1995 m. gegužės 1 d.

Evangelizacija atsinaujinime. Bibliografija

ankstesne dalis | turinys

BIBLIOGRAFIJA

1. Naujasis Testamentas. Kaunas-Vilnius, 1988.
2. II Vatikano Susirinkimo dokumentai. D.1. Konstitucijos. Boston, 1967.
3. II Vatikano Susirinkimo dokumentai. D.2. Dekretai ir pareiškimai. Boston, 1968.
4. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Washington, 1975.
5. Jonas Paulius II. Enciklika "Redemptoris Missio". // Logos. 1993. Nr. 6.
6. Jonas Paulius II. Kreipimasis į ICCRO tarybq. // Gyvenimas Šviesoje. 1992. Nr.3/4.
7. Jan Pawel II. Przekroczyc prog nadziei. Lublin, 1994.
8. Evangelizacija 2000. Meilės ir tikėjimo projektas! Gyvieji Akmenys. Kaunas,1993.
9. Bagiackas J. The Future Glory. South Bend, 1983.
10. Balčiūnas V. Charizmatinis Bažnyčios atsinaujinimas. // Šventoji Dvasia – Bažnyčios Atnaujintoja. Putnam, 1976.
11. Cooper K. Baptism in the Holy Spirit. // GOODNEWS. Special introduction issue. London.
12. Dembowski B. Bažnyčios širdyje. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 2.
13. McDonnell K., Montague G.T. Ugnies įpūtimas: Ką bendra krikštas Šventąja Dvasia turi su įvedimu į krikščioniškąją Bažnyčią? Gyvieji akmenys. Kaunas, 1993.
14. Dulles A. SJ. Jan Pawel II i nowa ewangelizacija. // Poslaniec Serca Jezusowego. Krakow, 1994. Nr. 7/8. 9.
15. Forrest T. Jak zyc wedlug Ducha. Lodz, 1994.
16. Hocken P. The Grace of Charizmatic Renewal. // GOODNEWS. Special introduction issue. London.
17. Hocken P. Carizmatinės bendruomenės. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 11.
18. Kloczowski J.A., OP. Wstęp do wydonia polskiego. // L.J. Suenens. Nowe Zeslanie Ducha Swiętego? Poznan, 1988.
19. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974.
20. Martin G. Įvadas į Katalikų charizminį atsinaujinimą. // Gyvenimas Šviesoje.
1991. Nr. 1.
21. Muhlen H. Odnowa w Duchu Swiętym. T.2. Krakow, 1985.
22. Petit J., OSB. The History of Charizmatic Renewal. // GOODNEWS. Special introduction issue. London.
23. Prado Flores J.H. Jak ewangelizowac ochrzczonych. Lodz, 1993.
24. Rakoczy S. Czy istnieje odrębna duchowosc charyzmatyczna? // Otrzymacie Jego moc. Poznan, 1986.
25. Ratzinger J. Raport o stanie wiary. Warszawa - Struga, 1986.
26. Ryan R. Alive in the Spirit (Team and Sponsors manual). Catholic Charismatic publications. England, 1992.
27. Scanlan M. Antroji karta. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 12.
28. Shemon B. Vidinis išgydymas. // Gyvenimas Šviesoje. 1992. Nr. 7/8.
29. Sievers E. Evangelisation durch die Gebetsgruppen. // Rundbrief. 1988. Nr. 1.
30. Suenens L.J. Nowe Zeslanie Ducha Swiętego? Poznan, 1988.
31. Suenens L.J. Charizmatinis atsinaujinimas. // Gyvenimas Šviesoje. 1991. Nr.4.
32. Sullivan F.A., SJ. Charyzmaty i odnowa charyzmatyczna. Warszawa, 1986.
33. Sullivan F.A., SJ. Katalikų charizmatinis atsinaujinimas. // Gyvenimas Šviesoje 1990. Nr. 6. 7. 34. Synan V., Rath R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990.
35. Šalaševičienė R., Šmerauskaitė D. Ką mes regėjome ir girdėjome Amerikoje. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 10.
36. Tardif E., Prado Flores J.H. Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992.
37. Vagner P. Predislovije. // Bonnke R. Evangelizacija v ogne Ducha Sviatogo. Ausburg, 1992
38. Wilkerson D. Krest i nož., Moskva, 1992.
39. Zopfi J. “...na vsiakuju plotj!” Istorija i zadači piatidesiatničeskogo dviženija. Jaspis Druck – Verlags GmbH. Augsburg.

ankstesne dalis | turinys

Evangelizacija atsinaujinime.10

ankstesne dalis | turinys | bibliografija

X. PABAIGA

Avery Dulles SJ, apbūdindamas dabartinį Bažnyčios mokymą evangelizacijos klausimais, daro išvadą, kad vyksta persilaužimas. Evangelizacija anksčiau nebuvo tinkamai įvertinta arba ją vykdant buvo apleidžiama esmė - Gerosios Naujienos skelbimas. A. Dulles mano, kad esame naujo katalikiškumo gimimo liudytojais. Šis naujas katalikiškumas, neprarasdamas savo institucinių, sakramentinių ir bendruomeninių dimensijų, tampa labiau evangelinis.(144)
Charizminis atsinaujinimas, siekdamas atnaujinti visą Bažnyčią, visų pirma atnaujina evangelizacinę veiklą. Tie dalykai, kurie nuo pradžių priklauso Bažnyčiai, šiandien visuotinai atnaujinami. Naujas Šventosios Dvasios patyrimas, dėmesio sukoncentravimas į Jėzaus išgelbėjantį veikimą pripildo tikinčiuosius troškimo dalintis Gerąja Naujiena. Charizmų naudojimas padaro evangelizaciją žymiai efektyvesnę. Skelbimą lydintys ženklai realiai patvirtina žodžius. Charizminis atsinaujinimas skelbia išgelbėjimą visam žmogaus asmeniui ir visiems žmonėms. Evangelizacija nėra tik geras patarimas, bet realus išgelbėjimas.
Šiandien ryškėja būtinybė skelbti Evangeliją vienybėje. Evangelija turi būti skelbiama ne sąjūdžio, bet Viešpaties vardu.
Evangelija visada išlieka ta pati, bet norint, kad ji pasiektų visus žmones, reikia prisitaikyti prie naujų sąlygų, prie skirtingų kultūrų. Evangelijos neužtenka vien paskelbti. Reikia, kad žmogus būtų stiprinamas tikėjimo bendruomenėje, kur kiekvienas tikintysis liudija apie savo tikėjimą. Galima atrasti sėkmingiausius evangelizacijos metodus, bet tai neduos naudos, jeigu evangelizacijai nevadovaus Šventoji Dvasia. Žmonės, patyrę Dvasios krikštą, supranta: vaisingiausia evange1izacija yra ne asmeninė ar masinė, bet ta, kuriai vadovauja Šventoji Dvasia. Michael Scanlan rašo: "Mes turime melsti Dievą pagalbos, kad suprastume pilnutinę Jono Pauliaus II žodžių, pasakytų audiencijų salėje 1989 metų rugsėjo 6 dieną, prasmę: "Šventosios Dvasios krikštas reiškia dvasinį žmonijos atgimimą Dievo Dvasios jėga ... Jėzus Mesijas gali teikti naują Šventosios Dvasios krikštą, kurios Jis yra kupinas. Iš Jo šlovingosios žmonijos, kaip iš gyvojo vandens šaltinio, Šventoji Dvasia liesis per pasaulį".(l45)
_________________________________________

144 Plg. Dulles A. SJ. Jan Pawel II i nowa ewangelizacija. // Poslaniec serca Jezusowego. Krakow, 1994. Nr. 9. P. 6
145 Scanlan M. Antroji karta. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 12. P. 18.

ankstesne dalis | turinys | bibliografija

Evangelizacija atsinaujinime.9

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

IX. ĮSIJUNGIMAS Į BAŽNYČIOS MISIJĄ

Dar visai neseniai tradicinių Bažnyčių misijų tarybos nenorėjo priimti atsinaujinimo narių. Dabar patirtis rodo, kad jie yra geriausi misionieriai ir bažnyčių kūrėjai. Šiuo metu kai kurios tradicinių Bažnyčių misijų tarybos kviečiasi charizmatikus dėl jų produktyvumo ir atkaklumo.(137)
Šiandien jau neįmanoma būtų kalbėti apie Katalikų Bažnyčios evangelizaciją, neminint charizminio atsinaujinimo. Daugelis žmonių, paliestų atsinaujinimo, įsijungia į visos Bažnyčios evangelizacinę veiklą. Tai liudija Amerikos nacionalinio tarybos komiteto 1982 metais išleistas informacinis biuletenis. Ten nurodoma, kad dauguma žmonių, įsitraukusių į organizuotus evangelizacinius renginius parapijose, kyla iš charizminio atsinaujinimo.
Charizminio atsinaujinimo naudojami "Gyvenimo Dvasioje" seminarai gretinami su "Suaugusiųjų įvedimo į Bažnyčią apeigomis". Daug parapijų "Gyvenimo Dvasioje" seminarus naudoja kaip dalį krikščioniškos iniciacijos.
Charizminio atsinaujinimo nariai ypatingai aktyvūs, kur Katalikų Bažnyčia įsitraukia į radijo ir televizijos transliaciją.
Daugumos Biblijos studijų grupių lyderiai yra atėję iš charizminio atsinaujinimo.
Charizminio atsinaujinimo evangelizacinis patyrimas taikomas visoje Bažnyčioje.(138)
"Evangelizacija 2000" - tarptautinis projektas, skirtas suaktyvinti pasaulinės evangelizacijos dešimtmetį ir 2000-tojo Jėzaus gimtadienio proga padovanoti Jam labiau krikščionišką pasaulį.(139) Vienas iš charizminio atsinaujinimo lyderių, Tom Forest, yra šio projekto pagrindinis vadovas.
Forest paaiškino, kad pagrindinė "Evangelizacijos 2000" užduotis yra skatinimas. Tai nėra kažkokio plano ar projekto vykdymas, bet greičiau vienos dvasios ir vieno tikslo kėlimas. Buvo pradėtas specialus maldos žygis šio projekto palaikymui. 1990 metų rekolekcijų Romoje tema taip pat buvo "Evangelizacija 2000".(140)
"Evangelizacija 2000" kuria evangelizacinių mokyklų tinklą, skatina maldos grupių kūrimąsi, efektyviau evangelizacijai panaudoti televiziją, radiją ir spaudą.(141)
Šiandien ryškėja nauja evangelizacijos strategija. Vienybė tarp visų Bažnyčios sąjūdžių yra būtinybė, kuri yra aukščiau prestižo ar sąjūdžio plėtimosi. Svarbiausia yra rūpestis, kad Evangelija pasiektų visus žmones ir žmogiškas struktūras. Evangelizacija negali būti sėkminga, kai tai atliekama savo, grupės ar sąjūdžio vardu. Tikra evangelizacija turi būti vykdoma Viešpaties vardu.
Yra tiek mažai laiko evangelizacijai. Todėl negalima jo eikvoti pavyduliavimui ar kritikai. Reikia dalintis patirtimi ir pasisekimais.(142)
Michael Scanlan sako: "Aš tikiu, kad tai, kas buvo suvokta ir pripažinta charizmatiniame Atsinaujinime, įsiskverbs į Bažnyčios širdį 1990-aisiais ne kaip judėjimas, ne kaip žmonių organizacija, bet kaip aktyvi normali priemonė stojimui į kovą, kylančią prieš mus, kaip priemonė grumtis su priešu, eiti pirmyn, atkovoti teritorijas, kurios teisėtai priklauso Dievui."(143)
____________________________________

137 Plg. Synan V., Rath R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.163.
138 Plg. Bagiackas J. The Future Glory. South Bend, 1983. P. 91.
139 Plg. Synan V., Rath R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.148.
140 Plg. Synan V., Rath R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.47. '
141 Plg. Evangelizacija 2000. Meilės ir tikėjimo projektas! Gyvieji akmenys. Kaunas, 1993. P. 8-9.
142 Plg. Tardif E., Prado Flores J. H. Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 128-130.
143 Scanlan M. Antroji karta. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 12. P. 17.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime.8

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

VIII. EKUMENINIS BENDRADARBIAVIMAS

Artėjant antro tūkstantmečio pabaigai, krikščionys aiškiai pamatė, kad tarp jų esantis susiskaldymas yra priešingas Kristaus maldai: "Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs" (Jn 17,21). Įvairių išpažinimų krikščionys ir bendruomenės galėjo patirti, kaip tie žodžiai yra teisingi pirmiausia misijinėje veikloje. Tie, kuriems yra skelbiamas Kristus ir Evangelija, skelbiant kartu broliškumo ir vienybės idealus, negali nepaklausti misionierių apie jų asmeninę vienybę.(122)
Vatikano II Susirinkimo dokumentuose jau neskelbiamas ekleziacentrizmas. Susirinkimo mokslas yra kristocentrinis visais aspektais.(123) Vienas iš pagrindinių Susirinkimo tikslų - atstatyti vienybę tarp visų krikščionių. Buvo aiškiai suformuluota, kad "(...) šis pasidalinimas ir atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui - skelbti Evangeliją visai kūrinijai".(124)
Dokumentuose rašoma ir apie galimybes bendrai liudyti savo tikėjimą. "Kiek religinės sąlygos leidžia, ekumeninė veikla tebūnie taip plečiama, kad išvengiant bet kokio indiferentizmo sąmyšio arba nesveiko lenktyniavimo, katalikai su atsiskyrusiais broliais - kiek tai galima - bendrai išpažintų prieš žmones Dievą bei Jėzų Kristų (...)."(125)
Popiežius Jonas Paulius II taip pat ragina vienytis ir bendrai skelbti Evangeliją. Popiežius rašo: "Krikščionių, priklausančių įvairioms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms, ekumeninė veikla ir Kristaus liudijimas jau davė gausių vaisių. Tačiau labai reikia, kad jos dar glaudžiau bendradarbiautų ir bendrai liudytų (...)."(126)
Per paskutiniuosius dešimtmečius pati ekumeniškiausia jėga pasaulyje buvo sekmininkiškas - charizminio atsinaujinimo sąjūdis. Tai galima pavadinti paprastų žmonių ekumeniniu garbinimu ir bendravimu. Tai patyrė milijonai visų konfesijų krikščionių. (127)
Ypatingai pradžioje katalikų charizminis atsinaujinimas pasižymėjo ryškiu ekumeniniu atvirumu protestantams.(128) Katalikai norėjo pasimokyti iš brolių, turinčių didesnę patirtį. Todėl iš pradžių daugiausia sekmininkai ir kitų krikščioniškų Bažnyčių charizminio atsinaujinimo vadovai buvo kviečiami kalbėti katalikų susirinkimuose. Bet paskui buvo kviečiami ir katalikų atsinaujinimo vadovai pasisakymams protestantų susirinkimuose. Abipusis supratimas ir pagarba leido nusistovėti nuoširdiems santykiams.(129)
Atsirado ekumeninių maldos grupių ir bendruomenių. Ekumeninės bendruomenės - viena svarbiausių priemonių susiskaldžiusiai krikščionybei vienyti. Ekumeninės charizminės bendruomenės iš esmės siekia tapti stipriomis tikinčiųjų bendrijomis. Ypatingai kreipia dėmesį į asmeninį atsinaujinimą ir evangelizaciją. Čia įvairių konfesijų kriščionys vienija savo pastangas, kad sėkmingiau skelbtų Evangeliją. Tokios bendruomenės praktiškai liudija apie sutaikančią Evangelijos jėgą.(130) Tačiau jei lygintume visą atsinaujinimo laikotarpį, tai 1980 metais bendradarbiavimas su broliais protestantais sumažėjo.(l3l) Charizmatikai pradėjo koncentruoti dėmesį į atsinaujinimą savo viduje. Laikui bėgant charizmatikų vadovams toks vystymasis ėmė nepatikti. Jie suvokė, kad ekumeninė atsinaujinimo dimensija nėra tik papildomas ar papuošiantis elementas, bet Dvasios tikslo ir strategijos pagrindas.
1983 metų rudenį Nairobi mieste (Kenija) įvyko susitikimas. Trys vyrai: liuteronas Larry Christenson (Narthome, Minnesota), katalikas Tom Forest (Roma) ir anglikonas Michael Harper (Anglija) – susitiko aptarti pasaulio charizminio atsinaujinimo ekumeninę dimensiją. Ar galėtų sekmininkiškas - charizminis atsinaujinimas pagerinti krikščionių vienybės ir Kristaus tikslų įgyvendinimą? - klausė šie vadovai. Buvo iškelti ir kiti panašaus pobūdžio klausimai. Buvo nutarta sušaukti grupę žmonių, atstovaujančių atsinaujinimą pagal savo tradicijas ir periodiškai susitikinėti diskusijoms ir maldai.
Susirinkimuose dalyvavo: anglikonai Michael Harper (Anglija), Bill Burnett (Pietų Afrika) ir Terry Fullam (JAV); katalikai Tam Forest (Italija), Ken Metz (JAV ir Italija) ir Kevin Ranaghan (JAV); ir liuteronai Larry Christenson (JAV), Anne Rudvin (Pakistanas) ir Alli Valtonen (Suomija). Šiuose susirinkimuose gimė įsitikinimas, kad šis atsinaujinimo centras turi būti pasaulinės evangelizacijos dekada. Jo tikslas padovanoti Jėzui Jo 2000 - tojo gimtadienio proga pasaulį su didesniu krikščionių skaičiumi.(132)
Nuo 1983 metų pastoviai vyko susitikimai, nes vis daugiau vadovų norėjo remti pasiūlytą evangelizacijos dekadą. Ta pati kolegija vadovavo dviems Singapūro pasitarimams, įvykusiems 1987-1988 metais. Čia apie 60 atsinaujinimo vadovų iš viso pasaulio buvo susirinkę maldai ir svarstymams. Čia paminėti susirinkimai buvo pirmieji charizminio atsinaujinimo istorijoje organizuoti įvairių tautų ir įvairių konfesijų atstovų.(133)
Atskiruose žemynuose taip pat vyko ekumeninės konferencijos, skirtos pasaulio evangelizacijai. Šiaurės Amerikoje sekmininkų sąjūdžio vadovai iš visų pagrindinių denominacijų suformavo Šiaurės Amerikos Atsinaujinimo tarnybos komitetą. Šis komitetas 1986 metais New Orleane surengė vadovų konferenciją, skirtą Šventajai Dvasiai ir pasaulio evangelizacijai. Į ją suvažiavo 7 500 atsinaujinimo vadovų iš keturiasdešimties skirtingų Bažnyčių ir bendrijų. Didžiausią grupę sudarė katalikai.
1987 metais tas pats komitetas suruošė kongresą, skirtą Šventajai Dvasiai ir pasaulio evangelizacijai. Į jį suvažiavo 35 000 dalyvių iš visų pagrindinių Bažnyčių.(134)
1989 metais gegužės 7-14 dienomis Jeruzalėje specialiam sekmininkų maldos pasninkui susirinko 108 charizmatikų ir sekmininkų vadovai iš 31 šalies. Jie meldėsi dėl naujojo Šventosios Dvasios išliejimo Bažnyčioje ir pasaulyje. Šią savaitę, kupiną maldos, šlovinimų ir kvietimo evangelizuoti pasaulį, dalyviai išgyveno kartu ir vienybės džiaugsmą, ir susiskaldymo skausmą. Pakviestieji dalyviai atstovavo platų krikščioniškųjų konfesijų spektrą - katalikai, protestantai, sekmininkai - taip pat ir krikščionys, nepriklausantys jokiai religinei grupei.
Savo atidarymo kalboje Larry Christenson, pasninko savaitės vadovas, kalbėjo apie visą Bažnyčią, nešančią visą Kristų - visam pasauliui. Jis nurodė daugiau nei 400 nepavykusių bandymų evangelizuoti pasaulį. Jie nepavyko dėl panašių priežasčių. Jų veiklos sritis buvo per siaura. Jie įtraukė tik atskiras Kristaus Kūno dalis. Christenson pakvietė skirtingų grupių bei tradicijų krikščionis būti atviresnius vienus kitiems. Jis ragino atsiliepti į Dvasios raginimus, kad bendradarbiavimas būtų tinkamas ir efektyvus. Jis sakė, kad visų svarbiausia pasaulinės evangelizacijos darbe pažinti, padrąsinti ir kalbėti gerai vieniems apie kitus. Kadangi jokia Bažnyčia negali viena evangelizuoti pasaulio, jis pakvietė visas Bažnyčias siekti tikslo ir veikimo vienybės, nešant Gerąją Naujieną visam pasauliui.(135)
JAV Katalikų charizminio atsinaujinimo nacionalinės tarybos komitetas, pradėdamas pirmuosius evangelizacijos dešimtmečio metus, paskelbė savo tikslus 1990 metams. Ten nurodoma, kad naujosios Sekminės turi du tikslus: suteikti mums naujų jėgų laimėti pasaulį Jėzui ir surinkti Kristaus Kūną. Nurodoma, kad ir toliau bus dedamos visos jėgos krikščionių vienybės išsaugojimui. Išreiškiamas pasiryžimas dirbti kartu su broliais ir seserimis Kristuje iš 40-ties kitų konfesijų; pažadama įkvėpti ir padrąsinti vieniems kitus eiti į priekį, kad laimėti šį pasaulį Jėzui.(136)
____________________________________________

122 Plg. Jan Pawel II. Przekroczyc prog nadziei. Lublin, 1994. P. 116-117.
123 Plg. Ten pat. P. 112.
124 Ekumenizmas. Dekretas. Nr. 1.; plg. Misijinė Bažnyčios veikla. Dekretas. Nr. 6.
125 Misijinė Bažnyčios veikla. Dekretas. Nr.15.
126 Jonas Paulius II. Enciklika "Redemptoris Missio". Nr. 50.
127 Plg. Synan V., Rath R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P. 162-163.
128 Plg. Scanlan M. Antroji karta. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 12. P. 12.
129 Plg. Sullivan F. A. Katalikų charizmatinis atsinaujinimas. // Gyvėnimas Šviesoje. 1991. Nr. 7. P. 7
130 Plg. Hocken P. Charizmatinės bendruomenės. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 11. P.5-8.
131 Plg. Scanlan M. Antroji karta. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 12. P. 12.
132 Plg. Synan V., Rath R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend,1990. P. 151.
133 Plg. Ten pat. P. 152.
134 Plg. Su1livan F. A. Katalikų charizmatinis atsinaujinimas. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 7. P. 9.
135 Plg. Synan V., Rath R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P. 152-153.
136 Plg. Synan V., Rath R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.46.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime.7

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

VII PILNUTINĖ EVANGELIZACIJA: IŠGELBĖJIMAS VISAM ŽMOGUI IR VISIEMS ŽMONĖMS

Charizminio atsinaujinimo praktikuojamo "Gyvenimo Dvasioje" seminaro medžiagoje rašoma, kad evangelizacija yra žmonių vedimas į išgelbėjimą. Evangelizacija yra Gerosios Naujienos skelbimas: Jėzus išgelbėjo mus iš .mūsų nuodėmių; per tikėjimą Juo mes turime ryšį su Tėvu. Evangelizavimas yra daugiau negu kalbėjimas apie Jėzų. Evangelizuotojai pašaukti padėti žmonėms patirti išgelbėjimo pilnatvę kiekvienoje gyvenimo srityje - dvasinėje, emocinėje, fizinėje ir socialinėje.(91)
Žinoma, ir be atsinaujinimo buvo sąjūdžiai, kurie akcentuodavo pilnutinį žmogaus išgelbėjimą. Tačiau daugelis jų apsiribodavo vien socialine veikla, apleisdami žmogaus dvasinius poreikius.
Popiežius Paulius VI rašė, kad Bažnyčia, skelbdama išlaisvinimą, nenori apriboti savo misijos tik religine sfera ir atsitraukti nuo laikinųjų žmogaus problemų. Tačiau ji nuolat pabrėžia savo dvasinio pašaukimo prioritetą ir atsisako Karalystės skelbimą pakeisti žmogiškojo išlaisvinimo skelbimu.(92)
Jonas Paulius II, kalbėdamas apie Bažnyčios atsinaujinimą, pastebi, kad šiais laikais auga religiniai sąjūdžiai. Jie gimsta šiek tiek ant kitokio pagrindo, negu ankstesnės katalikiškos organizacijos, kurios buvo visuomeninio profilio. Tie sąjūdžiai kreipė savo pastangas į visuomenės pakeitimą ir stengėsi panaikinti visuomeninį neteisingumą. Kai kurie iš jų įėjo į tokį intensyvų dialogą su marksizmu, kad prarado savo katalikišką tapatumą. Tuo tarpu nauji sąjūdžiai yra nukreipti visų pirma į žmogaus atnaujinimą. Žmogus yra visų visuomeninių ir istorinių pasikeitimų pirmasis subjektas, bet, kad juo galėtų būti, privalo atsinaujinti Kristuje ir Šventojoje Dvasioje.(93)
Jau minėtame "Gyvenimo Dvasioje" seminare rašoma, kad evangelizuojantys turi būti atidūs žmonių poreikiams, nes tai didžia dalimi lemia evangelizacijos efektyvumą. Tikroji evangelizacija - ne tik "sielų gelbėjimo tarnyba", bet ir rūpestis visu žmogumi. Evangelija tvirtina, kad fizinės žmonių reikmės, kaip ir dvasinės, yra Bažnyčios reikalas. Alkano pamaitinimas, draugavimas su vienišais, rūpinimasis vargstančiais, sergančiais ir tais, kurie turi įvairiausių problemų, - visa tai yra būdai, kuriais skelbiama Evangelija. Per tai žmonės patiria Evangeliją. Jie pajunta išgelbėjimo poveikį asmeniniuose reikaluose ir Geroji Naujiena tampa įtikinama.(94)
Emilien Tardif rašo, jog norint, kad evangelizacija neštų išgelbėjimą, ji turi būti ir išlaisvinanti, turi pasiekti visas žmogiškas struktūras, daryti įtaką kultūroms, suteikiant joms evangelinius kriterijus ir vertybes. Evangelija turi perkeisti santykius tarp asmenų ir visuomeninių struktūrų, statydama meilės civilizaciją. Evangelija tai ne pabėgimas nuo realybės, bet raugas, perkeičiantis mūsų ūkinį, politinį, ekonominį ir bažnytinį gyvenimą.(95)
Bažnyčios istorijos eigoje n_ visada vienodai buvo suprantamas ryšys tarp iš gelbėjimo ir išgydymo. Francis MacNutt nagrinėja ryšio tarp išgelbėjimo ir iš gydymo supratimo raidą. Teologams šioje srityje darė nemažą įtaką įvairios pagoniškos filosofijos srovės. Labai pakenkė dualistinė žmogaus samprata, kai kūnas buvo laikomas žmogaus sielos kalėjimu ir blogiu, iš kurio reikia išsivaduoti. Liga dažnai buvo traktuojama ne kaip blogis, bet kaip Dievo trokštamas palaiminimas, dėl didžių vertybių, kurias siela įgyja kentėdama. Retkarčiais įvykstančių ypatingų išgydymų reikšmė buvo susiaurinta vien tik iki teisingos Bažnyčios doktrinos patvirtinimo ženklų. Vyraujant tokiam supratimui, buvo vengiama melstis dėl išgydymų. (96)
Visai kitaip išgydymus suprato evangelijų rašytojai. Jiems išgydymai nėra priemonė Jėzaus pasiuntinybės išgarsinimui ar patvirtinimui, bet esminė pačios pasiuntinybės dalis. Išgydymai parodo Gerąją Naujieną veikime. Lukas labiau negu kiti paryškina jungtį tarp išgydymo ir išgelbėjimo. Jis, kalbėdamas apie išgydymą, sako: "buvo išgelbėtas". Evangelijoje pagal Matą Jėzaus išgydymuose įžiūrimas Senojo Testamento žadėto išgelbėjimo išsipildymas. Evangelistai Jėzaus išgydymuose mato Jo kovos elementus prieš galią, kurią piktoji dvasia turi žmonėms. Išgydymai tai - atakos prieš šėtono "karalystę" visu frontu pradžia.(97)
Todėl visai nenuostabu, kad šiandien charizminiame atsinaujinime vėl meldžiamasi dėl fizinio išgydymo. Francis MacNutt įsitikinęs, kad Jėzus atėjo ne tik suteikti naują gyvenimą, sudaryti mums naują sandorą su Tėvu ir Savimi, bet taip pat išgydyti ir išlaIsvinti mus nuo visų liguistų elementų žmogiškoje asmenybėje, kuri turi būti perkeista, kad laisvai priimtų naują gyvenimą.(98)
Emilien Tardif išgydymą taip pat laiko pilnutinės evangelizacijos dalimi. Žmogus yra kūnas, siela ir dvasia, todėl išgydymas turi apimti visą žmogaus esybę.(99)
Žinoma, pilnutinis "kūno atpirkimas" bus pasiektas tik ateityje. Charizminis išgydymas yra ragavimas būsimo kūno prisikėlimo.(100) Bet paneigti išgydymus, reikštų paneigti evangelijas, tai yra pakeisti jas iš Gerosios Naujienos į Gerąjį Patarimą, kuriam trūksta galios perkeisti žmogų į naują kūrinį.(101)
Charizminiame atsinaujinime taip pat yra praktikuojamas sielos arba praeities gydymas. Žmogų giliai veikia ne vien tai, ką pats yra padaręs, bet ir tai, kas atsitiko jam dėl kitų žmonių nuodėmių ir viso pasaulio blogio. Žmogus trokšta meilės ir jos nepatiria. Tai gali paveikti jo gyvenimą ir vėliau atimti vidinę ramybę, sugebėjimą mylėti, tikėjimą žmogumi ir Dievu.(102)
"Yra sunku priimti Jėzaus Kristaus meilę ir Šventosios Dvasios pilnatvę, jei mūsų dvasinėse gelmėse yra daug nuslopinto skausmo. Ši užslopinta patirtis pastoviai siunčia mums įspėjimus būti atsargiems ir saugotis visko, net ir Dievo, kad būtume apsaugoti nuo ateity gresiančio skausmo.(103) Tokiam žmogui yra be galo sunku priimti Evangeliją ir atsiverti. Todėl reikia kartu su juo melstis, kad Kristus išgydytų praeities žaizdas. Tokio gydymo prielaida: Jėzus Kristus vakar, šiandien ir visados gali paliesti praeities prisiminimus: juos išgydyti ir pripildyti savo meile.(104)
Žinoma, tokio gydymo žmogui reikės pastoviai, tačiau dideli barjerai, kurie neleidžia pasiekti dvasinės sveikatos ir pilnaverčio gyvenimo, gali būti pašalinti. Tokiu vidiniu išgydymu siekiama, kad praeities įvykis daugiau neturėtų galios žeisti, kad jis galėtų būti prisimenamas be liūdesio, gėdos ar kaltės jausmo. F. MacNutt iš savo patirties liudija, kad į tokias maldas yra juntamai atsakoma.(106)

Dar viena išgelbėjimo sritis - tai išlaisvinimas nuo šėtono valdžios. Kardinolas Ratzinger atmeta kai kurių šiandieninių teologų tendenciją velnią laikyti tik simboliu. Ratzinger teigia, kad velnias yra asmeninė realybė. Dar daugiau, jis yra reali valdžia, prieštaraujanti" Dievui ir viešpataujanti žmonėms, kaip tai rodo istorija. Pats žmogus neturi pakankamai jėgų, kad pasipriešintų šėtonui. Bet suvienyti Jėzuje, turime užtikrinimą, kad jį nugalėsime. Kristus turi galią išlaisvinti žmones iš šėtono valdžios ir dėl to Evangelija vadinama Gerąja Naujiena. Krikščionys privalo nuolat ją skelbti. Tuo labiau, kad šiandien jau turime tamsos jėgų sugrįžimo ženklų; supasaulėjusioje visuomenėje plečiasi šėtoniški kultai.(107)
Evangelizuoti - reiškia išpirkti kiekvieną, kuris yra šėtono naguose per burtus, okultizmą ar per kontaktą su įvairių rūšių aiškiaregyste.(108)
Kardinolas Ratzinger patvirtina Šventosios Dvasios, kaip demono antitezės, koncepciją. Jis sako, kad neatsitiktinai tuo metu, kai redukcinė teologija demoną ir blogio jėgų pasaulį traktuoja tik kaip paviršinę etiketę, atsinaujinimo kontekste gimsta naujas blogio jėgų suvokimas, kurį palydi tikėjimas nugalinčia Jėzaus jėga.(109)
Kai kurie, nagrinėdami charizminio atsinaujinimo veiklą, padaro išvadą, kad evangelizacinė orientacija ryškiai viršija orientaciją į visuomeninę veiklą. Nurodoma, kad nors atsinaujinimo vadovai ir skelbia, kad jau nebeegzistuoja galimybė pasirinkti tarp evangelizacijos ir visuomeninės veiklos, bet praktiškai bendruomenės renkasi evangelizaciją.(110)
Bet tai reiktų panagrinėti giliau. Visų pirma, argi reikėtų stebėtis, kad atsinaujinimas akcentuoja labiausiai apleistas Bažnyčios veiklos sritis. Tuo labiau, kad evangelizacija yra pagrindinė Bažnyčios misija.
Reiktų atkreipti dėmesį, kad atsinaujinime dažniausiai evangelizacinė ir visuomeninė veikla neatskiriamos. Atsinaujinimui tai viena veiklos sritis: Dievo Karalystės žemėje skelbimas ir įgyvendinimas. Tik pirmiausia siekiama asmeninio atsivertimo, kad po to žmogus galėtų darbuotis visuomenės labui.
Bronislaw Dembowski rašo: "Negalima atskirti visuomeninių akcijų nuo evangelizacijos pilna prasme, nes kiekvienas žmogus yra priimamas ir mylimas.
Pagrindinė Atsinaujinimo malonė yra atsivertimas ir priėmimas Jėzaus Viešpačiu ir Išgelbėtoju į. savo gyvenimą. O visuomeninė veikla yra viena iš tarnysčių. Bet atsinaujinimas negali būti pajungtas šiai tarnystei. (...) Kai žmogus atsiverčia, jis myli ir priima kitus, o kai reikia, padeda kuo galėdamas."(111)
Atsinaujinime bet koks žmogus yra mylimas ir gerbiamas, jam visada stengiamasi padėti. Dažnai į bendruomenes ar maldos grupes ateina žmonės su trūkumais. Dėl to kiti kartais šaiposi: „Visi charizmatikai yra pamišę". Bet tie žmonės ateina dėl to, kad yra mylimi ir gerbiami, už juos meldžiamasi, į juos kreipiamas dėmesys.(112)
Kai kurios bendruomenės kilo tarnavimo vargšams tikslais. Tokia yra šv. Egidijaus bendruomenė Romoje. Ten keletas gimnazistų pradėjo neprižiūrimiems vaikams dėstyti pagalbines pamokas. Šiandien bendruomenėje yra apie 3000 narių. Tarnavimas vargšams šiai bendruomenei yra Evangelijos skelbimo sritis.(113)
Marselyje yra viena parapija. Tai narkomanų, prostitučių, alkoholikų ir kriminalistų parapija. Kardinolas Etchegoray atidavė ją charizminiam atsinaujinimui.(114)
Tam, kad. Evangelijos išgelbėjimas galėtų pasiekti žmones, giliai supančiotus nuodėmės ar išstumtus už visuomenės ribų, neužtenka tik žodžio skelbimo. Reikalinga Šventosios Dvasios galia, Jos meilė ir dovanos. Tokiems žmonėms nieko nereiškia žmogiškos pastangos padėti, tuo labiau moralizavimas. Tačiau Dievas nori visų žmonių išgelbėjimo. Todėl daugybė žmonių, patyrę Dievo kvietimą, pašvenčia save tokiam darbui. Šventoji Dvasia savo ruožtu duoda tam reikalingas charizmas.(115)
Čia galima paminėti tarpkonfesinę charizmatikų veiklą, kuriai vadovauja Dievo Asamblėjos bažnyčios narys David Wilkerson. Jis visoje šalyje (JAV) suformavo Nelaimingųjų tyrimo centrus. Daugiau nei 70% narkomanų, praėjusių maldų programą, metė žalingus įpročius ir atsistatė, - lyginant su mažiau nei 5% pagijimų federalinėse ligoninėse.(116)
David Wilkerson nagrinėjo, kas išlaisvinime nuo priklausomybės narkotikams turi didžiausią reikšmę. Jis pastebėjo, kad išsilaisvinimas dažniausiai vyksta po krikšto Šventąja Dvasia. D. Wilkerson taip nusako krikšto Šventąja Dvasia poveikį: krikštas Šventąja Dvasia ne išlaisvina, o priešingai - paima į nelaisvę. Žmogus kažkokiu ypatingu būdu tampa priklausomas Kristui. Žinoma, Wilkerson sako, kad ne mažiau kaip Dvasios krikštas, reikalingas ir gyvenimas Dvasioje.(117)
Kun. T. Forest pasakojo, kad jam būnant Porto Rico, ateidavo prostitutės ir narkomanės. Pagrindinė jų problema - neviltis. Žmonės, nepasitikintys savimi, neturi vilties ir įsitikina, kad jie jau negali išsigelbėti. Ir jeigu jiems sakytume: "Tu turi padaryti tą ar tą", jų neviltis augtų, nes jie to nesugebės. Forest toliau pasakoja: mes joms sakome, kad Dievas jas išgelbės, kad jos gali būti paliestos Dievo Dvasia. Ir Šventoji Dvasia faktiškai jas paliečia. Tokiu būdu joms suteikiama nauja viltis, atremta ne į jas, nes yra tokios silpnos, o į Dievą, kuris jas myli.
Kai tos nelaimingos merginos atėjo, jos buvo labai sujaudintos, kad jos iš tiesų buvo mylimos ir gerbiamos, nors jau savęs nemylėjo ir negerbė. Tai irgi yra Šventosios Dvasios dovana - mylėti tokius žmones, kurių niekas nemyli.(1l8) Pagalba narkomanams ir alkoholikams evangelizacijoje yra tikrai svarbi sritis, nes tai yra gyvenimo ir mirties reikalas. Tai ne tik fizinis gyvenimas ar mirtis, tai kartu yra dvasinis gyvenimas ar mirtis. O tų nelaimingųjų išgelbėjimui reikalinga tikėjimo malda ir nuoširdi tikinčiųjų bendruomenė. Ko negali pasiekti valios pastangos, gali ir daro Kristaus išgydanti galia.(1l9)
Pilnutinė evangelizacija turi apimti ir tai, kas reikalinga išgelbėto asmens pragyvenimui. Tardif nurodo, kad evangelizacija privalo patenkinti ir pagrindinius poreikius, reikalingus visam žmogui. Į tai įeina: maistas, drabužiai, sveikata ir kartu gyvenimas tinkamas Dievo vaikui.(120) Tai ypač svarbu norint, kad pilna reabilitacija ateitų tiems, anksčiau minėtiems žmonėms. Jiems būtina surasti namus, darbą. Tai, žinoma, komplikuota. Tačiau yra nemažai atsinaujinimo narių, kurie pašvenčia save tokiems asmenims.(121) Atsinaujinimo nariai su visomis tomis problemomis nevengia kreiptis pas Dievą ir prašyti dėl materialinių poreikių. Juk Dievas rūpinasi visu žmogumi ir visais žmonėmis.
_______________________________________________

91 Plg. Ryan R. Alive in the Spirit (Team and Sponsors Manual). Catholic Charismatic Publications. England, 1992. P. 53.
92 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Nr. 34.
93 Plg. Jan Pawel II. Przekroczyc prog nadziei. Lublin, 1994.. P. 129-130.
94 Plg. Ryan R. Alive in the Spirit (Team and Sponsors Manual). Catholic Charisinatic Publications. England, 1992. P. 55.
95 Plg. Tardif E., Prado Flores J.H. Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992.P. 119-120.
96 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 38-108.
97 Plg. Sullivan F. A. SJ. Charizmaty i odnowa charyzmatyczna. Warszawa, 1986. P.139-142.
98 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 49-50.
99 Plg. Tardif E., Prado Flores J. H. Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 118.
100 Plg. Sullivan F. A. SJ. Charizmaty i odnowa charyzmatyczna. Warszawa, 1986. P.144.
101 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 108.
102 Plg. Ten pat. P. 181.
103 Shelmon B. Vidinis išgydymas. // Gyvenimas Šviesoje. 1992. Nr. 7/8. P.17.
104 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 181.
105 Plg. Shelmon B. Vidinis išgydymas. // Gyvenimas Šviesoje. 1992. Nr. 7/8. P.18-19.
106 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 181-182.
107 Plg. Ratzinger J. Raport o Stanie wiary. Warsawa - Struga, 1986. P. 120.
108 Plg. Tardif E., Prado Flores J. H. .Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 120.
109 Plg. Ratzinger J. Raport o Stanie wiary. Warsawa- Struga, 1986. P. 132.
110 Plg. Rakoczy S. Czy istnieje odrębna duchowosč charyzmatyczna. Poznatf, 1986. P. 93-94.
111 Dembowski B. Bažnyčios širdyje. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 2. P.12-13.
112 Plg. Forest T. Jak zyc wedlug Ducha. Lodz, 1994. P. 82.
113 Plg. Sievers E. Evangelisation durch die Gebetsgruppen. // Rundbrief. 1988. Nr. 1. P.21.
114 Plg. Forest T. Jak zyc wedlug Ducha. Lodz, 1994. P. 80-81.
115 Plg. Ten pat. P. 82
116 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 96.
117 Plg. Wilkerson D. Krest i nož., Moskva, 1992. P. 180-195.
118 Plg. Forest T. Jak zyc wedlug Ducha. Lodz, 1994. P. 81.
119 Plg. MacNutt F. Healing., Notre Dame, 1974. P. 96-97.
120 Plg. Tardif E., Prado Flores J. H. Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 118.
121 Plg. Forest T. Jak zyc wedlug Ducha. Lodz, 1994. P. 81.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime.6.3.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

3. Kultūrinis ir teologinis prisitaikymas. Betarpiška tikėjimo patirtis

Viena didžiausių Vakarų misijos klaidų buvo susieti teologiją su išskirtinai kultūriniais dalykais. Misionieriai dažnai bandydavo perteikti savo tautos garbinimo formas kitų žmonių grupėms. Dažniausiai tai veda į nesėkmes ir nepasitikėjimą.
Sekmininkai pajautė skirtumą tarp teologijos ir kultūros, dėl to sėkmingai kūrė vietines bažnytines bendruomenes, priimančias unikalias vietos kultūrines formas, kurios tradicinių misionierių būdavo iš anksto atmetamos.
Ryškiausiai kultūrinis prisitaikymas matomas muzikoje ir šokyje. Vakarų Bažnyčios vargonai ir choras kai kurioms kultūroms neturi jokios prasmės. Todėl Afrikoje buvo priimtas būgnų naudojimas ir "šokis prieš Viešpatį" šlovinimo susirinkime. Lotynų Amerikoje kreolų instrumentų ir muzikos stilių naudojimas daugybę konvertitų patraukė į sekmininkų ir charizmines bendruomenes.(82)
Dar vienas sekmininkų įnašas - teologinis prisitaikymas. Sekmininkai labiau domėjosi dvasingumu, nei teologija. Teologija dėstoma gana praktiškais terminais ir daugiausia siejasi su dvasinių reiškinių, patirtų šiame sąjūdyje, aiškinimu ir patvirtinimu. Todėl kiekvienas mokymas būna ne tik doktrinos išdėstymas, bet ir gairės, kurias žmogus gali betarpiškai pritaikyti.(83)
Kardinolas Suenens rašė, kad perteikiant dogmas jaunimas neįtikės. Jaunimas gali įtikėti per savo asmeninį Dievo - Jėzaus Kristaus patyrimą, kuris bus išreikštas jų pačių žodžiais; svarbu, kad tas patyrimas būtų autentiškas ir turėtų atramą Šventajame Rašte.(84)
Charizminiame atsinaujinime žmogus yra vedamas į betarpišką skelbiamų dalykų patyrimą visu savo asmeniu. Ryškiausiai tai galima pastebėti maldoje ir šlovinime.
Atsinaujinime kalbama apie naujus Dievo pažadėtus dalykus,. naują pradžią. Išaiškinama, kad Dievas nori, jog žmogus pažintų Jį visa savo asmenybe. Dievas nori pasiekti ne tik protą, ne tik valią, bet ir žmogaus jausmus. Vidinį žmogaus centrą, kuris apima jausmus, valią ir protą, Biblija vadina "širdimi". O Dievas pažadėjo įlieti į žmogaus širdį savo Sūnaus Dvasią (plg. Gal 4, 6). Ta Dvasia moko ir naujų maldos būdų.(85)
Žmogus negali pasilikti abejingas, kai jis pradeda garsiai savais žodžiaIs melstis. Kartais žmogus iš pradžių pasijunta nejaukiai, ne vien dėl to, kad yra neįpratęs, bet, kad jis išsako tai, kas dar pilnu tinai neatitinka jo kasdieninio patyrimo. Melsdamasis garsiai ir savais žodžiais, žmogus tvirtina, kad Tas, į kurį kreipiasi, yra čia ir dabar esantis. Nėra prasmės kalbėti garsiai kažkam, jeigu to kažko nėra ir jis negali girdėti. Žmogus suvokia, jog jis dar nėra persmelktas minties, kad Dievas iš tiesų visiškai arti ir jo .klauso. Tada žmogus pradeda suprasti, kad jis privalo daryti radikalų sprendimą. Žmogus suvokia, kad šią akimirką stovi akis į akį su Dievu. Tada viskas įgauna reikšmę. Žmogus jau negali atšaukti savo žodžių, nes juos aiškiai išpažino.(86)
Kai žmogus kartoja vien tik atmintinai išmoktas maldas, jis tarsi taupo savo jausmus ir emocijas. Galbūt jis turi norą mylėti Dievą visa širdimi, bet tokiame valios akte visos mintys nebūna nukreiptos į Dievą. O kai malda ištariama garsiai: "Mano Dieve, myliu Tave", tada pabunda žmogaus jausmai bei emocijos, ir žmogus pradeda aiškiai suprasti, kad jie dar nebuvo visiškai orientuoti į Dievą. (87)
Natūralus žmogaus džiaugsmas Dievu buvo tapęs tabu. Tačiau pats Dievas šį tabu sulaužė. Išsilaisvinimo procesas prasideda, kai žmogus, nugalėjęs baimę, atiduoda save Dievui pirminio pasitikėjimo akte ir išpažįsta sau ir kitiems, kad jis myli Dievą.
Žmogus ne savo jėgomis nugali baimę melstis. Tai Šventoji Dvasia suteikia žmogui galimybę atsiversti. Ji pati pradeda melstis žmoguje.(88)
Be savo kūno žmogus negali atlikti ir dvasinių aktų. Todėl ir maldoje kūnas turi savo funkcijas. Jeigu žmogus meldžiasi garsiai, natūraliai atsiranda ir maldos gestai. Gestai kartu yra ir išpažinimas.(89)
Taip žmogus patiria, kad tikėjimas - tai ne tik abstrakčios frazės, bet realybė, skirta visam jo asmeniui.
Jan Andrzej Kloczowski, nagrinėdamas atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje įnašą į Bažnyčios patirtį, rašo, kad atsinaujinime. tikėjimo patyrimu yra pažįstamas Gyvasis Dievas. Tikėjimo patyrimas apima visą žmogų, ir dėl to jo atsakymas yra visapusiškas, įtraukiantis visą žmogaus egzistenciją. Charizmatinis sąjūdis yra srovė, pagyvinanti krikščionybę per egzistencialaus sąmoningo tikėjimo sugrąžinimą, per tikėjimą - įsijungimą, tikėjimą - atsidavimą ir per pasitikėjimą Dievu. Tai nereiškia, kad anksčiau to nebuvo, bet tik reiškia, kad atidengtas žmonių įvedimo į tikėjimą metodas, kad kilo įdomi tikėjimo pedagogika. (90)
__________________________________________

82 Plg. Synan V., RathR. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.161-162.
83 Plg. Ten pat. P. 162.
84 Plg. Suenens L. J. Nowe Zeslanie Ducha Swiętego? Poznan, 1988. P. 58.
85 Plg. Muhlen H. Odnowa w Duchu Swiętym. T. 2. Krakow, 1985. P. 35.
86 Plg. Ten pat. P. 35-37. .
87 Plg. Ten pat. P. 37.
88 Plg. Muhlen H. Odnowa w Duchu Swiętym. T. 2. Krakow, 1985. P. 37 - 38.
89 Plg. Ten pat. P. 52.
90 Plg. Jan Andrzej Kloczowski, OP. Wstęp do wydania polskiego. // Kard. L.J. Suenens. Nowe zeslanie Ducha Swiętego. Poznan. 1988. P. 8.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime.6.2.

ankstesne dalis turinys kita dalis

2. Sėkmingos evangelizacijos gairės

Evangelizacinėje pastoracijoje daroma didelė klaida, kai būtinai stengiamasi mokyti ir katekizuoti tuos, kurie nėra "gimę iš naujo" (plg. Jn 3, 1-8). Tuo tarpu charizminio atsinaujinimo nariai evangelizacijoje aiškiai išsiskiria du vienas po kito sekančius momentus. Nors jie vienas su kitu labai susiję, visgi yra skirtingi. Pirmiausia visada turi būti kerygma, katekezės vieta vėlesniame etape.
Kalbant apie skelbimą - kerygmą - turima omenyje ne krikščioniškosios doktrinos dėstymas ir jos priėmimas protu, bet Jėzaus Kristaus asmens skelbimas ir Jo Gerosios naujienos priėmimas tikėjimu.
Kerygma yra krikščioniško gyvenimo pamatas. Kerygmos tikslas yra žmogaus gimimas iš naujo. Žmogus gimsta naujam gyvenimui, kai tikėjimu ir atsivertimu atsiliepia į išgelbėjimo skelbimą.(68) Krikščioniškas gyvenimas prasideda nuo asmeninio susitikimo su Jėzumi. Be šio pamato bet koks tolimesnis statymas, ar tai būtų katekezė, moralė, teologija, ar netgi įtraukimas į bažnytinę veiklą, yra statymas ant smėlio. Katekezė, pamaldumas ir moralė negali atstoti naujo gyvenimo patyrimo.(69)
Šiuolaikinis žmogus mieliau klausosi liudytojų, negu mokytojų, o jei mokytojų vis dėlto klausosi, tai tik todėl, kad jie kartu yra ir liudytojai.(70) Todėl charizminiame atsinaujinime evangelizacijos centras yra asmeninis liudijimas. Tai žodinė išraiška to, kaip Jėzus perkeitė žmogaus gyvenimą ir kaip yra patiriami Jo mirties bei Prisikėlimo vaisiai. Todėl liudijimas turi asmeninio patyrimo charakterį. Tai ne doktrinos pristatymas, bet konkretūs dalykai, kuriuose žmogus patyrė Jėzaus išgelbėjimą. Jeigu evangelistas tvirtina, kad Jėzus yra vienintelis Išgelbėtojas, tai reiškia, kad jis patyre tai konkrečioje situacijoje. Liudijime iškeliama ne tai, ką žmogus padarė Viešpačiui, bet ką Viešpats nuveikė to žmogaus gyvenime.(71)
Paprastai liudijimas susideda iš keturių dalių. Pirmiausiai liudijama apie savo būseną iki susitikimo su Kristumi. Po to - apie asmeninį susitikimą su Kristumi. Toliau - pasakojimas, kaip Kristus perkeičia visa tai, kas buvo paminėta pasakojime apie gyvenimą be Jo. Liudijimas užbaigiamas raginimu: Jeigu Viešpats atliko tai mano gyvenime, Jis gali tai atlikti ir tavo gyvenime.(72)
Nuo charizminio atsinaujinimo pradžios nuolat keitėsi Evangelijos skelbimo išraiškos. Pradžioje didesnis dėmesys buvo kreipiamas į masines evangelizacijas. Paskutiniu metu vyrauja nuomonė, kad vaisingiausia evangelizacijos forma - asmeninė evangelizacija. Paruošti žmonės pradeda darbą su vienu ar dviem kitais, nuolat ir artimai su jais bendrauja, kol tie atsiverčia ir prisijungia prie tikinčiųjų bendruomenės.
Tiesa, ir toliau naudojamos masinės evangelizacijos formos, bet jos yra tik pagalbinės. Svarbiausioji forma - asmeninis bendravimas su kiekvienu žmogumi individualiai. (73)
Dar viena Pranciškonų universiteto Stubenville mieste evangelizacijos programa, skirta paruošti katalikus asmeninei evangelizacijai. Programos kūrėjai pripažįsta, kad yra daugybė evangelizacijos formų, bet jei katalikai nežino, kaip pasidalinti savo tikėjimu asmeniškai, visos kitos evangelizacijos formos yra bereikšmės.(74)
J. Bagiackas tikina, kad charizminio atsinaujinimo evangelizacijos sėkmingumas kyla iš asmeninių kasdieninių ryšių perorientavimo liudijimui. Atsinaujinime skiepijamas liudijimas gyvenimu. Kiekvienas individualus asmeninis ryšys kartu tampa ir evangelizacija.(75)
Tas, kuris nori skelbti Evangeliją, privalo gyventi nuolatiniame atsivertime. "Būtina pačiam džiaugtis tuo, jog esi gavęs dovaną. Būtent šis džiaugsmas ir yra atsivertimas, o ne tai, jog esi pasiryžęs padaryti ką nors dėl Dievo. Evangelistu privalo būti žmogus, negalintis atsidžiaugti jam duota dovana. Ir tik tada jo veikla bus vaisinga. Tai, kad jis pats būtų užvaldytas šios dovanos, gyventų ja, yra žymiai svarbiau, negu jo galvojimas apie evangelizavimo techniką."(76)
Kai pirmą kartą žmogus priima Viešpatį ir Jo Dvasią, paprastai jis užsidega įkarščiu dalintis su kitais. Daugeliui šis pirmas užsidegimas yra katalizatorius, vedantis į sėkmingą evangelizaciją. Susilpnėjus įkarščiui, susilpnėja ir uolumas gelbėti sielas. Tačiau kai kurie sėkmingai veda žmones prie Kristaus ir išblėsus pradiniam užsidegimui. Juos stebint paaiškėja, kad jie turi panašų į pradinį užsidegimą. Skirtumas tik tas, kad jie jau sąmoningai stengiasi išsaugoti tą užsidegimą. (77)
Charizminis atsinaujinimas griauna netikrą nusižeminimą. Kai kurie sako: "Ką galiu padaryti, aš ... nieko nesugebu." Ir tada žmonės nesiryžta tarnauti Kristui, nesiryžta tarnauti kitiems žmonėms. Jie- tarsi ir neprivalo nieko daryti, nes nesugeba. Charizminiame atsinaujinime mokoma, kad kiekvienas krikščionis gali pradėti naudoti savo dovaną, nes jis ją gavo per Šventąją Dvasią. Ir krikščionis privalo tą dovaną naudoti.(78) Žmogus mokomas, kad pergalingas ir viltingas nusiteikimas taptų įprastine jo dvasinio gyvenimo perspektyvos dalimi. Nes dalijantis su kitais apie Viešpatį, būtina perteikti vilties ir entuziazmo jausmą. (79)
Charizminiame atsinaujinime evangelizacija neįsivaizduojama be maldos. Evangelistas dėl evangelizacijos meldžiasi dvejopai. Pirmiausia evangelistas turi būti užtarėjas to asmens, su kuriuo jis ruošiasi dalintis Evangelija. Antra, evangelistas prašo nurodymo, ką jam daryti. Neužtenka vien skelbti, bet reikia žinoti ir konkrečiam žmogui Viešpaties skirtą antgamtinį planą. (80)
Patirtis rodo, kad asmeniniuose evangelizavimuose labiau sekasi tiems, kurie visada palieka galimybę veikti Viešpačiui gyvenime tų, kuriems liudija. Todėl labai svarbu išmokti dirbti šalia to, ką jau daro Dievas.(81)
______________________________________________

68 Plg. Tardif E., Prado Flores J.H. Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 106-108.
69 Plg. Prado Flores J.H. Jak ewangelizowac ochrzczonych. Lodz, 1993. P. 14-17.
70 Plg. Tardif E., Prado Flores J.H. Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 106-108.
71 Plg. Prado Flores J.H. Jak ewangelizowac ochrzczonych. Lodz, 1993. P. 102-103.
72 Plg. Ten pat. P. 104-105.
73 Plg. Šalaševičienė R., Šmerauskaitė D. Ką mes regėjome ir girdėjome Amerikoje. // Gyvenimas šviesoje. 1990. Nr. 10. P. 12-13.
74 Plg. Synan V., Rath R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.42.
75 Plg. Bagiackas J. The Future Glory. South Bend,1983. P. 92.
76 Dembowski B. Bažnyčios širdyje. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 2 P. 8.
77 Plg. Bagiackas J. The Future Glory. South Bend,1983. P. 93.
78 Plg. Forrest T. Jak zyc wedlug Ducha. Lodz, 1994. P. 100.
79 Plg. Bagiackas J. The Future Glory. South Bend,1983. P. 99.
80 Plg. Bagiackas J. The Future Glory. South Bend,1983. P. 100-101.
81 Plg. Ten pat. P. 101.

ankstesne dalis turinys kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime.6.1.

ankstesne dalis turinys kita dalis

VI. EVANGELIJOS SKELBIMO ELEMENTAI

Kartu su nauju Sekminių patyrimu atsirado ir naujos Evangelijos skelbimo išraiškos. Šalia efektyvių Evangelijos skelbimo formų didelę reikšmę turi kultūrinis ir teologinis prisitaikymas, naujos bendruomenių struktūros. Buvo suprasta, kad Evangeliją reikia skelbti kuo prieinamesniu būdu. Vien pirminio skelbimo neužtenka, reikia, kad žmonių tikėjimas būtų sutvirtintas. Tų dalykų supratimas lėmė, kad sekminiškas - charizminis sąjūdis šiandien tapo sparčiausiai augančiu sąjūdžiu.(57) Ypač sparčiai jis plečiasi paskutiniu metu. Nuo 1980 iki 1990 metų Sekminių malone buvo paliesti maždaug 373 milijonai žmonių.(58)

1. Evangelizacija bendruomenėje
Patirtis rodo, kad labiausiai Bažnyčiai trūksta geriau evangelizuotos ir evangelizuojančios bendruomenės. Susilpnėjusi bendruomenė nepajėgia sukurti aplinkos, kuri galėtų perduoti tikėjimą ateinančiai kartai. Tokia bendruomenė negali našiai evangelizuoti, taigi ji negali vykdyti tiesioginės bažnytinės misijos. (59)
"Be aplinkos, kuri yra atvirai krikščioniška ir priima ieškančius bei naujai įtikėjusius, evangelizacija daug mažiau veiksminga. Iš čia kyla klausimas, kurį turime spręsti grupėse: ar evangelizuodami kuriame tokią aplinką?"(60)
"Visa grupė privalo dalyvauti evangelizacijoje, vesdama prie Jėzaus, esančio Bažnyčioje. Nes būtent bendruomenė ir sudaro šią betarpišką Bažnyčią, su kuria susitinka atsivertęs žmogus. Bažnyčia yra konkreti, ir nors iš tiesų turi savo visuotinį pobūdį, bet savo paskirtį vykdo tikroje ir konkrečioje savo aplinkoje. Svarbiausia, kad naujai atsivertęs žmogus atrastų savo vietą šioje konkrečioje Bažnyčioje".(61)
Sekmininkai pirmieji ėmė atnaujinti bažnytines struktūras. Charles Simpson ir Bob Mumford išbandė piramidinį valdymo principą, besiremiantį tarpasmeniniais santykiais. Žmonės gavo galimybę ne tik dalyvauti bendruose susirinkimuose, bet taip pat turėti krikščionišką bendravimą mažose "ląstelėse". Kai kuriais atvejais yra pasiekiama stebėtinų rezultatų. Centrinė Pilnosios Evangelijos Bažnyčia Seule, naudodama susitikimus ląstelėse, tapo pačia didžiausia vietine Bažnyčia pasaulyje.(62) Dabar jai priklauso 900 000 narių. Tikintieji renkasi į daugiau nei 30 000 ląstelių.(63)
Dauguma katalikiškų charizminių bendruomenių taip pat susipažino su naujomis gyvenimo glaudžiose krikščioniškose bendruomenėse formomis.(64) Charizminis bendruomenės sustiprėjimas davė Bažnyčiai būrį pasišventusių ir įtakingų evangelistų, nešančių Evangelijos žodį žmonėms.(65)
Kristus taip sutvarkė savo kūną kad vienos dalys negali būti be kitų. Evangelizacija yra sėkmingesnė, kai tai atlieka ne vienas asmuo, bet evangelizacinė grupė. Tai, ko tikintysis niekada nėra padaręs individualiai, gali efektyviai atlikti komandoje. Žmonėms, turintiems ypatingas dovanas, gerai sekasi liudyti individualiai. Bet ir tada reikalinga tikėjimo bendruomenė, į kurią jie galėtų atvesti žmones.(66)
Pranciškonų universitetas Steubenville mieste turi savo evangelizacijos programas. Programa "Atstatyk mano Bažnyčią" moko asmenis atvesti evangelizuojamus į bažnyčią. Šios programos esminis aspektas - namų grupelių parapijoje kūrimas. Šių grupelių sukūrimui reikalingi trys pagrindiniai elementai: atsivertimas į Kristų, asmeninio ryšio su Kristumi ugdymas ir tarnyba parapijoje.(67)
_____________________________________________

57 Plg. Synan V., Rath R. Launching the Decade ofEvangelization. South Bend, 1990. P.162.
58 Plg. Vagner P. Predislovije. // Bonnke R. Evangelizacija v ogne Ducha Sviatogo. Ausburg, 1992. P. 3.
59 Plg. McDonnell K., Montague G.T. Ugnies įpūtimas: Ką bendra krikštas Šventąja Dvasia turi su įvedimu į krikščioniškąją Bažnyčią? Gyvieji akmenys. Kaunas, 1993.
60 Dembowski B. Bažnyčios širdyje. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 2. P. 8-9.
61 Dembowski B. Bažnyčios širdyje. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 2. P. 10.
62 Plg. Synan V., Rath R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P. 161.
63 Zopfi J. “...na vsiakuju plotj!” Istorija i zadači piatidesiatničeskogo dviženija. Jaspis Druck – Verlags GmbH. Augsburg.
64 Plg. Synan V., Rato R. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P. 161.
65 Plg. McDonnell K., Montague G. T. Ugnies įpūtimas: Ką bendra turi krikštas Šventąja Dvasia su įvedimu į krikščioniškąją Bažnyčią? Gyvieji akmenys. Kaunas, 1993. P. 15.
66 Plg. Bagiackas J. The Future Glory. South Bend,1983. P. 98.
67 Plg. Synan V., RathR. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P. 42-43.

ankstesne dalis turinys kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime.5

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

V. CHARIZMOS IR ŽENKLAI EVANGEUZACIJOJE

Jėzus, siųsdamas apaštalus, kalbėjo: "(...) Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (...). Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių,. ir tie pasveiks (...). O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo" (Mk 16, 15-20).
Tai rodo, kad evangelizacijos patvirtinimas ženklais pirmiesiems krikščionims atrodė savaime suprantamas dalykas. Tačiau vėlesniais laikais charizmų sumažėjo. Atsirado nuomonė, kad charizmos buvo reikalingos tik pirmaisiais krikščionybės amžiais. Šiandien Bažnyčia grįžta prie savo iš takų. Vatikano II Susirinkimas jau aiškiai pripažįsta, kad charizmų laikai dar nepraėjo.(46)
Kardinolas Joseph Ratzinger sako, kad popiežiaus Jono XXIII malda dėl "Naujųjų Sekminių" buvo išklausyta: racionalaus skepticizmo išsekinto pasaulio širdyje gimė nauja patirtis, Šventosios Dvasios pergyvenimas, pažadinęs atsinaujinimui bemaž visą. pasaulį. Tai, ką Naujasis Testamentas kalba apie charizmas, ženklinančias Šventosios Dvasios atėjimą, nėra vien tik tolima praeitis. Šiandien tai vėl tampa realia aktualybė.(47)
Katalikų evangelistas, kunigas Emi1ien Tardif, atsakydamas į klausimą, kodėl Bažnyčioje ne visada pasireikšdavo charizmos, nurodo eilę aspektų. Viena iš priežasčių - Bažnyčia daug katekizuoja, bet mažai evangelizuoja. Ženklai lydi Jėzaus skelbimą, tuo tarpu kai skelbiame tiesas ar tikėjimo mokslą, ženklų pasireiškimo nebūna. Toliau E.Tardif sako, kad tą dieną, kai vėl pradėsime skelbti Jėzų kaip Išgelbėtoją ir Viešpatį, pamatysim stebuklų danguje ir ženklų žemėje. Problema ne charizmų trūkumas, o tai, kad nustojome skelbti išganingą Jėzaus mirtį ir šlovingą Prisikėlimą.(48)
Jėzaus evangelizacija apėmė du pamatinius aspektus: žodžio skelbimą ir ligonių gydymą. Taigi ir šiandien neužtenka vien tik žodžio skelbimo. Charizminio atsinaujinimo evangelistai tiki, kad Jėzus ir šiandien nepakeitė savo metodų, nes ir šiais laikais su jėga apsireiškia žmogui. Jo metodas vis dar funkcionuoja ir neatsiranda kažko kito, kas galėtų tą metodą patobulinti.(49)
Žmonėms neužtenka tik girdėti žodį, jie nori patirti ir jo veiksmingumą. Reikia pasireiškimų, kurie apreikš Jėzaus Kristaus pergalę prieš nuodėmę, ligą ir mirtį. Todėl kai evangelizaciją lydi ženklai, žmonės susitelkia ne tik klausyti, bet matyti kaip išsipildo Jėzaus žodis. Taip žmonės labiau paruošiami priimti Jėzų Kristų kaip Išgelbėtoją ir Viešpatį. Išgydymai ir stebuklai nėra antraeilis priedas evangelizacijoje, nes dėka jų skelbiamo žodžio galia tampa regima. (50)
Išgydymo tarnautojas Francis MacNutt neakcentuoja ženklų stebuklingumo ar jų įrodančios galios. Jis rašo, jog stebuklai buvo gyvenime esančio Dievo veiksmai ir Jėzaus darbai. Jėzaus išgydymai savaime buvo žinia, kad Jis atėjo išlaisvinti žmones. Tai nebuvo vien Jo žinios teisingumo įrodymas. Išgelbėjimo ženklu buvo tai, kad žmonės būdavo išgydomi, atstatoma tai, ką jie buvo praradę. (51)
Įvykus išgydymui, Evangelijos veiksmingumas žmoguje nesibaigia. Išgydymas sukelia grandininę reakciją įvairiuose žmogaus gyvenimo srityse, o taip pat tarp jo artimųjų. Būna, kad, išgijus žmogui, atsiverčia visa šeima ir draugai.(52)
Praktiškai kiekviena charizma yra ženklas, liudijantis Dievo Karalystės atėjimą. Evangelistas Morkus paminėjo ir kalbėjimą naujomis kalbomis kaip ženklą, kuris lydės tikinčius. Apaštalų darbų knygoje kalbėjimas kalbomis yra ženklas, kad žmogus gavo Šventąją Dvasią (plg. Apd 10,44-47). Paulius nurodo, kad šis ženklas skirtas ir "netikintiems" (plg. 1 Kor 14, 22).(53)
Kartu su atnaujintais charizmų pasireiškimais atėjo ir naujas blogio galybės pasaulyje suvokimas. Dvasios dovanų pasireiškimas dažnai atidengia šėtoniškų ir demoniškų jėgų veikimą. Todėl buvo pradėta kitaip suprasti dvasinę kovą. Tai davė pradžią naujam egzorcizmo ir šėtono sutramdymo Šventosios Dvasios galia suvokimui.(54)
Pranašavimo charizma evangelizacijoje taipogi yra svarbi, nes pranašaujant yra skelbiamas Dievas žodis. Todėl pranašystė atlieka ir skelbimo (kerygmos) funkciją.
Apaštalas Paulius nurodo, kokį poveikį pranašystė turi netikinčiam žmogui. "Jeigu visi pranašautų ir įeitų koks pašalinis ar netikintis, jis būtų visų įspėtas ir apkaltintas. Jo širdies slėpiniai taptų atverti, ir jis, puolęs veidu žemėn, pašlovintų Dievą ir išpažintų, jog Dievas iš tiesų yra jumyse“(1 Kor 14, 24-25). Taigi matome, kad pranašystė gali padaryti žmogų tikintį. Pranašystė įrodo netikinčiam jo nuodėmingumą ir priveda prie supratimo, kad Dievas yra krikščionių bendruomenėje. Ir būtent tas pats Dievo buvimas bendruomenėje parodo jo nuodėmingumą. Pasakymą "Jo širdies slėpiniai taptų atverti" nebūtinai reikia suprasti, kad slaptos nuodėmės yra atidengiamos. Atrodo, reiktų suprasti, kad jis sugeba pamatyti savo asmeninį nuodėmingumą ir suprasti, kad jam reikalingas Dievo gailestingumas.(55)
Per pranašavimo dovaną Dievas kviečia į atsivertimą, skatina ir paguodžia. Tokiu būdu Dievas vis iš naujo surenka savo tautą, kviečia į bendruomenę, ir Bažnyčia tampa regima kaip bendruomenė. Pranašystė stiprina žmogų, jau pradėjusį žengti tikėjimo keliu, leidžia patirti Dievo buvimą su juo.
Dievo buvimo patyrimas prasideda per išorinius žodžius ir veiksmus.
Jeigu tuos žodžius žmogui sako kažkas kitas, kartu juose aidi tikėjimas, įsitikinimas, kad Dievas iš tiesų "su tavimi", ir tai padeda priimti tuos žodžius. Dievo žodžiai "Esu su tavimi" daugeliui nebūna jokia neįprasta naujiena, bet kai jie išsakomi žmogui ar susirinkimui girdimu būdu, tada turi savyje jėgą, kuri kyla ne tik iš kalbančiojo, bet iš Šventosios Dvasios, kuri yra pačio Dievo jėga.(56)
___________________________________________

46 Plg. Bažnyčia. Konstitucija. Nr. 4. 12.
47 Plg. Ratzinger J. Raport o stanie wiary. Warszawa - Struga, 1986. P. 131-132.
48 Plg. Tardif.E., Prado Flores J.H. Jezusjest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 69-70. .
49 Plg. TardifE., Prado Flores J.B. Jezusjest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 109. 112.
50 Plg. Ten pat. P. 110-111.
51 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 53.
52 Plg. TardifE., Prado Flores J. B. Jezusjest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 114.
53 Plg. Synan V., RathR. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.160.
54 Plg. Synan V., RathR. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.158.
55 Plg. Sullivan F. A. SJ. Charyzmaty i odnowa charyzmatyczna. Warszawa, 1986. P.88.
56 Plg. Muhlen H. Odnowa w Duchu Swiętym. T.2. Krakow, 1985. P. 125-127.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime.4

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

IV. ŠVENTOSIOS DVASIOS KRIKŠTAS IR EVANGELIZACIJA


Pagrindinė charizminio atsinaujinimo malonė yra Dvasios krikštas. Paprastai jis žymi posūkio tašką žmogaus gyvenime. Žmogus gauna Šventosios Dvasios pilnatvę; patiria realų ryšį su Jėzumi, o per Jį ir su Tėvu. Nepatyrę šios malonės galvoja, kad Dvasios krikštas apima vien jausmų sritį. Tačiau Dvasios krikštas turi poveikį visai asmenybei: protui, valiai, jausmams ir kūnui.
Žmonės Dvasios krikštą patiria labai įvairiai. Nėra dviejų žmonių, turinčių tą patį patyrimą. Šį patyrimą paprastai lydi kokia nors Dvasios dovana (charizma). Dažniausiai pasireiškia meldimosi kalbomis dovana. Tai meldimasis balsu nesąvokine kalba. Po Dvasios krikšto atsiranda tam tikri dvasiniai vaisiai. Dažniausiai atsiranda troškimas melstis ir skaityti Šventąjį Raštą. Žmogus pradeda suvokti Dievo tikslą savo gyvenime. Atsiranda troškimas jungtis prie kitų Dievo šlovinime. Visa persunkia ir aukščiau visko iškyla meilė. Žmogus negali tylėti apie patirtą Dievo meilę ir todėl stengiasi tuo dalintis su kitais.(35)
Jėzuitas Robert Faricy krikštą Šventąja Dvasia vadina tiesiog "didele malone". Neabejotinai tai yra tam tikra vidinio apreiškimo malonė, kurios dėka asmuo staiga per patyrimą suvokia, ką reiškia išgelbėjimas bei tapimas Dievo vaiku. Raniero Cantalamessa, OFM Cap, Dvasios krikštą sieja su Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais. Aplinkoje, kur tikėjimo lygis yra žemas, žmonėms yra teikiami sakramentai, bet jie nėra evangelizuojami. Todėl sakramentų naudos ir malonių veikimo jų gyvenime nesimato. R. Cantalamessa mano, kad Šventosios Dvasios krikštas yra mūsų laikams atsiųsta Dievo malonė "atrišti" Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus ir taip suaktyvinti asmenyje liudijimą tikėjimo malonių, kurias suteikia sakramentai.(36)
Dvasios krikštas nėra kažkokia pridėtinė malonė prie krikščioniško gyvenimo. Tėvai Kilian McDonnell, OSB, ir George Montague, SM, paruošė teologinę. studiją "Įvedimas į krikščioniškąją Bažnyčią ir krikštas Šventąja Dvasia". Jie apžvelgė viso Naujojo Testamento ir Bažnyčios Tradicijos įrodymus (37) ir padarė išvadą, "(...) kad tai, ką ankstyvieji krikščionių autoriai vadino "krikštu Šventąja Dvasia", yra būtina sąlyga pilnam krikščioniškam gyvenimui. (...) "krikšto Šventąja Dvasia" malonė, skirta visai Bažnyčiai".(38) "Krikščioniškasis gyvenimas prasideda atsivertimu į Jėzaus asmenį, bet taip pat būtinai apima ir Šventosios Dvasios dovaną. Visos keturios Evangelijos pristato Jėzų kaip tą, kuris "krikštija Šventąja Dvasia" (Mk 1,8; Mt 3,11; Lk 3,16; Jn 1,33)."(39)
Turėdami tokį supratimą, charizminio atsinaujinimo nariai savo evangelizacinėje veikloje Dvasios krikšto siekia kaip ne atskiriamos įvedimo į krikščioniškąją Bažnyčią dalies.
Žvelgiant iš kitos pusės, Dvasios krikštas turi didelę reikšmę pačiam Evangelijos skelbimui. Evangelizacija niekada nebus įmanoma be Šventosios Dvasios veikimo.(40) Visai kitas dalykas kalbėti apie Dievą, veikusį kažkada istorijoje, ir apie Dievą, veikiantį tavo gyvenimą. O per Šventosios Dvasios krikštą žmogus įgauna naują ir paremtą patirtimi santykį su Dievu. Šventoji Dvasia pradeda veikti tikinčiojo gyvenime.(41) Žmonės gali atverti burnas ir kalbėti Dievui, bet tai pat jie gali kalbėti apie Dievą kitiems žmonėms. Juose yra galia pasiekti ir pakeisti kitus ta pačia Dvasia. Ypatingai pirmieji atsinaujinimo etapai pasižymi tuo, kad tada jis greičiausiai išplinta per asmeninius liudijimus, kai draugas pasakoja draugui, bendradarbis - bendradarbiui, taip pat ir per atsitiktinę pažintį. (42)
Daugelis asmenų, įsijungusių į atsinaujinimą, sako, kad iki Dvasios krikšto nelabai buvo kuo dalintis su kitais savo tikėjimo patyrimu. O po to pergyvenimo jaučia būtinybę skelbti gerą naujieną apie tai, ką jiems Dievas padarė.(43) Dvasios krikštas suteikia galimybę skelbti Evangeliją ir tiems žmonėms, kurie teturi labai nedidelę krikščionišką patirtį. Žmonės dažnai be jokio ypatingo dvasinio pasiruošimo pasijunta Dievo naudojami kaip pranašavimo ar gydymo įrankiai. Dvasios krikštas ir dovanos nėra vien tik esantiems aukštesnėse krikščioniško gyvenimo pakopose. (44)
Jau minėta autorių Kilian McDonnell ir George Montague mokslinė studija buvo svarstoma dešimties teologų ir trijų ganytojų susitikime, vadinamoje Bažnyčios širdies konsultacijoje, kuri įvyko 1990 metais gegužės 6 dieną Technyje, Ilinojaus valstijoje. Konsultacijos išleistame dokumente rašoma: "(...) Bažnyčios atnaujinamas krikštas Šventąja Dvasia, žada atgaivinti evangelizaciją, pamokslavimą, sakramentinį garbinimą, RCIA (Suaugusių įvedimo krikščionybėn apeigas), apaštalavimą jaunimo. tarpe, pasiruošimą Sutvirtinimui ir bendruomeninio gyvenimo formas vietinėje parapijoje."(45)

________________________________________

35 Plg. Martin G. Įvadas į katalikų charizmatinį atsinaujinimą. // Gyvenimas Šviesoje. 1991. Nr. 1. P. 12-13.; plg. Balčiūnas V. Charizmatinis Bažnyčios atsinaujinimas. // Šventoji Dvasia - Bažnyčios Atnaujintoja. Putnam, 1976. P. 44-45.
36 Plg. Cooper K. Baptism in the Holy Spirit. // GOODNEWS. Speciai introduction issue. London. P. 4.
37 Plg. Mc.Donnell K., Montague G. T. Ugnies įpūtimas: Ką bendra turi krikštas Šventąja Dvasia su įvedimu į krikščioniškąją Bažnyčią? Gyvieji akmenys. Kaunas,1993. P. 7.
38 Ten pat. P. 11.
39 Ten pat. P. 15.
40 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntandi". Nr. 75.
41 Plg. Mc-Donnell K., Montague G. T. Ugnies įpūtimas: Ką bendra turi krikštas Šventąja Dvasia su įvedimu į krikščioniškąją Bažnyčią? Gyvieji akmenys. Kaunas, 1993. P. 16.
42 Plg. Hocken P. The Grace of Charismatic Renewal. // GOODNEWS. Special introduction issue. London. P.S.
43 Plg. Rakoczy S. Czy istnieje odrębna duchowosc charyzmatyczna? // Otrzymacie Jego moc. Poznan, 1986. P. 93.
44 Plg. Hocken P. The Grace ofCharismatic Renewal. // GOODNEWS. Special introduction issue. London. P. 5.
45 Plg. McDonnell K., Montague G.T. Ugnies įpūtimas: Ką bendra turi krikštas Šventąja Dvasia su įvedimu į krikščioniškąją Bažnyčią? Gyvieji akmenys. Kaunas, 1993. P. 22.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime.3

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

III. KATALIKŲ CHARIZMINIO ATSINAUJINIMO KILMĖ IR TIKSLAI

Popiežius Jonas Paulius II kreipimesi į Tarptautinio katalikų charizminio atsinaujinimo tarnybos tarybą 1992 metais pasakė: "Atsinaujinimo gimimas tuoj po Vatikano II susirinkimo buvo ypatinga Šventosios Dvasios dovana Bažnyčiai.
Jis parodė daugelio katalikų troškimą pilniau išgyventi savo Krikšto gavimo ir savo, kaip Tėvo sūnų ir dukterų, pašaukimą, pažinti Kristaus, mūsų Gelbėtojo, atpirkimo jėgą intensyvesnėje asmeninės ir grupinės maldos patirtyje, ir vadovautis Šventojo Rašto mokymu, skaitant jį tos pačios Dvasios, kuri jį įkvėpė, šviesoje".(16) Popiežius taip pat pasakė, kad charizminis atsinaujinimas gali suvaidinti svarbų vaidmenį visuomenės perevangelizavime per asmeninį liudijimą apie juose gyvenančią Dvasią ir jos buvimo įrodymu šventumo ir vienybės darbais. (17)
Katalikų charizminio atsinaujinimo pradžia buvo kukli, pirmuosius žingsnius žengė nedidelė Duguesne universiteto dėstytojų ir studentų grupė. Iš pradžių pavieniai asmenys, o paskui jau grupė žmonių rinkdavosi melstis, kad Šventoji Dvasia būtų gyva juose taip, kaip Ji buvo gyva pirmuosiuose krikščionyse atėjus Sekminėms. Ir Šventoji Dvasia nužengė ant jų, duodama patirti galingą Dievo pribuvimo jausmą, išliedama jiems maldos kalbomis ir pranašavimo dovanas, įkvėpdama troškimą skaityti ir suvokti Šventąjį Raštą. Šventoji Dvasia palietė juos taip, kad jų gyvenimas radikaliai pasikeitė.(18) Taip 1967 metais susibūrė pirmoji katalikų charizminė maldos grupė, kurioje reiškėsi Dvasios dovanos ir brendo vaisiai, būdingi sekmininkų sąjūdžiui. Palyginus per trumpą laiką atsinaujinimas išplito visame pasaulyje.(19) Yra dalykų, rodančių Apvaizdos veikimą, kad katalikų charizminis atsinaujinimas prasidėjo būtent po Vatikano II Susirinkimo, kurio galutinis posėdis baigė darbą 1965 metais. Iš tiesų atrodo neįmanoma, kad vyskupai ir popiežius būtų galėję leisti kokią nors sekmininkišką formą katalikų tarpe, jeigu jie patys nebūtų priėmę kai kurių svarbių nutarimų Vatikano II Susirinkime.(20)
Labai svarbus buvo ekumeninės krypties pasirinkimas. Buvo pripažinta, kad "(...) ir už regimosios Katalikų Bažnyčios sienų gali būti kai kurių, ir tai netgi daug ir vertingų dalykų bei gėrybių, kuriais visais yra statoma ir gaivinama pati Bažnyčia (...).(21) Taip pat buvo pasakyta, "(...) kad visa, ką Šventosios Dvasios malone atsiskyrusieji broliai nuveikia, gali prisidėti ir prie mūsų sukilninimo. Kas yra tikrai krikščioniška, niekada neprieštarauja tikrojo tikėjimo klestėjimui; dargi daugiau, tai visuomet gali padėti tobuliau įžvelgti pačią Kristaus ir Bažnyčios paslaptį."(22) Katalikams buvo leista melstis kartu su kitais krikščionimis.(23)
Kitas nutarimas, atvėręs kelią charizminiam atsinaujinimui Katalikų Bažnyčioje, tai charizmų naudojimo pripažinimas. Šventoji Dvasia Dievo tautą pašvenčia, veda ir puošia dorybėmis, naudodama ne vien sakramentus ir Bažnyčios tarnus. Šventoji Dvasia savo dovanas dalindama "(...) kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka" (1 Kor 12,11), dalija tikintiesiems ypatingas malones, jomis įgalindama darbuotis Bažnyčioje.(24)
Taip pat svarbus Vatikano II Susirinkimo mokymas, kad visi tikintieji yra pašaukti siekti šventumo ir aktyviai veikti Bažnyčioje.(25)
Prasidėjus charizminiam atsinaujinimui, iškilo keblumų dėl terminų. Pradžioje buvo paplitęs terminas "katalikų sekmininkai", nusakantis ši sąjūdi ir jo dalyvius. Šis pavadinimas buvo pakankamai tikslus, kadangi šis atsinaujinimas yra susietas su viskuo, ką Šventoji Dvasia atėjo padaryti. Tačiau siekiant išvengti painiavos, vėliau buvo priimtas terminas "katalikų charizminis atsinaujinimas". Šis pavadinimas taip pat turi savų problemų. Nors atsinaujinimas tikrai turi ką pasakyti apie charizmas, didžiai apleistas šiandieninėje Bažnyčioje, tačiau šis sąjūdis yra viso Bažnyčios gyvenimo atsinaujinimas.(26) Terminas "charizmatikai" taip pat turi didelių trūkumų. Paskutiniu metu dažnai naudojamas terminas "atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje". F.A. Sullivan gina pavadinimą "sekmininkų sąjūdis Katalikų Bažnyčioje".
Jis remiasi katalikų istoriniais ryšiais su sekmininkais ir bendra patirtimi. Sullivan'o teiginį patvirtina bendra Šventosios Dvasios krikšto ir charizmų patirtis. Žinoma, katalikai turi savo teologinį interpretavimą, bet tai nepaneigia patirties vienodumo. Dalyvavimą viename sąjūdyje rodo tebesitęsiantis katalikų bendradarbiavimas su sekmininkais ir kitų krikščioniškų Bažnyčių charizminio atsinaujinimo nariais.(27)
Kardinolas Suenens sako, kad "(...) „Sekminių“ malonės veikimas: tai ne koks nors naujas Judėjimas, nes nėra nei įkūrėjo, nei valdymo, nei tikslios struktūros, bet - Dvasios kvėpimas, kuris gyvybiškai būtinas daugeliui gyvenimo sričių ir iš tiesų visiems judėjimams, kokie jie bebūtų".(28)
"Aiškinti Atsinaujinimą kaip „Judėjimą“ šalia kitų judėjimų reiškia klaidingai suprasti jo prigimtį: tai Dvasios judėjimas, skirtas visai Bažnyčiai, kiekvienos Bažnyčios gyvenimo srities atsinaujinimui".(29) Atsinaujinimo siela - "Šventosios Dvasios krikštas" - tai atgailos malonė, siūloma visiems krikščionims. Kardinolas Suenens ragina ganytojus apmąstyti šį "krikštą", šią Dievo duotą galimybę iki širdies gelmių sukrikščioninti katalikus, priėmusius Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus.(30) "Tegu visi krikščionys išreiškia savo tikėjimą su džiaugsmu, kuris prabyla ir išsiveržia giesme kitomis kalbomis, ne užsienio kalbomis, bet visiškoje žodžio laisvėje, gilioje vienybėje su Šventąja Dvasia, kuri užtaria mus neišsakomais maldavimais" (Rom 8, 26)."(31)
Kardinolas Suenens dažnai pabrėždavo, kad atsinaujinimo tikslas yra Bažnyčios atnaujinimas. Pasiekęs tą tikslą, formalus sąjūdis turėtų išnykti. Ir tas procesas jau prasideda, nes daugelis asmenų pereina nuo veiklos tipiškai charizminės prie darbų ir tarnysčių kitose Bažnyčios veiklos srityse.(32) Vyskupai ir sielų ganytojai, organizuojantys savo teritorijose evangelizaciją ar katekumenatą, dažnai konstatuoja, kad geriausius tų užduočių atlikėjus galima .surasti būtent diecezinėse ar parapijinėse charizminėse bendruomenėse.(33)
Galima sakyti, kad charizminis atsinaujinimas neatneša Bažnyčiai kažko naujo: tai yra atnaujinimas to, ką Bažnyčia jau turi. Jo tikslas nėra suteikti žmonėms neįprastų dvasinių pergyvenimų ar visus paversti formalaus sąjūdžio nariais. Charizminio atsinaujinimo tikslas yra pasitarnauti Bažnyčios misijai, pagelbėti žmonėms gyventi atnaujintą ir veiksmingą krikščionišką gyvenimą.(34)
Šiandien aiškiai matomas Sekminių malonės paliestų žmonių užsiangažavimas evangelizacijos srityje. Tuo pačiu metu Šventoji Dvasia stipriai primena Evangelijos skelbimo būtinybę- per Bažnyčios vadovus.
____________________________________

16 Jonas Paulius II. Kreipimasis į ICCRO tarybą. // Gyvenimas Šviesoje. 1992. Nr. 3/4.
P.2.
17 Plg. Ten pat. P.3.
18 Plg. Martin G.lvadas į katalikų charizmatinį atsinaujinimą. // Gyvenimas Šviesoje. 1991. Nr. 1. P. 8-9.
19 Plg. Sullivan F. A. Katalikų charizmatinis atsinaujinimas. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 6. P. 16-22.
20 Plg. Sullivan F. A. Katalikų charizmatinis atsinaujinimas. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 6. P.14.
21 Ekumenizmas. Dekretas. Nr. 3.
22 Ekumenizmas. Dekretas. Nr. 4.
23 Plg. Ten pat. Nr. 8.
24 Plg. Bažnyčia. Konstitucija. Nr. 12.
25 Plg. Ten pat. Nr. 32.
26 Plg. Petit J. OSB. The History of Charismatic Renewal. // GOODNEWS. Special inroduction issue. London. P.3.
27 Plg. Sullivan F. A. Katalikų charizmatinis atsinaujinimas. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 7. P.3-8.
28 Suenens L. J. Charizmatinis atsinaujinimas. // Gyvenimas Šviesoje. 1991. Nr. 4. P.9.
29 Ten pat. P. I0.
30 Plg. Ten pat. P.10-11.
31 Ten pat. P. 11.
32 Plg. Rakoczy S. Czy istnieje odrębna duchowosc charyzmatyczna? // Otrzymacie Jego moc. Poznan, 1986. P.100.
33 Plg. Ten pat. P. 97.
34 Plg. Martin G. Įvadas į katalikų charizmatinį atsinaujinimą. // Gyvenimas Šviesoje. 1991. Nr. 1. P. 11.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime.2

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

II. EVANGELIZACIJA KATALIKŲ BAŽNYČIOJE

Šiandien Katalikų Bažnyčia turi ilgą misijinės, veiklos istoriją. Iškart po Sekminių krikščionys pradėjo skelbti išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Viduramžiais benediktinai krikščionišką mokslą paskelbė beveik visai Europai. Vėliau, misijų veikla persikėlė į Ameriką. Tačiau įvairiais laikotarpiais misijų apimtis ir misionierių įkarštis buvo labai skirtingi. Palaipsniui susiformavo mąstymas, kad tikėjimo skleidimas yra vienuolių ir misionierių institucijų užduotis, o ne visų Bažnyčios narių pareiga.
Krikščioniškuose kraštuose katalikai rūpinosi "atsivertimais", bet jų motyvacija neturėjo "evangelinio" charakterio; Evangelija nebuvo jų veiklos centre. Tai buvo įrodinėjimai, nukreipti į protestantus, kad Kristus įsteigė hierarchinę Bažnyčią. Dėmesys buvo kreipiamas ne į skelbimo turinį, bet į autoritetą. Tuo tarpu tradiciniuose katalikų kraštuose visas aktyvumas būdavo nukreiptas į katekizmą ir jau tikinčių asmenų pastoraciją.
Šio šimtmečio viduryje teologai pradėjo suprasti būtinybę skelbti Jėzaus Kristaus išgelbėjimo žinią. Vatikano II Susirinkimas evangelizaciją jau supranta kaip kerygmos, tai yra esminės krikščioniškos žinios - išgelbėjimo per Jėzų Kristų, skelbimą. (1)
Susirinkimas kaip vieną svarbiausių vyskupų ir kunigų pareigų iškelia Evangelijos skelbimą.(2) Dar svarbesnis yra mokymas, kad kiekvieno Kristaus sekėjo pareiga yra skleisti tikėjimą.(3) "(...) šventasis Sinodas kviečia visus atsinaujinti giliai viduje, kad gyvai jausdami atsakomybę už Evangelijos skelbimą, visi savo būdu jungtųsi į misijų darbą."(4)
Vatikano II Susirinkimo pradėtas darbas suteikė daug vilties, bet praktiškai nelengva pakeisti esančią padėtį. Joseph Bagiackas nagrinėja priežastis, kodėl taip sunkiai įsijungiama į evangelizaciją. Pirmiausia evangelistinės savimonės vystymasis katalikų mąstysenoje sąlygoja didžiulius pasikeitimus katalikiško gyvenimo supratime. Įprastas požiūris akcentuodavo gyvenimą pagal katekizmo tikėjimo ir moralės tiesas, parapijoje teikiant sakramentus, o išsilavinusiems - racionalių argumentų už krikščionybę žinojimą. Pamokslavimas buvo paliktas kunigams.
Antra, evangelijos, liudijimas yra neatskiriamai susietas su žinojimu, kas yra evangelija. Tos krikščionių grupės, kurioms šiandien labiau sekasi pradiniame evangelizacijos etape, savo dvasiniame gyvenime visiškai pasikliauja Naujuoju Testamentu. Katalikai dar tik pradeda suprasti, kokią vietą gali turėti Šventojo Rašto žinojimas ne tik liudijime, bet ir visame krikščionio gyvenime.
Trečia evangelizacinio liudijimo silpnumo priežastis yra ta, kad pačius katalikus reikia evangelizuoti prieš jiems pradedant kitiems pasakoti apie Viešpatį. Šiandien galima išgirsti, kad katalikai yra sakramentalizuoti, bet neevangelizuoti. Bažnyčia įvesdavo į. sakramentinius ritualus ir mokė tuos ritualus suprasti, bet žmonės buvo nepakankamai mokomi apie asmeninio ryšio su Kristumi svarbą jų gyvenime. (5)
Suprasdami Evangelijos skelbimo svarbą ir esančias problemas, Bažnyčios vadovai po Vatikano II Susirinkimo dar labiau stengėsi formuoti evangelizacinę tikinčiųjų savimonę. Popiežius Paulius VI nurodė, kad evangelizacija yra esminė Bažnyčios misija ir giliausia jos tapatybė. Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų.(6) Popiežius Jonas Paulius II dar aktyviau tęsia savo pirmtako evangelizacinę kryptį.
Popiežiai svarstė ir naujas, po Vatikano II Susirinkimo iškylančias problemas. "Šiandien esame gundomi krikščionybę laikyti grynai žmogiška išmintimi, tartum pamokymu, kaip reikia teisingai gyventi. Labai sekuliarizuotame pasaulyje įvyko "laipsniškas Išganymo supasaulietinimas", todėl kovojama dėl žmogaus, tačiau žmogaus sumenkinto, suteikiant jam vien tik horizontalų matmenį. Tuo tarpu mes žinome, kad Jėzus atėjo atnešti visiško išganymo, apimančio visą žmogų ir visus žmones, ir atveriančio jiems puikias Dievo įsūnių perspektyvas."(7)
Popiežių supratimu evangelizacijos pagrindas, centras ir kartu jos dinaminė viršūnė yra skelbimas, kad per Jėzų Kristų visiems žmonėms yra suteikiamas išgelbėjimas, kaip Dievo malonės ir gailestingumo dovana.(8) Nėra tikros evangelizacijos, jeigu Jėzaus Nazariečio vardas, mokymas, gyvenimas, pažadai, karalystė ir paslaptis nėra skelbiami.(9) " Sudėtingoje misijų tikrovėje pirmutinis skelbimas turi svarbiausią ir nepamainomą vaidmenį, nes veda "į Dievo, kuris kviečia asmeniškai bendrauti su Juo ir Kristumi meilės paslaptį"(...)".(10)
Skelbimu turėtų būti siekiama atsivertimo žmogaus, kad jis galėtų pradėti naują gyvenimą ir bendravimą su Dievu. "Iš pradžių atsivertimas pasireiškia visišku ir radikaliu tikėjimu, be jokių ribų ir kliūčių Dievo dovanai".(l1)
Labai svarbus popiežių supratimas, kad Bažnyčia evangelizaciją turėtų pradėti nuo. savęs.(12) Popiežius Jonas Paulius II pradėjo skelbti naują evangelizaciją. Žiūrėdamas į nūdienos pasaulį evangelizacijos požiūriu, Jonas Paulius II sako, kad misijos reikalingos ne tik kraštuose, kur Kristus ir Jo Evangelija yra nežinomi, tačiau ir nuo seno krikščioniškuose kraštuose, kur ištisos pakrikštytųjų grupės yra praradusios gyvą tiesos nuovoką. Tuo atveju reikia "naujos evangelizacijos" arba „reevangelizacijos".(13)
Visi tikintieji raginami įsijungti į evangelizaciją, tačiau prieš tai evangelizuotojai patys privalo turėti gyvą ryšį su Dievu. Pasaulis kviečia evangelizuotojus kalbėti jam apie Dievą, kurį evangelistai turėtų patys artimai pažinti, lyg galėtų matyti tai, kas nematoma.(14)
Į Bažnyčios kvietimą evangelizuoti atsiliepia vis daugiau tikinčiųjų visame pasaulyje. Į ši raginimą ypač aktyviai atsako charizminio atsinaujinimo paliesti žmonės. Jau anksčiau minėtas J.Bagiackas, nagrinėdamas evangelizacinių problemų priežastis, daro išvadą, kad sėkmingai problemas sprendžia charizminis atsinaujinimas. Asmeninio požiūrio pasikeitimą suteikia Šventosios Dvasios krikštas, kuris žmogaus širdyje sukelia betarpišką norą dalintis Evangelija su kitais, net jeigu jis neturi ypatingo dvasinio ar religinio pasiruošimo. Atsinaujinimas taip pat yra judėjimas atgal į Bibliją. Į visą krikščionišką gyvenimą žiūrima kaip į gyvenimą, kylanti iš Šventojo Rašto žodžių. Į bibliškai orientuotą katalikų gyvenimo viziją yra įtraukiamas biblinis kvietimas liudyti Kristų. Atsiliepdamas į katalikų evangelizavimo trūkumą, charizminis atsinaujinimas kviečia žmones gilesniam atsivertimui, kaip būdą siūlydamas aktyvų įsijungimą į atsinaujinimą. (15)
____________________________________________

1 Plg. Dulles A. SJ. Jan Pawel II i nowa ewangelizacija. // Poslaniec Serca Jezusowego. Krakow, 1994. Nr.9. P.18.
2 Plg. Kunigų tarnyba ir gyvenimas. Dekretas. Nr.4; plg.Bažnyčia. Konstitucija. Nr.25. 3 Plg. Bažnyčia. Konstitucija. Nr. 17.
4 Misijinė Bažnyčios veikla. Dekretas. Nr. 35
5 Plg. Bagiackas 1. The Future Glory. South Bend, 1983. P.89-90.
6 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Nr. 14.
7 Jonas Paulius II. Enciklika "Redemptoris Missio". Nr. 11.
8 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Nr. 27.
9 Plg. Ten pat. Nr. 46.
10 Jonas Paulius II. Enciklika "Redemptoris Missio". Nr. 44.
11 Ten pat. Nr. 46.
12 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Nr. 15.
13 Plg. Jonas Paulius II. Enciklika "Redemptoris Missio". Nr.33.
14 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Nr. 76.
15 Plg. Bagiackas J. The Future Glory. South Bend,1983. P. 90-9t'.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime.1

turinys | kita dalis

I. ĮŽANGA

Dešimtmetis iki 2000-tųjų metų yra paskelbtas evangelizacijos dešimtmečiu. Bažnyčia ragina visus tikinčiuosius aktyviai įsijungti į evangelizaciją. Jonas Paulius II skelbia naujos evangelizacijos būtinybę, nes reikia evangelizuoti ne tik tuos, kurie negirdėjo Gerosios Naujienos, bet ir reevangelizuoti pačius Katalikų Bažnyčios narius.
Ypač aktyviai evangelizacijos srityje pasireiškia Charizminis atsinaujinimas. Šio darbo tikslas ir yra trumpai apžvelgti Charizminio atsinaujinimo evangelizacinę veiklą, išnagrinėti jo įnašą į Bažnyčios evangelizaciją. Pats žodis "atsinaujinimas" leidžia suprasti, kad jo tikslas yra atnaujinti visą Bažnyčią. Katalikų Bažnyčios evangelizacijos ir Charizminio atsinaujinimo evangelizacijos šiandien jau negalime atskirti. Todėl nagrinėjant šio sąjūdžio evangelizaciją, tenka nagrinėti visos Bažnyčios evangelizaciją. Iš kitos pusės, atsižvelgiant - į šio sąjūdžio priklausimą sekmininkiškajam-charizminiam atsinaujinimui, negalima nekalbėti apie bendrą evangelizacinę patirti su kitais krikščionimis.

turinys | kita dalis

Evangelizacija atsinaujinime. Turinys

kita dalis >>

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
KATALIKŲ TEOLOGIJOS FAKULTETAS

Robertas Audėjus

EVANGELIJOS SKELBIMAS CHARIZMINIAME ATSINAUJINIME
(Bakalauro darbas)

Moderatorius: teol. lic. Leonas Povilas Zaremba SJ

Kaunas 1995
______________________________________________

TURINYS

I. Įžanga
II. Evangelizacija Katalikų Bažnyčioje
III. Katalikų charizminio atsinaujinimo kilmė ir tikslai
IV. Šventosios Dvasios krikštas ir evangelizacija
V. Charizmos ir ženklai evangelizacijoje
VI. Evangelijos skelbimo elementai
1. Evangelizacija bendruomenėje
2. Sėkmingos evangelizacijos gairės
3. Kultūrinis ir teologinis prisitaikymas. Betarpiška tikėjimo patirtis
VII. Pilnutinė evangelizacija: iš gelbėjimas visam žmogui ir visiems žmonėms
VIII. Ekumeninis bendradarbiavimas
IX. Įsijungimas į Bažnyčios misiją
X. Pabaiga
BIBLIOGRAFIJA

kita dalis >>

Vieno tokio žmogaus dienoraštis © Adaptuotas 2008 Dicas Blogger šablonas.

TOPO