Ten apačioj giliai toks parūdijusio vandens upeliukas, iki kurio nusileisti norinčių neatsirado. Nuotraukoj nesimato gylio, bet iki jo gilu. Tai va tas medelis ten praktiškai pusiau pakibęs ore, bet viena puse šaknų įsikibęs į uolą ir taip laikosi. Ispūdį padidina vėjas, kuris persiritęs per plokščiakalnį visai neatrodo silpnas. Pagal mano tuometinę nuotaiką, tas medelis man pasirodė labai savas ir kažkuo panašus į mane. Juk kartais ir mums būna taip, kad jaučiamės tarsi pakibę. Tik gerai, kad yra uola, į kurią galima šaknimis įsikabinti ir nenugarmėti į apačią.
O čia dar viena nuotrauka iš tos pačios vietos. Net ir tokiomis atšiauriomis sąlygomis įsigudrina pražysti gėlės.
Pranešimai
labai gražios nuotraukos. ir aš noriu į krymą. kada tu ten buvai?
AtsakytiPanaikintiNors tie Krymo kalniukai ir ne kažin kokio aukščio, bet palaipiot visai smagu. Tas plokščiakalnis apie kurį čia minėjau tai tik šiek tiek virš kilimetro aukščio. Bet va, kai priėjom jo kraštą, tai taip kilometriniu skardžiu ne visur drasu leistis :)
AtsakytiPanaikintiAnt to plokščiakalnio tai dar toks atrakcionas, oras ten kiek supratome visada pravališka, debesys, vėjai. O maždaug pačiam plokščiakalnio vidury stovi meteorologijos stotis. Tai va ten galima apsistoti. O prižiūri ją toks hipis. Ko gero tokioj vietoj tik koks hipis ir galėtų egzistuoti. Tai mes ten apsistojom ir cool'iausias dalykas buvo užsisakyta pirtis. Po eilės dienų bastimosi kalnais, labai geras dalykas. Ir muzikėlė labai priderinta skambėjo toje stoty. Tas hipis į koridorių išsimetęs galingą kolonelę visą laiką leido tokį hipovą seną roką.