2005 m. sausio 25 d.

Susišnekam

Kartais su Elze mes labai šauniai pabendraujam, pasišnekam. Kaip? - paklausite. Kažkaip labai paprastai pasišnekam žodžiais, kurie neturi kažkokio sąvokinio bagažo, bet vienas kitą labai puikiai suprantam ir abiems smagu :) Tai va ir pagalvoju, kad tikriausiai taip ramiai reiktų pažvelgti ir į charizminio atsinaujinimo naudojamą praktiką - meldimąsi arba kalbėjimą kalbomis.*
Tai va mes pakalbam tomis kalbomis su Elzyte. Labai paprastai, be jokių susikėlimų ir radikalių doktrinų ir neprichvatizuojamės sau išskirtinumų dėl to :) Na tegul nesušaudo manęs charizmininkai dėl tokio paprasto aiškinimo, bet juk tai ir yra būtent taip paprasta. (Truputi ne į temą - pagalvojau, kiek tų charizmininkų Lietuvoj yra, gal neužklys manęs šaudyti :) Ką ten charizmininkų - pačių krikščionių ne prūdais. Taip kad, matyt, labiau rizikuoju būt apšauktas bepročiu už tokį įrašą. Bet kažkaip kai topteli kokia idėja, tai ir knieti pasidalinti internete.)
Taigi, noriu pasakyti, jog mano supratimu toks variantas pokalbiui tarp žmogaus ir Dievo visai įmanomas. Juk ta mūsų sąvokinė kalba Dievo akivaizdoje neatrodo labai daug gudriau už nesąvokinę. O kartais gal ta nesąvokinė kalba su atvira širdim gali atrodyti net ir protingiau :)
Manau, jei jau aš susišneku su Elzyte tokia kalba ir vienas kitą puikiai suprantam ir šauniai pabendraujam, tai ir su Dievu taip galima.
Jokiu būdu nesakau, kad dabar jau čia ir reiktų pulti taip melstis. Čia sumaniau parašyti vien todėl, kad tenka taip pabendrauti su Elzyte.
Ir nesiruošiu nieko įrodinėti ar teisintis: ar tai, apie ką rašau yra kalbėjimas, ar nėra kalbėjimas kalbomis. Bet manau, kad būtų sveika į tą reiškinį ir šalininkams, ir priešininkams pažiūrėti paprasčiau. Vieniems nesusikėlinėti, kitiems nesmerkti baisiai. Gal vis dėlto didesnė dovana yra pastarieji dalykai: ieškoti vienybės ir taikos, o ne akcentuoti savo išskirtinumus.

* Kas nežino, "kalbėjimas kalbomis" tai toks reiškinys sekmininkiškame-charizminiame judėjime, kai žmonės kalba arba gieda nesąvokiniais garsais. Tai įvardinama, kaip Šventosios Dvasios teikiama kalbų dovana. Dažniausiai naudojama kaip maldos būdas.

O čia mes su Elzyte studijuojam Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatiją.

5 komentarai:

  1. nu lupt tave, joakimai, maža už tai, kad tokias knygas mažam amžiuj dukrai duodi skaityt. kaip ten bulgakovo "šuns širdy" profesorius sakė? "ja za obedom gazet ne čitaju - plocho dlia piščėvorenija". tu ką, nori, kad tavo dukrai pilvą susuktų? o čia gi dar blogiau už laikraščius. jau geriau tada degtinę su ja gerti, jei sekti profesoriaus pavyzdžiu :-)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai tau tik bartis, tik lupt ;)
    Vat ten toj knygoj ir rašo, kad yra tokių veikėjų, kurie liaudį norį neapsišvietusią išlaikyti ir nuslėptį Dž. Lenino žodžius, "kad religija yra dvasiška priespauda, visur ir visada gulanti ant liaudies masių". ;)
    čia parinkau vieną iš švelnesnių citatų :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. O kuo tau Abraomo Kulviečio, Martyno Mažvydo, Mikalojaus Radvilo Juodojo raštų fragmentai tokie kenksmingi skrandžiui?

    AtsakytiPanaikinti
  4. prasidejo irasas kalbomis, baiges ateizmo chrestomatija;) pastarosios nesu varciusi, o apie kalbas man idomu. ir ziuriu i tai paprastai...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Pasirodo labiausiai pastebimi paskutiniai žodžiai, kurie tėra nuotraukos komentaras. Na, neturėjau tokios nuotraukos kur mes su Elze bekalbantys būtume užfiksuoti, tai ir įdėjau šitą. O knyga ten atsitiktinumas. Elzei labiausiai patinka kokie žurnalai su paveiksliukais ir dar kai leidžiam biškį paplėšyti tai iš vis jėga. Tik po to reik stebėti, kad beskaitydama nenurytų kokio gabaliuko :)

    AtsakytiPanaikinti

Vieno tokio žmogaus dienoraštis © Adaptuotas 2008 Dicas Blogger šablonas.

TOPO