Sūnus. Vardai

Tokį dalyką būtinai turiu aprašyti. Užvakar naktį (birželio mėn. 13d.) 2:40 gimė sūnus. Šiandien jau namuose. Gimė, sakyčiau, ne visai mažas, nes drabužėliai, kuriuos ten turėjom iš karto buvo kažkiek mažoki. Svoris 4050 g, ūgis 53 cm. Pagal ūgį gimė didžiausias, o svoriu nuo Elzės atsiliko 30 g. Gimė greitai. Agnė paskambino apie antrą ar kažkiek po antros. Kai nuvažiavau į ligoninę, sūnus jau buvo gimęs.

Iš anksto nežinojom, gims mergaitė ar berniukas, tai ir vardo nebuvom sugalvoję. Kadangi buvo Antano vardadienis, tai medikai iš kart berniuką pradėjo vadinti Antaniuku. Giminaičiai irgi neužmiršo priminti šio vardo. Šiaip lyg ir visai neblogas vardas. Ir pagal išvaizdą, mūsų supratimu, būtų tinkamas. Tačiau apsvarstėm dar kelis vardus. Tarp jų - Justinas.

Įstojau į armiją

Toks pavadinimas, nes užsiregistravau į krikščionišką forumą Army 777, kurį pakūrė geras senų laikų bičiulis Benas. Forumas skirtas krikščioniškos muzikos mėgėjams ir visokio pobūdžio neformalams. Benas, kaip rokeris ir metalistas, sukūrė atitinkamą aplinką. Tačiau ten diskutuojama ne vien tik apie muziką, bet ir bendrai apie krikščionišką dvasingumą, renginius, pomėgius, laisvalaikį ir pan.

Užsiregistravęs ir sau atitinkamą avatarą pasirinkau. Ir ko gi aš ne metalistas? Ir instrumentą gerą turiu - smagiai pjauna. O jei reikia - ir mušamaisiais galiu. Kai paimu perforatorių, tai ir ritmas geras, o kaip praeinu per betoną - viskas gabalais išlaksto :)

Gyvai

Jei žiūrit TV ar naršot internete, jau galėjot matyti roko grupės "Gyvai" klipą „Me Without You“.
Smagu klausytis tokio gero gabalo kurį groja draugai. O dar ir į klipo filmavimą/fotografavimą pasikvietė Arnoldą.

Klausytis lietuviškos versijos>>
Jei gabalas patiko, nepatingėkit pabalsuoti MTV Baltijos top 20

Tekstai popieriuje

Neseniai gavau naują knygą apie Česlovą Kavaliauską. Tai žmogus, kuris man labai aiškiai parodė ne religinį, apie kurį jau buvau girdėjęs, bet Naujojo Testamento Jėzų.
Todėl ir dabar apsidžiaugiau gavęs naują knygą - "Teologas. Jo siekai ir ieškojimai". Knygoje - Česlovo straipsniai, laiškai ir prisiminimai apie jį.
Nors aš rašau tik internetiniuose dienoraščiuose, bet štai jau antrą kartą aptikau savo rašliavą popieriuje. Šį kartą - čia paminėtoje knygoje. Pastarąjį kartą bent jau nenurodytas joks autorius. Tiesiog - "iš internetinio puslapio: http://neformalai.blogspot.com... Straipsnelis, tiesa, gerokai apkarpytas į knygą pakliuvo.
Buvo pasitaikęs ir daug smagesnis nutikimas su mano tekstu. 2007 m. Nr.4 "Liuteronų balsas" išspausdino straipsnį Leiskime Dievo žodžiui būti gyvam. Autorystė buvo priskirta mano draugui Arvydui Malinauskui. Pats to laikraščio nemačiau, bet iš Arvydo gavau tokį laišką:

Dabar tiesiai sviesiai "prie reikalo". Siandien atsiverciau Vilniaus evngeliku liuteronu parapijos leidziama zurnala "Liuteronu balsas" ir nusterau: radau straipsni, kurio "autorius" kun. A. Malinauskas, bet jo as tikrai nerasiau. Pradzioje pagalvojau, galneatsimenu (paskutiniu metu atmintis vis dazniau paveda), bet kad sitaip neatsimint, kad buciau rases si straipsni, tai jau reiketu visisko proto uztemimo (prisivartot svaigalu ar kokiu kvaisalu). O dabar, sedes prie interneto su Kestu Puloku, jei esi toki girdejes, issiaiskinom, kas tai galetu buti. Pasirodo, to straipsnio autorius yra Joakimas, o minetas straipsnis yra is "neformalu". Tai va, kas atsitiko. Galiausiai pradejo aisketi niuansai. Zurnalo redaktroius gal per skubejima (ruosesi rimtai operacijai), gal dar delkazko, eme ir autorium "padare" Malinauska :( Sita nesamone kaip imanoma greiciau bus atitaisyta.

Dar norėčiau grįžti prie knygos su Česlovo Kavaliausko straipsniais. Žinoma, labai gerai, kad tokia knyga išleista. Tik, mano galva, ji galėjo būti ir geriau paruošta. Pirmoji dalis "Iš Č.Kavaliausko rankraščių". Dalis straipsnių jau buvo pasirodę spaudoje, o juk yra tiek daug dar nepublikuotų rankraščių.
Antroji dalis "Susirašinėjimai dėl šv. Rašto vertimo." Įdėti įdomūs susirašinėjimo su V.Aliuliu, A.Luima ir kt. laiškai. Tačiau nenustatyto autoriaus tekstas "Dėl šio šv. Evangelijos pagal Joną vertimo" ir L.Tulabos "Naujasis Šventojo Rašto vertimas" nepasirodė esą paimti iš susirašinėjimo su Česlovu laiškų. Tai tiesiog NT vertimo kritika. O juk būtų daug įdomiau pamatyti susirašinėjimo su A.Rubšiu ir kitais su Biblijos vertimu ir išleidimu susijusiais asmenimis. Deja, tokie laiškai tik išvardinti knygos pabaigoje.
Todėl labai nudžiugau sužinojęs, kad yra žmogus nusiteikęs paruošti pilnesnę knygą su Česlovo darbais.

Ištrauką iš knygos skaitykite čia>>

Muzikinis albumas top 1

Jau kurį laiką mūsų šeimoj muzikinis albumas top 1 yra Arnoldo Jalianiausko "Gyvenimo kely". Na, tiesa, čia man ir Agnei. Elzei nenukonkuruojama kol kas yra "Peliuko dainelė". Bet kokios muzikos Elzei jau ir neužleisi. Jei nepatinka - griežtai protestuoja. Na bet Arnoldo dainos tinka ir jai. Sako - Anoldas dainuoja :)
Taigi, garso pvz. >>

Trakų Vokės blogas

Pakūriau Trakų Vokės blogą>>

Gal netyčia ir liaudies pavyks sukviesti ...

Pirmasis koncertas

Šiandien buvo pirmasis Elzės koncertas. Jau nuo rudens pradžios kartą per savaitę lankė muzikos mokyklėlę. Dabar kaip ir pirmojo etapo finišas.
Buvo toks nykštukų pasirodymas - šokis su skarelėmis. Bet tiek daug įspūdžių ir naujų veidų, sniegelis, net Kalėdų Senelis. Tai dėmesys buvo ne tiek į programos atlikimą, kiek į įdomybių apžvalgą.



Po koncerto Kalėdų Senelis padalino vaikams po dovanėlę. Dovanėlė buvo supakuota kaip saldainis. Tai matėsi nusivylimas, kai išpakavusi terado firminį muzikos mokyklėlės ženkliuką. Bandė, tiesa ir jo atsikąsti, bet ne saldainis...


O šiaip, kai Elzė geros nuotaikos, tai iš eilės bent kokius penkis gabalus sugeba atlikti: Du gaideliai, Peliuko dainelė, Labas tau ir Cirkas. Priedo dar su šokiais.

Rusų serialai ir Dostojevskis įvairiai

Kažkaip šiais metais taip nutiko, kad atradau, jog rusai pastaruoju metu labai neblogus mini serialiukus sukuria pagal savo klasikų romanus, pvz.: Meistras ir Margarita, Aukso veršis. Net nežinau, kuriame iš jų daugiau humoro. Filmukai labai smagiai žiūrėjosi.
Labai taikli Bulgakovo į Volando lūpas įdėta mintis, kurioje jis pasišaipo iš savo ateistiškai nusiteikusio pašnekovo argumento, kad jis atseit pats valdo savo gyvenimą. – Kaipgi jis gali tvirtinti, jog valdo savo gyvenimą, jei net negali garantuoti, ar tebus gyvas kitą dieną?
O štai dabar peržiūrėjom Idiotą, pastatytą pagal Dostojevskio romaną. Na čia jau labai rimtas dalykas. Pabaigai žiūrėjom ir dokumentinį filmuką apie serialo kūrimą. Tai pagalvojau, kad aktoriams tikrai nepavydžiu. Ten emocine prasme vaidmenys tikrai žiaurūs. O vaidino aktoriai, atrodo, stipriai įsijautę.
Dėl Dostojevskio romanų, taip išėjo, kad vis skirtingoje formoje susipažįstu. Pirmą romaną perskaičiau. Tai buvo Broliai Karamazovai. Nors dar nesusipažinau su visa Dostojevskio kūryba, bet bandau spėti, kad šis romanas yra jo kūrybos viršūnė. Tikrai labai meistriškai susipina detektyvas, politika, filosofija, religija, psichologija, meilės aistros. Bet labiausiai man įstrigęs perliukas, tai į romaną įterptas apsakymas Didysis inkvizitorius. Jo fragmentą galite perskaityti čia >>. Manau, kad tai vienas taikliausių krikščionybės esmės atskleidimų.
O štai berods pernai teko matyti spektaklį Demonai. Reikėjo rimto nusiteikimo, prieš penkių valandų spektaklį, bet žiūrint laikas tikrai neprailgo. Vėlgi nepavydėtinas Arnoldui tekęs vaidmuo. Štai ką rašo Vlada Kalpokaitė: „Būtent toks pasirodė Arnoldo Jalianiausko Stavroginas. Aktorius, apie kurį visiškai nebaisu pasakyti, kad nėra jam lygių nei tarp bendraamžių, nei, ko gero, "aplinkinėse" kartose, kone tiesiogine prasme uždarytas į sumanymo futliarą. Puikiai galima suvokti, kas tas futliaras ir kodėl jis: Jonas Vaitkus siekė parodyti "vertybinio stuburo" netekusį žmogų, pavaldų tik savo demonams.“ Literatūra ir menas. 2005 gegužės 6 d.

Visi nepastebėti vaikai

Penktadienį Elzė su nakvyne svečiavosi pas senelius. Čia toks eksperimentinis pasibuvimas prieš kitą, matyt kelių dienų, pasibuvimą. Juk jau visai nedaug liko, kol Elzė turės broliuką ar sesutę.
Taigi, gavę laisvą vakarą, nuėjom į filmą "Visi nepastebėti vaikai". Tikrai geras trumpų filmukų rinkinukas. Puikiai sukurti ir priverčia pamąstyti apie kai ką, ko paprastai norėtume nepastebėti. Bet tos problemos egzistuoja. Tiesa, pažiūrėjus pirmąjį filmuką atrodo, kad jo keliamos problemos tokios tolimos mums. Tačiau kitų filmų problematiką nėra jau tokia tolima. O paskutinio filmo autorius pakiša nestandartinę mintį ir priverčia pamąstyti ar tikrai materialia prabanga apsuptas vaikas yra laimingesnis už kitus, net skurde gyvenančius, vaikus.
Taigi rekomenduoju ir jums nueiti į kinoteatrą pasižiūrėti šio filmo. Kodėl ne per kompą? Dėl dviejų priežasčių: pirma - nepagailėkit savęs ramiai skirdami laiko pamąstyti apie filmo pateikiamą problematiką, antra - filmo uždirbtas pelnas bus skirtas vaikams pagelbėti.

Dienoraštis panevėžietiškai

Originaliu stiliumi pradėjo draugas dienoraštį. Nors ir profesionalus aktorius, bet vis tiek nepataisomas panevėžietis.
O šiaip gerai moka keisti kailį tas Arnoldas. Kažkada teko matyti filmą "Vienui vieni", tai ten toks partizanas Lakūnas su automatu bėgiojo, granatas mėtė. Vakar užleido mums to filmo fragmentą, vis tiek nepanašus tas veikėjas į Arnoldą - nu bet patikėjau. Tiesą sakant, vartėm jo nuotraukų albumą ir spėliojom, kur yra Arnoldas, o kur ne. Vartant Arnoldo tėvo sodybos nuotraukas, gerai nuskambėjo vieno iš mūsų užklausimas, - Ar čia tavo tėvas. Paaiškėjo, kad čia vėlgi pats Arnoldas. Tokie tie aktoriai. Neaišku, ar pavyks pažinti kitą kartą kur pamačius...

baisu nebaisu

Aš kaip visada pavėluotai. Šį kartą noriu grįžti prie Eurovizijos. Na, ir aišku, apie nugalėtojus Lordi. Skaičiau, kad tiek Suomijoje, tiek Graikijoje krikščionys buvo baisiausiai pasipiktinę ir protestavo prieš jų dalyvavimą „nuostabiajame“ Eurovizijos konkurse. Na, išties baisokai chebrytė atrodo, o ir tekstai ne visai aiškūs. O ir tėvai skundžiasi, kad dabar vaikai gali išsigąsti. Šiaip jei čia būtų tik teoriniai pasvarstymai, tai aš nesivarginčiau rašyti, nes nieko naujo nepasakysiu. Parašyti išprovokavo mažoji Elzytė. Taigi, kaip Lordi pasiteisina prieš tėvelius. Ogi jie aiškina, kad vaikai jų visai nebijo. Bijo dažniau tėveliai ir dar dažniau mamytės. O vaikams tai tarsi atgaivintos lėlės. Ir negaliu su jais nesutikti. Mūsų Elzė didžiausia Lordžių fanė. Tiek merginai patiko Lordžiai, kad po to pamačiusi jų kaukėtas nuotraukas žurnale, atsivertusi tą puslapį kelias dienas vaikščiojo įsitvėrus: -"Lordi!".
Ką gi, o dėl turinio, - bent jau patys muzikantai savęs nelaiko jokiais šėtonistais ir net teigia taikantys ne į pragarą, o į dangų. Na taip, personažai jų labai neaiškus, bet jie patys atrodo didelio turinio į šiuos tarpusavyje nesusijusius personažus nededa. O mūsiškiai eurovizininkai pastebėjo, kad šie vyrukai baisiomis kaukėmis buvo tikresni žmonės už daugelį kitų nupudruotų Eurovizijos barbių. Jų kaukės parodė dvasinį Eurovizijos veidą. Kažkodėl ir man norisi pritarti.
Kai taip dažnas mūsų visuomenėje gražus nupudruotas įvaizdis pristatomas kaip kažkas gražaus ir gero, tai taip smagiai aš atsigaunu pažiūrėjęs "Adamsų šeimynėlę". Turiu mintyje ne serialą, kuris gerokai išpūstas ir kartojasi, bet kelis vaidybinius filmus. Ten irgi imidžas lyg ir nelabai patrauklus, bet pažiūrėjęs negali nepastebėti, kad tie išoriniai blogiukai turi savyje daugiau meilės už visus teisingo imidžo atstovus.
Ko gero mes visi norime panašiai kaip Oskaro Vaildo personažas Dorianas Grėjus, kad mūsų išorinis veidas visada būtų matomas kaip pats puikiausias. O tikrąjį moralinį veidą slepiame užrakintą kur nors palėpėje ar rūsy. O galbūt tikrąjį moralinį veidą pasiėmę su savimi į viešumą, galėtume lengviau jį pakeisti iš esmės. Ir nereikėtų tiek daug savo gyvenimo investuoti į pudros pramonę...?

Dar vasara

Bandau atsigriebti ir pribloginti už visą vasarą. Va, praeitą mėnesį iš vienos didžios dailininkės kokį paveikslą dovanų gavome (tikslesnis išsireiškimas būtų iškaulijome ;))


O šiaip, tai pas Indrę (vėlgi, atrodo, įsisiūlėme :)) susiorganizavome lygtai prizmės forumo, lygtai neformalų blogo (vilniečių) ar šiaip draugų chebrytės mini mytą.


Elzė bendrauja.


Ramis sportuoja. Jam teko nerealaus sudėtingumo malkų skaldymas. O jis toks "kietas" bičas, kad paprastai kirviai neatlaiko. Bet šį kartą jam davė ir kirvį labai tvirtu kotu.
O šiaip jis dar yra didis fotografas, todėl laisvu nuo malkų skaldymo metu pravedė fotografavimo pamoką Vaivienei.


Indrės sodo varteliai.


Ką tik nusiėmiau akinius (trečiąja ranka, žinoma ;))

Į kur veda tunelis? II

Radom!

Toliau tiesiog foto

Į kur veda tunelis? I

arba dar vienas "saugomas"

Dėkui, Romeo, kuris sudomino atrasti apleistą tunelį Žemuosiuose Paneriuose. Taigi, vieną vakarą susiruošėm anksčiau jau atrastu tuneliuku persikelti į kitą pusę ir pamatyti tą didįjį matytą nuotraukoje. Romeo buvo girdėjęs, apie antrąjį tunelio galą, kurio aukštis pakankamas pasilenkus pravažiuoti net su motociklu. Taigi, manėm, kad tai yra jau anksčiau mūsų matytas tuneliukas. Sudėjau šiek tiek Agnės darytų nuotraukų iš mūsų pasivaikščiojimo (aš buvau įsidarbinęs Elzės nešiku :) ).





Taigi, pagalvojom, jei jau su motociklu pravažiuoja žmonės, ko gi mes nepereitume į kitą pusę. Ir leidomės į tamsą. Nelabai patogu buvo žingsniuoti taip susilenkus kokį 100 ar daugiau metrų, bet pražingsniavom. Išėję į lauko šviesą supratom, kad tai visai ne tas tunelis, kurio tikėjomės.



Na, bet paieškų tą vakarą nenutraukėme ir priėjome tą kurio ieškojome.







Kai kas čia labai ne pagal paskirtį pritaikė tunelį.





Įdomu pasidarė, kam buvo skirtas šis tunelis ir į kur jis veda? Bandėm vėl ieškoti kito galo. Kadangi vidus buvo užgriuvęs, bandėm eiti viršumi. Tesuradom įgriuvimus. Kito galo paieškas atidėjom ateičiai.



Gržįdami sutikom traukinuką.



PS. Internete radau dar vieną senovinę to tunelio nuotrauką. Pasirodo, šviesa tunelio gale visai arti.

randu

Šiaip jau neesu labai didelis poezijos mėgėjęs. Galbūt todėl, kad nelabai ją suprantu. Tačiau kartais randu tokių perliukų kurie tikrai užkabina. Štai vienas toks yra Česlovo Kavaliausko kūrinukas Symposion. Čia, kaip manyčiau ir turi būti tikroje poezijoje, atsispindi subjektyvus išgyvenimai ir suvokimai, tačiau juose išryškėja ir universaliai tinkantys pastebėjimai apie žmogų ir žmoniją.

Ir aš apie Karolį

Šiandien pradėjo bombarduoti žinutėm, kad uždegčiau žvakutę Karolio atminimui.
Taip, iš ties manau, kad geras senukas buvo. Bet gi tikintis, tai susitiksim kada nors ir pasikalbėsim "pa dušam". Pasakysiu, ką aš apie jį galvoju, jis apie mane galės pasisakyti.
Čia gal tik trumpai: manau kad jis drąsus buvo, nepabijojo pradėti dialogą ir su kitų konfesijų atstovais ir iš esmės su kitų religijų, kultūrų žmonėmis nesikratė bendrauti; gerbiu jo pasisakymus už taiką ir už gyvybės kultūrą, meno reikšmės priminimą.
Na, tai gal daugiau nevardinsiu, pasiliksiu jam asmeniškai pasakyti. Gal tik pridursiu tiems, kurie atsiuntė žinutes, kad va žvakutę, ką ten žvakutę, - visą fakelą iškelsiu pagerbimui to popiežiaus, kuris Garbačiovo žygdarbį Katalikų bažnyčioje įgyvendins.

P.S. Kam įdomu galite pasiskaityti straipsnelį apie tai, ką Karolis priminė apie meną ir grožį

Pasirodo saugo

Netoli mūsų namų yra tokia valstybės ir visuomenės saugoma kelio Vilnius - Kaunas atkarpa. Tai kai vaikščiojom po tą vietą pernai pavasarį, tai tematėm, kad tik visuomenė taip gana originaliai saugojo:

O šiandien eidami pasivaikščioti buvom maloniai nustebinti, pasirodo ir valstybė šiek tiek saugo. Na bent jau patį ženklą:

O čia dar kelios pernai pavasarį darytos nuotraukos:



Tada buvau dar jaunas ir gražus :)