Socialinė adaptacija globoje.3.1.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

3. PROBLEMOS KONTEKSTAS

3.1. Šeimos netekimas ir vaiko globa Lietuvoje bei Kaune

Teisinė padėtis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo pradėtas formuoti ir naujas požiūris į šeimą, vaikus. Dabar jau kalbama apie socialinį darbą su šeima ir vaiku. Pradėta keisti ir įstatyminė bazė tuo klausimu. 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją [Leliūgienė I., 1997]. Deja, dar neturime naujo Šeimos kodekso – vis dar galioja 1965 m. priimtas Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodeksas. Tačiau pernai buvo žengtas didelis žingsnis į priekį – kovo mėnesį buvo priimtas naujasis Lietuvos Respublikos Vaiko Globos Įstatymas.
Teisinę globojamų vaikų situaciją iki 1995 metų savo darbe yra apžvelgęs R.Kukauskas [1995], todėl dabar trumpai apžvelgsiu naujo įstatymo įnašą. Vaiko globą naujasis įstatymas apibrėžia kaip ” (...) likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų numatyta tvarka patikėto fiziniam ar juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas, jo asmeninių ir turtinių interesų atstovavimas ir gynimas”[2 str.].
Labai svarbu, jog įstatyme yra nurodyti vaiko globos steigimo prioritetai, principai: “ (...) 1) vaiko interesų pirmumas; 2) pirmumo teisę tapti globėjais turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus; 3) vaiko globa šeimoje; 4) brolių ir seserų neišskyrimas, išskyrus tuos atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus”. [4 str.]. Čia reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad pagaliau teikiamas pirmumas vaiko globai šeimoje. Bendrai yra nustatytos trys vaikų globos formos: vaiko globa šeimoje, šeimynoje ir institucijoje. Yra nurodoma, kad vaikas apgyvendinamas institucijoje, kai nėra galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad atsirado nauja globos rūšis – laikinoji globa, kurios tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą. Tarp kitų laikinosios globos steigimo atvejų nurodoma, kad laikinoji globa steigiama, kai “tėvai arba vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (...)” [7 str.].

Praktinė padėtis. Nepaisant naujos įstatyminės bazės kūrimo, problemų vaikų globos klausimu nemažėja. Mūsų visuomenė vis dar yra paveikta, ne pačio geriausio sovietinių laikų palikimo ir kartu susiduriam su naujo, pereinamojo laikotarpio problemomis. Šios problemos neaplenkia ir vaikų. Per pastarąjį dešimtmetį stipriai išaugo vaikų, netekusių galimybės gyventi savo šeimoje, skaičius. 1990 m. tokių vaikų buvo – 1116, o 1997 m. jau – 3175 [Lietuvos vaikai, 1998].
Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) atstovų teigimu, “Didžiausias skaudulys – problematiškos šeimos (...) Jų skaičius 1997 metais labai išaugo, todėl padidėjo ir vaikų, kilusių iš problematiškų šeimų ir patekusių į globos sistemą, skaičius. Problematiškos šeimos (alkoholikų, narkomanų, piktybiškai nesirūpinančių vaikais) yra vienas iš mūsų visuomenės anomalijos simptomų, rodančių sunkią šeimų moralinę bei materialinę padėtį. Moralinis nuosmukis, abejingumas vaikams, nesirūpinimas jų auklėjimu ir ateitimi yra svarbiausia priežastis, dėl kurios vaikai patenka valstybės globon” [Vaikų globos, socialinių paslaugų vaikams ir šeimoms vystymo planas 1998 m., 1998].
Pastaruoju metu Lietuvoje daugėja šeimų kurios apsiima globoti vaikus. Taip pat auga įvaikintų vaikų skaičius: 1992 m. privačių asmenų ar šeimų globoje buvo 934, o 1996 m. jau 1327 vaikai [Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1997, 1997]. Galima paminėti, kad visoje Vidurio ir Rytų Europos dalyje pastebimas globos šeimose atvejų didėjimas [Deti riska v Centralnoj i Vostočnoj Evrope, 1997].

Ankstesni tyrimai. Iki šiol Lietuvoje atliekant globojamų vaikų tyrimus, dažniausiai būdavo pasirenkami institucijoje esantys vaikai. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, kad globos institucijose augančių vaikų vystymasis būna sutrikęs, jiems trūksta gyvenimiškų įgūdžių. G.Raslavičienė savo tyrimo išvadose nurodo, kad apleisti ir palikti vaikai, augantys institucijose, yra nervingesni, linkę į agresiją, sunkiau auklėjami, yra blogiau socialiai ir psichologiškai adaptuoti [Raslavičienė G., 1994]. R. Kukauskas atliko paauglių, globojamų šeimose ir institucijose, elgesio palyginimą. Išvadose rašoma, jog ”Pagal auklėtojų-globėjų-tėvų vertinimus, globos namų paauglių elgesys yra labiau negatyvus, nei paauglių, gyvenančių pas globėjus ar tikruosius tėvus” [Kukauskas R., 1995, p. 41].
Kadangi laikinoji globa Lietuvoje yra naujas dalykas, vaikai esantys laikinojoje globoje šeimose iki šiol tyrinėti nebuvo.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.2.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

2. TYRIMO TIKSLAS
Atlikti vaikų, esančių Vaikų gerovės centro “Pastogė” šeiminėje laikinoje globoje, socialinės adaptacijos analizę.
Šiuo darbu siekiama išanalizuoti, kaip vaikai laikinai atskirti nuo savo šeimos, adaptuojasi naujoje socialinėje aplinkoje, t. y. globėjų šeimoje. Kol kas vaikai, esantys laikinoje globoje, Lietuvoje nebuvo tiriami, nes ir pati laikinoji globa buvo įteisinta tik praeitų metų vasarą, todėl yra sunku iš anksto numatyti vaikų adaptacijos problemų spektrą ir sudaryti hipotezes. Tyrimui buvo pasirinktas kokybinis metodas. Šis metodas leidžia plačiau ir giliau pažvelgti į vaikų prisitaikymo problematiką. Į kiekvieną atskirą vaiką galima žvelgti subtiliau, atsižvelgti į skirtingą vaiko patirtį ir esamas naujas socialines sąlygas.
Tyrimo klausimai:
1. Kokie vaiko socialiniai poreikiai vyrauja jam esant globėjų šeimoje?
3. Kaip vaiko socialiniai poreikiai yra patenkinami?
4. Kaip vaikas jaučiasi ir elgiasi būdamas globėjų šeimoje?
5. Kokias prisitaikymo strategijas naudoja vaikai, esantys globoje?
6. Kokią įtaką vaiko socialinei adaptacijai globėjų šeimoje daro vaiko ir jo tikrosios šeimos santykiai?
Tyrimui pasirinkti “Pastogės” programoje esantys vaikai, nes ši įstaiga - pirmoji organizacija pradėjusi organizuoti vaikų globą pagal naują, užsienio šalių patirtimi paremtą, modelį. Reikia paminėti, kad pernai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymu patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai [1998 07 23] iš esmės atitinka “Pastogės” darbo modelį. Todėl yra aktualu tirti vaikus, esančius programoje tos organizacijos, kuri pagal naujųjų nuostatų modelį dirba keletą metų.
Manau, kad tyrimo išvados ir paruoštos rekomendacijos bus naudingos organizuojant vaikų laikinąją globą šeimoje bei teikiant tolimesnes paslaugas globojamam vaikui.

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.1.

turinys | kita dalis

1. ĮVADAS
Prieš keletą metų teko įsijungti į vasaros stovyklos, skirtos probleminių šeimų vaikams, organizavimą. Tada pirmą kartą taip akivaizdžiai teko susidurti su problematiška tikrove tų vaikų, kurių namų gyvenimo sąlygos neabejotinai buvo jiems žalingos. Iki to momento aš tikrai neįsivaizdavau problemos aktualumo. Man tarsi atrodė, kad kažkas savaime pasirūpina daugeliu socialinių problemų ir tokia situacija net negali egzistuoti. Kaip vienam iš stovyklos vadovų, teko eiti kviesti vaikus į vasaros stovyklą. Buvau šokiruotas tėvų abejingumo savo vaikų atžvilgiu. Kai kurių tėvų nepavykdavo rasti keletą dienų, tuo tarpu, jų vaikai buvo palikti likimo valiai. Kartais, net ir radus tėvus namie, jau nuo vidurdienio su jais nebuvo įmanoma susišnekėti, nes jie jau buvo išgėrę savo alkoholio dozę. Vaikų akyse buvo galima įžiūrėti baimę, ar netgi ir kaltę, galbūt dėl to, kad svetimi žmonės mato jų apgailėtiną padėtį, o gal dėl to, kad nepasipainiotų girtam tėvui po kojomis. Vaikai bandydavo kažką paaiškinti, stengdamiesi nuslėpti tikrą padėtį ir skubėdavo kuo greičiau pabėgti nuo realybės sugrįždami prie savo žaidimų.
Stovykloje atrodydavo tarsi viskas tvarkoje - tarsi užmiršti, iš kokios aplinkos jie yra atėję, o į kai kuriuos vaikų ypatumus nelabai net ir giliniesi. Stebiesi vaikų geranoriškumu ir imlumu. Iš pradžių net neatkreipi dėmesio, kad grasinimas sugrąžinti į namus yra didžiausia bausmė.
Stovyklos laikas baigėsi. Štai jau ir toliau gyvenantys vaikai yra išvežti į namus. Tačiau prie stovyklos vadovų durų laukia du apsiašaroję berniukai, jie verkšlendami pasakoja apie tai, kaip grįžę namo rado sudegusį butą, ir jie dabar neturės kur gyventi. Kartu su vaikais einame išsiaiškinti situacijos. Berniukų bute randame tėvą, kambaryje didžiulė betvarkė, išmėtyti daiktai, tačiau gaisro požymiai - tik aprūkusios lubos ir kampe numestos apdegusios užuolaidos. Pasirodo berniukai visai ne dėl pačio būsto nerimavo. Problemos glūdėjo giliau. Namuose jie nesijautė saugūs, nebuvo patenkinami jų emociniai-socialiniai poreikiai, jiems niekas neskyrė tinkamo dėmesio, o kartais net ir biologinių poreikių patenkinimas buvo labai apribotas. Štai kodėl vaikai norėjo bent laikinai susirasti kitą, saugesnę ir tinkamesnę pastogę.
Man pasidarė gaila tų vaikų, kurių gyvenimai buvo taip luošinami. Aš supratau, kad vaikai, norėdami prisitaikyti prie labai sudėtingų gyvenimo sąlygų, privalėjo gudrauti, slėpti tikruosius savo jausmus, jie tiesiog negalėjo ar net nenorėjo būti savimi. Argi gali būti kas baisiau, kaip pastoviai jausti neužtikrintumą, žinoti, kad namuose niekas tavimi nepasirūpins, niekas neužtikrins saugumo. Tiek vaikams, tiek jų tėvams neabejotinai buvo reikalinga socialinė pagalba. Tų vaikų gyvenime būdavo momentų, kai pasilikti šeimoje būdavo tikrai pavojinga. Tačiau realios socialinės pagalbos tokiems vaikams niekas neteikdavo. Vienintelė pagalba, teikiama jau pačiu kritiškiausiu atveju, buvo tėvystės teisių atėmimas ir vaiko patalpinimas į instituciją. O kodėl gi nepabandžius padėti šeimai, kai dar nebūna viskas taip toli nuėję? Ar nebūtų geriau padėti šeimai susitvarkyti savų problemų, kad vaikas galėtų grįžti į saugius namus? O jeigu vaikas ir negali grįžti į savo šeimą, argi jam geriausia išeitis yra internatas? Ar nevertėtų jam surasti kitos šeimos, kurioje jis jaustųsi saugiai ir būtų patenkinami jo pagrindiniai poreikiai?
Jau besimokydamas Socialinės rūpybos ir profesinių studijų centre (SRPSC) sužinojau apie Vaikų gerovės centrą “Pastogė”. Šią įstaigą pasirinkau sau kaip praktikos vietą. “Pastogė” pirmoji Lietuvoje pradėjo teikti socialines paslaugas ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Čia nesiekiama iš karto atimti tėvystės teises, bet stengiamasi padėti šeimai, kad vaikas galėtų grįžti į šeimą. Tuo metu vaikas yra apgyvendinamas saugioje globėjų šeimoje. Čia buvo pradėta praktikoje taikyti laikinoji globa.
Ne visada pavyksta greitai padėti šeimai susitvarkyti su jos problemomis. Todėl vaikai trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą išbūna laikinojoje globoje. Čia vaikams irgi iškyla nemažai problemų. Atlikinėdamas praktiką, realiai galėjau pastebėti, kad vaikams nelengva atsiskirti nuo savo šeimos ir prisitaikyti globėjų šeimoje. Todėl manau, kad šis tyrimas atskleis globoje esančių vaikų socialinės adaptacijos realybę, o pateiktos rekomendacijos bus naudingos socialinio darbo praktikoje.

turinys | kita dalis

Socialinė adaptacija globoje.Turinys

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
SOCIALINĖS RŪPYBOS PROFESINIŲ STUDIJŲ CENTRAS

VAIKŲ, ESANČIŲ GLOBOJE, SOCIALINĖ ADAPTACIJA
MAGISTRO TEZĖS

VADOVAS DR. A.JAGELAVIČIUS

ATLIKĖJAS R.AUDĖJUS

KAUNAS 1999
___________________________________

TURINYS

1. ĮVADAS
2. TYRIMO TIKSLAS
3. PROBLEMOS KONTEKSTAS
3.1. Šeimos netekimas ir vaiko globa Lietuvoje bei Kaune
3.2. Vaikai “Pastogės” programų globoje
3.3. Socialinės adaptacijos samprata
3.4. Vaiko adaptacija globoje ir kai kurie jos faktoriai
4. METODOLOGIJA
5. TYRIMO RADINIAI (APRAŠYMAS IR INTERPRETAVIMAS)
5.1. Tikrosios šeimos gyvenimo sąlygos ir jų įtaka vaikui
5.2. Vaikų elgesio strategijos ir mechanizmai
5.3. Vaikų susitikimai su tėvais
5.4. Globotinio saveika su globėjų šeima
6. APIBENDRINIMAS IR REKOMENDACIJOS
6.1. Apibendrinimai
6.2. Rekomendacijos socialinio darbo praktikai
LITERATŪRA
PRIEDAS

skaityti >>