Krikštas

Kartais kai kas paklausia apie mūsų vaikų krikštą. Mano tikėjimo šaltinis - Biblija - nurodo tokį eiliškumą: pirmiausiai žmogus sąmoningai įtiki, o po to jis yra krikštijamas (plg. Mk 16, 16), o ne atvirkščiai. Be to, Biblija neduoda jokio pagrindo galvoti, kad Dievas užkrauna atsakomybę vaikams už tai, ką padaro ar nepadaro jų tėvai. Todėl tikiu, kad krikštas - tai suaugusio žmogaus tikėjimo išraiška, o ne magiškas veiksmas, savaime turintis gelbstintį poveikį. Krikštas man yra svarbus Jėzaus priesakas įtikėjusiems, todėl gaila, kad kai kam tai yra tik kultūrinis dalykas.
Štai ir šį sekmadienį, kaip ir kiekvienais metais per Sekmines, mūsų bažnyčioje buvo krikšto šventė. Vandenyje buvo pakrikštytos dvi tikėjimo sesės. Apie tai jau parašė Vita. Ten ir apie krikšto sampratą nemažai Artūro surinktų minčių galima persiskaityti.
Aš pats tikėjimo krikštu buvau pakrikštytas prieš penkis metus, irgi per Sekmines. Apie tai jau rašiau. Tačiau šiemet gavau to įvykio video įrašą. Buvo smagu tai prisiminti. Gal ir dar kam bus įdomu, kaip tai atrodo. Čia mano bandymas įkelti įrašą tiesiai į tinklaraštį.

Sūnus. Vardai

Tokį dalyką būtinai turiu aprašyti. Užvakar naktį (birželio mėn. 13d.) 2:40 gimė sūnus. Šiandien jau namuose. Gimė, sakyčiau, ne visai mažas, nes drabužėliai, kuriuos ten turėjom iš karto buvo kažkiek mažoki. Svoris 4050 g, ūgis 53 cm. Pagal ūgį gimė didžiausias, o svoriu nuo Elzės atsiliko 30 g. Gimė greitai. Agnė paskambino apie antrą ar kažkiek po antros. Kai nuvažiavau į ligoninę, sūnus jau buvo gimęs.

Iš anksto nežinojom, gims mergaitė ar berniukas, tai ir vardo nebuvom sugalvoję. Kadangi buvo Antano vardadienis, tai medikai iš kart berniuką pradėjo vadinti Antaniuku. Giminaičiai irgi neužmiršo priminti šio vardo. Šiaip lyg ir visai neblogas vardas. Ir pagal išvaizdą, mūsų supratimu, būtų tinkamas. Tačiau apsvarstėm dar kelis vardus. Tarp jų - Justinas.

Žiema, sniegas, kiemas, kaimynas

Man kažkaip įprasta, kad akiniai tamsintais stiklais yra akiniai nuo saulės. Tačiau šiandien jie man virto akiniais nuo sniego. Pasirodo, kad stipriai akinantis dalykas yra šviežias sniegas, ypač kai jo daug. Taigi, nusikasinėti sniegą teko su akiniais. O sniego šiandien privertė padoriai. Gerai, kad pas kaimyną galima pasiskolinti padorų sniego kastuvėlį. Nuotraukoje kaimynas Mintautas su kastuvėliu.

O taip atrodo kito kaimyno tvora iš mūsų kiemo pusės:

Mūsų kiemo vaizdas:

Užtat viduj akinių nuo saulės nereikia:

O dabar ruošiamės dar vienai avantiurai snieguotais keliais - į susirinkimą Matiškės kaime.
Daugiau nuotraukų šios dienos albume>>

Koncertas Trakų Vokėje

Atvarykit pas mus į kaimą - Trijų karalių šventės proga sausio 9 d. (šeštadienį) bus Arnoldo koncertas. Daugiau informacijos Trakų Vokės tinklaraštyje.

Dar du pasaulio stebuklai

Agnė jau mane aplenkė ir paskelbė publikai apie vieną šedevrą:Taigi, tai mano tėvuko sukurtas paukčiukų inkilėlis/lizdelis. Atkreipkite dėmesį į panaudotas medžiagas. Joks katinas neturėtų išdrįsti į kokį veržtis. O mano mama šiam reikalui net savo skrybėlės nepagailėjo.
Turėjo rūpesčio tėvukai, kol paukšteliai tėvai atrado savo jauniklius. Jei ką, mano tėvas jau būtų ėjęs kasti žemės ir sliekų ieškoti.

O antrasis stebuklas, tai jau kelis metus mūsų namuose saugomas ir naudojamas drambliukas - puodukas. Tačiau jis nėra šiaip sau eilinis drambliukas ar eilinis puodelis. Pripylus kavos šis drambliukas pradeda seilėtis pro straublį. Iš pradžių buvom sukūrę versiją, kad šis puodelis turi mikro įtrūkimų ir per jį prasisunkia kava. Tačiau tas skystis iš straublio nebūna nei kava, nei arbata, kaip puodelyje. O ir seilėjasi ne visada. Žodžiu tiesiog stebuklinga statulėlė. Gaila, kad tik persona ne pagal mūsų religinį regioną nulipdyta. O tai kokį biznelį galima būtų sukurti iš stebuklingų seilių.

Šypsokitės!

Aš supratau, kur jūsų problema. Jūs esat pernelyg rimti. Rimtas veidas - tai dar ne proto požymis. Visos kvailystės žemėje daromos būtent tokia veido išraiška. Jūs šypsokitės, ponai, šypsokitės!

Tokia teisinga įžvalga ir palinkėjimu mums visiems baigiasi vienas iš mano mėgstamų filmų.
Taigi linkiu Jums ir sau kuo mažiau rimtos išraiškos veide ir kuo daugiau šypsenos! Ir ne tik šventėms :)

Nauji tinklapiai

Pastaruoju metu mano draugai vienas po kito susigalvojo prikurti naujų tinklapių.
Neabejotinai įspūdingiausiu galima pavadinti Beno iniciatyva sukurtą krikščioniško roko grupės Quest Rising tinklapį.Fotografas Ramūnas kurį laiką tenkinęsnis blogger sistemos paslaugomis, irgi pristatė originalų tinklapiuką.Na, ir mano žmonelė Agnė sukūrė jos veltinio pristatymui skirtą tinklaraštį. Apie tai pasako ir adresas http://agnuzesveltinis.blogspot.com
Dabar pažiūrėjau, kažkaip keistai visi pasirinko juodą foną. Matyt mada tokia.

Geras dalykas namas

Kaip bebūtų keista, vėl taip greitai rašau.
Taigi, kažkada gimė idėja pasistatyti namą. Geros idėjos tuo nesibaigė. Kadangi mano tėvai jau garbaus amžiaus, tai sutarėm, kad ir jiems kartu gyventi bus geriau. Todėl stačiau dvibutį namą ar kitais žodžiais du sublokuotus namus
Ir ką gi, namas (abu namai) stovi pastatytas ir įrengtas. Tėvai gyvena savo bute, mes - savo. Tas yra patogu. Bet smaugianti paskola - visai nepatogu.
O vietos, pasirodo, (po tam tikro projekto pakeitimo) yra pakankamai ir mūsų pusėje tėvams apsigyventi. Net sąlyginai autonomišką butuką įrengti.
Ką gi kažką, matyt, anksčiau praskaičiavau, o be to, dar vienas projektas, kuris turėjo pagelbėt atsikratant paskolos, ilgai ir nuobodžiai strigo strigo ir jau trumpuoju laikotarpiu nebededu vilčių į jį. Tiesa, tas mano projekto užstrigimas visai nesusijęs su krize. Tiesiog tokia santvarka čia Lietuvoje - čia amžina krizė ponia biurokratija.
Taigi jei kas žinote kam reikia pilnai įrengto namo apie tai išsamiai surašiau čia>>

P.S. O štai apie mūsų planus, pastangas ir apie Dievą šiuose dalykuose neseniai perskaičiau vieno panevėžiečio dienoraštyje>>

Statėme statėme

Kadangi neturiu noro numarinti šio savo dienoraščio, bandau vėl rašyti. Taigi, apie vieną didesnių šių metų užsiėmimų. Žinoma, šis statinys gana kuklus, bet jį jau pasistačiau savo rankomis. Kartais, tiesa, teko pasikviesti pagalbos, nes prireikdavo trečios rankos. Šį statinį pavadinti galima įvairiai - garažas, sandėlys, ūkinis pastatas ir pan. Savikaina gavosi maža, nes turėjau progos sunaudoti tai, kas liko nuo namo statybų.
Aišku, kai kas pamatęs nusistebėdavo, kas čia per daiktas iš tokių paprastų lentų. Na, matyt, skonio reikalas - man šis daiktas visai nieko. Tie, kitokio skonio piliečiai, dar turės progos pakritikuoti, kai ir tvorą kada nors iš tų pačių nevykusių lentų susisuksiu.
Galutinio vaizdo kompe šiandien neturiu, jei pavyks, ryt bandysiu padaryti ir įkelti.
Žodžiu, jau beveik diplomuotu statybininku tapau, jei kam reik panašaus statinio, jau galit kviestis :)

P.S. Kaip žadėjau - pabaigto statinio vaizdai. Tiesa, kokybė nevykusi, nes mano turimos technikos pagrindinė paskirtis nėra nuotraukų darymas.

Pasipriešinimas ir nuolankumas

Ką tik draugas pradžiugino atsiuntęs naujai išleistos knygos pristatymą.
Kažkada skaitinėjau šią Dietricho Bonhoefferio knygą ir kai kurios mintys labai patiko. Bandžiau jas paversti pats:
Būti krikščionimi - būti žmogumi.
Tikėjimo išpažinimas.
Daugiau ištraukų ir knygos pristatymą skaitykite neformaluose>>
Reikės dabar susirasti šią knygą ir persiskaityti iš naujo. O ir šiaip jau ilgogai neteko su knygom draugauti...
________________________________________

Jei jau pradėjau rašyti apie knygas, tai paminėsiu, kad ir mano draugo Simono versta knyga sulaukė savo dienos. Jei kažko nepainioju, aš Simonui net padėjau išversti vieną žodį ;) O honoraru tai nepasidalino, ot koks ... ;)
Jeigu net Simonas pristatydamas knygą šiame sakinyje - "juk man ji tokia brangi?" deda klaustuką, tai kol kas aš nuo jos skaitymo susilaikysiu...

P.S. Neužpyk, Simonai, čia tik šiaip, pajuokavimas buvo... :)
Juk bloga reklama irgi reklama ;)

Mažei metukai

Šią savaitę Viltei stuktelėjo metukai. Ta proga jos pasveikinti atvažiavo seneliai.

Viltė jau vaikšto, bet to jai per maža, tai dar ir buitiniu alpinizmu nutarė užsiimti: laipioja ant kėdžių, stalų, vežimėlių. Žinoma, mėlynės nespėja užgyti. Paskutinį kartą jau labai rimtai pasipuošė tarpuakį gimtadieniui.
Na, o statybos po truputi pradeda panašėti į namą. Elzės kambarys jau su grindimis.Nors kai kur dar tik gipso plokštės montuojamos.

Čia tai bent!

Na toks tai aš tikrai nebūnu...
O jei rimtai, tai kas norite pamatyti mane visam gražume apsilankykite Ramio vaizdų bloge >>
Veiksmas vyko vasaros pabaigoje, VLKB palapinių šventėje. Ne paslaptis, kad aš, jei įmanoma, laikausi taisyklės nesikelti per anksti. Tai taip nutiko, kad atnešė ryte Ramis kavos tiesiai į palapinę ir še tau kaip pagavo...
Jei jau buvau išprovokuotas pradėti rašyti, tai ta proga dar pasipasakosiu, kad vis dar gyvename išsinuomotame bute Lazdynuose. Bet jau labai norėtųsi Kalėdas švęsti naujame name.
Elzė vaikšto į darželį. O Viltė irgi vaikšto (ne į darželį, o tiesiog šiaip - savo kojom vaikšto). Agnė po truputi vėl pradėjo velti. Šį kartą vis kur nors kambary išdygsta velta gėlė.

Jau aiškiau

Šiaip su mūsų respublikiniais ir vietiniais politikais tokia nepatikima situacija, kad iki šiol galvojau eiti balsuoti rinkimuose į savivaldybės tarybą tik su mintim, kad neišrinktų kai kurių labai jau pagarsėjusių veikėjų.
Bet štai šį vakarą kažkas atnešė kelis bukletukus. Pasirodo, vietinis Petriukas (Petras Vaitiekūnas - Žemųjų Panerių vaistininkas) bus tarp renkamųjų. Šiaip visai nieko bičas, vis tenka pabendrauti perkant vaistus ar tiesiog kieme susitikus. Pažadų bukletuke tai kaip ir pas rimtą politiką visokių nerealiai juokingų vietiniams gyventojams prižadėta. Patikėjus tai net ir iš Žemųjų Panerių nesinorėtų kraustytis.
Nors man labiau patiktų balsuoti už asmenis, nei už partijas, bet kol kas nieko prieš liberalų sąjūdį neturiu. Tiesa, Petriukas tik 26 numeriu pažymėtas. Ką gi, bandysim aukščiau pastumti :)

Agnužės populiarusis blogas

Agnė vėl atsiminė savo blogą :) Šį kartą galima pamatyti jau ir rankdarbių nuotraukas >>


Pasirodo, dėl nuorodų apie rankdarbius, net ir neatnaujinamas Agnės blogas pritraukdavo daugiau skaitytojų, negu mano laiks nuo laiko papildomas blogas.

Trakų Vokės blogas

Pakūriau Trakų Vokės blogą>>

Gal netyčia ir liaudies pavyks sukviesti ...

Pirmasis koncertas

Šiandien buvo pirmasis Elzės koncertas. Jau nuo rudens pradžios kartą per savaitę lankė muzikos mokyklėlę. Dabar kaip ir pirmojo etapo finišas.
Buvo toks nykštukų pasirodymas - šokis su skarelėmis. Bet tiek daug įspūdžių ir naujų veidų, sniegelis, net Kalėdų Senelis. Tai dėmesys buvo ne tiek į programos atlikimą, kiek į įdomybių apžvalgą.



Po koncerto Kalėdų Senelis padalino vaikams po dovanėlę. Dovanėlė buvo supakuota kaip saldainis. Tai matėsi nusivylimas, kai išpakavusi terado firminį muzikos mokyklėlės ženkliuką. Bandė, tiesa ir jo atsikąsti, bet ne saldainis...


O šiaip, kai Elzė geros nuotaikos, tai iš eilės bent kokius penkis gabalus sugeba atlikti: Du gaideliai, Peliuko dainelė, Labas tau ir Cirkas. Priedo dar su šokiais.

Alkė, Skubė - pernelyg pankiški, matyt, būtų vardai...

Taigi, dabar plačiau :)
Pagal gydytojų nurodymą antradienį Agnė jau liko ligoninėje. Kaip ir pirmąjį kartą pasirinkom Trakų ligoninę. Čia ir erdviau (ir tėčiui toje pat palatoje lova būna) ir personalo darbas abu kartus buvo ir geras, ir malonus. Elzė nuvažiavo su nakvyne pas senelius. O aš laukiau Agnės skambučio ir buvau pasiruošęs prireikus važiuoti pas ją. Skambutis 23:25. Dar prieš dvyliktą buvau prie ligoninės durų. Kažkurį laiką nieks neįleido. Kai įleido, buvo šiek tiek po vidurnakčio, o dukrelė gimė 23:55.
Mergaitė gimė tokia alkana, kad po to per visą naktį buvo užsiėmusi tik valgymu. Tik paryčiui pradėjo bandyti miegoti. Jei lygintumėme su sesute (Elze), tai gimė tokio pat ūgio – 52 cm, o svoriu tai puse kilogramo lengvesnė - 3,720 kg. Tai, matyt, todėl tokia išalkusi buvo :) Nors imk ir pavadink dėl to Alke. Arba dėl gimimo būdo - Skube.
Na, bet po intensyvaus svarstymo apsistojom ties vardu VILTĖ.
Šiandien jau visi namie. Pagrindinė problemėlė – Elzei teks susitaikyti su pasikeitusia situacija šeimoje. Bet kaip nors prisitaikysime :)
Dėkui visiems už maldą, linkėjimus, sveikinimus.

O čia galite skaityti Agnės pasakojimą>>
(Iškokite 2006 m. lapkričio 26 dienos įrašo "Kaip atkeliavo Viltė". Kažkodėl neįsideda tiksli nuoroda).

Dar kelios nuotraukos čia>>

Reikia vardo!

Šį kartą tik trumpai: vakar, t.y. 2006.11.14 23:55 gimė dukrelė :) Dar nesugalvojom vardo...

Vainikas

Įdomu, čia jau galima teigti, kad yra trečdalis darbo padaryta ar dar ne?

Neformalų meetas

Manau pats laikas vėl šiek tiek parašyti ...
Šį kartą apie "neformalų" meetą. Labai smagus pasibuvimas su teisingais žmonėmis teisingoje gamtos vietelėje.
Labai buvo smagu, kai į vieną vietą susirinko žmogeliai iš skirtingų krikščioniškų bendruomenių ir nebendruomeniniai. Susirinko ne pasiginčyti, kuri bažnyčia geresnė ar blogesnė, bet paieškoti kažko pozityvaus, kas visus pakeltų. Manau, tas užsivadinimas "neformalai" gal kai kam ir sudaro įspūdį, kad po tokia vėliava gali rinktis tik negatyvūs protestuotojai - bet smagu, kad yra ne taip. Smagu, kai žmonės dalinasi tuo, kas jie yra ir ką jiems teko išgyventi. Gera, kai gali išgirsti apie jokiais rėmais neįrėminamą Dievo veikimą žmonių gyvenimuose.
Labai nuostabus patyrimas, kai taip be ponpastikos, tiesiog gamtoje prie ežero, gali su kitais dalintis duona ir vynu Jėzaus atminimui, tai yra dalintis Jėzumi.
Na, o jei paprastais žodžiais - tai buvo geras laikas gamtoje su esamais ir naujais draugais, pabendravimas, pasidalinimas, papaišymas, palipdymas ir pan.

Jei kam įdomu, daugiau apie susitikimą parašė Kristina „neformalų“ bloge >>