1995 m. gegužės 1 d.

Evangelizacija atsinaujinime.5

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

V. CHARIZMOS IR ŽENKLAI EVANGEUZACIJOJE

Jėzus, siųsdamas apaštalus, kalbėjo: "(...) Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (...). Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių,. ir tie pasveiks (...). O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo" (Mk 16, 15-20).
Tai rodo, kad evangelizacijos patvirtinimas ženklais pirmiesiems krikščionims atrodė savaime suprantamas dalykas. Tačiau vėlesniais laikais charizmų sumažėjo. Atsirado nuomonė, kad charizmos buvo reikalingos tik pirmaisiais krikščionybės amžiais. Šiandien Bažnyčia grįžta prie savo iš takų. Vatikano II Susirinkimas jau aiškiai pripažįsta, kad charizmų laikai dar nepraėjo.(46)
Kardinolas Joseph Ratzinger sako, kad popiežiaus Jono XXIII malda dėl "Naujųjų Sekminių" buvo išklausyta: racionalaus skepticizmo išsekinto pasaulio širdyje gimė nauja patirtis, Šventosios Dvasios pergyvenimas, pažadinęs atsinaujinimui bemaž visą. pasaulį. Tai, ką Naujasis Testamentas kalba apie charizmas, ženklinančias Šventosios Dvasios atėjimą, nėra vien tik tolima praeitis. Šiandien tai vėl tampa realia aktualybė.(47)
Katalikų evangelistas, kunigas Emi1ien Tardif, atsakydamas į klausimą, kodėl Bažnyčioje ne visada pasireikšdavo charizmos, nurodo eilę aspektų. Viena iš priežasčių - Bažnyčia daug katekizuoja, bet mažai evangelizuoja. Ženklai lydi Jėzaus skelbimą, tuo tarpu kai skelbiame tiesas ar tikėjimo mokslą, ženklų pasireiškimo nebūna. Toliau E.Tardif sako, kad tą dieną, kai vėl pradėsime skelbti Jėzų kaip Išgelbėtoją ir Viešpatį, pamatysim stebuklų danguje ir ženklų žemėje. Problema ne charizmų trūkumas, o tai, kad nustojome skelbti išganingą Jėzaus mirtį ir šlovingą Prisikėlimą.(48)
Jėzaus evangelizacija apėmė du pamatinius aspektus: žodžio skelbimą ir ligonių gydymą. Taigi ir šiandien neužtenka vien tik žodžio skelbimo. Charizminio atsinaujinimo evangelistai tiki, kad Jėzus ir šiandien nepakeitė savo metodų, nes ir šiais laikais su jėga apsireiškia žmogui. Jo metodas vis dar funkcionuoja ir neatsiranda kažko kito, kas galėtų tą metodą patobulinti.(49)
Žmonėms neužtenka tik girdėti žodį, jie nori patirti ir jo veiksmingumą. Reikia pasireiškimų, kurie apreikš Jėzaus Kristaus pergalę prieš nuodėmę, ligą ir mirtį. Todėl kai evangelizaciją lydi ženklai, žmonės susitelkia ne tik klausyti, bet matyti kaip išsipildo Jėzaus žodis. Taip žmonės labiau paruošiami priimti Jėzų Kristų kaip Išgelbėtoją ir Viešpatį. Išgydymai ir stebuklai nėra antraeilis priedas evangelizacijoje, nes dėka jų skelbiamo žodžio galia tampa regima. (50)
Išgydymo tarnautojas Francis MacNutt neakcentuoja ženklų stebuklingumo ar jų įrodančios galios. Jis rašo, jog stebuklai buvo gyvenime esančio Dievo veiksmai ir Jėzaus darbai. Jėzaus išgydymai savaime buvo žinia, kad Jis atėjo išlaisvinti žmones. Tai nebuvo vien Jo žinios teisingumo įrodymas. Išgelbėjimo ženklu buvo tai, kad žmonės būdavo išgydomi, atstatoma tai, ką jie buvo praradę. (51)
Įvykus išgydymui, Evangelijos veiksmingumas žmoguje nesibaigia. Išgydymas sukelia grandininę reakciją įvairiuose žmogaus gyvenimo srityse, o taip pat tarp jo artimųjų. Būna, kad, išgijus žmogui, atsiverčia visa šeima ir draugai.(52)
Praktiškai kiekviena charizma yra ženklas, liudijantis Dievo Karalystės atėjimą. Evangelistas Morkus paminėjo ir kalbėjimą naujomis kalbomis kaip ženklą, kuris lydės tikinčius. Apaštalų darbų knygoje kalbėjimas kalbomis yra ženklas, kad žmogus gavo Šventąją Dvasią (plg. Apd 10,44-47). Paulius nurodo, kad šis ženklas skirtas ir "netikintiems" (plg. 1 Kor 14, 22).(53)
Kartu su atnaujintais charizmų pasireiškimais atėjo ir naujas blogio galybės pasaulyje suvokimas. Dvasios dovanų pasireiškimas dažnai atidengia šėtoniškų ir demoniškų jėgų veikimą. Todėl buvo pradėta kitaip suprasti dvasinę kovą. Tai davė pradžią naujam egzorcizmo ir šėtono sutramdymo Šventosios Dvasios galia suvokimui.(54)
Pranašavimo charizma evangelizacijoje taipogi yra svarbi, nes pranašaujant yra skelbiamas Dievas žodis. Todėl pranašystė atlieka ir skelbimo (kerygmos) funkciją.
Apaštalas Paulius nurodo, kokį poveikį pranašystė turi netikinčiam žmogui. "Jeigu visi pranašautų ir įeitų koks pašalinis ar netikintis, jis būtų visų įspėtas ir apkaltintas. Jo širdies slėpiniai taptų atverti, ir jis, puolęs veidu žemėn, pašlovintų Dievą ir išpažintų, jog Dievas iš tiesų yra jumyse“(1 Kor 14, 24-25). Taigi matome, kad pranašystė gali padaryti žmogų tikintį. Pranašystė įrodo netikinčiam jo nuodėmingumą ir priveda prie supratimo, kad Dievas yra krikščionių bendruomenėje. Ir būtent tas pats Dievo buvimas bendruomenėje parodo jo nuodėmingumą. Pasakymą "Jo širdies slėpiniai taptų atverti" nebūtinai reikia suprasti, kad slaptos nuodėmės yra atidengiamos. Atrodo, reiktų suprasti, kad jis sugeba pamatyti savo asmeninį nuodėmingumą ir suprasti, kad jam reikalingas Dievo gailestingumas.(55)
Per pranašavimo dovaną Dievas kviečia į atsivertimą, skatina ir paguodžia. Tokiu būdu Dievas vis iš naujo surenka savo tautą, kviečia į bendruomenę, ir Bažnyčia tampa regima kaip bendruomenė. Pranašystė stiprina žmogų, jau pradėjusį žengti tikėjimo keliu, leidžia patirti Dievo buvimą su juo.
Dievo buvimo patyrimas prasideda per išorinius žodžius ir veiksmus.
Jeigu tuos žodžius žmogui sako kažkas kitas, kartu juose aidi tikėjimas, įsitikinimas, kad Dievas iš tiesų "su tavimi", ir tai padeda priimti tuos žodžius. Dievo žodžiai "Esu su tavimi" daugeliui nebūna jokia neįprasta naujiena, bet kai jie išsakomi žmogui ar susirinkimui girdimu būdu, tada turi savyje jėgą, kuri kyla ne tik iš kalbančiojo, bet iš Šventosios Dvasios, kuri yra pačio Dievo jėga.(56)
___________________________________________

46 Plg. Bažnyčia. Konstitucija. Nr. 4. 12.
47 Plg. Ratzinger J. Raport o stanie wiary. Warszawa - Struga, 1986. P. 131-132.
48 Plg. Tardif.E., Prado Flores J.H. Jezusjest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 69-70. .
49 Plg. TardifE., Prado Flores J.B. Jezusjest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 109. 112.
50 Plg. Ten pat. P. 110-111.
51 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 53.
52 Plg. TardifE., Prado Flores J. B. Jezusjest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 114.
53 Plg. Synan V., RathR. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.160.
54 Plg. Synan V., RathR. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.158.
55 Plg. Sullivan F. A. SJ. Charyzmaty i odnowa charyzmatyczna. Warszawa, 1986. P.88.
56 Plg. Muhlen H. Odnowa w Duchu Swiętym. T.2. Krakow, 1985. P. 125-127.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Vieno tokio žmogaus dienoraštis © Adaptuotas 2008 Dicas Blogger šablonas.

TOPO