Ką veiksime šiais metais? arba svarbiausieji darbai

Naujųjų pasitikti nusileidome aukštu žemiau pas kaimynus. Ir iškėlė kaimynas ar tai retorinį, ar tai tikrą klausimėlį:
- Ka veiksime šiais metais?
Galutinis atsakymas kaip ir nebuvo suformuluotas, bet pasvarstymas išėjo. Šiaip jau riebiai paklausta. Visiems metams. Kažkaip įprasta paklausti, ką šiandien veiksim, ką šią savaitę ar savaitgalį veiksim? O čia, bac.
Ir ką gi vertą paminėti iš metinių darbų? Kaimynas paminėjo, kad norint metus įprasminti, tai tokie darbai, kaip: namo statyba, knygos parašymas, įmonės įsteigimas - visai tinkami. Kaimyno žmona bandė paaiškinti - juk ir kasdienybėje yra labai svarbių dalykų, kurie neįeina į tuos iš toli matomus darbus, bet jie ne mažiaus svarbūs ir reikalingi.
O juk iš tiesų, yra apie ką pamąstyti. Ir ką veiksim šiais metais, ir iš esmės gyvenime. Ir ne tik, ką veiksim, bet kas iš tiesų yra svarbu, kaip prasmingai gyventi?
Neblogą variantą pateikė Ramis (tas pats Užupio Pankas) kitą dieną užėjęs pasveikinti su Naujaisiais Metais. Taigi vienas iš jo tostų buvo už Elzę ir jos atkaklumą, jos kantrybę ką nors iš lėto bet stabiliai mokytis, kažką veikti. Taigi, Ramio palinkėjimas ir mums išmokti to atkaklumo ir kantrybės.

Mūsų Elzytė neperseniausiai pradėjo maitintis ir daržovių košyte. Kadangi buvo išeiginė, tai Agnužė tą dieną man patikėjo pamaitinti Elzę. O vargeli, nesidomi ji ta koše, galva sukiojasi po visur, kažką kitą reikia būtinai nuveikti, nebent netyčia pražiuota burna ant šaukšto užtaiko. Ir juokinga, ir džiugu, matant tokia gyvybingą savo dukrelę ir nelabai, nes nesiseka pačiam su tuo užsiemimu.
Teko kviestis Agnę į pagalba.
Tai ir bandžiau paprieštarauti Ramiui, kad atrodo ne iš Elzės, bet iš Agnės dabar jau tenka mokytis atkaklumo ir kantrybės.
Daug neprieštaravau Ramiui, kuri iš kurios mokosi. Bet širdyje tai turiu tvirtą įtarimą, kad Agnės kasdienės pastangos, kantrybė, meilė, su kuria ji tai daro yra daug svarbiau už namų statybas, įmonių steigimą ir knygų rašymą. Tai ir yra patys didžiausi ir svarbiausi gyvenimo darbai.

Man, tai teisingai Agnė sako, tingiu taip kantriai iš lėto tuos dalykus atlikti. Vis norisi greitesnių rezultatų. O čia su Elzyte vis ne taip greitai kaip norėtųsi išeina. Kad ir perenginėjant, tai kol vieną koją į kelnytes įkiši, žiūrėk jau kita išsinėrus tabaloja. Kol taip perrengi, tai kiek kartų Elzytė į kitą lovos kraštą nušliaužia, kiek kartų apsiverčia. Vėlgi ir pats juokiesi ir iš Elzytės, ir iš savęs, ir nejuokinga po to jau pasidaro.
Tai ir stebiuosi, kaip Agnė visa tai turi kantrybės ir meilės padaryti. Kadangi žinau tokių darbų svarbą, tai ir man nesinori taip jau pripažinti, kad esu jau toks visai stuobrys ir tinginys. Dar bandau sau teoriškai pasiguosti, kad neduota mums, vyrams, šiuos didžiausius darbus įgyvendinėti taip šauniai. Aišku, bandau ir aš išmokti bent dalelę. Gal dar pavyks nors iš dalies prisidėti prie šių gyvenimo darbų.
Nors Agnė tai mane dar vienu dalyku stebina labiausiai. Sekasi mums su Elze turint Agnę. Taip jau gavosi, kad Elzytė yra alergiška labai daugeliui produktų, o tai reiškia, kad kol Agnė ją maitina savo pienu, tai negali valgyti to, kas šiaip jau įprasta mums kasdienybėje: nei duonos, nei bandelių, nei šiaip kokių miltinių produktų, nei pieno produktų, nei saldumynų, nei vaisių ar daržovių kokių spalvotesnių, nei žuvies ir pan. Va, kur žygdarbis kasdien, kas valandą.
Tai išvadėlių dar tokių, kad, va, man ir atrodo, jog šiandien atlikti darbai būna didesni už atliktus per metus ar gyvenimą. Tai, kas padaroma konkrečiai dėl vieno žmogeliuko, yra svarbiau už daugybę darbų, atliktų abstrakčiai už visus. Na gal ir nebuvau aš niekad matematikos draugas, gal ir su logika ne kas, bet aš taip matau šiuos dalykus. Nepakliūna tie didžiausi darbai į istorijos vadovėlius, nepastato nieks už tai paminklų, bet juk nuo tokių darbų priklauso, kokie mes žmonės esame.