Socialinė adaptacija globoje.1.

turinys | kita dalis

1. ĮVADAS
Prieš keletą metų teko įsijungti į vasaros stovyklos, skirtos probleminių šeimų vaikams, organizavimą. Tada pirmą kartą taip akivaizdžiai teko susidurti su problematiška tikrove tų vaikų, kurių namų gyvenimo sąlygos neabejotinai buvo jiems žalingos. Iki to momento aš tikrai neįsivaizdavau problemos aktualumo. Man tarsi atrodė, kad kažkas savaime pasirūpina daugeliu socialinių problemų ir tokia situacija net negali egzistuoti. Kaip vienam iš stovyklos vadovų, teko eiti kviesti vaikus į vasaros stovyklą. Buvau šokiruotas tėvų abejingumo savo vaikų atžvilgiu. Kai kurių tėvų nepavykdavo rasti keletą dienų, tuo tarpu, jų vaikai buvo palikti likimo valiai. Kartais, net ir radus tėvus namie, jau nuo vidurdienio su jais nebuvo įmanoma susišnekėti, nes jie jau buvo išgėrę savo alkoholio dozę. Vaikų akyse buvo galima įžiūrėti baimę, ar netgi ir kaltę, galbūt dėl to, kad svetimi žmonės mato jų apgailėtiną padėtį, o gal dėl to, kad nepasipainiotų girtam tėvui po kojomis. Vaikai bandydavo kažką paaiškinti, stengdamiesi nuslėpti tikrą padėtį ir skubėdavo kuo greičiau pabėgti nuo realybės sugrįždami prie savo žaidimų.
Stovykloje atrodydavo tarsi viskas tvarkoje - tarsi užmiršti, iš kokios aplinkos jie yra atėję, o į kai kuriuos vaikų ypatumus nelabai net ir giliniesi. Stebiesi vaikų geranoriškumu ir imlumu. Iš pradžių net neatkreipi dėmesio, kad grasinimas sugrąžinti į namus yra didžiausia bausmė.
Stovyklos laikas baigėsi. Štai jau ir toliau gyvenantys vaikai yra išvežti į namus. Tačiau prie stovyklos vadovų durų laukia du apsiašaroję berniukai, jie verkšlendami pasakoja apie tai, kaip grįžę namo rado sudegusį butą, ir jie dabar neturės kur gyventi. Kartu su vaikais einame išsiaiškinti situacijos. Berniukų bute randame tėvą, kambaryje didžiulė betvarkė, išmėtyti daiktai, tačiau gaisro požymiai - tik aprūkusios lubos ir kampe numestos apdegusios užuolaidos. Pasirodo berniukai visai ne dėl pačio būsto nerimavo. Problemos glūdėjo giliau. Namuose jie nesijautė saugūs, nebuvo patenkinami jų emociniai-socialiniai poreikiai, jiems niekas neskyrė tinkamo dėmesio, o kartais net ir biologinių poreikių patenkinimas buvo labai apribotas. Štai kodėl vaikai norėjo bent laikinai susirasti kitą, saugesnę ir tinkamesnę pastogę.
Man pasidarė gaila tų vaikų, kurių gyvenimai buvo taip luošinami. Aš supratau, kad vaikai, norėdami prisitaikyti prie labai sudėtingų gyvenimo sąlygų, privalėjo gudrauti, slėpti tikruosius savo jausmus, jie tiesiog negalėjo ar net nenorėjo būti savimi. Argi gali būti kas baisiau, kaip pastoviai jausti neužtikrintumą, žinoti, kad namuose niekas tavimi nepasirūpins, niekas neužtikrins saugumo. Tiek vaikams, tiek jų tėvams neabejotinai buvo reikalinga socialinė pagalba. Tų vaikų gyvenime būdavo momentų, kai pasilikti šeimoje būdavo tikrai pavojinga. Tačiau realios socialinės pagalbos tokiems vaikams niekas neteikdavo. Vienintelė pagalba, teikiama jau pačiu kritiškiausiu atveju, buvo tėvystės teisių atėmimas ir vaiko patalpinimas į instituciją. O kodėl gi nepabandžius padėti šeimai, kai dar nebūna viskas taip toli nuėję? Ar nebūtų geriau padėti šeimai susitvarkyti savų problemų, kad vaikas galėtų grįžti į saugius namus? O jeigu vaikas ir negali grįžti į savo šeimą, argi jam geriausia išeitis yra internatas? Ar nevertėtų jam surasti kitos šeimos, kurioje jis jaustųsi saugiai ir būtų patenkinami jo pagrindiniai poreikiai?
Jau besimokydamas Socialinės rūpybos ir profesinių studijų centre (SRPSC) sužinojau apie Vaikų gerovės centrą “Pastogė”. Šią įstaigą pasirinkau sau kaip praktikos vietą. “Pastogė” pirmoji Lietuvoje pradėjo teikti socialines paslaugas ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Čia nesiekiama iš karto atimti tėvystės teises, bet stengiamasi padėti šeimai, kad vaikas galėtų grįžti į šeimą. Tuo metu vaikas yra apgyvendinamas saugioje globėjų šeimoje. Čia buvo pradėta praktikoje taikyti laikinoji globa.
Ne visada pavyksta greitai padėti šeimai susitvarkyti su jos problemomis. Todėl vaikai trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą išbūna laikinojoje globoje. Čia vaikams irgi iškyla nemažai problemų. Atlikinėdamas praktiką, realiai galėjau pastebėti, kad vaikams nelengva atsiskirti nuo savo šeimos ir prisitaikyti globėjų šeimoje. Todėl manau, kad šis tyrimas atskleis globoje esančių vaikų socialinės adaptacijos realybę, o pateiktos rekomendacijos bus naudingos socialinio darbo praktikoje.

turinys | kita dalis