Taip jau nutiko, kad iki šiol buvau „nekrikštas“. Na tiesa, mane kaip ir daugelį pakrikštijo kūdikystėje. Tai gal todėl taip ilgai po sąmoningo įtikėjimo buvau nesikrikštijęs. Vis svarsčiau, galioja ar negalioja tas mano kūdikiškas krikštas. Žodžiu, geriausiu atveju svarsčiau rigoristiškai, bet matyt teks pripažinti, kad ir su nemaža doze magiškumo.
Ir kažkaip neseniausiai susigriebiau (galbūt po Artūro užuominos apie krikštą), kad mano ilgalaikiai svarstymai: - galioja ar negalioja krikštas, kurio nei sąmoningai rinkausi, nei pamenu, kad toks dalykas būtų nutikęs mano gyvenime – pasiekė finišą. Kažkur prapuolė mano svarstymuose magiškumo elementas...
Taigi teliko tiesiog priimti paprastą Naujojo Testamento pateikiamą eiliškumą – pirmiau įtikėjimas, po to jau kaip natūrali paseka - Jėzaus malonės ir sandoros su Dievu ženklas – krikštas. Tikrai nenoriu niekaip rėminti Dievo malonės, veikimo, bendravimo su Juo, bet tai tiesiog toks paprastas Naujojo Testamento nurodymas, tai kodėl gi jo nepriimti kaip išorinio ženklo tarp savęs ir Dievo, visuomenės akivaizdoje.
O čia keli vaizdeliai. Neišsigandusi lietaus susirinko visa VLKB bendruomenė. Bent jau man smagumo pridėjo įsismarkavęs lietus (veiksmas vyko praeitą sekmadienį, t.y. per sekmines). Tiesą sakant iki lipant į vandenį buvau visiškai šlapias. Kažkas iš viršaus nutarė „pakrikštyti“ visą susirinkusią bendruomenę :)
O į Neries upės vandenį vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios buvome panardinti šešiese.
Čia dar prieš krikštą ;)
O čia būtinas krikšto elementas – praskrendantis balandis :)
Smagu buvo matyti draugą iš Klaipėdos :) Jam lyg ir pažadėjau savo papasakotą kelią lig krikšto surašyti, bet, matyt, paliksiu ateičiai, gal kada kita proga ir ne per vieną kartą...
Sudalyvavo ir draugas iš Širvintų :)
Vis galvojau, kam reikalingi gitarų dėklai?
Aktorius ir lietuje aktorius :)
2006 m. birželio 11 d.
2006 m. birželio 4 d.
baisu nebaisu
Aš kaip visada pavėluotai. Šį kartą noriu grįžti prie Eurovizijos. Na, ir aišku, apie nugalėtojus Lordi. Skaičiau, kad tiek Suomijoje, tiek Graikijoje krikščionys buvo baisiausiai pasipiktinę ir protestavo prieš jų dalyvavimą „nuostabiajame“ Eurovizijos konkurse. Na, išties baisokai chebrytė atrodo, o ir tekstai ne visai aiškūs. O ir tėvai skundžiasi, kad dabar vaikai gali išsigąsti. Šiaip jei čia būtų tik teoriniai pasvarstymai, tai aš nesivarginčiau rašyti, nes nieko naujo nepasakysiu. Parašyti išprovokavo mažoji Elzytė. Taigi, kaip Lordi pasiteisina prieš tėvelius. Ogi jie aiškina, kad vaikai jų visai nebijo. Bijo dažniau tėveliai ir dar dažniau mamytės. O vaikams tai tarsi atgaivintos lėlės. Ir negaliu su jais nesutikti. Mūsų Elzė didžiausia Lordžių fanė. Tiek merginai patiko Lordžiai, kad po to pamačiusi jų kaukėtas nuotraukas žurnale, atsivertusi tą puslapį kelias dienas vaikščiojo įsitvėrus: -"Lordi!".
Ką gi, o dėl turinio, - bent jau patys muzikantai savęs nelaiko jokiais šėtonistais ir net teigia taikantys ne į pragarą, o į dangų. Na taip, personažai jų labai neaiškus, bet jie patys atrodo didelio turinio į šiuos tarpusavyje nesusijusius personažus nededa. O mūsiškiai eurovizininkai pastebėjo, kad šie vyrukai baisiomis kaukėmis buvo tikresni žmonės už daugelį kitų nupudruotų Eurovizijos barbių. Jų kaukės parodė dvasinį Eurovizijos veidą. Kažkodėl ir man norisi pritarti.
Kai taip dažnas mūsų visuomenėje gražus nupudruotas įvaizdis pristatomas kaip kažkas gražaus ir gero, tai taip smagiai aš atsigaunu pažiūrėjęs "Adamsų šeimynėlę". Turiu mintyje ne serialą, kuris gerokai išpūstas ir kartojasi, bet kelis vaidybinius filmus. Ten irgi imidžas lyg ir nelabai patrauklus, bet pažiūrėjęs negali nepastebėti, kad tie išoriniai blogiukai turi savyje daugiau meilės už visus teisingo imidžo atstovus.
Ko gero mes visi norime panašiai kaip Oskaro Vaildo personažas Dorianas Grėjus, kad mūsų išorinis veidas visada būtų matomas kaip pats puikiausias. O tikrąjį moralinį veidą slepiame užrakintą kur nors palėpėje ar rūsy. O galbūt tikrąjį moralinį veidą pasiėmę su savimi į viešumą, galėtume lengviau jį pakeisti iš esmės. Ir nereikėtų tiek daug savo gyvenimo investuoti į pudros pramonę...?
Ką gi, o dėl turinio, - bent jau patys muzikantai savęs nelaiko jokiais šėtonistais ir net teigia taikantys ne į pragarą, o į dangų. Na taip, personažai jų labai neaiškus, bet jie patys atrodo didelio turinio į šiuos tarpusavyje nesusijusius personažus nededa. O mūsiškiai eurovizininkai pastebėjo, kad šie vyrukai baisiomis kaukėmis buvo tikresni žmonės už daugelį kitų nupudruotų Eurovizijos barbių. Jų kaukės parodė dvasinį Eurovizijos veidą. Kažkodėl ir man norisi pritarti.
Kai taip dažnas mūsų visuomenėje gražus nupudruotas įvaizdis pristatomas kaip kažkas gražaus ir gero, tai taip smagiai aš atsigaunu pažiūrėjęs "Adamsų šeimynėlę". Turiu mintyje ne serialą, kuris gerokai išpūstas ir kartojasi, bet kelis vaidybinius filmus. Ten irgi imidžas lyg ir nelabai patrauklus, bet pažiūrėjęs negali nepastebėti, kad tie išoriniai blogiukai turi savyje daugiau meilės už visus teisingo imidžo atstovus.
Ko gero mes visi norime panašiai kaip Oskaro Vaildo personažas Dorianas Grėjus, kad mūsų išorinis veidas visada būtų matomas kaip pats puikiausias. O tikrąjį moralinį veidą slepiame užrakintą kur nors palėpėje ar rūsy. O galbūt tikrąjį moralinį veidą pasiėmę su savimi į viešumą, galėtume lengviau jį pakeisti iš esmės. Ir nereikėtų tiek daug savo gyvenimo investuoti į pudros pramonę...?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)