Evangelizacija atsinaujinime.7

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

VII PILNUTINĖ EVANGELIZACIJA: IŠGELBĖJIMAS VISAM ŽMOGUI IR VISIEMS ŽMONĖMS

Charizminio atsinaujinimo praktikuojamo "Gyvenimo Dvasioje" seminaro medžiagoje rašoma, kad evangelizacija yra žmonių vedimas į išgelbėjimą. Evangelizacija yra Gerosios Naujienos skelbimas: Jėzus išgelbėjo mus iš .mūsų nuodėmių; per tikėjimą Juo mes turime ryšį su Tėvu. Evangelizavimas yra daugiau negu kalbėjimas apie Jėzų. Evangelizuotojai pašaukti padėti žmonėms patirti išgelbėjimo pilnatvę kiekvienoje gyvenimo srityje - dvasinėje, emocinėje, fizinėje ir socialinėje.(91)
Žinoma, ir be atsinaujinimo buvo sąjūdžiai, kurie akcentuodavo pilnutinį žmogaus išgelbėjimą. Tačiau daugelis jų apsiribodavo vien socialine veikla, apleisdami žmogaus dvasinius poreikius.
Popiežius Paulius VI rašė, kad Bažnyčia, skelbdama išlaisvinimą, nenori apriboti savo misijos tik religine sfera ir atsitraukti nuo laikinųjų žmogaus problemų. Tačiau ji nuolat pabrėžia savo dvasinio pašaukimo prioritetą ir atsisako Karalystės skelbimą pakeisti žmogiškojo išlaisvinimo skelbimu.(92)
Jonas Paulius II, kalbėdamas apie Bažnyčios atsinaujinimą, pastebi, kad šiais laikais auga religiniai sąjūdžiai. Jie gimsta šiek tiek ant kitokio pagrindo, negu ankstesnės katalikiškos organizacijos, kurios buvo visuomeninio profilio. Tie sąjūdžiai kreipė savo pastangas į visuomenės pakeitimą ir stengėsi panaikinti visuomeninį neteisingumą. Kai kurie iš jų įėjo į tokį intensyvų dialogą su marksizmu, kad prarado savo katalikišką tapatumą. Tuo tarpu nauji sąjūdžiai yra nukreipti visų pirma į žmogaus atnaujinimą. Žmogus yra visų visuomeninių ir istorinių pasikeitimų pirmasis subjektas, bet, kad juo galėtų būti, privalo atsinaujinti Kristuje ir Šventojoje Dvasioje.(93)
Jau minėtame "Gyvenimo Dvasioje" seminare rašoma, kad evangelizuojantys turi būti atidūs žmonių poreikiams, nes tai didžia dalimi lemia evangelizacijos efektyvumą. Tikroji evangelizacija - ne tik "sielų gelbėjimo tarnyba", bet ir rūpestis visu žmogumi. Evangelija tvirtina, kad fizinės žmonių reikmės, kaip ir dvasinės, yra Bažnyčios reikalas. Alkano pamaitinimas, draugavimas su vienišais, rūpinimasis vargstančiais, sergančiais ir tais, kurie turi įvairiausių problemų, - visa tai yra būdai, kuriais skelbiama Evangelija. Per tai žmonės patiria Evangeliją. Jie pajunta išgelbėjimo poveikį asmeniniuose reikaluose ir Geroji Naujiena tampa įtikinama.(94)
Emilien Tardif rašo, jog norint, kad evangelizacija neštų išgelbėjimą, ji turi būti ir išlaisvinanti, turi pasiekti visas žmogiškas struktūras, daryti įtaką kultūroms, suteikiant joms evangelinius kriterijus ir vertybes. Evangelija turi perkeisti santykius tarp asmenų ir visuomeninių struktūrų, statydama meilės civilizaciją. Evangelija tai ne pabėgimas nuo realybės, bet raugas, perkeičiantis mūsų ūkinį, politinį, ekonominį ir bažnytinį gyvenimą.(95)
Bažnyčios istorijos eigoje n_ visada vienodai buvo suprantamas ryšys tarp iš gelbėjimo ir išgydymo. Francis MacNutt nagrinėja ryšio tarp išgelbėjimo ir iš gydymo supratimo raidą. Teologams šioje srityje darė nemažą įtaką įvairios pagoniškos filosofijos srovės. Labai pakenkė dualistinė žmogaus samprata, kai kūnas buvo laikomas žmogaus sielos kalėjimu ir blogiu, iš kurio reikia išsivaduoti. Liga dažnai buvo traktuojama ne kaip blogis, bet kaip Dievo trokštamas palaiminimas, dėl didžių vertybių, kurias siela įgyja kentėdama. Retkarčiais įvykstančių ypatingų išgydymų reikšmė buvo susiaurinta vien tik iki teisingos Bažnyčios doktrinos patvirtinimo ženklų. Vyraujant tokiam supratimui, buvo vengiama melstis dėl išgydymų. (96)
Visai kitaip išgydymus suprato evangelijų rašytojai. Jiems išgydymai nėra priemonė Jėzaus pasiuntinybės išgarsinimui ar patvirtinimui, bet esminė pačios pasiuntinybės dalis. Išgydymai parodo Gerąją Naujieną veikime. Lukas labiau negu kiti paryškina jungtį tarp išgydymo ir išgelbėjimo. Jis, kalbėdamas apie išgydymą, sako: "buvo išgelbėtas". Evangelijoje pagal Matą Jėzaus išgydymuose įžiūrimas Senojo Testamento žadėto išgelbėjimo išsipildymas. Evangelistai Jėzaus išgydymuose mato Jo kovos elementus prieš galią, kurią piktoji dvasia turi žmonėms. Išgydymai tai - atakos prieš šėtono "karalystę" visu frontu pradžia.(97)
Todėl visai nenuostabu, kad šiandien charizminiame atsinaujinime vėl meldžiamasi dėl fizinio išgydymo. Francis MacNutt įsitikinęs, kad Jėzus atėjo ne tik suteikti naują gyvenimą, sudaryti mums naują sandorą su Tėvu ir Savimi, bet taip pat išgydyti ir išlaIsvinti mus nuo visų liguistų elementų žmogiškoje asmenybėje, kuri turi būti perkeista, kad laisvai priimtų naują gyvenimą.(98)
Emilien Tardif išgydymą taip pat laiko pilnutinės evangelizacijos dalimi. Žmogus yra kūnas, siela ir dvasia, todėl išgydymas turi apimti visą žmogaus esybę.(99)
Žinoma, pilnutinis "kūno atpirkimas" bus pasiektas tik ateityje. Charizminis išgydymas yra ragavimas būsimo kūno prisikėlimo.(100) Bet paneigti išgydymus, reikštų paneigti evangelijas, tai yra pakeisti jas iš Gerosios Naujienos į Gerąjį Patarimą, kuriam trūksta galios perkeisti žmogų į naują kūrinį.(101)
Charizminiame atsinaujinime taip pat yra praktikuojamas sielos arba praeities gydymas. Žmogų giliai veikia ne vien tai, ką pats yra padaręs, bet ir tai, kas atsitiko jam dėl kitų žmonių nuodėmių ir viso pasaulio blogio. Žmogus trokšta meilės ir jos nepatiria. Tai gali paveikti jo gyvenimą ir vėliau atimti vidinę ramybę, sugebėjimą mylėti, tikėjimą žmogumi ir Dievu.(102)
"Yra sunku priimti Jėzaus Kristaus meilę ir Šventosios Dvasios pilnatvę, jei mūsų dvasinėse gelmėse yra daug nuslopinto skausmo. Ši užslopinta patirtis pastoviai siunčia mums įspėjimus būti atsargiems ir saugotis visko, net ir Dievo, kad būtume apsaugoti nuo ateity gresiančio skausmo.(103) Tokiam žmogui yra be galo sunku priimti Evangeliją ir atsiverti. Todėl reikia kartu su juo melstis, kad Kristus išgydytų praeities žaizdas. Tokio gydymo prielaida: Jėzus Kristus vakar, šiandien ir visados gali paliesti praeities prisiminimus: juos išgydyti ir pripildyti savo meile.(104)
Žinoma, tokio gydymo žmogui reikės pastoviai, tačiau dideli barjerai, kurie neleidžia pasiekti dvasinės sveikatos ir pilnaverčio gyvenimo, gali būti pašalinti. Tokiu vidiniu išgydymu siekiama, kad praeities įvykis daugiau neturėtų galios žeisti, kad jis galėtų būti prisimenamas be liūdesio, gėdos ar kaltės jausmo. F. MacNutt iš savo patirties liudija, kad į tokias maldas yra juntamai atsakoma.(106)

Dar viena išgelbėjimo sritis - tai išlaisvinimas nuo šėtono valdžios. Kardinolas Ratzinger atmeta kai kurių šiandieninių teologų tendenciją velnią laikyti tik simboliu. Ratzinger teigia, kad velnias yra asmeninė realybė. Dar daugiau, jis yra reali valdžia, prieštaraujanti" Dievui ir viešpataujanti žmonėms, kaip tai rodo istorija. Pats žmogus neturi pakankamai jėgų, kad pasipriešintų šėtonui. Bet suvienyti Jėzuje, turime užtikrinimą, kad jį nugalėsime. Kristus turi galią išlaisvinti žmones iš šėtono valdžios ir dėl to Evangelija vadinama Gerąja Naujiena. Krikščionys privalo nuolat ją skelbti. Tuo labiau, kad šiandien jau turime tamsos jėgų sugrįžimo ženklų; supasaulėjusioje visuomenėje plečiasi šėtoniški kultai.(107)
Evangelizuoti - reiškia išpirkti kiekvieną, kuris yra šėtono naguose per burtus, okultizmą ar per kontaktą su įvairių rūšių aiškiaregyste.(108)
Kardinolas Ratzinger patvirtina Šventosios Dvasios, kaip demono antitezės, koncepciją. Jis sako, kad neatsitiktinai tuo metu, kai redukcinė teologija demoną ir blogio jėgų pasaulį traktuoja tik kaip paviršinę etiketę, atsinaujinimo kontekste gimsta naujas blogio jėgų suvokimas, kurį palydi tikėjimas nugalinčia Jėzaus jėga.(109)
Kai kurie, nagrinėdami charizminio atsinaujinimo veiklą, padaro išvadą, kad evangelizacinė orientacija ryškiai viršija orientaciją į visuomeninę veiklą. Nurodoma, kad nors atsinaujinimo vadovai ir skelbia, kad jau nebeegzistuoja galimybė pasirinkti tarp evangelizacijos ir visuomeninės veiklos, bet praktiškai bendruomenės renkasi evangelizaciją.(110)
Bet tai reiktų panagrinėti giliau. Visų pirma, argi reikėtų stebėtis, kad atsinaujinimas akcentuoja labiausiai apleistas Bažnyčios veiklos sritis. Tuo labiau, kad evangelizacija yra pagrindinė Bažnyčios misija.
Reiktų atkreipti dėmesį, kad atsinaujinime dažniausiai evangelizacinė ir visuomeninė veikla neatskiriamos. Atsinaujinimui tai viena veiklos sritis: Dievo Karalystės žemėje skelbimas ir įgyvendinimas. Tik pirmiausia siekiama asmeninio atsivertimo, kad po to žmogus galėtų darbuotis visuomenės labui.
Bronislaw Dembowski rašo: "Negalima atskirti visuomeninių akcijų nuo evangelizacijos pilna prasme, nes kiekvienas žmogus yra priimamas ir mylimas.
Pagrindinė Atsinaujinimo malonė yra atsivertimas ir priėmimas Jėzaus Viešpačiu ir Išgelbėtoju į. savo gyvenimą. O visuomeninė veikla yra viena iš tarnysčių. Bet atsinaujinimas negali būti pajungtas šiai tarnystei. (...) Kai žmogus atsiverčia, jis myli ir priima kitus, o kai reikia, padeda kuo galėdamas."(111)
Atsinaujinime bet koks žmogus yra mylimas ir gerbiamas, jam visada stengiamasi padėti. Dažnai į bendruomenes ar maldos grupes ateina žmonės su trūkumais. Dėl to kiti kartais šaiposi: „Visi charizmatikai yra pamišę". Bet tie žmonės ateina dėl to, kad yra mylimi ir gerbiami, už juos meldžiamasi, į juos kreipiamas dėmesys.(112)
Kai kurios bendruomenės kilo tarnavimo vargšams tikslais. Tokia yra šv. Egidijaus bendruomenė Romoje. Ten keletas gimnazistų pradėjo neprižiūrimiems vaikams dėstyti pagalbines pamokas. Šiandien bendruomenėje yra apie 3000 narių. Tarnavimas vargšams šiai bendruomenei yra Evangelijos skelbimo sritis.(113)
Marselyje yra viena parapija. Tai narkomanų, prostitučių, alkoholikų ir kriminalistų parapija. Kardinolas Etchegoray atidavė ją charizminiam atsinaujinimui.(114)
Tam, kad. Evangelijos išgelbėjimas galėtų pasiekti žmones, giliai supančiotus nuodėmės ar išstumtus už visuomenės ribų, neužtenka tik žodžio skelbimo. Reikalinga Šventosios Dvasios galia, Jos meilė ir dovanos. Tokiems žmonėms nieko nereiškia žmogiškos pastangos padėti, tuo labiau moralizavimas. Tačiau Dievas nori visų žmonių išgelbėjimo. Todėl daugybė žmonių, patyrę Dievo kvietimą, pašvenčia save tokiam darbui. Šventoji Dvasia savo ruožtu duoda tam reikalingas charizmas.(115)
Čia galima paminėti tarpkonfesinę charizmatikų veiklą, kuriai vadovauja Dievo Asamblėjos bažnyčios narys David Wilkerson. Jis visoje šalyje (JAV) suformavo Nelaimingųjų tyrimo centrus. Daugiau nei 70% narkomanų, praėjusių maldų programą, metė žalingus įpročius ir atsistatė, - lyginant su mažiau nei 5% pagijimų federalinėse ligoninėse.(116)
David Wilkerson nagrinėjo, kas išlaisvinime nuo priklausomybės narkotikams turi didžiausią reikšmę. Jis pastebėjo, kad išsilaisvinimas dažniausiai vyksta po krikšto Šventąja Dvasia. D. Wilkerson taip nusako krikšto Šventąja Dvasia poveikį: krikštas Šventąja Dvasia ne išlaisvina, o priešingai - paima į nelaisvę. Žmogus kažkokiu ypatingu būdu tampa priklausomas Kristui. Žinoma, Wilkerson sako, kad ne mažiau kaip Dvasios krikštas, reikalingas ir gyvenimas Dvasioje.(117)
Kun. T. Forest pasakojo, kad jam būnant Porto Rico, ateidavo prostitutės ir narkomanės. Pagrindinė jų problema - neviltis. Žmonės, nepasitikintys savimi, neturi vilties ir įsitikina, kad jie jau negali išsigelbėti. Ir jeigu jiems sakytume: "Tu turi padaryti tą ar tą", jų neviltis augtų, nes jie to nesugebės. Forest toliau pasakoja: mes joms sakome, kad Dievas jas išgelbės, kad jos gali būti paliestos Dievo Dvasia. Ir Šventoji Dvasia faktiškai jas paliečia. Tokiu būdu joms suteikiama nauja viltis, atremta ne į jas, nes yra tokios silpnos, o į Dievą, kuris jas myli.
Kai tos nelaimingos merginos atėjo, jos buvo labai sujaudintos, kad jos iš tiesų buvo mylimos ir gerbiamos, nors jau savęs nemylėjo ir negerbė. Tai irgi yra Šventosios Dvasios dovana - mylėti tokius žmones, kurių niekas nemyli.(1l8) Pagalba narkomanams ir alkoholikams evangelizacijoje yra tikrai svarbi sritis, nes tai yra gyvenimo ir mirties reikalas. Tai ne tik fizinis gyvenimas ar mirtis, tai kartu yra dvasinis gyvenimas ar mirtis. O tų nelaimingųjų išgelbėjimui reikalinga tikėjimo malda ir nuoširdi tikinčiųjų bendruomenė. Ko negali pasiekti valios pastangos, gali ir daro Kristaus išgydanti galia.(1l9)
Pilnutinė evangelizacija turi apimti ir tai, kas reikalinga išgelbėto asmens pragyvenimui. Tardif nurodo, kad evangelizacija privalo patenkinti ir pagrindinius poreikius, reikalingus visam žmogui. Į tai įeina: maistas, drabužiai, sveikata ir kartu gyvenimas tinkamas Dievo vaikui.(120) Tai ypač svarbu norint, kad pilna reabilitacija ateitų tiems, anksčiau minėtiems žmonėms. Jiems būtina surasti namus, darbą. Tai, žinoma, komplikuota. Tačiau yra nemažai atsinaujinimo narių, kurie pašvenčia save tokiems asmenims.(121) Atsinaujinimo nariai su visomis tomis problemomis nevengia kreiptis pas Dievą ir prašyti dėl materialinių poreikių. Juk Dievas rūpinasi visu žmogumi ir visais žmonėmis.
_______________________________________________

91 Plg. Ryan R. Alive in the Spirit (Team and Sponsors Manual). Catholic Charismatic Publications. England, 1992. P. 53.
92 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Nr. 34.
93 Plg. Jan Pawel II. Przekroczyc prog nadziei. Lublin, 1994.. P. 129-130.
94 Plg. Ryan R. Alive in the Spirit (Team and Sponsors Manual). Catholic Charisinatic Publications. England, 1992. P. 55.
95 Plg. Tardif E., Prado Flores J.H. Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992.P. 119-120.
96 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 38-108.
97 Plg. Sullivan F. A. SJ. Charizmaty i odnowa charyzmatyczna. Warszawa, 1986. P.139-142.
98 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 49-50.
99 Plg. Tardif E., Prado Flores J. H. Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 118.
100 Plg. Sullivan F. A. SJ. Charizmaty i odnowa charyzmatyczna. Warszawa, 1986. P.144.
101 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 108.
102 Plg. Ten pat. P. 181.
103 Shelmon B. Vidinis išgydymas. // Gyvenimas Šviesoje. 1992. Nr. 7/8. P.17.
104 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 181.
105 Plg. Shelmon B. Vidinis išgydymas. // Gyvenimas Šviesoje. 1992. Nr. 7/8. P.18-19.
106 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 181-182.
107 Plg. Ratzinger J. Raport o Stanie wiary. Warsawa - Struga, 1986. P. 120.
108 Plg. Tardif E., Prado Flores J. H. .Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 120.
109 Plg. Ratzinger J. Raport o Stanie wiary. Warsawa- Struga, 1986. P. 132.
110 Plg. Rakoczy S. Czy istnieje odrębna duchowosč charyzmatyczna. Poznatf, 1986. P. 93-94.
111 Dembowski B. Bažnyčios širdyje. // Gyvenimas Šviesoje. 1990. Nr. 2. P.12-13.
112 Plg. Forest T. Jak zyc wedlug Ducha. Lodz, 1994. P. 82.
113 Plg. Sievers E. Evangelisation durch die Gebetsgruppen. // Rundbrief. 1988. Nr. 1. P.21.
114 Plg. Forest T. Jak zyc wedlug Ducha. Lodz, 1994. P. 80-81.
115 Plg. Ten pat. P. 82
116 Plg. MacNutt F. Healing. Notre Dame, 1974. P. 96.
117 Plg. Wilkerson D. Krest i nož., Moskva, 1992. P. 180-195.
118 Plg. Forest T. Jak zyc wedlug Ducha. Lodz, 1994. P. 81.
119 Plg. MacNutt F. Healing., Notre Dame, 1974. P. 96-97.
120 Plg. Tardif E., Prado Flores J. H. Jezus jest Mesjaszem. Lodz, 1992. P. 118.
121 Plg. Forest T. Jak zyc wedlug Ducha. Lodz, 1994. P. 81.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis