Psichologai ir socialiniai darbuotojai, kalbėdami apie žmonių socialinę adaptaciją, naudoja terminą - "(problemų) įveikimo strategijos". Bent jau toks yra vienas iš angliško žodžio "coping" vertimų.
O štai dabar vienas internautas užklydo į mano dienoraštį per google ieškodamas informacijos apie "paauglius ir jų įveikimo strategijas". Įdomu, ką jis turėjo mintyje? Ar jis čia domisi paauglių adaptacijos strategijom ar jį patį paaugliai taip užspeitė į kampą, kad jis bandė per google surasti strategijas, kaip su anais susidoroti? :)
2006 m. lapkričio 27 d.
2006 m. lapkričio 26 d.
Rusų serialai ir Dostojevskis įvairiai
Kažkaip šiais metais taip nutiko, kad atradau, jog rusai pastaruoju metu labai neblogus mini serialiukus sukuria pagal savo klasikų romanus, pvz.: Meistras ir Margarita, Aukso veršis. Net nežinau, kuriame iš jų daugiau humoro. Filmukai labai smagiai žiūrėjosi.
Labai taikli Bulgakovo į Volando lūpas įdėta mintis, kurioje jis pasišaipo iš savo ateistiškai nusiteikusio pašnekovo argumento, kad jis atseit pats valdo savo gyvenimą. – Kaipgi jis gali tvirtinti, jog valdo savo gyvenimą, jei net negali garantuoti, ar tebus gyvas kitą dieną?
O štai dabar peržiūrėjom Idiotą, pastatytą pagal Dostojevskio romaną. Na čia jau labai rimtas dalykas. Pabaigai žiūrėjom ir dokumentinį filmuką apie serialo kūrimą. Tai pagalvojau, kad aktoriams tikrai nepavydžiu. Ten emocine prasme vaidmenys tikrai žiaurūs. O vaidino aktoriai, atrodo, stipriai įsijautę.
Dėl Dostojevskio romanų, taip išėjo, kad vis skirtingoje formoje susipažįstu. Pirmą romaną perskaičiau. Tai buvo Broliai Karamazovai. Nors dar nesusipažinau su visa Dostojevskio kūryba, bet bandau spėti, kad šis romanas yra jo kūrybos viršūnė. Tikrai labai meistriškai susipina detektyvas, politika, filosofija, religija, psichologija, meilės aistros. Bet labiausiai man įstrigęs perliukas, tai į romaną įterptas apsakymas Didysis inkvizitorius. Jo fragmentą galite perskaityti čia >>. Manau, kad tai vienas taikliausių krikščionybės esmės atskleidimų.
O štai berods pernai teko matyti spektaklį Demonai. Reikėjo rimto nusiteikimo, prieš penkių valandų spektaklį, bet žiūrint laikas tikrai neprailgo. Vėlgi nepavydėtinas Arnoldui tekęs vaidmuo. Štai ką rašo Vlada Kalpokaitė: „Būtent toks pasirodė Arnoldo Jalianiausko Stavroginas. Aktorius, apie kurį visiškai nebaisu pasakyti, kad nėra jam lygių nei tarp bendraamžių, nei, ko gero, "aplinkinėse" kartose, kone tiesiogine prasme uždarytas į sumanymo futliarą. Puikiai galima suvokti, kas tas futliaras ir kodėl jis: Jonas Vaitkus siekė parodyti "vertybinio stuburo" netekusį žmogų, pavaldų tik savo demonams.“ Literatūra ir menas. 2005 gegužės 6 d.
Labai taikli Bulgakovo į Volando lūpas įdėta mintis, kurioje jis pasišaipo iš savo ateistiškai nusiteikusio pašnekovo argumento, kad jis atseit pats valdo savo gyvenimą. – Kaipgi jis gali tvirtinti, jog valdo savo gyvenimą, jei net negali garantuoti, ar tebus gyvas kitą dieną?
O štai dabar peržiūrėjom Idiotą, pastatytą pagal Dostojevskio romaną. Na čia jau labai rimtas dalykas. Pabaigai žiūrėjom ir dokumentinį filmuką apie serialo kūrimą. Tai pagalvojau, kad aktoriams tikrai nepavydžiu. Ten emocine prasme vaidmenys tikrai žiaurūs. O vaidino aktoriai, atrodo, stipriai įsijautę.
Dėl Dostojevskio romanų, taip išėjo, kad vis skirtingoje formoje susipažįstu. Pirmą romaną perskaičiau. Tai buvo Broliai Karamazovai. Nors dar nesusipažinau su visa Dostojevskio kūryba, bet bandau spėti, kad šis romanas yra jo kūrybos viršūnė. Tikrai labai meistriškai susipina detektyvas, politika, filosofija, religija, psichologija, meilės aistros. Bet labiausiai man įstrigęs perliukas, tai į romaną įterptas apsakymas Didysis inkvizitorius. Jo fragmentą galite perskaityti čia >>. Manau, kad tai vienas taikliausių krikščionybės esmės atskleidimų.
O štai berods pernai teko matyti spektaklį Demonai. Reikėjo rimto nusiteikimo, prieš penkių valandų spektaklį, bet žiūrint laikas tikrai neprailgo. Vėlgi nepavydėtinas Arnoldui tekęs vaidmuo. Štai ką rašo Vlada Kalpokaitė: „Būtent toks pasirodė Arnoldo Jalianiausko Stavroginas. Aktorius, apie kurį visiškai nebaisu pasakyti, kad nėra jam lygių nei tarp bendraamžių, nei, ko gero, "aplinkinėse" kartose, kone tiesiogine prasme uždarytas į sumanymo futliarą. Puikiai galima suvokti, kas tas futliaras ir kodėl jis: Jonas Vaitkus siekė parodyti "vertybinio stuburo" netekusį žmogų, pavaldų tik savo demonams.“ Literatūra ir menas. 2005 gegužės 6 d.
2006 m. lapkričio 22 d.
O buvo taip
Kai Vaidas atsiuntė nuorodą į nuotraukų albumą, iš pradžių pagalvojau, kad tai pernai metų nuotraukos. Tik kažkaip įtartinai merginos didelės...
Net sunku patikėti, kad visai neseniai buvo tiek sniego priversta. Nors šiais metais visai nelaukiu nei sniego, nei šalčio.
Nuotraukoje Elzytė ir jos pusseserė Dalytė senelių sodyboje.
Daugiau snieguotų nuotraukų iš Vaido (Dalytės tėčio) albumo>>
2006 m. lapkričio 16 d.
Alkė, Skubė - pernelyg pankiški, matyt, būtų vardai...
Taigi, dabar plačiau :)
Pagal gydytojų nurodymą antradienį Agnė jau liko ligoninėje. Kaip ir pirmąjį kartą pasirinkom Trakų ligoninę. Čia ir erdviau (ir tėčiui toje pat palatoje lova būna) ir personalo darbas abu kartus buvo ir geras, ir malonus. Elzė nuvažiavo su nakvyne pas senelius. O aš laukiau Agnės skambučio ir buvau pasiruošęs prireikus važiuoti pas ją. Skambutis 23:25. Dar prieš dvyliktą buvau prie ligoninės durų. Kažkurį laiką nieks neįleido. Kai įleido, buvo šiek tiek po vidurnakčio, o dukrelė gimė 23:55.
Mergaitė gimė tokia alkana, kad po to per visą naktį buvo užsiėmusi tik valgymu. Tik paryčiui pradėjo bandyti miegoti. Jei lygintumėme su sesute (Elze), tai gimė tokio pat ūgio – 52 cm, o svoriu tai puse kilogramo lengvesnė - 3,720 kg. Tai, matyt, todėl tokia išalkusi buvo :) Nors imk ir pavadink dėl to Alke. Arba dėl gimimo būdo - Skube.
Na, bet po intensyvaus svarstymo apsistojom ties vardu VILTĖ.
Šiandien jau visi namie. Pagrindinė problemėlė – Elzei teks susitaikyti su pasikeitusia situacija šeimoje. Bet kaip nors prisitaikysime :)
Dėkui visiems už maldą, linkėjimus, sveikinimus.
O čia galite skaityti Agnės pasakojimą>>
(Iškokite 2006 m. lapkričio 26 dienos įrašo "Kaip atkeliavo Viltė". Kažkodėl neįsideda tiksli nuoroda).
Dar kelios nuotraukos čia>>
Pagal gydytojų nurodymą antradienį Agnė jau liko ligoninėje. Kaip ir pirmąjį kartą pasirinkom Trakų ligoninę. Čia ir erdviau (ir tėčiui toje pat palatoje lova būna) ir personalo darbas abu kartus buvo ir geras, ir malonus. Elzė nuvažiavo su nakvyne pas senelius. O aš laukiau Agnės skambučio ir buvau pasiruošęs prireikus važiuoti pas ją. Skambutis 23:25. Dar prieš dvyliktą buvau prie ligoninės durų. Kažkurį laiką nieks neįleido. Kai įleido, buvo šiek tiek po vidurnakčio, o dukrelė gimė 23:55.
Mergaitė gimė tokia alkana, kad po to per visą naktį buvo užsiėmusi tik valgymu. Tik paryčiui pradėjo bandyti miegoti. Jei lygintumėme su sesute (Elze), tai gimė tokio pat ūgio – 52 cm, o svoriu tai puse kilogramo lengvesnė - 3,720 kg. Tai, matyt, todėl tokia išalkusi buvo :) Nors imk ir pavadink dėl to Alke. Arba dėl gimimo būdo - Skube.
Na, bet po intensyvaus svarstymo apsistojom ties vardu VILTĖ.
Šiandien jau visi namie. Pagrindinė problemėlė – Elzei teks susitaikyti su pasikeitusia situacija šeimoje. Bet kaip nors prisitaikysime :)
Dėkui visiems už maldą, linkėjimus, sveikinimus.
O čia galite skaityti Agnės pasakojimą>>
(Iškokite 2006 m. lapkričio 26 dienos įrašo "Kaip atkeliavo Viltė". Kažkodėl neįsideda tiksli nuoroda).
Dar kelios nuotraukos čia>>
2006 m. lapkričio 15 d.
Reikia vardo!
Šį kartą tik trumpai: vakar, t.y. 2006.11.14 23:55 gimė dukrelė :) Dar nesugalvojom vardo...
2006 m. lapkričio 11 d.
VLKB svetainė
Pagaliau Simonas pakūrė Vilniaus laisviesiems svetainę>>
Kol kas svetainė tuštoka, bet tikiuosi, įsibėgės ir bus naudinga tiek nariams, tiek ir kitiems besismalsaujantiems, kas yra VLKB.
Atrodo, dar to nebuvau rašęs: jau turbūt daugiau negu metai, kai šią bendruomenę nutariau laikyti sava bendruomene, su kuria kartu galiu keliauti krikščioniško tikėjimo keliu.
Kodėl ši bendruomenė? Gal todėl, kad tai paprastų, tikinčių Jėzumi žmonių bendruomenė. Savo tikėjimo turiniu nelabai daug kuo besiskirianti nuo kitų evengelinių bažnyčių. Bet tuo pačiu žmonės nėra užsiciklinę ant kažkokių doktrininių ar formalių tikėjimo išraiškos smulkmenų. Tai, kas labiausiai buvo artima girdėti, kad svarbiausia yra krikščioniškas tikėjimas gyvenime. Bendruomenė visai nemano, kad yra teisingiausia ar tikriausia. Tai tiesiog viena iš krikščioniškų bendruomenių.
Kol kas svetainė tuštoka, bet tikiuosi, įsibėgės ir bus naudinga tiek nariams, tiek ir kitiems besismalsaujantiems, kas yra VLKB.
Atrodo, dar to nebuvau rašęs: jau turbūt daugiau negu metai, kai šią bendruomenę nutariau laikyti sava bendruomene, su kuria kartu galiu keliauti krikščioniško tikėjimo keliu.
Kodėl ši bendruomenė? Gal todėl, kad tai paprastų, tikinčių Jėzumi žmonių bendruomenė. Savo tikėjimo turiniu nelabai daug kuo besiskirianti nuo kitų evengelinių bažnyčių. Bet tuo pačiu žmonės nėra užsiciklinę ant kažkokių doktrininių ar formalių tikėjimo išraiškos smulkmenų. Tai, kas labiausiai buvo artima girdėti, kad svarbiausia yra krikščioniškas tikėjimas gyvenime. Bendruomenė visai nemano, kad yra teisingiausia ar tikriausia. Tai tiesiog viena iš krikščioniškų bendruomenių.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)