Evangelizacija atsinaujinime.6.3.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

3. Kultūrinis ir teologinis prisitaikymas. Betarpiška tikėjimo patirtis

Viena didžiausių Vakarų misijos klaidų buvo susieti teologiją su išskirtinai kultūriniais dalykais. Misionieriai dažnai bandydavo perteikti savo tautos garbinimo formas kitų žmonių grupėms. Dažniausiai tai veda į nesėkmes ir nepasitikėjimą.
Sekmininkai pajautė skirtumą tarp teologijos ir kultūros, dėl to sėkmingai kūrė vietines bažnytines bendruomenes, priimančias unikalias vietos kultūrines formas, kurios tradicinių misionierių būdavo iš anksto atmetamos.
Ryškiausiai kultūrinis prisitaikymas matomas muzikoje ir šokyje. Vakarų Bažnyčios vargonai ir choras kai kurioms kultūroms neturi jokios prasmės. Todėl Afrikoje buvo priimtas būgnų naudojimas ir "šokis prieš Viešpatį" šlovinimo susirinkime. Lotynų Amerikoje kreolų instrumentų ir muzikos stilių naudojimas daugybę konvertitų patraukė į sekmininkų ir charizmines bendruomenes.(82)
Dar vienas sekmininkų įnašas - teologinis prisitaikymas. Sekmininkai labiau domėjosi dvasingumu, nei teologija. Teologija dėstoma gana praktiškais terminais ir daugiausia siejasi su dvasinių reiškinių, patirtų šiame sąjūdyje, aiškinimu ir patvirtinimu. Todėl kiekvienas mokymas būna ne tik doktrinos išdėstymas, bet ir gairės, kurias žmogus gali betarpiškai pritaikyti.(83)
Kardinolas Suenens rašė, kad perteikiant dogmas jaunimas neįtikės. Jaunimas gali įtikėti per savo asmeninį Dievo - Jėzaus Kristaus patyrimą, kuris bus išreikštas jų pačių žodžiais; svarbu, kad tas patyrimas būtų autentiškas ir turėtų atramą Šventajame Rašte.(84)
Charizminiame atsinaujinime žmogus yra vedamas į betarpišką skelbiamų dalykų patyrimą visu savo asmeniu. Ryškiausiai tai galima pastebėti maldoje ir šlovinime.
Atsinaujinime kalbama apie naujus Dievo pažadėtus dalykus,. naują pradžią. Išaiškinama, kad Dievas nori, jog žmogus pažintų Jį visa savo asmenybe. Dievas nori pasiekti ne tik protą, ne tik valią, bet ir žmogaus jausmus. Vidinį žmogaus centrą, kuris apima jausmus, valią ir protą, Biblija vadina "širdimi". O Dievas pažadėjo įlieti į žmogaus širdį savo Sūnaus Dvasią (plg. Gal 4, 6). Ta Dvasia moko ir naujų maldos būdų.(85)
Žmogus negali pasilikti abejingas, kai jis pradeda garsiai savais žodžiaIs melstis. Kartais žmogus iš pradžių pasijunta nejaukiai, ne vien dėl to, kad yra neįpratęs, bet, kad jis išsako tai, kas dar pilnu tinai neatitinka jo kasdieninio patyrimo. Melsdamasis garsiai ir savais žodžiais, žmogus tvirtina, kad Tas, į kurį kreipiasi, yra čia ir dabar esantis. Nėra prasmės kalbėti garsiai kažkam, jeigu to kažko nėra ir jis negali girdėti. Žmogus suvokia, jog jis dar nėra persmelktas minties, kad Dievas iš tiesų visiškai arti ir jo .klauso. Tada žmogus pradeda suprasti, kad jis privalo daryti radikalų sprendimą. Žmogus suvokia, kad šią akimirką stovi akis į akį su Dievu. Tada viskas įgauna reikšmę. Žmogus jau negali atšaukti savo žodžių, nes juos aiškiai išpažino.(86)
Kai žmogus kartoja vien tik atmintinai išmoktas maldas, jis tarsi taupo savo jausmus ir emocijas. Galbūt jis turi norą mylėti Dievą visa širdimi, bet tokiame valios akte visos mintys nebūna nukreiptos į Dievą. O kai malda ištariama garsiai: "Mano Dieve, myliu Tave", tada pabunda žmogaus jausmai bei emocijos, ir žmogus pradeda aiškiai suprasti, kad jie dar nebuvo visiškai orientuoti į Dievą. (87)
Natūralus žmogaus džiaugsmas Dievu buvo tapęs tabu. Tačiau pats Dievas šį tabu sulaužė. Išsilaisvinimo procesas prasideda, kai žmogus, nugalėjęs baimę, atiduoda save Dievui pirminio pasitikėjimo akte ir išpažįsta sau ir kitiems, kad jis myli Dievą.
Žmogus ne savo jėgomis nugali baimę melstis. Tai Šventoji Dvasia suteikia žmogui galimybę atsiversti. Ji pati pradeda melstis žmoguje.(88)
Be savo kūno žmogus negali atlikti ir dvasinių aktų. Todėl ir maldoje kūnas turi savo funkcijas. Jeigu žmogus meldžiasi garsiai, natūraliai atsiranda ir maldos gestai. Gestai kartu yra ir išpažinimas.(89)
Taip žmogus patiria, kad tikėjimas - tai ne tik abstrakčios frazės, bet realybė, skirta visam jo asmeniui.
Jan Andrzej Kloczowski, nagrinėdamas atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje įnašą į Bažnyčios patirtį, rašo, kad atsinaujinime. tikėjimo patyrimu yra pažįstamas Gyvasis Dievas. Tikėjimo patyrimas apima visą žmogų, ir dėl to jo atsakymas yra visapusiškas, įtraukiantis visą žmogaus egzistenciją. Charizmatinis sąjūdis yra srovė, pagyvinanti krikščionybę per egzistencialaus sąmoningo tikėjimo sugrąžinimą, per tikėjimą - įsijungimą, tikėjimą - atsidavimą ir per pasitikėjimą Dievu. Tai nereiškia, kad anksčiau to nebuvo, bet tik reiškia, kad atidengtas žmonių įvedimo į tikėjimą metodas, kad kilo įdomi tikėjimo pedagogika. (90)
__________________________________________

82 Plg. Synan V., RathR. Launching the Decade of Evangelization. South Bend, 1990. P.161-162.
83 Plg. Ten pat. P. 162.
84 Plg. Suenens L. J. Nowe Zeslanie Ducha Swiętego? Poznan, 1988. P. 58.
85 Plg. Muhlen H. Odnowa w Duchu Swiętym. T. 2. Krakow, 1985. P. 35.
86 Plg. Ten pat. P. 35-37. .
87 Plg. Ten pat. P. 37.
88 Plg. Muhlen H. Odnowa w Duchu Swiętym. T. 2. Krakow, 1985. P. 37 - 38.
89 Plg. Ten pat. P. 52.
90 Plg. Jan Andrzej Kloczowski, OP. Wstęp do wydania polskiego. // Kard. L.J. Suenens. Nowe zeslanie Ducha Swiętego. Poznan. 1988. P. 8.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis