Evangelizacija atsinaujinime.2

ankstesne dalis | turinys | kita dalis

II. EVANGELIZACIJA KATALIKŲ BAŽNYČIOJE

Šiandien Katalikų Bažnyčia turi ilgą misijinės, veiklos istoriją. Iškart po Sekminių krikščionys pradėjo skelbti išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Viduramžiais benediktinai krikščionišką mokslą paskelbė beveik visai Europai. Vėliau, misijų veikla persikėlė į Ameriką. Tačiau įvairiais laikotarpiais misijų apimtis ir misionierių įkarštis buvo labai skirtingi. Palaipsniui susiformavo mąstymas, kad tikėjimo skleidimas yra vienuolių ir misionierių institucijų užduotis, o ne visų Bažnyčios narių pareiga.
Krikščioniškuose kraštuose katalikai rūpinosi "atsivertimais", bet jų motyvacija neturėjo "evangelinio" charakterio; Evangelija nebuvo jų veiklos centre. Tai buvo įrodinėjimai, nukreipti į protestantus, kad Kristus įsteigė hierarchinę Bažnyčią. Dėmesys buvo kreipiamas ne į skelbimo turinį, bet į autoritetą. Tuo tarpu tradiciniuose katalikų kraštuose visas aktyvumas būdavo nukreiptas į katekizmą ir jau tikinčių asmenų pastoraciją.
Šio šimtmečio viduryje teologai pradėjo suprasti būtinybę skelbti Jėzaus Kristaus išgelbėjimo žinią. Vatikano II Susirinkimas evangelizaciją jau supranta kaip kerygmos, tai yra esminės krikščioniškos žinios - išgelbėjimo per Jėzų Kristų, skelbimą. (1)
Susirinkimas kaip vieną svarbiausių vyskupų ir kunigų pareigų iškelia Evangelijos skelbimą.(2) Dar svarbesnis yra mokymas, kad kiekvieno Kristaus sekėjo pareiga yra skleisti tikėjimą.(3) "(...) šventasis Sinodas kviečia visus atsinaujinti giliai viduje, kad gyvai jausdami atsakomybę už Evangelijos skelbimą, visi savo būdu jungtųsi į misijų darbą."(4)
Vatikano II Susirinkimo pradėtas darbas suteikė daug vilties, bet praktiškai nelengva pakeisti esančią padėtį. Joseph Bagiackas nagrinėja priežastis, kodėl taip sunkiai įsijungiama į evangelizaciją. Pirmiausia evangelistinės savimonės vystymasis katalikų mąstysenoje sąlygoja didžiulius pasikeitimus katalikiško gyvenimo supratime. Įprastas požiūris akcentuodavo gyvenimą pagal katekizmo tikėjimo ir moralės tiesas, parapijoje teikiant sakramentus, o išsilavinusiems - racionalių argumentų už krikščionybę žinojimą. Pamokslavimas buvo paliktas kunigams.
Antra, evangelijos, liudijimas yra neatskiriamai susietas su žinojimu, kas yra evangelija. Tos krikščionių grupės, kurioms šiandien labiau sekasi pradiniame evangelizacijos etape, savo dvasiniame gyvenime visiškai pasikliauja Naujuoju Testamentu. Katalikai dar tik pradeda suprasti, kokią vietą gali turėti Šventojo Rašto žinojimas ne tik liudijime, bet ir visame krikščionio gyvenime.
Trečia evangelizacinio liudijimo silpnumo priežastis yra ta, kad pačius katalikus reikia evangelizuoti prieš jiems pradedant kitiems pasakoti apie Viešpatį. Šiandien galima išgirsti, kad katalikai yra sakramentalizuoti, bet neevangelizuoti. Bažnyčia įvesdavo į. sakramentinius ritualus ir mokė tuos ritualus suprasti, bet žmonės buvo nepakankamai mokomi apie asmeninio ryšio su Kristumi svarbą jų gyvenime. (5)
Suprasdami Evangelijos skelbimo svarbą ir esančias problemas, Bažnyčios vadovai po Vatikano II Susirinkimo dar labiau stengėsi formuoti evangelizacinę tikinčiųjų savimonę. Popiežius Paulius VI nurodė, kad evangelizacija yra esminė Bažnyčios misija ir giliausia jos tapatybė. Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų.(6) Popiežius Jonas Paulius II dar aktyviau tęsia savo pirmtako evangelizacinę kryptį.
Popiežiai svarstė ir naujas, po Vatikano II Susirinkimo iškylančias problemas. "Šiandien esame gundomi krikščionybę laikyti grynai žmogiška išmintimi, tartum pamokymu, kaip reikia teisingai gyventi. Labai sekuliarizuotame pasaulyje įvyko "laipsniškas Išganymo supasaulietinimas", todėl kovojama dėl žmogaus, tačiau žmogaus sumenkinto, suteikiant jam vien tik horizontalų matmenį. Tuo tarpu mes žinome, kad Jėzus atėjo atnešti visiško išganymo, apimančio visą žmogų ir visus žmones, ir atveriančio jiems puikias Dievo įsūnių perspektyvas."(7)
Popiežių supratimu evangelizacijos pagrindas, centras ir kartu jos dinaminė viršūnė yra skelbimas, kad per Jėzų Kristų visiems žmonėms yra suteikiamas išgelbėjimas, kaip Dievo malonės ir gailestingumo dovana.(8) Nėra tikros evangelizacijos, jeigu Jėzaus Nazariečio vardas, mokymas, gyvenimas, pažadai, karalystė ir paslaptis nėra skelbiami.(9) " Sudėtingoje misijų tikrovėje pirmutinis skelbimas turi svarbiausią ir nepamainomą vaidmenį, nes veda "į Dievo, kuris kviečia asmeniškai bendrauti su Juo ir Kristumi meilės paslaptį"(...)".(10)
Skelbimu turėtų būti siekiama atsivertimo žmogaus, kad jis galėtų pradėti naują gyvenimą ir bendravimą su Dievu. "Iš pradžių atsivertimas pasireiškia visišku ir radikaliu tikėjimu, be jokių ribų ir kliūčių Dievo dovanai".(l1)
Labai svarbus popiežių supratimas, kad Bažnyčia evangelizaciją turėtų pradėti nuo. savęs.(12) Popiežius Jonas Paulius II pradėjo skelbti naują evangelizaciją. Žiūrėdamas į nūdienos pasaulį evangelizacijos požiūriu, Jonas Paulius II sako, kad misijos reikalingos ne tik kraštuose, kur Kristus ir Jo Evangelija yra nežinomi, tačiau ir nuo seno krikščioniškuose kraštuose, kur ištisos pakrikštytųjų grupės yra praradusios gyvą tiesos nuovoką. Tuo atveju reikia "naujos evangelizacijos" arba „reevangelizacijos".(13)
Visi tikintieji raginami įsijungti į evangelizaciją, tačiau prieš tai evangelizuotojai patys privalo turėti gyvą ryšį su Dievu. Pasaulis kviečia evangelizuotojus kalbėti jam apie Dievą, kurį evangelistai turėtų patys artimai pažinti, lyg galėtų matyti tai, kas nematoma.(14)
Į Bažnyčios kvietimą evangelizuoti atsiliepia vis daugiau tikinčiųjų visame pasaulyje. Į ši raginimą ypač aktyviai atsako charizminio atsinaujinimo paliesti žmonės. Jau anksčiau minėtas J.Bagiackas, nagrinėdamas evangelizacinių problemų priežastis, daro išvadą, kad sėkmingai problemas sprendžia charizminis atsinaujinimas. Asmeninio požiūrio pasikeitimą suteikia Šventosios Dvasios krikštas, kuris žmogaus širdyje sukelia betarpišką norą dalintis Evangelija su kitais, net jeigu jis neturi ypatingo dvasinio ar religinio pasiruošimo. Atsinaujinimas taip pat yra judėjimas atgal į Bibliją. Į visą krikščionišką gyvenimą žiūrima kaip į gyvenimą, kylanti iš Šventojo Rašto žodžių. Į bibliškai orientuotą katalikų gyvenimo viziją yra įtraukiamas biblinis kvietimas liudyti Kristų. Atsiliepdamas į katalikų evangelizavimo trūkumą, charizminis atsinaujinimas kviečia žmones gilesniam atsivertimui, kaip būdą siūlydamas aktyvų įsijungimą į atsinaujinimą. (15)
____________________________________________

1 Plg. Dulles A. SJ. Jan Pawel II i nowa ewangelizacija. // Poslaniec Serca Jezusowego. Krakow, 1994. Nr.9. P.18.
2 Plg. Kunigų tarnyba ir gyvenimas. Dekretas. Nr.4; plg.Bažnyčia. Konstitucija. Nr.25. 3 Plg. Bažnyčia. Konstitucija. Nr. 17.
4 Misijinė Bažnyčios veikla. Dekretas. Nr. 35
5 Plg. Bagiackas 1. The Future Glory. South Bend, 1983. P.89-90.
6 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Nr. 14.
7 Jonas Paulius II. Enciklika "Redemptoris Missio". Nr. 11.
8 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Nr. 27.
9 Plg. Ten pat. Nr. 46.
10 Jonas Paulius II. Enciklika "Redemptoris Missio". Nr. 44.
11 Ten pat. Nr. 46.
12 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Nr. 15.
13 Plg. Jonas Paulius II. Enciklika "Redemptoris Missio". Nr.33.
14 Plg. Paul VI. "Evangelii Nuntiandi". Nr. 76.
15 Plg. Bagiackas J. The Future Glory. South Bend,1983. P. 90-9t'.

ankstesne dalis | turinys | kita dalis