Jau panardintas

Taip jau nutiko, kad iki šiol buvau „nekrikštas“. Na tiesa, mane kaip ir daugelį pakrikštijo kūdikystėje. Tai gal todėl taip ilgai po sąmoningo įtikėjimo buvau nesikrikštijęs. Vis svarsčiau, galioja ar negalioja tas mano kūdikiškas krikštas. Žodžiu, geriausiu atveju svarsčiau rigoristiškai, bet matyt teks pripažinti, kad ir su nemaža doze magiškumo.
Ir kažkaip neseniausiai susigriebiau (galbūt po Artūro užuominos apie krikštą), kad mano ilgalaikiai svarstymai: - galioja ar negalioja krikštas, kurio nei sąmoningai rinkausi, nei pamenu, kad toks dalykas būtų nutikęs mano gyvenime – pasiekė finišą. Kažkur prapuolė mano svarstymuose magiškumo elementas...
Taigi teliko tiesiog priimti paprastą Naujojo Testamento pateikiamą eiliškumą – pirmiau įtikėjimas, po to jau kaip natūrali paseka - Jėzaus malonės ir sandoros su Dievu ženklas – krikštas. Tikrai nenoriu niekaip rėminti Dievo malonės, veikimo, bendravimo su Juo, bet tai tiesiog toks paprastas Naujojo Testamento nurodymas, tai kodėl gi jo nepriimti kaip išorinio ženklo tarp savęs ir Dievo, visuomenės akivaizdoje.
O čia keli vaizdeliai. Neišsigandusi lietaus susirinko visa VLKB bendruomenė. Bent jau man smagumo pridėjo įsismarkavęs lietus (veiksmas vyko praeitą sekmadienį, t.y. per sekmines). Tiesą sakant iki lipant į vandenį buvau visiškai šlapias. Kažkas iš viršaus nutarė „pakrikštyti“ visą susirinkusią bendruomenę :)
O į Neries upės vandenį vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios buvome panardinti šešiese.





Čia dar prieš krikštą ;)





O čia būtinas krikšto elementas – praskrendantis balandis :)

Smagu buvo matyti draugą iš Klaipėdos :) Jam lyg ir pažadėjau savo papasakotą kelią lig krikšto surašyti, bet, matyt, paliksiu ateičiai, gal kada kita proga ir ne per vieną kartą...

Sudalyvavo ir draugas iš Širvintų :)

Vis galvojau, kam reikalingi gitarų dėklai?

Aktorius ir lietuje aktorius :)