarsi jau pavargę kovoti už save.
Kitos elgesio problemos globos pradžioje. Analizuojant vaikų elgesį, galima pastebėti ir kitas problemas, kurios nebūtinai yra reakcija į išsiskyrimą. Globėjams pirmiausiai krenta į akis kai kurių vaikų maitinimasis. Vaikai pirmomis dienomis valgo be jokio saiko, tarsi valgytų už visą dieną ar kelias; vaikai valgo neatsirinkdami maisto, valgo viską, kas paduodama; kai kurie vaikai pavalgę dar paprašydavo duonos. Tokį vaikų maitinimąsi paaiškina tai, kad vaikams tėvų namuose neretai trukdavo maisto, o kai jo gaudavo, vaikai stengdavosi “atsivalgyti”.
Iš šešių tiriamų mergaičių, keturios turėjo jaunesnių broliukų ar sesučių (trys pirmagimės ir viena vyresnioji mergaitė šeimoje). Trys iš jų ir patekusios į globą stengėsi globoti ir prižiūrėti jaunesnį broliuką ar sesutę. Pirmagimės rūpinosi trečiuoju savo šeimos vaiku, tuo tarpu su antruoju santykiai buvo labai konfliktiški. Ketvirtoji, iš minėtų mergaičių, buvo atskirta nuo savo sesutės, bet ji vis tiek stengėsi globoti ir auklėti mažesnį už save globėjos anūką. Literatūroje yra nurodoma, kad ir tinkamoje šeimoje augantis vyriausias vaikas turi didesnį atsakomybės jausmą, nes jis atsakomybės pratinamas nuo mažens, skatinamas prižiūrėti jaunesniuosius. Gimus antrajam vaikui šeimoje, vyresnysis išgyvena labai stiprų pavydo jausmą, tuo tarpu trečiasis priimamas su džiaugsmu [Petrikaitienė L., 1998]. Tačiau, kalbant apie tiriamąsias mergaites tenka pažymėti, kad jos savo broliukais buvo įpratusios rūpintis pernelyg stipriai. Tai neramino globėjas, nes jų tikrieji vaikai taip niekada nesielgdavo. Globėjos ilgai turėjo aiškinti, kad mergaitės nuo šiol nėra atsakingos už mažųjų priežiūrą ir kartais “vos ne per jėgą” turėjo atpratinti nuo tokio elgesio. Čia reikia atsiminti vaikų tikrosiose šeimose buvusį vaidmenų susikeitimą.
Globėjus taip pat šokiravo kai kurių mergaičių, neturinčių nė dešimties metų, netinkamas seksualinis elgesys (3 atv.). Mergaitės siekia berniukų dėmesio, juos užkabinėja. Viena mergaitė globėjos vaikams ir kitiems globoje esantiems berniukams šoko striptizą. Kitoje šeimoje, mergaitė, vaikams žaidžiant “šeimą”, mokė juos imituoti lytinį aktą. Ta pati mergaitė viešoje vietoje susiginčijusi su berniuku, vietoje argumentų atkišo nuogą užpakalį. Globėjai nurodo, kad mergaitės nevertina savęs, savo mergaitiškumo, jų samprata apie meilę ir šeimą yra iškreipta.
Gynybinio elgesio mechanizmai ir strategijos. Reikia paminėti, kad jau anksčiau aprašytos reakcijos į išsiskyrimą taip pat yra gynybinio pobūdžio. Čia nebandysiu įvardinti visų vaikų naudojamo gynybinio elgesio elementų, nes tai yra gilesnės psichoanalizės objektas. Peržvelgsiu tik bendrai, atkreipdamas dėmesį į elementus, keliančius problemas sąveikoje su aplinkiniais. Literatūroje yra nurodoma, kad globoje esantys vaikai naudoja tuos pačius gynybinio elgesio būdus, kaip ir kiti vaikai ar suaugę [Littner L., 1976, Fahlberg V., 1991]. Dažniausiai yra naudojamas ne vienas mechanizmas ar strategija, o jų kompleksai, todėl juos teoriškai išskaidyti yra sunku [Nalčadžian A., 1988]. Tačiau norint suprasti vaikų adaptacijos globoje problemas yra būtina atpažinti gynybinį elgesį. Kiekvienas vaikas naudoja savitus gynybos būdus, todėl čia peržvelgsiu keletą atvejų (kad būtų galima geriau suprasti vaikų elgesį, pateiksiu platesnę informaciją apie kai kuriuos vaikus):
- Jurgita (8 m.). Ji myli savo mamą, norėtų pas ją sugrįžti, tačiau mergaitė savo mamos gėdijasi, nenori, kad ji ateitų jos pasiimti iš mokyklos. Mergaitė slepia nuo kitų tiesą apie tėvus, ji viską norėtų matyti kitaip, daug fantazuoja, yra įpratusi meluoti. Nors Jurgita globoje yra jau beveik du metus, vis dar lengvai patiki mamos pažadais, kad ji susitvarkys ir pasiims ją į namus. Mergaitė gynybinį elgesį naudoja ir mokykloje, ir bendraudama su vaikais. Ji turi poreikį pirmauti lyderiauti, o jei tai nepavyksta naudojasi racionalizacija, pvz., per bėgimo varžybas mergaitė atsiliko nuo savo varžovės, nustojo bėgti ir apsimetė, kad jai labai skauda koją. Ji turi problemų su šlapinimusi, kartais apsišlapina netgi dieną, tačiau elgiasi taip, lyg nieko nebūtų įvykę: slepia nuo globėjos ir pati nepersirenginėja. Aplinkinius trikdo dar viena gynybinio elgesio apraiška, kai mergaitę bara, ji šypsosi. Globėjos sūnus nesupranta, kad tai jos gynyba ir galvoja, kad mergaitė iš jo šaiposi. Reikia paminėti, kad interviu metu, nepriklausomai apie ką buvo kalbama, mergaitė pastoviai šypsojosi (o kai kurios interviu temos jai tikrai turėjo būti nemalonios). Šiame atvejyje galima įžvelgti stipriai veikiančius gynybos mechanizmus ir strategijas: mergaitė naudoja neigimą, racionalizaciją ir kt.
- Vida (10m.). Vidos veidas neatspindi tikrųjų jos jausmų. Džiaugsmingomis akimirkomis, jos veidas lieka abejingas, o kai ją kas nors bara, ji visai nerodo susijaudinimo (tačiau ji gali emocingai pasakoti apie kitus, pvz., apie savo seserį mergaitė pasakojo šypsodamasi ir labai teatrališkai). Vida stengiasi nieko neįžeisti, prie visų prisitaiko, nekelia daug reikalavimų. Globėją neramina ir dažnas mergaitės melas. Ji taip pat turi naktinio šlapinimosi problemų. Globėja pastebėjo, kad mergaitė iš ryto labai stengiasi paslėpti paklodes. Ji yra labai savarankiška, nes tėvų namuose turėdavo pati pasirūpinti savimi, tarp jos ir tėvų nebuvo emocinio kontakto – mama mergaitės niekada neglostydavo ir nesodindavo ant kelių, atrodo kad mergaitė nesusilaukdavo jokių teigiamų paskatinimų. Ir patekus pas globėją, ji neprašydavo jokios pagalbos, pvz., neprašydavo jokių reikmenų, kurių reikėdavo mokykloje (anksčiau mergaitė daug ką gaudavo iš kaimynų). Reikia paminėti, kad net profesionalai Vidą vertina labai skirtingai. Socialinė darbuotoja byloje įrašė, kad mergaitė yra linksma ir atvira. Tačiau, kai globėja dėl šlapinimosi problemų nuvedė mergaitę pas psichiatrą, jis nustatė, kad jos emocijos yra prislopintos. Taigi, kaip matome, vaikai, naudojantys gynybinį elgesį, vertinami labai skirtingai. Kad būtų galima pastebėti, kokios iš tikrųjų yra vaiko problemos ir kaip jis jas bando įveikti, kartais reikia didesnio dėmesio ir ilgesnio laiko.
- Lukas (6 m.). Tai labai aktyvus, nenustygstantis vietoje berniukas. Jam yra sunku sukoncentruoti dėmesį. Jis neturi gerų bendravimo įgūdžių ir dėl to vaikai jį dažnai atstumia, skriaudžia. Jis iš globėjos reikalauja išskirtinio dėmesio sau. Globėjos teigimu, ji ir taip jam skiria daugiausiai dėmesio, o jam vis negana. Praėjus maždaug mėnesiui po persikėlimo į globėjų šeimą, kartą berniukas nespėjo nusiimti kelnių ir nusituštino. Patyręs, kad globėja jam skyrė dėmesį: padėjo nusiprausti ir persirengti, berniukas taip elgtis pradėjo kas antrą dieną.
- Laima (8 m.). Ji stengiasi visaip gudrauti, konformistiškai prisitaikyti, įtikti. Štai vienas pavyzdys: mama, atėjusi aplankyti vaikų, susidomėjo, kodėl jos sūnaus globėja neleidžia į darželį. Girdint globėjai mama paklausė to savo dukters Laimos. Mergaitė atsakė: “Pasakyčiau, bet dabar negaliu”. Kaip pasakojo globėja, vaikų mama buvo priešiškai nusiteikusi globėjos atžvilgiu. Todėl mergaitės atsakyme galima įžvelgti norą įsiteikti mamai, tarsi tai, kad broliukas neeina į darželį yra smerktinas ir globėjos slepiamas dalykas. Globėja pastebi, kad Laima lygiai taip nori įsiteikti jai ir kitiems žmonėms: ji visada stengiasi elgtis ir kalbėti taip, kaip jos manymu norėtų ją matyti kiti. O netinkamai ji pasielgia tik tuo atveju, kai nesugeba atspėti suaugusiųjų minčių. Nors mergaitė yra emocinga ir linksma, savo tikrąsias mintis ir jausmus neretai nuslepia, jeigu jos manymu tai nepatiks suaugusiems.
Atskirą dėmesį reikia atkreipti į globoje esančių vaikų demonstruojamą agresiją. Kaip teigia globėjai, po kurio laiko muštynių skaičius tarp vaikų sumažėja. Kai kurie globėjai teigia, kad ir jų vaikai ne mažiau mušasi. Tačiau muštynėse neabejotinai skiriasi agresyvumo išraiška. Globotiniai, globėjų manymu dažnai mušasi visai be priežasties, jie praranda savitvardą. Keli vaikai patys pripažino, kad jiems nesmagu dėl juose kylančių pykčio priepuolių ir jie norėtų išmokti nesimušti. Kai kurie vaikai mušasi žiauriai, neatsirinkdami į kur kumščiuoja ar spiria, paleidžia kraują, muša gulintį. Globėja, nustebinta globoje esančių brolių žiauraus elgesio, papasakojo apie tai jų motinai. Globėja išgirdo paaiškinimą: - taip vaikus mušdavo jų tėvas.
Globėjai taip pat pastebi, kad tarp brolių "nėra tikro broliškumo", jie vienas kito nevertina. Broliai tarpusavy mušasi dar daugiau ir žiauriau negu su kitais vaikais. Broliškumas, globėjų skatinamas, atsiranda labai iš lėto.
Agresija dažnai nukreipiama prieš mažesnį ir silpnesnį už save. Kartais tai būna brolis, o kartais ir kiti vaikai. Globėja pasakojo, kaip globotinį įžeidė jos vyresnysis sūnus. Vietoje to, kad atkeršytų įžeidėjui, globoje esantis berniukas nuėjo pas jaunesnį globėjos sūnų ir jį be jokios priežasties primušė.
Taip pat jau buvo minėtas daiktų ir žaislų laužymas. Po kurio laiko vaikai mažiau laužo, bet globėjai pastebi, kad vaikai nevertina ypatingai savo ar brolių nuosavybės. Gobėjai nurodo, kad jie tiesiog negali turėti savo žaislų. Nors ir keista, globotiniai labai gerbia globėjų vaikų nuosavybę ir saugo jų žaislus. Kaip nurodo W. James, viena iš asmenybės komponentų yra materialusis Aš (kūnas, apranga, asmeninė nuosavybė). Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad vaikai save ir brolius vertina daug žemiau negu globėjų vaikus.
Psichologai atranda ryšį tarp agresijos ir frustracijos. G. Dollard nurodo: jeigu individas elgiasi agresyviai, tai labai didelė tikimybė, kad arba jis pats arba jam labai svarbi socialinė grupė yra frustruota. Ir atvirkščiai, kai žmogus yra frustruotas iš jo galima laukti agresyvaus elgesio [Nalčadžian A.A., 1988]. Tokia frustruojanti aplinka buvo daugelio iš tiriamų vaikų, o persikėlimas į nepažįstamą globėjų šeimą dažnai yra dar viena vaiką frustruojanti situaciją. Yra didelė tikimybė, kad kai kurie vaikai agresyviai elgtis buvo išmokę jau savo tikrojoje šeimoje. Todėl jie tokį elgesį perkėlė ir į globėjų šeimą.
A. A. Nalčadžian rašo, jog kartais agresija būna skiriama tiesiogiai frustratoriui, o kartais įvyksta agresijos perkėlimas. Agresija nukeliama į objektą, kuris neturi nieko bendro su frustratoriumi, yra nekaltas ir nesugeba gintis. Frustruoti vaikai dažnai pasirenka jaunesnio amžiaus tarpsnio vaikus, gyvūnus ar negyvus daiktus. Tai veda į santykių su aplinkiniais susvetimėjimą. Kartais agresija perkeliama į save. Tai pasireiškia savęs žalojimu, savęs kaltinimu ir įtakoja žemą savęs vertinimą [Nalčadžian A.A., 1988]. Čia pateikta teorija siejasi su tyrimo rezultatais. Buvo paminėti agresijos perkėlimo atvejai: agresijos perkėlimas į mažesnius vaikus ir agresijos perkėlimas į aplinkoje esančius daiktus.
A. Freud yra aprašiusi gynybinį mechanizmą, kai vaikai identifikuojasi su agresoriumi. Tokiu gynybos mechanizmu vaikas stengiasi nugalėti agresoriaus baimę. Tačiau, kai tėvai ilgą laiką būna frustratoriumi, vaikuose, greta kitų nepageidautinų psichosocialinių pasekmių, gali susiformuoti pastovus tarpasmeninis agresyvumas [Nalčadžian A.A., 1988].
Psichologai nurodo, “(...) kad pyktis yra sveika ir dažnai naudinga emocija. Ji padeda mums apsaugoti save, savo ribas, savo vertybes.(...) Tačiau pyktį turime išmokti valdyti” [Bieliauskienė R., 1999, p. 18]. Vaikams reikia padėti išmokti išreikšti agresiją. Jeigu vaikas tik užslopina savo pykčio jausmus, tuo džiaugiasi suaugusieji, tačiau pyktis niekur nedingsta ir dažnai pasireiškia per somatinius sutrikimus. Gali pasireikšti pasyvus agresyvumas. Kai vaikui neleidžiama išreikšti pykčio, jis nesuvokia savo pykčio, ir pats to nesuvokdamas daro tai, kas sukeltų suaugusiųjų pyktį. Vėliau jaunuolis gali “sugriauti savo gyvenimą” vien tik tam, kad parodytų nemalonumą tėvams ar kitiems suaugusiems, ant kurių jis iš tiesų pyksta, nors to ir nesuvokia [Bieliauskienė R., 1999].
Kadangi vaikai šeimose už daugelį dalykų būdavo žiauriai baudžiami, kai kurie buvo įpratę meluoti ir nesakyti tokių dalykų, už kuriuos, jų manymu, globėjai muš. Tačiau suvokę, kad globėjai jų nesiruošia mušti ir globėjų raginami nemeluoti, vaikai meluodavo mažiau. Čia dar galima atsiminti vaikų neorą kalbėti apie savo šeimą.
Dar viena gynybinio elgesio apraiška pasireiškia dėl betarpiškos artumos baimės. Kai kurie vaikai bijo, ar bent globos pradžioje bijojo, su suaugusiais bendrauti tiesiogiai. Bendravimui vaikai pasirenka kokį nors tarpininką. Pirmiausia, tokie santykiai egzistuoja tarp vaikų ir jų tėvų. Globėja pasakojo, kaip vaikai (du broliai) bendrauja su savo mama. Vyresnysis paskambina mamai ir duoda telefono ragelį jaunesniajam. Vyresnysis, nors yra pokalbio iniciatorius, su mama visai nesikalba. Kai mama ateina į globėjos namus, jos taip laukę vaikai, palieka ją vieną. Taigi, vienas berniukas bendrauja tik per brolį, o kitas tik telefoninio pokalbio metu. Iš pradžių toks bendravimo stilius perkeliamas į santykius su globėjais. Viena mergaitė labai sunkiai prisirišo prie savo globėjos. Bendravimo pradžia buvo per laiškelį. Globėja pasakojo: - Jūratė nesileido nei paglostoma, nei priglaudžiama, o iš pradžių atnešė laiškelį: “Teta, aš jus myliu! Ačiū už šokoladą!” - Kitoje šeimoje globotiniai su globėjais pradėjo bendrauti per jų vaikus.
Vaikai, esantys globoje, naudoja įvairias, jiems savitas, kiekvienu atveju šiek tiek kitokios interpretacijos reikalaujančias, elgesio strategijas ir mechanizmus, detaliau jų visų neaprašinėsiu ir neinterpretuosiu. Nemaža dalis tyrimo radinių siejasi su literatūrinėje dalyje aptartais dalykais, tačiau nenorėdamas kartotis ir neturėdamas tikslo tikrinti teorijų, smulkiau prie jų negrįšiu, tik bendrais bruožais priminsiu kai kurias idėjas, kurios paaiškina tyrimo radinius. Reakcijas į nerimą paaiškina psichoanalitikų aprašytas gynybinis elgesys, kuriuo vaikas stengiasi įveikti jam nemalonius jausmus. Kaip paaiškina išmokymo teorijos šalininkai, tai nebūtinai turi būti naujas elgesys. Vaikai dažnai naujoms situacijoms pritaiko tą elgesį, kurio buvo išmokę pasiekti rezultatų senojoje aplinkoje ar situacijoje. Pastaroji teorija aiškina ir kitokio, ne gynybinio, elgesio problemas.
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą