2005 m. sausio 30 d.
Žiema ir Lizdeikos būstas
Šiek tiek foto ta proga:
O čia užfiksuotas Lizdeikos būstas :)
Ir iš arčiau
2005 m. sausio 25 d.
Susišnekam
Tai va mes pakalbam tomis kalbomis su Elzyte. Labai paprastai, be jokių susikėlimų ir radikalių doktrinų ir neprichvatizuojamės sau išskirtinumų dėl to :) Na tegul nesušaudo manęs charizmininkai dėl tokio paprasto aiškinimo, bet juk tai ir yra būtent taip paprasta. (Truputi ne į temą - pagalvojau, kiek tų charizmininkų Lietuvoj yra, gal neužklys manęs šaudyti :) Ką ten charizmininkų - pačių krikščionių ne prūdais. Taip kad, matyt, labiau rizikuoju būt apšauktas bepročiu už tokį įrašą. Bet kažkaip kai topteli kokia idėja, tai ir knieti pasidalinti internete.)
Taigi, noriu pasakyti, jog mano supratimu toks variantas pokalbiui tarp žmogaus ir Dievo visai įmanomas. Juk ta mūsų sąvokinė kalba Dievo akivaizdoje neatrodo labai daug gudriau už nesąvokinę. O kartais gal ta nesąvokinė kalba su atvira širdim gali atrodyti net ir protingiau :)
Manau, jei jau aš susišneku su Elzyte tokia kalba ir vienas kitą puikiai suprantam ir šauniai pabendraujam, tai ir su Dievu taip galima.
Jokiu būdu nesakau, kad dabar jau čia ir reiktų pulti taip melstis. Čia sumaniau parašyti vien todėl, kad tenka taip pabendrauti su Elzyte.
Ir nesiruošiu nieko įrodinėti ar teisintis: ar tai, apie ką rašau yra kalbėjimas, ar nėra kalbėjimas kalbomis. Bet manau, kad būtų sveika į tą reiškinį ir šalininkams, ir priešininkams pažiūrėti paprasčiau. Vieniems nesusikėlinėti, kitiems nesmerkti baisiai. Gal vis dėlto didesnė dovana yra pastarieji dalykai: ieškoti vienybės ir taikos, o ne akcentuoti savo išskirtinumus.
* Kas nežino, "kalbėjimas kalbomis" tai toks reiškinys sekmininkiškame-charizminiame judėjime, kai žmonės kalba arba gieda nesąvokiniais garsais. Tai įvardinama, kaip Šventosios Dvasios teikiama kalbų dovana. Dažniausiai naudojama kaip maldos būdas.
O čia mes su Elzyte studijuojam Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatiją.
2005 m. sausio 23 d.
Kas kam?
Pasirinkom evangelijos pagal Luką pradžią. Taip beskaitydamas sustojau, pagalvojęs, kad gal ne taip perskaičiau kažką. Čia apie Joną krikštytoją, koks jis bus: "jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus..." Pagalvojau, na neteisingai perskaičiau... bandau dar kartą ir vėl tas pats. Kažkaip tai jau įprasta girdėti, kaip visi tėvukai trokšta, kad jų atžalos atsigręžtų į juos, o čia atvirkščiai. Jau buvom girdėję mintį, kad ne vaikai tėvams, o tėvai vaikams yra duodami ir čia Rašte ta mintis kaip ir patvirtinama. Na tai kadangi mes jau Elzei priskirti, tai reik nenuvilti nei mus Priskyrusiojo, nei Elzės. Tai kadangi mes su Agne savo tokiu priskyrimu labai džiaugiamės, tai padėkojom Dievui, kad to paskyrimo nereikėjo taip ilgai laukti, kaip Zacharijui ir Elzbietai.
2005 m. sausio 16 d.
Taip patogiau
Kam įdomu daugiau apie programas, žr. čia.
Vėlesnis prierašas:
Visgi man programos nelabai patiko. Ir kompą apkrauna ir šiaip kažko neprilipo. O dabar naudoju internetinį variantą google reader'į ir vargo nematau. Laiks nuo laiko pasitikrinu. Ir tai galiu daryti iš bet kurio kompo.
2005 m. sausio 13 d.
Savas medelis
Ten apačioj giliai toks parūdijusio vandens upeliukas, iki kurio nusileisti norinčių neatsirado. Nuotraukoj nesimato gylio, bet iki jo gilu. Tai va tas medelis ten praktiškai pusiau pakibęs ore, bet viena puse šaknų įsikibęs į uolą ir taip laikosi. Ispūdį padidina vėjas, kuris persiritęs per plokščiakalnį visai neatrodo silpnas. Pagal mano tuometinę nuotaiką, tas medelis man pasirodė labai savas ir kažkuo panašus į mane. Juk kartais ir mums būna taip, kad jaučiamės tarsi pakibę. Tik gerai, kad yra uola, į kurią galima šaknimis įsikabinti ir nenugarmėti į apačią.
O čia dar viena nuotrauka iš tos pačios vietos. Net ir tokiomis atšiauriomis sąlygomis įsigudrina pražysti gėlės.
2005 m. sausio 4 d.
Ką veiksime šiais metais? arba svarbiausieji darbai
- Ka veiksime šiais metais?
Galutinis atsakymas kaip ir nebuvo suformuluotas, bet pasvarstymas išėjo. Šiaip jau riebiai paklausta. Visiems metams. Kažkaip įprasta paklausti, ką šiandien veiksim, ką šią savaitę ar savaitgalį veiksim? O čia, bac.
Ir ką gi vertą paminėti iš metinių darbų? Kaimynas paminėjo, kad norint metus įprasminti, tai tokie darbai, kaip: namo statyba, knygos parašymas, įmonės įsteigimas - visai tinkami. Kaimyno žmona bandė paaiškinti - juk ir kasdienybėje yra labai svarbių dalykų, kurie neįeina į tuos iš toli matomus darbus, bet jie ne mažiaus svarbūs ir reikalingi.
O juk iš tiesų, yra apie ką pamąstyti. Ir ką veiksim šiais metais, ir iš esmės gyvenime. Ir ne tik, ką veiksim, bet kas iš tiesų yra svarbu, kaip prasmingai gyventi?
Neblogą variantą pateikė Ramis (tas pats Užupio Pankas) kitą dieną užėjęs pasveikinti su Naujaisiais Metais. Taigi vienas iš jo tostų buvo už Elzę ir jos atkaklumą, jos kantrybę ką nors iš lėto bet stabiliai mokytis, kažką veikti. Taigi, Ramio palinkėjimas ir mums išmokti to atkaklumo ir kantrybės.
Mūsų Elzytė neperseniausiai pradėjo maitintis ir daržovių košyte. Kadangi buvo išeiginė, tai Agnužė tą dieną man patikėjo pamaitinti Elzę. O vargeli, nesidomi ji ta koše, galva sukiojasi po visur, kažką kitą reikia būtinai nuveikti, nebent netyčia pražiuota burna ant šaukšto užtaiko. Ir juokinga, ir džiugu, matant tokia gyvybingą savo dukrelę ir nelabai, nes nesiseka pačiam su tuo užsiemimu.
Teko kviestis Agnę į pagalba.
Tai ir bandžiau paprieštarauti Ramiui, kad atrodo ne iš Elzės, bet iš Agnės dabar jau tenka mokytis atkaklumo ir kantrybės.
Daug neprieštaravau Ramiui, kuri iš kurios mokosi. Bet širdyje tai turiu tvirtą įtarimą, kad Agnės kasdienės pastangos, kantrybė, meilė, su kuria ji tai daro yra daug svarbiau už namų statybas, įmonių steigimą ir knygų rašymą. Tai ir yra patys didžiausi ir svarbiausi gyvenimo darbai.
Man, tai teisingai Agnė sako, tingiu taip kantriai iš lėto tuos dalykus atlikti. Vis norisi greitesnių rezultatų. O čia su Elzyte vis ne taip greitai kaip norėtųsi išeina. Kad ir perenginėjant, tai kol vieną koją į kelnytes įkiši, žiūrėk jau kita išsinėrus tabaloja. Kol taip perrengi, tai kiek kartų Elzytė į kitą lovos kraštą nušliaužia, kiek kartų apsiverčia. Vėlgi ir pats juokiesi ir iš Elzytės, ir iš savęs, ir nejuokinga po to jau pasidaro.
Tai ir stebiuosi, kaip Agnė visa tai turi kantrybės ir meilės padaryti. Kadangi žinau tokių darbų svarbą, tai ir man nesinori taip jau pripažinti, kad esu jau toks visai stuobrys ir tinginys. Dar bandau sau teoriškai pasiguosti, kad neduota mums, vyrams, šiuos didžiausius darbus įgyvendinėti taip šauniai. Aišku, bandau ir aš išmokti bent dalelę. Gal dar pavyks nors iš dalies prisidėti prie šių gyvenimo darbų.
Nors Agnė tai mane dar vienu dalyku stebina labiausiai. Sekasi mums su Elze turint Agnę. Taip jau gavosi, kad Elzytė yra alergiška labai daugeliui produktų, o tai reiškia, kad kol Agnė ją maitina savo pienu, tai negali valgyti to, kas šiaip jau įprasta mums kasdienybėje: nei duonos, nei bandelių, nei šiaip kokių miltinių produktų, nei pieno produktų, nei saldumynų, nei vaisių ar daržovių kokių spalvotesnių, nei žuvies ir pan. Va, kur žygdarbis kasdien, kas valandą.
Tai išvadėlių dar tokių, kad, va, man ir atrodo, jog šiandien atlikti darbai būna didesni už atliktus per metus ar gyvenimą. Tai, kas padaroma konkrečiai dėl vieno žmogeliuko, yra svarbiau už daugybę darbų, atliktų abstrakčiai už visus. Na gal ir nebuvau aš niekad matematikos draugas, gal ir su logika ne kas, bet aš taip matau šiuos dalykus. Nepakliūna tie didžiausi darbai į istorijos vadovėlius, nepastato nieks už tai paminklų, bet juk nuo tokių darbų priklauso, kokie mes žmonės esame.
2005 m. sausio 2 d.
Jėzus ne autoritetas
- Tai va, dabar jau man nėra autoritetų. Ir Jėzus man ne autoritetas.
Na, galvoju, idomu bus išgirsti, kaip čia žmogus pakomentuos šį pareiškimą. Dar tiek pripažino, kad dabar tik pats sau autoritetas, o po to nukreipė temą kažkur kitur. Na, tai bandau sugrąžinti aną prie jo teiginio. Po truputi paaiškėjo, kad šiandien jam sąvoka "autoritetas" tolygi sąvokoms "diktatas", "tironija", "totalitarizmas" ir pan. Ką gi, teko persiorentuoti prie naujo termino apibrėžimo. Taigi Užupio Pankas papasakojo, kad nebeliko jam dabar autoritetų, ta blogąja prasme. Tai pagyriau žmogų.
Taip išėjo, kad paliko jis man gero Kalėdinio pamąstyto. Na ir pamąsčiau, ar galėtų tas Jėzus, kurį aš pažistu, būti autoritetu, ta blogąja, Užupio Panko panaudota prasme? Pamasčiau vienaip, pamasčiau kitaip, nu kad ne. Tas mano pažįstamas Jėzus tokiu bloguoju autoritetu negali būti. Jei kažkoks Jėzus kam nors yra autoritetas ta blogąja prame, tai tikrai ne tas pats Jėzus, kurį aš pažįstu.
Antras mano pamąstymo punktas buvo tas, kad, va, gerai yra išsivaduoti iš tų visokių blogų autoritetų, bet turbūt krūčiausias reikalas, tai išsivaduoti iš to autoriteto blogąja prasme - tai iš savo paties autoriteto. Turbūt kiekvienam jis yra šiek tiek kitoks su savais niuansais. Ir tikrasis Jėzus (ne autoritetas) kaip tik ir atėjo į mūsų gyvenimą, kad išvaduotų mus ne tik nuo išorinių autoritetų, bet labiausiai nuo savo paties autoriteto.
PS. Po kiek laiko susitikę, mes visgi sutarėm, kad taip radikaliai vartoti autoriteto sąvoką yra pernelyg originalu, taigi skaitytojams nepatarčiau perimti tokio autoriteto sąvokos vartojimo, nebent būtumėt Užupyje.
Rb. širdis
Šiek tiek apie lietuvišką roką. Nedaug to pasirinkimo Lietuvoj. Tai va, muzikiniu atžvilgiu man šiek tiek padoriau atrodo Rebelheart. Na, o žodžiai? Bent jau ne visai kvaili, nemažai gyvenimo realybės atskleidžia. Netgi pasakyčiau, iki tam tikro lygio krikščioniškai skamba. Na, čia aišku, rizikuoju būti teisių krikščionių sušaudytas :)
Na, bet paimkim jų gabaliuką "Aš esu tavy":
Tu gyvensi su manim
Nes aš seniai esu tavy
Aš tau sakau tai ką matai
Aš tai seniai žinau gerai
Tu klausi iš kur aš atėjau
Aš tau ne kartą jau sakiau
Tu su manim kartu gimei
Nors mes ir skiriamės???????? labai
...
Tu bėgi nuo manęs visaip
Bet širdyje gerai žinai
Kad aš tava antroji pusė
Išnyksiu tik kai tu pražūsi
...
Ramybės nori ir šviesos
Nors tai tau nieko nebeduos
Tu supranti kas aš esu
Ir tau dėl to labai baisu
Skaudu, kad tavo antras aš
Į pragarą tave nuvęs
Gali dar bėgt į priekį ir melstis
Bet aš žinau kaip tau tai seksis
...
Taigi, nors imk ir naudok be jokių pakeitimų evagelizacijoje įžanginiame punkte kerigmai. Kaip ir viskas pasakyta apie žmogaus be Dievo realybę. Labai aiškiai išdėstyta, ką žmogus pajėgia savo jėgomis.
Tiesa, toliau šio punkto Rebelheart'ai neina.
Na, o kam krikščioniškas tiesos atkleidimo variantas netinka, tai galima atsiminti poną Froidą. Tai jis kaip vieną iš dviejų pagrindinių žmogaus instinktų (šalia gyvenimo instinkto) įvardina destrukcijos instinktą.
Gal kas nežinot, tai Rebelheart’ai ir Jėzui yra dainelę sudainavę ir tenka pripažinti irgi su ne visai kvailu turiniu:
Sakyk man, ką jauti
Virpėdamas kančioj
Paskendęs liūdesy
Bevardėje ervėj
Sakyk man ką jauti
žiūrėdamas į mus
Beryjančius save
Nuo gemalo pradžių
Nesmerk manęs taip greit
Žinau tiesa skaudi
Aukot save už tai
Ko skaudžiai netenki
Ką man tau pasakyt
Kad tai nebūtų melas
Ką man tau sumokėt
Kad tai nebūtų auksas
Tai, štai, ką nori pasakyt tau
Toks išgama kaip aš (esu)
Tu pats pasirinkai taip mirt
Save aklai apgauti dėl kitų
Šventeivos siurbė kraują tau
Pavertę jį vynu kasdien
Ar ir dabar dar tu tiki tuo vis
Nebenorėdamas atmerk akių
Na, va, žmogeliukams nesuvokiamas Jėzaus poelgis. Jiems atrodo, kad jie dabar gali pamokyt Jėzų. Tačiau ką jie dainuotų, jei suvoktų, kad Jėzui tie dalykai nebuvo paslaptis ir Jis vis tiek pasirinko tokį kelią.