ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
5.4. Globotinio sąveika su globėjų šeima
Vaikai, patekę į globėjų šeimą sąveikauja su visais jos nariais. Tiek vaikai, tiek šeimoje esantys nariai privalo prisitaikyti vieni prie kitų. Manoma, kad narių padaugėjimas sukelia stresą visiems šeimos nariams, todėl būtina visų narių adaptacija. “Individai prisitaiko ne tik prie streso, bet ir prie kiekvieno kito šeimos nario adaptacijos, (...)” [Šeimos narių netektis ar atsiskyrimas ir vaidmenų pakitimai].
Kartais prisitaikymas būna konfliktiškas ar visai neįmanomas. Tiriamų atvejų vaikams kritinis prisitaikymo momentas atrodo jau yra praėjęs. Tačiau kelios mergaitės visai nepritapo prie ankstesnių savo globėjų ir globos vietą turėjo pakeisti. Viena mergaitė teigia, kad ankstesnės šeimos vaikai ją gąsdindavo. Tiek globotinės, tiek globėjai nebuvo patenkinti vieni kitais.
Sąveika su šeimoje gyvenančiais vaikais. Surinkti duomenys rodo, kad labai yra svarbi sąveika tarp globotinio ir kitų šeimos vaikų.
Pradžioje kartais iškyla konfliktų. Globėjų vaikai arba anksčiau į globą patekę globotiniai, pavyduliauja, nenori dalintis savo padėtimi su naujokais. Globėja pasakojo, jog Živilei patekus į globą, du mėnesius globoje išbuvusi Jurgita pareiškė nepageidaujanti, kad naujokė gyventų kartu. Išvarginta globos vietos keitimų, Živilė neprieštaravo ir buvo besutinkanti su Jurgitos reikalavimu: - tai gal aš prašysiu kad mane perkeltų kitur. Globėja, atsitiktinai nugirdo mergaičių pokalbį ir konfliktas buvo išspręstas.
Globėjai pastebi, kad vaikams yra žalinga, kai toje pačioje šeimoje yra globojami paaugliai. Mažesnieji bijo paauglių, būna sukaustyti. Paaugliams prasideda maištavimo periodas ir jie kartais viešai keikiasi, rūko, naudoja alkoholį.
Kai kurie globėjai baiminasi, kad globotiniai rodo neigiamą pavyzdį jų vaikams (pvz., agresyvumą), tačiau neįvardino, kad vaikų elgesys realiai pablogėtų. Kartais į globą ateinantys vaikai neturi bendravimo įgūdžių ir su jais kitiems vaikams būna sunku. Štai pvz., Lukui ir Edgarui atėjus į globą šeimos vaikai stengėsi juos priimti. Tačiau patyrę globotinių bendravimo trūkumus, vaikai pradėjo pastaruosius žeminti ir atstūminėti.
Čia dar reikia paminėti, kad praktiškai visi globotiniai nuolaidžiauja globėjų vaikams ir pripažįsta jų autoritetą. Globėjų aiškinimu, autoritetas įgyjamas ne todėl, kad vieni yra globėjų vaikai, o kiti ne. Jų vaikai turi daugelį gerų socialinių įgūdžių ir taip išsikovoja neformalų autoritetą.
Tačiau labai aiškiai ryškėja, jog teigiamas kitų vaikų, esančių šeimoje poveikis yra daug didesnis. Kaip buvo minėta, globos pradžioje vaikai dažnai nepasitiki suaugusiais ir kai šeimoje būna kitų vaikų, jie jaučiasi daug saugiau. Viena mergaitė labai nenorėjo važiuoti į globėjų šeimą. Mergaitė papasakojo, jog ją gąsdino tai, kad globėjai yra senyvo amžiaus ir jų namuose negyveno vaikai. Vėliau mergaitė labai apsidžiaugė, kad darbo dienomis šeimoje gyvena globėjos anūkas, o ir patys globėjų sūnūs dažnai apsilanko su savo šeimomis. Kiti vaikai taip pat nurodė, kad jiems patinka, kai šeimoje yra daugiau vaikų.
Kartais į globą patekę vaikai pirmiau susidraugauja su šeimos vaikais, o tik po to, dažnai pagal matomą pavyzdį pradeda bendrauti su globėjais.
Globėja pasakojo apie teigiamą globotinių pasitikėjimo jos dukra poveikį. Motina pastoviai nuteikinėja savo vaikus prieš globėją. Tačiau kai vaikams autoritetu yra globėjos dukra – nuteikinėjimas netenka jėgos. Vaikai perima tokį požiūrį ir elgesio su globėja modelį, kokį turi jos dukra.
Atrodo, kad labai teigiamai vaikus veikia bendri intelektualiniai ar vaidmeniniai žaidimai. Tų žaidimų iniciatoriai iš pradžių būna globėjų vaikai, o po to ir patys globotiniai imasi iniciatyvos. Globėjai su dideliu susižavėjimu pasakojo apie vaikų rengiamus koncertus, vaidinimus: – Jie tokius spektakliukus suorganizuoja, kad ir suaugusiems kartais verta pažiūrėti...–
Literatūroje nurodoma, ”(...) kad teatrą žaidžiantys vaikai lengviau sutramdo savo charakterį, sugeba su autoironija pažvelgti į savo poelgius, prisitaikyti prie grupės draugų, moka sumažinti įtampą, auga guvūs ir laisvi” [Markauskienė V., 1998]. Todėl vaikų vaidinimai globėjų šeimoje yra labai pageidautinas reiškinys.
Dar reikia paminėti, kad vaikai labai nerimauja jeigu yra išskiriami su savo broliais ar sesėm (nors jų tarpusavio santykiai ir nebūna labai draugiški). Kai kurie iš tiriamų vaikų į šeimą pateko anksčiau arba vėliau už savo brolius. Jie vis klausinėdavo, kada šeimoje apsigyvens brolis ar sesuo. Globėja pasakojo, koks buvo berniuko džiaugsmas, kai į šeimą atvežė jo brolį: – Jie apsikabino ir ilgai laikė vienas kitą glėbyje, kaip suaugę. –
Reikia atsiminti, kad Lietuvos Respublikos Vaiko Globos Įstatymas nurodo brolių ir seserų neišskirtinumo principą.
Sąveika su globėja. Kokia bebūtų svarbi sąveika su kitais šeimos nariais, “centras” tiriamų vaikų šeimose yra globėja. Vyrai globėjai, nors ir turi autoritetą vaikų akyse, su vaikais praleidžia mažiau laiko ir, atrodo, nedaro tokios didelės įtakos vaiko socialinei adaptacijai. Dažniausiai vaikus auklėja globėja, ji parenka vaikų auklėjimo stilių šeimoje. Daugelis vaikų pasakė, kad jiems patinka būti su globėja. Kai kurie vaikai pasakė, jog jie norėtų būti panašūs į savo globėją.
Kaip jau buvo minėta, kartais vaikai kurį laiką nepasitiki ir stebi suaugusius. Tuo momentu globėjai jaučiasi nesmagiai, kad negali susilaukti globotinių atsako į jiems rodomą meilę ir rūpestį. Bet vėliau vaikai prisiriša prie savo globėjų. Vaikai siekia globėjų meilės ir dėmesio. Daugelis vaikų nori fizinės globėjų artumos. Jie ateina prisiglausti, nori sėdėti globėjai ant kelių, prašo, kad juos paglostytų.
Kalbant apie prisirišimą, reikia paminėti kai kurias problemas. Kai kuriais atvejais galima pastebėti nesaugaus prisirišimo požymių. Vaikai kartais reikalauja dėmesio vien tik sau, pavyduliauja kitiems globotiniams: nori, kad kiti paliktų šeimą arba globėjai parodžius meilę broliui, jį primuša. Kai kurie vaikai pasidaro įkyrūs, stengiasi kontroliuoti globėjus. Kartais vaikai demonstruoja lipšnumą daugeliui žmonių be atrankos. Keli vaikai nustebino globėjus per staigiu prisirišimu. Kai kurie vaikai labai stengiasi įtikti globėjams, su suaugusiais būna labai geri (tuo tarpu su vaikais elgiasi grubiai). Čia dar galima atsiminti, kad besiformuojant prisirišimui vaikai bendravimui pasirenka tarpininką (žr. Vaikų elgesio strategijos ir mechanizmai). Atrodo, kad tokiom, kai kurių vaikų, nesaugaus prisirišimo apraiškom išgydyti reikia nemažai pastangų ir laiko.
Vaikams labai reikalingi globėjų paskatinimai. Jie siekia kiekvieną savo darbelį pademonstruoti globėjai, kad pastaroji įvertintų, pagirtų. Viena globėja, pastebėjusi, jog globotiniams labai svarbus jų piešinių ir darbelių įvertinimas pradėjo juos rinkti į dėžutę. Vaikams labai patinka kai globėja peržiūrinėja ar kitiems rodo jų darbelius. Globėja teigia, kad savo dukters (8 m.) piešinių nerenka, nes jos dukrai nėra tiek svarbus kitų žmonių įvertinimas, jai užtenka, kad ji darbą atliko.
Įgavę pasitikėjimą globėjais, kai kurie vaikai jaučia poreikį išsipasakoti. Tokios vaikų atvirumo akimirkos atpalaiduoja vaikuose susikaupusį jausmų srautą, o globėjai patyria savo pastangų įvertinimą. Jie apie vaikų išsipasakojimus kalbėjo su užuojauta, bet kartu jautėsi ir savotiškas globėjų pasididžiavimas, kad globotiniai jais pasitiki. Viena globėja, tiesiog su romantikos atspalviu, pasakojo: – ... buvo noras išsipasakoti. Aš jos neklausinėjau. Živilė išsipasakojo. Tuo momentu man net nesinorėjo girdėti tų dalykų, kokius ji pasakojo. Ir, dar toks kontrastas: buvom parke ant kalnelio, pina jinai tokį gražų vainikėlį (ji labai gražiai pina vainikus) ir liejasi ta išpažintis ... negeri dalykai. –
Vaikams labai patinka, kai globėjai kurį laiką praleidžia su jais. Vaikams patinka kai vakarais globėjai su jais susėda ir aptarinėja bendrus šeimos reikalus, elgesio problemas ar tiesiog kartu ką nors veikia. Ypatingai vaikai vertina, kai globėjai kalbasi asmeniškai su vienu vaiku. apie vieną vaiką globėja pasakė: – Jam atrodo, kad taip rimtai kalbuosi tik su juo vienu.
Nė vienas iš apklaustų globėjų nepasakė, kad jų globotiniai yra blogi. Globėjai nurodė, kad vaikai dažniausiai būna imlūs, stengiasi išmokti daugelio dalykų, tiek iš šeimos narių elgesio, tiek iš tiesioginių pamokymų.
Daugelis globėjų nurodė, kad auklėdami vaikus nedaro jiems spaudimo (ypač globos pradžioje), leidžia vaikams apsiprasti, patiems susiorientuoti. Globėjai skatina vaikų savarankiškumą, leidžia savarankiškai atlikti kokią nors užduotį. Reikia paminėti, kad daugelis globėjų vaikams duoda pareigų buityje, kurias vaikai įpranta atlikti savarankiškai. Viena globėja pasakojo, jog ji nenurodo, ką vaikai turėtų padaryti, o savo elgesiu išprovokuoja jų įsijungimą.
Maskauskaitė R. rašo, kad duoti vaikams atlikti kai kuriuos namų ūkio darbus yra naudinga jiems patiems. “Galutinis tikslas auklėjant vaikus – palydėti juos į jų pačių gyvenimą. Namų ūkio darbai moko atlikti darbą iki galo ir ilgainiui didina vaikų vertės supratimą” [Mastauskaitė R., 1999, p. 37]
Globėjų auklėjime išryškėja demokratinis auklėjimo modelis. Jie argumentuoja savo reikalavimus, skiriamas bausmes (niekur vaikai nebaudžiami mušimu). Toks demokratinio auklėjimo stilius netrukdo globėjams vaikus pamokyti. Globėjai aiškina vaikams, kad jie nekalti dėl tikrojoje šeimoje vykstančių dalykų; guodžia vaikus ištikus nesėkmėms; stengiasi sukelti jų savęs vertinimą; skatina bendradarbiauti su broliais ir kitais šeimos vaikais; stengiasi įdiegti broliams broliškumo jausmą; nurodo agresyvaus elgesio kenksmingumą. Ir, atrodo, kad globėjų pastangos, nors ne visada iš karto, susilaukia pozityvių rezultatų.
Kai kurie psichologų tyrimai suteikia optimizmo: “(...) maždaug 30% vaikų iš asocialios aplinkos vis dėlto užauga kūrybingi, sveiki, socialūs žmonės, tik gal turintys polinkį į padidintą įtampą. Kas jiems padėjo? Psichologinis atsparumas (...) būdingas vaikams, kurie turi gerą intelektą, ankstyvojoje vaikystėje turėjo artimą psichologinį ryšį su vienu žmogumi, nebūtinai iš šeimos, turėjo galimybę įsitraukti į gerą vaikų kolektyvą. Šis tyrimas parodo, kad prasminga įvairiausiais būdais rūpintis socialiai apleistais vaikais” [Bieliauskienė R., 1999, p.19]. Todėl galima tikėtis, kad ir globėjų šeimos socialinė aplinka padės globojamiems vaikams išsiugdyti psichologinį atsparumą.
Neabejotinai didelę naudą duoda tai, kad globėjai stengiasi įvertinti visą vaikų veiklą, jie stengiasi vaikus pagirti, skatina vaikus lankyti įvairius būrelius, dalyvauti užklasinėje veikloje. Globėjai padeda vaikams pastebėti kur jie galėtų save realizuoti. Į globą patenkantiems vaikams, bent iš pradžių, būna sunku mokytis ir jiems labai svarbu atrasti tas sritis, kuriuose būtų kompetentingi. Daugelis vaikų pasirenka meninę-kūrybinę veiklą: vaikai gražiai piešia, sugeba iš įvairių medžiagų padaryti meninių darbelių, dainuoja, išmoksta groti. Globėjai taip pat skatina jau minėtus vaikų vaidinimėlius.
Kaip pažymi E.H.Erikson, vaikai nuo 6 iki 12 metų sprendžia darbštumo – menkavertiškumo priešpriešą. Labai svarbu, kad vaikai išspręstų savo amžiaus problemą, nes tik tada vaikas yra tinkamai pasiruošęs tolimesniam amžiaus tarpsniui. Pagrindine šio amžiaus tarpsnio dorybe Erikson laiko kompetentingumą, sugebėjimą ir išmokti, ir tinkamai atlikti darbą. “Jei vaikas tinkamai neatsiliepia į šio mokymosi amžiaus uždavinius, yra pavojus, kad jame atsiras menkavertystės jausmas. (...) Mokymasis ir darbštumas gali būti pagrįsti įvairiomis vaikui suvokiamomis ir branginamomis vertybėmis: pavyzdžiui, vyresniųjų išsakytas pagyrimas, vidinis pasitenkinimas, darbo vaisiaus nauda ir kt.” [Trimakas K.A., 1997, p. 52]. Menkavertystės jausmas gali atsirasti: kai vaikai yra per mažai veiklūs, jų niekas neskatina, į jų pastangas ir atliktą darbą niekas nekreipia dėmesio; kai vaikas per jautriai reaguoja į nepasisekimus; kai suaugusieji vaiką menkina [Trimakas K.A., 1997].
Kaip galima matyti iš jau aptartų tyrimo rezultatų, globėjų šeimose vaikui yra sudaromos tinkamos sąlygos patenkinti savo amžiaus tarpsnio poreikius: vaikai globėjų šeimoje jaučiasi pakankamai saugiai, globėjai skiria jiems daug dėmesio ir paskatinimų. R. Braslauskienė rašo – “Vaikas negalės savęs realizuoti, jeigu jo saugumo, orumo, meilės ir pagarbos poreikiai nebus patenkinti ir, priešingai, vaikas nejaus nerimo, jeigu žinos, kad yra mylimas, kad reikalingas pasauliui, kad kiti jį gerbia ir jo nori” [Braslauskienė R., 1995, p. 148].
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
1999 m. gegužės 19 d.
Socialinė adaptacija globoje.5.3.
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
5.3. Vaikų susitikimai su tėvais
Atrodo, kad tokia netikrumo būsena egzistuoja vaikų tėvų šeimoje. Apie alkoholikų šeimas rašoma, kad jose iškyla jausmų intensyvumo ir vaidmenų keitimo problemos. “Viskas – priešiškumas, nusivylimas ir pyktis ilgainiui parodo savo veidą. Atsiprašinėjimai kelia viltį, o tolesnis gėrimas atneša nusivylimą, pyktį, kaltinimus, abejones savo jėgomis, netekties ir vienišumo jausmą. Šiais jausmais pasidalijama, jie išplinta tarp šeimos narių ir vėl gimdo atsiprašinėjimus, arba pradedama gintis, pykti ir kaltinti kitus. Savo ruoštu, jausmų intensyvumas kyla [Šeimos narių netektis ar atsiskyrimas ir vaidmenų pakitimai].
Dar viena problema – tėvai nuteikinėja vaikus prieš globėjus (4 atv.). Vaikai būna pasimetę, nežino, kuo gi jiems tikėti. Tokiais atvejais globėjų ir vaikų bendravime iškyla sunkumų. Nors atrodo, kad globėjai sugeba įveikti sunkumus ir atstatyti gerus santykius su vaikais. Taigi, labiausiai nukenčia vaikų emocijos.
Patys susitikimai su tėvais kartais irgi būna vaikams žalingi. Tėvai kartais girti skambina savo vaikams arba juos pasiėmę girtauja (7 atv.). Tėvų šeimoje vaikai negali jaustis saugiai: tėvai prisigeria, rėkauja, kartais kyla muštynės, vaikai lieka be priežiūros. Nuvykusi aplankyti mamos viena mergaitė buvo mušama. Vienam berniukui mamos namuose teko iškęsti nepažįstamų girtų vyrų rėkavimus, muštynes, po to su jais buvo paguldytas miegoti.
Kai vaikai grįžta po tokių susitikimų, jų elgesys būna pasikeitęs: vaikai būna pasimetę, susikaustę, nenori kalbėtis su globėjais arba visą vakarą verkia. Po susitikimo su mama, vienas berniukas nupiešė piešinį labai tamsiom spalvom ir tol jį braukė, kol visiškai nebuvo galima įžiūrėti jokio vaizdo (globėjos teigimu, tokių dalykų anksčiau nebūdavo). Vaikai nemiega arba per miegus šaukia, vienai mergaitei padidėjo naktinio šlapinimosi problemos.
Globėjos stebėdamos vaikų ir tėvų santykius pastebi, jog kai kurios motinos yra įpratusios ką nors kaltinti nors tam ir nėra pagrindo. Nepagrįstų kaltinimų neišvengia ir vaikai (4 atv.). Atrodo, kad kai kurios motinos, susitikusios su vaikais, be priekaištų ir kaltinimų vaikams ir visiems aplinkiniams net neturi ką pasakyti. Vaikai jautriai reaguoja į tokius motinų pasisakymus: jie patiki kad, pateko į globą, nes buvo blogi; mama jų nelanko, nes jie blogai elgiasi globoje, vaikai galvoja, kad yra visiškai blogi. Globėja pasakoja: “Jie paskambino mamai. Šnekėjo šnekėjo, kaip pradės verkti: - Neateis mama pas mane daugiau, neateis! – Kodėl? – Todėl, kad aš neklausau. – Tai, kad tu klausai, tu geras.”
Kartais tėvai vedasi vaikus pas savo girtaujančius draugus, arba motina nusiveda pas vaikų tėvą (kuriam uždrausta susitikti su vaikais). Motinos prigrasina vaikus, kad jie niekam to nepasakotų. Tokiu atveju vaikai yra mokomi meluoti (globėjai nurodė tris atvejus, kai vaikai melavo grįžę po susitikimų).
Esant tokioms sąlygoms, vaikai ir patys nelabai nori susitikimų su tėvais. Šeši vaikai sako, kad jie nenorėtų dažnai susitikinėti su tėvais.
Iš to kas buvo pasakyta, galima teigti, kad vaikų jausmai po susitikimų su tėvais labai susijaukia ir šitoje srityje jiems reikalinga speciali pagalba. Todėl čia, pateiksiu kai kurių autorių pastebėjimus apie tėvų ir vaikų susitikimus. D. Kline ir H.M. Overstreet nurodo, kad tėvai kartais bando varžytis su globėjais, jie stengiasi pasirodyti geresniais, atneša vaikams įvairių dovanų, daug leidžia, stengiasi suvilioti nerealiais pažadais. Kartais kyla konfliktai tarp tėvų ir globėjų. Tėvai globėjams jaučia priešiškus jausmus ir dėl to kartais juos įžeidinėja. Atsiranda, tarsi, triguba kova: tarp vaiko, tėvų ir globėjų. Kaip nurodo minėti autoriai, į tėvų ir globėjų santykius būtinai turi įsijungti socialinis darbuotojas. Nes minėtas tėvų elgesys vaikui sukelia nerimą, trukdo vaiko gydymui (treatment), gali pakenkti vaiko vystymuisi. Planingo socialinio darbo nebūvimas duoda nebylų sutikimą tėvų manipuliacijoms. Todėl tėvų ir vaikų susitikimai turi būti organizuojami taip, kad būtų ne tik nekenksmingi, bet turėtų ir gydomą poveikį [Kline D., Overstreet H.M., 1972].
E. Glickman nurodo, jog kai kurie vaikai pradeda realiai vertinti savo tėvus ir su jais nebenori susitikinėti. Tačiau toks sprendimas verčia vaikus pasijusti kaltais. Atsiradęs kaltės jausmas trukdo sukurti gilius santykius su kitais žmonėmis. Glickman aprašo atvejį, kai motina suvokdama, kad realiai negalės įveikti savo problemų ir pasiimti vaiko į šeimą, vis tie žadėdavo vaikui ji pasiimti. Vaikas buvo traumuojamas tokio motinos elgesio. Motina savo pažadų netesėdavo ir vaikas būdavo nusivylęs, jausdavo nepasitenkinimą. Socialinė darbuotoja ėmėsi spęsti iškilusios problemos: susitikime dalyvaujant motinai ir vaikui darbuotoja pareiškė, kad motina yra išreiškusi norą pasiimti vaiką į namus; tačiau taip pat priminė motinos pasisakymą, jog to padaryti neįmanoma. Taip vaikas sužinojo, kad yra mylimas, nors ir negali sugrįžti į šeimą. Tolimesnis darbas su vaiku padėjo jam suvokti motinos bejėgiškumą ir kad tai yra tikroji jo buvimo globoje priežastis. Toks supratimas leido vaikui pradėti formuoti naujus santykius su suaugusiais.
Glickman teigia, jog net ir esant daugeliui neigiamų susitikimų aspektų, tėvų ir vaikų kontaktai yra labai svarbūs. Jeigu tėvai vaiko nelanko, jam būna skaudu, nes jis galvoja, kad tėvai iš viso nenori jo matyti. Žinoma, vaikas kartais tarsi “pakimba” tarp tikrosios ir globėjų šeimos. Jam būtina padėti suvokti realią situaciją [Glickman E., 1957].
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
5.3. Vaikų susitikimai su tėvais
Mergaitė eidama susitikti su mama taria:
- Mama, einu pas mamą!
Mergaitė grįždama į globėjų šeimą taria:
- Mama, einu pas mamą!
(Globėjos pasisakymas apie vaikų būseną)
Jau nuo pirmųjų interviu pradėjo ryškėti gana rimta problema trukdanti vaikams adaptuotis globėjų šeimoje – neigiamas susitikimų su tėvais poveikis. Ši problema apima visus tiriamus vaikus, todėl ją reikėtų peržvelgti atskirai. Vaikai nori susitikimų, pasiilgsta savo tėvų, ir dėl to jie jautriai reaguoja į susitikimų kokybę ir dažnumą. Ypatingai vaikai kenčia, kai tėvai pažada juos lankyti, o po to ištisas savaites ar net mėnesius nesirodo (9 atv.). Tėvai dažnai neatsakingai žada, kad labai greitai išspręs savo problemas ir po kelių dienų ar savaičių juos pasiims pas save. Vaikai gyvena viltimi, laukia tėvų ištisas valandas, dienas, savaites ir t.t. Po to jie pasimeta, jau nebežino – tikėti ar ne savo tėvais. Bėgant laikui, tėvų ir vaikų santykiai keičiasi, vaikai nusivilia ir jau mažiau laukia savo tėvų (7 atv.). Tačiau, kai kuriems vaikams labai sunku netikėti savo tėvais, todėl net ir po daugelio nusivylimų jie vėl patiki savo tėvais ir ... vaikų laukia naujas nusivylimas, nauja trauma. Vienos mergaitės globėja pasakoja: “Vaikas visą laiką gyvena nerime, laukime ... Mama pasidaro “gera” ir ji pasako: “Jurgita, po savaitės kitos mes susitvarkysim ir bus viskas gerai ir tu sugrįši.” – Ir vaikas gyvena laukimu, viltim, ji pakylėta. Kiekvieną dieną laukia ... mama labai lengva ranka prižada: “Aš tau paskambinsiu, ateisiu.” – Neateina, neskambina. Jurgita dvi – tris valandas laukia, nenueina nuo telefono. Kažkas paskambino: – ”Ar ne mano mama?“ – ... įtampa atslūgsta. Atrodo, “Aš čia gyvenu” – į tą ritmą įsijaučia. Ir staiga tas pasaulis, tas tikrumas griūva, – va, vėl mama paskambino, vėl pasiims. O, mama greitai viską užmiršta.“ Netikrumo būsena, kurią sukelia santykiai su tėvais, atima daug psichinės energijos ir vaikai negali įeiti į normalų gyvenimo ritmą globėjų šeimoje.- Mama, einu pas mamą!
Mergaitė grįždama į globėjų šeimą taria:
- Mama, einu pas mamą!
(Globėjos pasisakymas apie vaikų būseną)
Atrodo, kad tokia netikrumo būsena egzistuoja vaikų tėvų šeimoje. Apie alkoholikų šeimas rašoma, kad jose iškyla jausmų intensyvumo ir vaidmenų keitimo problemos. “Viskas – priešiškumas, nusivylimas ir pyktis ilgainiui parodo savo veidą. Atsiprašinėjimai kelia viltį, o tolesnis gėrimas atneša nusivylimą, pyktį, kaltinimus, abejones savo jėgomis, netekties ir vienišumo jausmą. Šiais jausmais pasidalijama, jie išplinta tarp šeimos narių ir vėl gimdo atsiprašinėjimus, arba pradedama gintis, pykti ir kaltinti kitus. Savo ruoštu, jausmų intensyvumas kyla [Šeimos narių netektis ar atsiskyrimas ir vaidmenų pakitimai].
Dar viena problema – tėvai nuteikinėja vaikus prieš globėjus (4 atv.). Vaikai būna pasimetę, nežino, kuo gi jiems tikėti. Tokiais atvejais globėjų ir vaikų bendravime iškyla sunkumų. Nors atrodo, kad globėjai sugeba įveikti sunkumus ir atstatyti gerus santykius su vaikais. Taigi, labiausiai nukenčia vaikų emocijos.
Patys susitikimai su tėvais kartais irgi būna vaikams žalingi. Tėvai kartais girti skambina savo vaikams arba juos pasiėmę girtauja (7 atv.). Tėvų šeimoje vaikai negali jaustis saugiai: tėvai prisigeria, rėkauja, kartais kyla muštynės, vaikai lieka be priežiūros. Nuvykusi aplankyti mamos viena mergaitė buvo mušama. Vienam berniukui mamos namuose teko iškęsti nepažįstamų girtų vyrų rėkavimus, muštynes, po to su jais buvo paguldytas miegoti.
Kai vaikai grįžta po tokių susitikimų, jų elgesys būna pasikeitęs: vaikai būna pasimetę, susikaustę, nenori kalbėtis su globėjais arba visą vakarą verkia. Po susitikimo su mama, vienas berniukas nupiešė piešinį labai tamsiom spalvom ir tol jį braukė, kol visiškai nebuvo galima įžiūrėti jokio vaizdo (globėjos teigimu, tokių dalykų anksčiau nebūdavo). Vaikai nemiega arba per miegus šaukia, vienai mergaitei padidėjo naktinio šlapinimosi problemos.
Globėjos stebėdamos vaikų ir tėvų santykius pastebi, jog kai kurios motinos yra įpratusios ką nors kaltinti nors tam ir nėra pagrindo. Nepagrįstų kaltinimų neišvengia ir vaikai (4 atv.). Atrodo, kad kai kurios motinos, susitikusios su vaikais, be priekaištų ir kaltinimų vaikams ir visiems aplinkiniams net neturi ką pasakyti. Vaikai jautriai reaguoja į tokius motinų pasisakymus: jie patiki kad, pateko į globą, nes buvo blogi; mama jų nelanko, nes jie blogai elgiasi globoje, vaikai galvoja, kad yra visiškai blogi. Globėja pasakoja: “Jie paskambino mamai. Šnekėjo šnekėjo, kaip pradės verkti: - Neateis mama pas mane daugiau, neateis! – Kodėl? – Todėl, kad aš neklausau. – Tai, kad tu klausai, tu geras.”
Kartais tėvai vedasi vaikus pas savo girtaujančius draugus, arba motina nusiveda pas vaikų tėvą (kuriam uždrausta susitikti su vaikais). Motinos prigrasina vaikus, kad jie niekam to nepasakotų. Tokiu atveju vaikai yra mokomi meluoti (globėjai nurodė tris atvejus, kai vaikai melavo grįžę po susitikimų).
Esant tokioms sąlygoms, vaikai ir patys nelabai nori susitikimų su tėvais. Šeši vaikai sako, kad jie nenorėtų dažnai susitikinėti su tėvais.
Iš to kas buvo pasakyta, galima teigti, kad vaikų jausmai po susitikimų su tėvais labai susijaukia ir šitoje srityje jiems reikalinga speciali pagalba. Todėl čia, pateiksiu kai kurių autorių pastebėjimus apie tėvų ir vaikų susitikimus. D. Kline ir H.M. Overstreet nurodo, kad tėvai kartais bando varžytis su globėjais, jie stengiasi pasirodyti geresniais, atneša vaikams įvairių dovanų, daug leidžia, stengiasi suvilioti nerealiais pažadais. Kartais kyla konfliktai tarp tėvų ir globėjų. Tėvai globėjams jaučia priešiškus jausmus ir dėl to kartais juos įžeidinėja. Atsiranda, tarsi, triguba kova: tarp vaiko, tėvų ir globėjų. Kaip nurodo minėti autoriai, į tėvų ir globėjų santykius būtinai turi įsijungti socialinis darbuotojas. Nes minėtas tėvų elgesys vaikui sukelia nerimą, trukdo vaiko gydymui (treatment), gali pakenkti vaiko vystymuisi. Planingo socialinio darbo nebūvimas duoda nebylų sutikimą tėvų manipuliacijoms. Todėl tėvų ir vaikų susitikimai turi būti organizuojami taip, kad būtų ne tik nekenksmingi, bet turėtų ir gydomą poveikį [Kline D., Overstreet H.M., 1972].
E. Glickman nurodo, jog kai kurie vaikai pradeda realiai vertinti savo tėvus ir su jais nebenori susitikinėti. Tačiau toks sprendimas verčia vaikus pasijusti kaltais. Atsiradęs kaltės jausmas trukdo sukurti gilius santykius su kitais žmonėmis. Glickman aprašo atvejį, kai motina suvokdama, kad realiai negalės įveikti savo problemų ir pasiimti vaiko į šeimą, vis tie žadėdavo vaikui ji pasiimti. Vaikas buvo traumuojamas tokio motinos elgesio. Motina savo pažadų netesėdavo ir vaikas būdavo nusivylęs, jausdavo nepasitenkinimą. Socialinė darbuotoja ėmėsi spęsti iškilusios problemos: susitikime dalyvaujant motinai ir vaikui darbuotoja pareiškė, kad motina yra išreiškusi norą pasiimti vaiką į namus; tačiau taip pat priminė motinos pasisakymą, jog to padaryti neįmanoma. Taip vaikas sužinojo, kad yra mylimas, nors ir negali sugrįžti į šeimą. Tolimesnis darbas su vaiku padėjo jam suvokti motinos bejėgiškumą ir kad tai yra tikroji jo buvimo globoje priežastis. Toks supratimas leido vaikui pradėti formuoti naujus santykius su suaugusiais.
Glickman teigia, jog net ir esant daugeliui neigiamų susitikimų aspektų, tėvų ir vaikų kontaktai yra labai svarbūs. Jeigu tėvai vaiko nelanko, jam būna skaudu, nes jis galvoja, kad tėvai iš viso nenori jo matyti. Žinoma, vaikas kartais tarsi “pakimba” tarp tikrosios ir globėjų šeimos. Jam būtina padėti suvokti realią situaciją [Glickman E., 1957].
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
Socialinė adaptacija globoje.5.2.
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
5.2. Vaikų elgesio strategijos ir mechanizmai.
Reakcijos į persikėlimą.Patekę į globą vaikai išgyvena didelę krizę ir jų elgesys būna žymiai pasikeitęs. Jų elgesys atspindi reakciją į išsiskyrimą, nesaugumo jausmą patekus į naują vietą ir kitus persikėlimo metu kylančius jausmus.
Bandydamas analizuoti vaikų elgesio problemas globos pradžioje susidūriau su kai kuriais keblumais: probleminis vaikų elgesys gali atspindėti jų reakciją į persikėlimą, bet tai gali būti ir įprastas vaiko elgesys. Todėl analizuojant duomenis kartais teko remtis žiniomis apie vaikų elgesį praeityje arba atsižvelgti į tai, kas pasikeitė vaikams pabuvus globoje ilgesnį laiką. Tai padaryti yra gana sunku, nes turimos žinios apie vaikų ankstesnį elgesį yra labai minimalios, o ir pačio elgesio globoje pasikeitimus galima traktuoti kaip reakcijų į perkėlimą pabaigą arba vaikams įprasto elgesio keitimu nauju elgesiu.
Dėl anksčiau minėtų priežasčių sunku nustatyti ir reakcijų į perkėlimą trukmę. Atrodo, kad kartais tai trunka kelias dienas, o kartais ir kelis mėnesius.
Visgi pabandysiu peržvelgti kai kurias vaikų elgesio problemas globos pradžioje, kurias galima būtų įvardinti, kaip reakciją į išsiskyrimą. Vaikai labai įvairiai reaguoja į išsiskyrimą ir persikėlimą. Kai kurie vaikai pirmąsias dienas ar savaites būna baikštūs, užsidarę ir visai nelinkę bendrauti, jie nepasitiki suaugusiais (kartais vaikai lieka uždari ilgesnį laiką), visai nesijuokia. Interviu metu trys vaikai sakė, kad jie bijojo naujos vietos. Globėjams atvažiavus pasiimti vaikų į šeimą, keli vaikai verkė ir nenorėjo važiuoti pas globėjus. Kai kurie vaikai verkdavo ir kitomis dienomis po persikėlimo, naktimis rėkdavo. Globėjų aiškinimu, vaikai pradžioje bijo suaugusiųjų, nes iš jų tikėjosi blogo elgesio, mušimo. Didelė dalis vaikų būna agresyvūs: dažnai mušasi su kitais vaikais, laužo daiktus, vaikus apima pykčio priepuoliai. Globėjų teigimu po kurio laiko agresyvumo kiekis sumažėja, nors ir vėliau kelia nemažai problemų (tai bus aptarta vėliau). Kai kurie vaikai grubiai bendrauja su suaugusiais ir kitais vaikais, rėkia.
Psichologai, stebėdami vaikus frustruojančiose situacijose, pastebėjo judesių aktyvumo ir agresijos reakcijas. Jeigu frustracijos tęsiasi ilgą laiką, vaikas gali pasidaryti apatiškas. Vaikas išmoksta savo reagavimo į frustraciją būdus perkelti į naujas situacijas. Dažnos ar ilgai trunkančios frustracijos gali suformuoti elgesio strategijas, kurios įtakoja vaiko gyvenimo stilių [Nalčadžian A.A., 1988].
Kaip nurodo L. Littner, vaikų nerimas dėl išgyvenamo persikėlimo, ne visada yra aiškiai demonstruojamas. Kartais nerimas pasireiškia vaikų somatinėmis reakcijomis [Littner L., 1976]. Kai kurie tiriamos grupės vaikai jautė poreikį suptis, kramtė nagus. Kaip pasakojo globėjai, viena iš sudėtingesnių problemų – vaikų naktinis šlapinimasis. Tai ypač pasireiškė globos pradžioje. Vėliau problemų sumažėjo, nors kai kuriems vaikams visai neišnyko. U. Mielke pažymi, kad įvairūs konfliktai, nervinė įtampa, išsiskyrimas su artimu asmeniu gali sukelti funkcinius pūslės sutrikimus. Nors kartais šlapinimosi problemas įtakoja ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, jeigu motina nesirūpina vaiku, vaikai nėra pratinami reguliariai eiti į tualetą, tai jie ir neįgyja tokio įgūdžio [Mielke U., 1997].
Tų vaikų, kurie prieš patekdami į globėjų šeimą yra buvę kitų globėjų šeimoje ar “Pastogės” namų programoje, reakcijos į išsiskyrimą būna ne tokios ryškios negu reakcijos, kurias rodė iš karto po atsiskyrimo nuo tėvų (tai atsispindi vaikų bylose “Pastogėje”). Kai kurie vaikai netgi patys norėjo apsigyventi globėjų namuose. Tačiau kiti vaikai būna ir daug apatiškesni, labiau nusivylę, tarsi jau pavargę kovoti už save.
Kitos elgesio problemos globos pradžioje. Analizuojant vaikų elgesį, galima pastebėti ir kitas problemas, kurios nebūtinai yra reakcija į išsiskyrimą. Globėjams pirmiausiai krenta į akis kai kurių vaikų maitinimasis. Vaikai pirmomis dienomis valgo be jokio saiko, tarsi valgytų už visą dieną ar kelias; vaikai valgo neatsirinkdami maisto, valgo viską, kas paduodama; kai kurie vaikai pavalgę dar paprašydavo duonos. Tokį vaikų maitinimąsi paaiškina tai, kad vaikams tėvų namuose neretai trukdavo maisto, o kai jo gaudavo, vaikai stengdavosi “atsivalgyti”.
Iš šešių tiriamų mergaičių, keturios turėjo jaunesnių broliukų ar sesučių (trys pirmagimės ir viena vyresnioji mergaitė šeimoje). Trys iš jų ir patekusios į globą stengėsi globoti ir prižiūrėti jaunesnį broliuką ar sesutę. Pirmagimės rūpinosi trečiuoju savo šeimos vaiku, tuo tarpu su antruoju santykiai buvo labai konfliktiški. Ketvirtoji, iš minėtų mergaičių, buvo atskirta nuo savo sesutės, bet ji vis tiek stengėsi globoti ir auklėti mažesnį už save globėjos anūką. Literatūroje yra nurodoma, kad ir tinkamoje šeimoje augantis vyriausias vaikas turi didesnį atsakomybės jausmą, nes jis atsakomybės pratinamas nuo mažens, skatinamas prižiūrėti jaunesniuosius. Gimus antrajam vaikui šeimoje, vyresnysis išgyvena labai stiprų pavydo jausmą, tuo tarpu trečiasis priimamas su džiaugsmu [Petrikaitienė L., 1998]. Tačiau, kalbant apie tiriamąsias mergaites tenka pažymėti, kad jos savo broliukais buvo įpratusios rūpintis pernelyg stipriai. Tai neramino globėjas, nes jų tikrieji vaikai taip niekada nesielgdavo. Globėjos ilgai turėjo aiškinti, kad mergaitės nuo šiol nėra atsakingos už mažųjų priežiūrą ir kartais “vos ne per jėgą” turėjo atpratinti nuo tokio elgesio. Čia reikia atsiminti vaikų tikrosiose šeimose buvusį vaidmenų susikeitimą.
Globėjus taip pat šokiravo kai kurių mergaičių, neturinčių nė dešimties metų, netinkamas seksualinis elgesys (3 atv.). Mergaitės siekia berniukų dėmesio, juos užkabinėja. Viena mergaitė globėjos vaikams ir kitiems globoje esantiems berniukams šoko striptizą. Kitoje šeimoje, mergaitė, vaikams žaidžiant “šeimą”, mokė juos imituoti lytinį aktą. Ta pati mergaitė viešoje vietoje susiginčijusi su berniuku, vietoje argumentų atkišo nuogą užpakalį. Globėjai nurodo, kad mergaitės nevertina savęs, savo mergaitiškumo, jų samprata apie meilę ir šeimą yra iškreipta.
Gynybinio elgesio mechanizmai ir strategijos. Reikia paminėti, kad jau anksčiau aprašytos reakcijos į išsiskyrimą taip pat yra gynybinio pobūdžio. Čia nebandysiu įvardinti visų vaikų naudojamo gynybinio elgesio elementų, nes tai yra gilesnės psichoanalizės objektas. Peržvelgsiu tik bendrai, atkreipdamas dėmesį į elementus, keliančius problemas sąveikoje su aplinkiniais. Literatūroje yra nurodoma, kad globoje esantys vaikai naudoja tuos pačius gynybinio elgesio būdus, kaip ir kiti vaikai ar suaugę [Littner L., 1976, Fahlberg V., 1991]. Dažniausiai yra naudojamas ne vienas mechanizmas ar strategija, o jų kompleksai, todėl juos teoriškai išskaidyti yra sunku [Nalčadžian A., 1988]. Tačiau norint suprasti vaikų adaptacijos globoje problemas yra būtina atpažinti gynybinį elgesį. Kiekvienas vaikas naudoja savitus gynybos būdus, todėl čia peržvelgsiu keletą atvejų (kad būtų galima geriau suprasti vaikų elgesį, pateiksiu platesnę informaciją apie kai kuriuos vaikus):
Atskirą dėmesį reikia atkreipti į globoje esančių vaikų demonstruojamą agresiją. Kaip teigia globėjai, po kurio laiko muštynių skaičius tarp vaikų sumažėja. Kai kurie globėjai teigia, kad ir jų vaikai ne mažiau mušasi. Tačiau muštynėse neabejotinai skiriasi agresyvumo išraiška. Globotiniai, globėjų manymu dažnai mušasi visai be priežasties, jie praranda savitvardą. Keli vaikai patys pripažino, kad jiems nesmagu dėl juose kylančių pykčio priepuolių ir jie norėtų išmokti nesimušti. Kai kurie vaikai mušasi žiauriai, neatsirinkdami į kur kumščiuoja ar spiria, paleidžia kraują, muša gulintį. Globėja, nustebinta globoje esančių brolių žiauraus elgesio, papasakojo apie tai jų motinai. Globėja išgirdo paaiškinimą: - taip vaikus mušdavo jų tėvas.
Globėjai taip pat pastebi, kad tarp brolių "nėra tikro broliškumo", jie vienas kito nevertina. Broliai tarpusavy mušasi dar daugiau ir žiauriau negu su kitais vaikais. Broliškumas, globėjų skatinamas, atsiranda labai iš lėto.
Agresija dažnai nukreipiama prieš mažesnį ir silpnesnį už save. Kartais tai būna brolis, o kartais ir kiti vaikai. Globėja pasakojo, kaip globotinį įžeidė jos vyresnysis sūnus. Vietoje to, kad atkeršytų įžeidėjui, globoje esantis berniukas nuėjo pas jaunesnį globėjos sūnų ir jį be jokios priežasties primušė.
Taip pat jau buvo minėtas daiktų ir žaislų laužymas. Po kurio laiko vaikai mažiau laužo, bet globėjai pastebi, kad vaikai nevertina ypatingai savo ar brolių nuosavybės. Gobėjai nurodo, kad jie tiesiog negali turėti savo žaislų. Nors ir keista, globotiniai labai gerbia globėjų vaikų nuosavybę ir saugo jų žaislus. Kaip nurodo W. James, viena iš asmenybės komponentų yra materialusis Aš (kūnas, apranga, asmeninė nuosavybė). Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad vaikai save ir brolius vertina daug žemiau negu globėjų vaikus.
Psichologai atranda ryšį tarp agresijos ir frustracijos. G. Dollard nurodo: jeigu individas elgiasi agresyviai, tai labai didelė tikimybė, kad arba jis pats arba jam labai svarbi socialinė grupė yra frustruota. Ir atvirkščiai, kai žmogus yra frustruotas iš jo galima laukti agresyvaus elgesio [Nalčadžian A.A., 1988]. Tokia frustruojanti aplinka buvo daugelio iš tiriamų vaikų, o persikėlimas į nepažįstamą globėjų šeimą dažnai yra dar viena vaiką frustruojanti situaciją. Yra didelė tikimybė, kad kai kurie vaikai agresyviai elgtis buvo išmokę jau savo tikrojoje šeimoje. Todėl jie tokį elgesį perkėlė ir į globėjų šeimą.
A. A. Nalčadžian rašo, jog kartais agresija būna skiriama tiesiogiai frustratoriui, o kartais įvyksta agresijos perkėlimas. Agresija nukeliama į objektą, kuris neturi nieko bendro su frustratoriumi, yra nekaltas ir nesugeba gintis. Frustruoti vaikai dažnai pasirenka jaunesnio amžiaus tarpsnio vaikus, gyvūnus ar negyvus daiktus. Tai veda į santykių su aplinkiniais susvetimėjimą. Kartais agresija perkeliama į save. Tai pasireiškia savęs žalojimu, savęs kaltinimu ir įtakoja žemą savęs vertinimą [Nalčadžian A.A., 1988]. Čia pateikta teorija siejasi su tyrimo rezultatais. Buvo paminėti agresijos perkėlimo atvejai: agresijos perkėlimas į mažesnius vaikus ir agresijos perkėlimas į aplinkoje esančius daiktus.
A. Freud yra aprašiusi gynybinį mechanizmą, kai vaikai identifikuojasi su agresoriumi. Tokiu gynybos mechanizmu vaikas stengiasi nugalėti agresoriaus baimę. Tačiau, kai tėvai ilgą laiką būna frustratoriumi, vaikuose, greta kitų nepageidautinų psichosocialinių pasekmių, gali susiformuoti pastovus tarpasmeninis agresyvumas [Nalčadžian A.A., 1988].
Psichologai nurodo, “(...) kad pyktis yra sveika ir dažnai naudinga emocija. Ji padeda mums apsaugoti save, savo ribas, savo vertybes.(...) Tačiau pyktį turime išmokti valdyti” [Bieliauskienė R., 1999, p. 18]. Vaikams reikia padėti išmokti išreikšti agresiją. Jeigu vaikas tik užslopina savo pykčio jausmus, tuo džiaugiasi suaugusieji, tačiau pyktis niekur nedingsta ir dažnai pasireiškia per somatinius sutrikimus. Gali pasireikšti pasyvus agresyvumas. Kai vaikui neleidžiama išreikšti pykčio, jis nesuvokia savo pykčio, ir pats to nesuvokdamas daro tai, kas sukeltų suaugusiųjų pyktį. Vėliau jaunuolis gali “sugriauti savo gyvenimą” vien tik tam, kad parodytų nemalonumą tėvams ar kitiems suaugusiems, ant kurių jis iš tiesų pyksta, nors to ir nesuvokia [Bieliauskienė R., 1999].
Kadangi vaikai šeimose už daugelį dalykų būdavo žiauriai baudžiami, kai kurie buvo įpratę meluoti ir nesakyti tokių dalykų, už kuriuos, jų manymu, globėjai muš. Tačiau suvokę, kad globėjai jų nesiruošia mušti ir globėjų raginami nemeluoti, vaikai meluodavo mažiau. Čia dar galima atsiminti vaikų neorą kalbėti apie savo šeimą.
Dar viena gynybinio elgesio apraiška pasireiškia dėl betarpiškos artumos baimės. Kai kurie vaikai bijo, ar bent globos pradžioje bijojo, su suaugusiais bendrauti tiesiogiai. Bendravimui vaikai pasirenka kokį nors tarpininką. Pirmiausia, tokie santykiai egzistuoja tarp vaikų ir jų tėvų. Globėja pasakojo, kaip vaikai (du broliai) bendrauja su savo mama. Vyresnysis paskambina mamai ir duoda telefono ragelį jaunesniajam. Vyresnysis, nors yra pokalbio iniciatorius, su mama visai nesikalba. Kai mama ateina į globėjos namus, jos taip laukę vaikai, palieka ją vieną. Taigi, vienas berniukas bendrauja tik per brolį, o kitas tik telefoninio pokalbio metu. Iš pradžių toks bendravimo stilius perkeliamas į santykius su globėjais. Viena mergaitė labai sunkiai prisirišo prie savo globėjos. Bendravimo pradžia buvo per laiškelį. Globėja pasakojo: - Jūratė nesileido nei paglostoma, nei priglaudžiama, o iš pradžių atnešė laiškelį: “Teta, aš jus myliu! Ačiū už šokoladą!” - Kitoje šeimoje globotiniai su globėjais pradėjo bendrauti per jų vaikus.
Vaikai, esantys globoje, naudoja įvairias, jiems savitas, kiekvienu atveju šiek tiek kitokios interpretacijos reikalaujančias, elgesio strategijas ir mechanizmus, detaliau jų visų neaprašinėsiu ir neinterpretuosiu. Nemaža dalis tyrimo radinių siejasi su literatūrinėje dalyje aptartais dalykais, tačiau nenorėdamas kartotis ir neturėdamas tikslo tikrinti teorijų, smulkiau prie jų negrįšiu, tik bendrais bruožais priminsiu kai kurias idėjas, kurios paaiškina tyrimo radinius. Reakcijas į nerimą paaiškina psichoanalitikų aprašytas gynybinis elgesys, kuriuo vaikas stengiasi įveikti jam nemalonius jausmus. Kaip paaiškina išmokymo teorijos šalininkai, tai nebūtinai turi būti naujas elgesys. Vaikai dažnai naujoms situacijoms pritaiko tą elgesį, kurio buvo išmokę pasiekti rezultatų senojoje aplinkoje ar situacijoje. Pastaroji teorija aiškina ir kitokio, ne gynybinio, elgesio problemas.
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
5.2. Vaikų elgesio strategijos ir mechanizmai.
Reakcijos į persikėlimą.Patekę į globą vaikai išgyvena didelę krizę ir jų elgesys būna žymiai pasikeitęs. Jų elgesys atspindi reakciją į išsiskyrimą, nesaugumo jausmą patekus į naują vietą ir kitus persikėlimo metu kylančius jausmus.
Bandydamas analizuoti vaikų elgesio problemas globos pradžioje susidūriau su kai kuriais keblumais: probleminis vaikų elgesys gali atspindėti jų reakciją į persikėlimą, bet tai gali būti ir įprastas vaiko elgesys. Todėl analizuojant duomenis kartais teko remtis žiniomis apie vaikų elgesį praeityje arba atsižvelgti į tai, kas pasikeitė vaikams pabuvus globoje ilgesnį laiką. Tai padaryti yra gana sunku, nes turimos žinios apie vaikų ankstesnį elgesį yra labai minimalios, o ir pačio elgesio globoje pasikeitimus galima traktuoti kaip reakcijų į perkėlimą pabaigą arba vaikams įprasto elgesio keitimu nauju elgesiu.
Dėl anksčiau minėtų priežasčių sunku nustatyti ir reakcijų į perkėlimą trukmę. Atrodo, kad kartais tai trunka kelias dienas, o kartais ir kelis mėnesius.
Visgi pabandysiu peržvelgti kai kurias vaikų elgesio problemas globos pradžioje, kurias galima būtų įvardinti, kaip reakciją į išsiskyrimą. Vaikai labai įvairiai reaguoja į išsiskyrimą ir persikėlimą. Kai kurie vaikai pirmąsias dienas ar savaites būna baikštūs, užsidarę ir visai nelinkę bendrauti, jie nepasitiki suaugusiais (kartais vaikai lieka uždari ilgesnį laiką), visai nesijuokia. Interviu metu trys vaikai sakė, kad jie bijojo naujos vietos. Globėjams atvažiavus pasiimti vaikų į šeimą, keli vaikai verkė ir nenorėjo važiuoti pas globėjus. Kai kurie vaikai verkdavo ir kitomis dienomis po persikėlimo, naktimis rėkdavo. Globėjų aiškinimu, vaikai pradžioje bijo suaugusiųjų, nes iš jų tikėjosi blogo elgesio, mušimo. Didelė dalis vaikų būna agresyvūs: dažnai mušasi su kitais vaikais, laužo daiktus, vaikus apima pykčio priepuoliai. Globėjų teigimu po kurio laiko agresyvumo kiekis sumažėja, nors ir vėliau kelia nemažai problemų (tai bus aptarta vėliau). Kai kurie vaikai grubiai bendrauja su suaugusiais ir kitais vaikais, rėkia.
Psichologai, stebėdami vaikus frustruojančiose situacijose, pastebėjo judesių aktyvumo ir agresijos reakcijas. Jeigu frustracijos tęsiasi ilgą laiką, vaikas gali pasidaryti apatiškas. Vaikas išmoksta savo reagavimo į frustraciją būdus perkelti į naujas situacijas. Dažnos ar ilgai trunkančios frustracijos gali suformuoti elgesio strategijas, kurios įtakoja vaiko gyvenimo stilių [Nalčadžian A.A., 1988].
Kaip nurodo L. Littner, vaikų nerimas dėl išgyvenamo persikėlimo, ne visada yra aiškiai demonstruojamas. Kartais nerimas pasireiškia vaikų somatinėmis reakcijomis [Littner L., 1976]. Kai kurie tiriamos grupės vaikai jautė poreikį suptis, kramtė nagus. Kaip pasakojo globėjai, viena iš sudėtingesnių problemų – vaikų naktinis šlapinimasis. Tai ypač pasireiškė globos pradžioje. Vėliau problemų sumažėjo, nors kai kuriems vaikams visai neišnyko. U. Mielke pažymi, kad įvairūs konfliktai, nervinė įtampa, išsiskyrimas su artimu asmeniu gali sukelti funkcinius pūslės sutrikimus. Nors kartais šlapinimosi problemas įtakoja ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, jeigu motina nesirūpina vaiku, vaikai nėra pratinami reguliariai eiti į tualetą, tai jie ir neįgyja tokio įgūdžio [Mielke U., 1997].
Tų vaikų, kurie prieš patekdami į globėjų šeimą yra buvę kitų globėjų šeimoje ar “Pastogės” namų programoje, reakcijos į išsiskyrimą būna ne tokios ryškios negu reakcijos, kurias rodė iš karto po atsiskyrimo nuo tėvų (tai atsispindi vaikų bylose “Pastogėje”). Kai kurie vaikai netgi patys norėjo apsigyventi globėjų namuose. Tačiau kiti vaikai būna ir daug apatiškesni, labiau nusivylę, tarsi jau pavargę kovoti už save.
Kitos elgesio problemos globos pradžioje. Analizuojant vaikų elgesį, galima pastebėti ir kitas problemas, kurios nebūtinai yra reakcija į išsiskyrimą. Globėjams pirmiausiai krenta į akis kai kurių vaikų maitinimasis. Vaikai pirmomis dienomis valgo be jokio saiko, tarsi valgytų už visą dieną ar kelias; vaikai valgo neatsirinkdami maisto, valgo viską, kas paduodama; kai kurie vaikai pavalgę dar paprašydavo duonos. Tokį vaikų maitinimąsi paaiškina tai, kad vaikams tėvų namuose neretai trukdavo maisto, o kai jo gaudavo, vaikai stengdavosi “atsivalgyti”.
Iš šešių tiriamų mergaičių, keturios turėjo jaunesnių broliukų ar sesučių (trys pirmagimės ir viena vyresnioji mergaitė šeimoje). Trys iš jų ir patekusios į globą stengėsi globoti ir prižiūrėti jaunesnį broliuką ar sesutę. Pirmagimės rūpinosi trečiuoju savo šeimos vaiku, tuo tarpu su antruoju santykiai buvo labai konfliktiški. Ketvirtoji, iš minėtų mergaičių, buvo atskirta nuo savo sesutės, bet ji vis tiek stengėsi globoti ir auklėti mažesnį už save globėjos anūką. Literatūroje yra nurodoma, kad ir tinkamoje šeimoje augantis vyriausias vaikas turi didesnį atsakomybės jausmą, nes jis atsakomybės pratinamas nuo mažens, skatinamas prižiūrėti jaunesniuosius. Gimus antrajam vaikui šeimoje, vyresnysis išgyvena labai stiprų pavydo jausmą, tuo tarpu trečiasis priimamas su džiaugsmu [Petrikaitienė L., 1998]. Tačiau, kalbant apie tiriamąsias mergaites tenka pažymėti, kad jos savo broliukais buvo įpratusios rūpintis pernelyg stipriai. Tai neramino globėjas, nes jų tikrieji vaikai taip niekada nesielgdavo. Globėjos ilgai turėjo aiškinti, kad mergaitės nuo šiol nėra atsakingos už mažųjų priežiūrą ir kartais “vos ne per jėgą” turėjo atpratinti nuo tokio elgesio. Čia reikia atsiminti vaikų tikrosiose šeimose buvusį vaidmenų susikeitimą.
Globėjus taip pat šokiravo kai kurių mergaičių, neturinčių nė dešimties metų, netinkamas seksualinis elgesys (3 atv.). Mergaitės siekia berniukų dėmesio, juos užkabinėja. Viena mergaitė globėjos vaikams ir kitiems globoje esantiems berniukams šoko striptizą. Kitoje šeimoje, mergaitė, vaikams žaidžiant “šeimą”, mokė juos imituoti lytinį aktą. Ta pati mergaitė viešoje vietoje susiginčijusi su berniuku, vietoje argumentų atkišo nuogą užpakalį. Globėjai nurodo, kad mergaitės nevertina savęs, savo mergaitiškumo, jų samprata apie meilę ir šeimą yra iškreipta.
Gynybinio elgesio mechanizmai ir strategijos. Reikia paminėti, kad jau anksčiau aprašytos reakcijos į išsiskyrimą taip pat yra gynybinio pobūdžio. Čia nebandysiu įvardinti visų vaikų naudojamo gynybinio elgesio elementų, nes tai yra gilesnės psichoanalizės objektas. Peržvelgsiu tik bendrai, atkreipdamas dėmesį į elementus, keliančius problemas sąveikoje su aplinkiniais. Literatūroje yra nurodoma, kad globoje esantys vaikai naudoja tuos pačius gynybinio elgesio būdus, kaip ir kiti vaikai ar suaugę [Littner L., 1976, Fahlberg V., 1991]. Dažniausiai yra naudojamas ne vienas mechanizmas ar strategija, o jų kompleksai, todėl juos teoriškai išskaidyti yra sunku [Nalčadžian A., 1988]. Tačiau norint suprasti vaikų adaptacijos globoje problemas yra būtina atpažinti gynybinį elgesį. Kiekvienas vaikas naudoja savitus gynybos būdus, todėl čia peržvelgsiu keletą atvejų (kad būtų galima geriau suprasti vaikų elgesį, pateiksiu platesnę informaciją apie kai kuriuos vaikus):
- Jurgita (8 m.). Ji myli savo mamą, norėtų pas ją sugrįžti, tačiau mergaitė savo mamos gėdijasi, nenori, kad ji ateitų jos pasiimti iš mokyklos. Mergaitė slepia nuo kitų tiesą apie tėvus, ji viską norėtų matyti kitaip, daug fantazuoja, yra įpratusi meluoti. Nors Jurgita globoje yra jau beveik du metus, vis dar lengvai patiki mamos pažadais, kad ji susitvarkys ir pasiims ją į namus. Mergaitė gynybinį elgesį naudoja ir mokykloje, ir bendraudama su vaikais. Ji turi poreikį pirmauti lyderiauti, o jei tai nepavyksta naudojasi racionalizacija, pvz., per bėgimo varžybas mergaitė atsiliko nuo savo varžovės, nustojo bėgti ir apsimetė, kad jai labai skauda koją. Ji turi problemų su šlapinimusi, kartais apsišlapina netgi dieną, tačiau elgiasi taip, lyg nieko nebūtų įvykę: slepia nuo globėjos ir pati nepersirenginėja. Aplinkinius trikdo dar viena gynybinio elgesio apraiška, kai mergaitę bara, ji šypsosi. Globėjos sūnus nesupranta, kad tai jos gynyba ir galvoja, kad mergaitė iš jo šaiposi. Reikia paminėti, kad interviu metu, nepriklausomai apie ką buvo kalbama, mergaitė pastoviai šypsojosi (o kai kurios interviu temos jai tikrai turėjo būti nemalonios). Šiame atvejyje galima įžvelgti stipriai veikiančius gynybos mechanizmus ir strategijas: mergaitė naudoja neigimą, racionalizaciją ir kt.
- Vida (10m.). Vidos veidas neatspindi tikrųjų jos jausmų. Džiaugsmingomis akimirkomis, jos veidas lieka abejingas, o kai ją kas nors bara, ji visai nerodo susijaudinimo (tačiau ji gali emocingai pasakoti apie kitus, pvz., apie savo seserį mergaitė pasakojo šypsodamasi ir labai teatrališkai). Vida stengiasi nieko neįžeisti, prie visų prisitaiko, nekelia daug reikalavimų. Globėją neramina ir dažnas mergaitės melas. Ji taip pat turi naktinio šlapinimosi problemų. Globėja pastebėjo, kad mergaitė iš ryto labai stengiasi paslėpti paklodes. Ji yra labai savarankiška, nes tėvų namuose turėdavo pati pasirūpinti savimi, tarp jos ir tėvų nebuvo emocinio kontakto – mama mergaitės niekada neglostydavo ir nesodindavo ant kelių, atrodo kad mergaitė nesusilaukdavo jokių teigiamų paskatinimų. Ir patekus pas globėją, ji neprašydavo jokios pagalbos, pvz., neprašydavo jokių reikmenų, kurių reikėdavo mokykloje (anksčiau mergaitė daug ką gaudavo iš kaimynų). Reikia paminėti, kad net profesionalai Vidą vertina labai skirtingai. Socialinė darbuotoja byloje įrašė, kad mergaitė yra linksma ir atvira. Tačiau, kai globėja dėl šlapinimosi problemų nuvedė mergaitę pas psichiatrą, jis nustatė, kad jos emocijos yra prislopintos. Taigi, kaip matome, vaikai, naudojantys gynybinį elgesį, vertinami labai skirtingai. Kad būtų galima pastebėti, kokios iš tikrųjų yra vaiko problemos ir kaip jis jas bando įveikti, kartais reikia didesnio dėmesio ir ilgesnio laiko.
- Lukas (6 m.). Tai labai aktyvus, nenustygstantis vietoje berniukas. Jam yra sunku sukoncentruoti dėmesį. Jis neturi gerų bendravimo įgūdžių ir dėl to vaikai jį dažnai atstumia, skriaudžia. Jis iš globėjos reikalauja išskirtinio dėmesio sau. Globėjos teigimu, ji ir taip jam skiria daugiausiai dėmesio, o jam vis negana. Praėjus maždaug mėnesiui po persikėlimo į globėjų šeimą, kartą berniukas nespėjo nusiimti kelnių ir nusituštino. Patyręs, kad globėja jam skyrė dėmesį: padėjo nusiprausti ir persirengti, berniukas taip elgtis pradėjo kas antrą dieną.
- Laima (8 m.). Ji stengiasi visaip gudrauti, konformistiškai prisitaikyti, įtikti. Štai vienas pavyzdys: mama, atėjusi aplankyti vaikų, susidomėjo, kodėl jos sūnaus globėja neleidžia į darželį. Girdint globėjai mama paklausė to savo dukters Laimos. Mergaitė atsakė: “Pasakyčiau, bet dabar negaliu”. Kaip pasakojo globėja, vaikų mama buvo priešiškai nusiteikusi globėjos atžvilgiu. Todėl mergaitės atsakyme galima įžvelgti norą įsiteikti mamai, tarsi tai, kad broliukas neeina į darželį yra smerktinas ir globėjos slepiamas dalykas. Globėja pastebi, kad Laima lygiai taip nori įsiteikti jai ir kitiems žmonėms: ji visada stengiasi elgtis ir kalbėti taip, kaip jos manymu norėtų ją matyti kiti. O netinkamai ji pasielgia tik tuo atveju, kai nesugeba atspėti suaugusiųjų minčių. Nors mergaitė yra emocinga ir linksma, savo tikrąsias mintis ir jausmus neretai nuslepia, jeigu jos manymu tai nepatiks suaugusiems.
Atskirą dėmesį reikia atkreipti į globoje esančių vaikų demonstruojamą agresiją. Kaip teigia globėjai, po kurio laiko muštynių skaičius tarp vaikų sumažėja. Kai kurie globėjai teigia, kad ir jų vaikai ne mažiau mušasi. Tačiau muštynėse neabejotinai skiriasi agresyvumo išraiška. Globotiniai, globėjų manymu dažnai mušasi visai be priežasties, jie praranda savitvardą. Keli vaikai patys pripažino, kad jiems nesmagu dėl juose kylančių pykčio priepuolių ir jie norėtų išmokti nesimušti. Kai kurie vaikai mušasi žiauriai, neatsirinkdami į kur kumščiuoja ar spiria, paleidžia kraują, muša gulintį. Globėja, nustebinta globoje esančių brolių žiauraus elgesio, papasakojo apie tai jų motinai. Globėja išgirdo paaiškinimą: - taip vaikus mušdavo jų tėvas.
Globėjai taip pat pastebi, kad tarp brolių "nėra tikro broliškumo", jie vienas kito nevertina. Broliai tarpusavy mušasi dar daugiau ir žiauriau negu su kitais vaikais. Broliškumas, globėjų skatinamas, atsiranda labai iš lėto.
Agresija dažnai nukreipiama prieš mažesnį ir silpnesnį už save. Kartais tai būna brolis, o kartais ir kiti vaikai. Globėja pasakojo, kaip globotinį įžeidė jos vyresnysis sūnus. Vietoje to, kad atkeršytų įžeidėjui, globoje esantis berniukas nuėjo pas jaunesnį globėjos sūnų ir jį be jokios priežasties primušė.
Taip pat jau buvo minėtas daiktų ir žaislų laužymas. Po kurio laiko vaikai mažiau laužo, bet globėjai pastebi, kad vaikai nevertina ypatingai savo ar brolių nuosavybės. Gobėjai nurodo, kad jie tiesiog negali turėti savo žaislų. Nors ir keista, globotiniai labai gerbia globėjų vaikų nuosavybę ir saugo jų žaislus. Kaip nurodo W. James, viena iš asmenybės komponentų yra materialusis Aš (kūnas, apranga, asmeninė nuosavybė). Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad vaikai save ir brolius vertina daug žemiau negu globėjų vaikus.
Psichologai atranda ryšį tarp agresijos ir frustracijos. G. Dollard nurodo: jeigu individas elgiasi agresyviai, tai labai didelė tikimybė, kad arba jis pats arba jam labai svarbi socialinė grupė yra frustruota. Ir atvirkščiai, kai žmogus yra frustruotas iš jo galima laukti agresyvaus elgesio [Nalčadžian A.A., 1988]. Tokia frustruojanti aplinka buvo daugelio iš tiriamų vaikų, o persikėlimas į nepažįstamą globėjų šeimą dažnai yra dar viena vaiką frustruojanti situaciją. Yra didelė tikimybė, kad kai kurie vaikai agresyviai elgtis buvo išmokę jau savo tikrojoje šeimoje. Todėl jie tokį elgesį perkėlė ir į globėjų šeimą.
A. A. Nalčadžian rašo, jog kartais agresija būna skiriama tiesiogiai frustratoriui, o kartais įvyksta agresijos perkėlimas. Agresija nukeliama į objektą, kuris neturi nieko bendro su frustratoriumi, yra nekaltas ir nesugeba gintis. Frustruoti vaikai dažnai pasirenka jaunesnio amžiaus tarpsnio vaikus, gyvūnus ar negyvus daiktus. Tai veda į santykių su aplinkiniais susvetimėjimą. Kartais agresija perkeliama į save. Tai pasireiškia savęs žalojimu, savęs kaltinimu ir įtakoja žemą savęs vertinimą [Nalčadžian A.A., 1988]. Čia pateikta teorija siejasi su tyrimo rezultatais. Buvo paminėti agresijos perkėlimo atvejai: agresijos perkėlimas į mažesnius vaikus ir agresijos perkėlimas į aplinkoje esančius daiktus.
A. Freud yra aprašiusi gynybinį mechanizmą, kai vaikai identifikuojasi su agresoriumi. Tokiu gynybos mechanizmu vaikas stengiasi nugalėti agresoriaus baimę. Tačiau, kai tėvai ilgą laiką būna frustratoriumi, vaikuose, greta kitų nepageidautinų psichosocialinių pasekmių, gali susiformuoti pastovus tarpasmeninis agresyvumas [Nalčadžian A.A., 1988].
Psichologai nurodo, “(...) kad pyktis yra sveika ir dažnai naudinga emocija. Ji padeda mums apsaugoti save, savo ribas, savo vertybes.(...) Tačiau pyktį turime išmokti valdyti” [Bieliauskienė R., 1999, p. 18]. Vaikams reikia padėti išmokti išreikšti agresiją. Jeigu vaikas tik užslopina savo pykčio jausmus, tuo džiaugiasi suaugusieji, tačiau pyktis niekur nedingsta ir dažnai pasireiškia per somatinius sutrikimus. Gali pasireikšti pasyvus agresyvumas. Kai vaikui neleidžiama išreikšti pykčio, jis nesuvokia savo pykčio, ir pats to nesuvokdamas daro tai, kas sukeltų suaugusiųjų pyktį. Vėliau jaunuolis gali “sugriauti savo gyvenimą” vien tik tam, kad parodytų nemalonumą tėvams ar kitiems suaugusiems, ant kurių jis iš tiesų pyksta, nors to ir nesuvokia [Bieliauskienė R., 1999].
Kadangi vaikai šeimose už daugelį dalykų būdavo žiauriai baudžiami, kai kurie buvo įpratę meluoti ir nesakyti tokių dalykų, už kuriuos, jų manymu, globėjai muš. Tačiau suvokę, kad globėjai jų nesiruošia mušti ir globėjų raginami nemeluoti, vaikai meluodavo mažiau. Čia dar galima atsiminti vaikų neorą kalbėti apie savo šeimą.
Dar viena gynybinio elgesio apraiška pasireiškia dėl betarpiškos artumos baimės. Kai kurie vaikai bijo, ar bent globos pradžioje bijojo, su suaugusiais bendrauti tiesiogiai. Bendravimui vaikai pasirenka kokį nors tarpininką. Pirmiausia, tokie santykiai egzistuoja tarp vaikų ir jų tėvų. Globėja pasakojo, kaip vaikai (du broliai) bendrauja su savo mama. Vyresnysis paskambina mamai ir duoda telefono ragelį jaunesniajam. Vyresnysis, nors yra pokalbio iniciatorius, su mama visai nesikalba. Kai mama ateina į globėjos namus, jos taip laukę vaikai, palieka ją vieną. Taigi, vienas berniukas bendrauja tik per brolį, o kitas tik telefoninio pokalbio metu. Iš pradžių toks bendravimo stilius perkeliamas į santykius su globėjais. Viena mergaitė labai sunkiai prisirišo prie savo globėjos. Bendravimo pradžia buvo per laiškelį. Globėja pasakojo: - Jūratė nesileido nei paglostoma, nei priglaudžiama, o iš pradžių atnešė laiškelį: “Teta, aš jus myliu! Ačiū už šokoladą!” - Kitoje šeimoje globotiniai su globėjais pradėjo bendrauti per jų vaikus.
Vaikai, esantys globoje, naudoja įvairias, jiems savitas, kiekvienu atveju šiek tiek kitokios interpretacijos reikalaujančias, elgesio strategijas ir mechanizmus, detaliau jų visų neaprašinėsiu ir neinterpretuosiu. Nemaža dalis tyrimo radinių siejasi su literatūrinėje dalyje aptartais dalykais, tačiau nenorėdamas kartotis ir neturėdamas tikslo tikrinti teorijų, smulkiau prie jų negrįšiu, tik bendrais bruožais priminsiu kai kurias idėjas, kurios paaiškina tyrimo radinius. Reakcijas į nerimą paaiškina psichoanalitikų aprašytas gynybinis elgesys, kuriuo vaikas stengiasi įveikti jam nemalonius jausmus. Kaip paaiškina išmokymo teorijos šalininkai, tai nebūtinai turi būti naujas elgesys. Vaikai dažnai naujoms situacijoms pritaiko tą elgesį, kurio buvo išmokę pasiekti rezultatų senojoje aplinkoje ar situacijoje. Pastaroji teorija aiškina ir kitokio, ne gynybinio, elgesio problemas.
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
Socialinė adaptacija globoje.5.1.
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
5.TYRIMO RADINIAI (APRAŠYMAS IR INTERPRETAVIMAS)
Analizuojant trijų šaltinių duomenis išryškėjo tyrimo radinių temos. Jau tyrimo pradžioje buvo numatytos kai kurios temos. Kaip visiškai nauja tema atsirado “Vaikų susitikimai su tėvais”. Tiriant vaikus paaiškėjo, kad vaikų ir tėvų santykiai stipriai įtakoja vaikų adaptaciją globoje. Taip pat neturėjau išankstinių idėjų apie globotinio ir globėjų šeimos narių sąveiką.
Temų sudarymui, rėmiausi trejais šaltiniais: interviu su globėjais, interviu su vaikais ir vaikų bylų duomenimis. Skirtingų šaltinių duomenys papildė vienas kitą. Daugiausiai informacijos suteikė globėjai. Tačiau labai naudinga buvo sužinoti ir pačių vaikų nuomonę. Studijuodamas vaikų bylas, galėjau pasitikslinti tą informaciją, kurią globėjai galėjo būti užmiršę, ypatingai apie vaikų elgesį globos pradžioje. Bylose taip pat atradau daugiau informacijos apie vaikų patekimo į globą priežastis, vaikų reakcijas po išsiskyrimo su tėvais.
Žemiau, pagal tyrime iškilusias temas, pateiksiu duomenų analizę.
5.1. Tikrosios šeimos gyvenimo sąlygos ir jų įtaka vaikui.
Prieš patekdami į globą vaikai gyveno savo tėvų šeimose. būtent ten ir formavosi jų reagavimo į socialinę aplinką įgūdžiai, jų vidinės nuostatos. Todėl norėdami kalbėti apie vaikų socialinę adaptaciją globėjų šeimoje, mes tiesiog privalome turėti bent minimalias žinias apie ankstesnio vaikų gyvenimo sąlygas.
Analizuodamas duomenis ir bandydamas išsiaiškinti, kaip vaikai gyveno savo tikrosiose šeimose, atsiminiau E.Fromm knygoje skaitytus žodžius: “Dar niekas neatsakė į klausimą, kiek tėvų myli savo vaikus. Kaip paaiškino Loid de Moz, paskutiniųjų dviejų tūkstančių Vakarų istorija liudija tokį žiaurų elgesį vaikų atžvilgiu nuo fizinių bausmių iki jų psichinio traumavimo, - tokį nerūpestingumą, savininkiškumą, tokį sukrečiantį sadizmą, jog belieka manyti, kad mylintys tėvai yra veikiau išimtis negu taisyklė” [Fromas Ė., 1990, p. 70].
Tiriamų vaikų gyvenimo sąlygos tėvų šeimoje buvo jiems kenksmingos. Vaikai būdavo neprižiūrimi, apleisti, nebuvo nuoseklaus auklėjimo ir pastovumo. Vaikai, ilgesniam ar trumpesniam laikui (kartais net savaitei), būdavo paliekami vieni, be jokios priežiūros (5 atvejai), todėl vaikai patys turėdavo pasirūpinti savimi, susirasti maisto. Tokiais momentais vaikai neretai patekdavo į ligonines, Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centrą (NSPSC) ar kitas institucijas. Besirūpindami savimi vaikai kartais pasirinkdavo ir visuomenėje nepriimtinus būdus – 2 vaikai pateko į globą po to, kai buvo pagauti vagiant.
Kadangi tėvai savo vaikais tinkamai nesirūpindavo, vyresnei dukrai tekdavo pasirūpinti jaunesniais broliukais ir sesutėmis (4 atv.). Tokiose šeimose buvo sumišę vaidmenys – vyresnė dukra užimdavo tėvų vaidmenį, jai tekdavo parūpinti maisto, prižiūrėti mažuosius, skalbti. Vienos šešiametės mergaitės mama, parvežusi tik ką gimusį kūdikį iš ligoninės paliko jį be suaugusiųjų priežiūros visai dienai. Vyresnioji dukra (šešiametė) nežinojo, ką daryti ir jai teko prašyti kaimynų pagalbos. Vėliau mergaitė kūdikiu rūpindavosi pati. Kaip nurodoma literatūroje tokie reiškiniai egzistuoja alkoholikų šeimose. S. Sammon rašo, kad kai kurie alkoholikų vaikai “(...) imasi globoti jaunesniuosius brolius ir seseris, atlieka tėvų apleistus namų ruošos darbus. Negalėdami gerai pailsėti, jie tampa suaugusiais, neturėję būti vaikais” [Sammon S., 1999, p. 13].
Kai kuriems vaikams dabartinė globėjų šeima nėra pirmoji globos vieta. Prieš patekdami į šeimą, septyni vaikai buvo apgyvendinti ‘’Pastogės ‘’ “Namų programoje’’ (nuo 3savaičių iki 5 mėnesių). Trys vaikai yra gyvenę kitų globėjų šeimose.
Visuose atvejuose, be išimties, yra tėvų alkoholizmo arba bent girtavimo problemos, todėl į tai reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. L. Bulotaitė rašo, kad “alkoholiko šeima yra lyginama su “sergančia šeima”, kuriai būdingas uždarumas (...); konfliktai bei nesutarimai šeimoje yra ignoruojami ir neigiami. Tokiose šeimose galioja keturios pagrindinės taisyklės: šaltumo, tylėjimo, neigimo ir izoliacijos” [Bulotaitė L. 1998 p. 37]. Tokia situacija šeimoje nulemia ir vaikų jausmus bei elgesį.
S. Sammon bando atsakyti į klausimą: “Kaip alkoholikų vaikai prisitaiko prie savo šeimų chaoso ir nesuderinamumo? Paneigdami savo jausmus ir jų atsisakydami. Dauguma jų išvysto tam tikrus bruožus: nesugebėjimą pasitikėti, per daug išreikštą atsakomybės jausmą, polinkį į jausmingumą, konfliktų baimę ir baimę būti pamestam. To rezultatas dažniausiai būna saviizoliacija, savigarbos trūkumas, nesugebėjimas išlaikyti tinkamų santykių su kitais, depresija ir gėdos jausmai” [Sammon S., 1999, p. 12].
Kadangi vaikai buvo neprižiūrimi nukentėdavo vaikų mokslai, vaikai arba iš vis neeidavo į mokyklą arba jiems sunkiai sekėsi mokytis, likdavo antriems metams toje pačioje klasėje. Vaikai neturėjo susiformavusių higienos įgūdžių, niekas netikrino, kaip apsirengę vaikai išeidavo į mokyklą, o tai dar labiau padidindavo problemas mokykloje. Kai kuriuos vaikus klasiokai vadindavo “smirdaliais” (3 atv.), o vieną iš jų taip vadindavo netgi mokytoja. Dėl to vaikai iš vis nenorėdavo eiti į mokyklą, jų bendravimas su kitais vaikais būdavo apsunkintas.
Šeimose buvo smurtaujama prieš vaikus. Vaikai buvo mušami (7 atv.). Kai kuriais atvejais vaikus mušdavo itin žiauriai: kumščiu ir visiškai nežiūrint ar mušama į veidą, ar į pilvą ir pan. Atrodo, kad kai kurių šeimų pagrindinis problemų sprendimo dėsnis buvo fizinė jėga. Aštuoni vaikai stebėdavo, kaip jų tėvas muša mamą arba kaip abu tėvai mušdavosi tarpusavyje.
Tokios šeimos sąlygos neabejotinai neigiamai veikė vaikus. Dėl nepastovumo, smurto, dažnų girtavimų vaikams nebuvo užtikrinamas saugumas, jie būdavo baikštūs, jiems trūkdavo netgi paprasčiausios ramybės. Kelis mėnesius pabuvęs globėjos šeimoje berniukas taip pradeda savo laišką seneliui: “Labas seneli, man pas motutę labai gerai, čia manęs niekas nebara...” Kai kurie vaikai jausdamiesi nesaugiai buvo įpratę meluoti ir slėpti savo ir šeimos problemas. Į atvirus interviu klausimus apie gyvenimą šeimoje keturi vaikai atsakydavo "Nežinau" arba "Neatsimenu" (vienas išvis atsisakė kalbėti – “paslapčių neišduodu“).
Vaikai, savo tikrosiose šeimose, turėjo prisirišimo problemų. Kai kurių tėvai visai nepriglausdavo, neglostydavo. Keturi vaikai buvo motinų atstumti kaip nemylimi, nes jos buvo pasirinkusios labiau mylėti jaunesnius vaikus.
Dėl tėvų netinkamo elgesio vaikai jiems jaučia dvilypius jausmus. Galbūt kai kurie vaikai jų net nenori pripažinti. Bendrai, atrodo, visi vaikai myli ar bent norėtų mylėti savo tėvus. Tačiau vaikus labai žeidžia netinkamas tėvų elgesys, dažniausiai girtavimas ir smurtavimas. Tokiais atvejais vaikams kyla neigiamos emocijos. Trys vaikai pasakė, kad savo tėvus myli ir kartu ant jų pyksta, vienas – “pykstu’’ ir vienas kad jaučia neapykantą: “ Mamai tai turbūt suteikia malonumą, kai aš verkiu ar bijau... Nepasakyčiau, kad ją myliu kai muša. Nepasakyčiau kad nekenčiu. Na, neapykantą tokią.” Į prašymą papasakoti, ką gero atsimena iš savo gyvenimo su mama, mergaitė atsakė: ”Na, kai mamos nebūdavo, aš niekada lupti negaudavau, močiutė visada buvo gera.” Mergaitė pasakė, kad jos mama yra pikta, bet ji (mergaitė) vis tiek ją myli.
Gautus duomenis apie tikrosios šeimos sąlygas lyginant su kitų statistinių šaltinių nurodomomis globos netekimo priežastimis išryškėja kontrastas. Pateiksiu kai kurias Statistikos departamento ir Kauno miesto savivaldybės VTAT nurodomas globos netekimo priežastis. 1997 m. globos neteko 3175 vaikai (Kaune – 305): tėvystės teisių atėmimas – 317 vaikų (Kaune – 57), problematiškos (asocialios) šeimos – 843 vaikai (Kaune – 66), tėvai patys atsisakė vaikų – 236 (Kaune – 27), dėl smurto – 30 (Kaune – 0) [Lietuvos vaikai, 1998., Vaikų globos, socialinių paslaugų vaikams ir šeimoms vystymo planas 1998 m., 1998].
Pirmiausiai krinta į akis tai, kad VTAT duomenyse nurodomas labai mažas smurto šeimoje skaičius (Kaune iš viso tokių atvejų nėra). Duomenyse kai kurios priežastys tiesiog yra priskiriamos sąvokai “probleminės (asocialios) šeimos”. Todėl nenurodyta ir tėvų alkoholizmo problema. Nurodoma tik viena priežastis, dėl kurios vaikas tiesiogiai neteko globos šeimoje. O kaip matyti iš tyrimo duomenų, priežasčių, sudarančių netinkamas sąlygas vaikui gyventi šeimoje, būna daugiau negu viena.
1997 metų pabaigoje buvo padarytas “Pastogės” programų įvertinimas. Tuo metu globoje buvo 60 vaikų. Ataskaitoje nurodyti faktoriai prisidėję prie patekimo į globą. Pažvelkime į kai kuriuos iš jų: fizinis ir emocinis apleistumas – 40 vaikų, iš 31 šeimos; ilgalaikė tėvų bedarbystė ir finansinės problemos – 43 vaikai iš 28 šeimų; tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu – 42 iš 27; šeimos žiaurus elgesys (ne tiesiogiai prieš vaiką), emocinis smurtas – 14 iš 9; fizinis tėvų smurtas vaiko atžvilgiu – 11 iš 9 [1997 m. projekto “šeimos terapija gatvės vaikams” ataskaita, 1998]. 1998 metais “Pastogėje” buvo dirbama su aštuoniasdešimčia tikrųjų šeimų. Pažvelkime į kai kurias vaikų globos steigimo priežastis: fizinis smurtas – 22 šeimos, vaiko elgesio sutrikimai – 26, girtavimas – 68 šeimos, fizinis ar emocinis apleistumas – 63, tėvų tarpusavio žiaurus elgesys – 26, nenoras auginti vaiko – 15 [Vaikų globos steigimo priežastys, 1998].
Kaip galima matyti, “Pastogės” ataskaitoje, yra daugiau informacijos apie globos netekimo priežastis, negu Lietuvos statistikoje, t. y. čia yra įvardinama daugiau negu viena priežastis. Taip pat nurodytas didelis alkoholizmo ir smurto šeimoje atvejų skaičius. Skirtumą galima paaiškinti ir tuo, kad į “Pastogės” programą pakliūna tikrai sunkūs atvejai, kai problemos jau yra užsitęsusios ilgą laiką, vaikams padaryta ilgalaikė žala, vaikai savo šeimoje būna patyrę deprivaciją.
R. Kempe ir H. Kempe nagrinėjo tėvų elgesį vaikų atžvilgiu. Minėti tyrėjai “(...) nurodė, kad 20-30% tėvų nesugeba adekvačiai rūpintis savo vaikais, jie potencialiai gali žaloti ar apleisti savo vaikus, ypač stresų metu (...) Kempe’ai nustatė, kad maždaug 80% vaikus žalojančių tėvų galima padėti ir pasiekti, kad jie daugiau fiziškai nebaustų savo vaikų” [Žukauskienė R., 1998. p. 150].
Kaip nurodo Žukauskienė, “Lietuvoje vaiką žalojančio suaugusiųjų elgesio problema dar nepakankamai įvardinta, nežinoma ir tokio elgesio statistika, išgirstama tik apie pavienius kraštutinius atvejus” [Žukauskienė R., 1998. p. 147].
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
5.TYRIMO RADINIAI (APRAŠYMAS IR INTERPRETAVIMAS)
Analizuojant trijų šaltinių duomenis išryškėjo tyrimo radinių temos. Jau tyrimo pradžioje buvo numatytos kai kurios temos. Kaip visiškai nauja tema atsirado “Vaikų susitikimai su tėvais”. Tiriant vaikus paaiškėjo, kad vaikų ir tėvų santykiai stipriai įtakoja vaikų adaptaciją globoje. Taip pat neturėjau išankstinių idėjų apie globotinio ir globėjų šeimos narių sąveiką.
Temų sudarymui, rėmiausi trejais šaltiniais: interviu su globėjais, interviu su vaikais ir vaikų bylų duomenimis. Skirtingų šaltinių duomenys papildė vienas kitą. Daugiausiai informacijos suteikė globėjai. Tačiau labai naudinga buvo sužinoti ir pačių vaikų nuomonę. Studijuodamas vaikų bylas, galėjau pasitikslinti tą informaciją, kurią globėjai galėjo būti užmiršę, ypatingai apie vaikų elgesį globos pradžioje. Bylose taip pat atradau daugiau informacijos apie vaikų patekimo į globą priežastis, vaikų reakcijas po išsiskyrimo su tėvais.
Žemiau, pagal tyrime iškilusias temas, pateiksiu duomenų analizę.
5.1. Tikrosios šeimos gyvenimo sąlygos ir jų įtaka vaikui.
Prieš patekdami į globą vaikai gyveno savo tėvų šeimose. būtent ten ir formavosi jų reagavimo į socialinę aplinką įgūdžiai, jų vidinės nuostatos. Todėl norėdami kalbėti apie vaikų socialinę adaptaciją globėjų šeimoje, mes tiesiog privalome turėti bent minimalias žinias apie ankstesnio vaikų gyvenimo sąlygas.
Analizuodamas duomenis ir bandydamas išsiaiškinti, kaip vaikai gyveno savo tikrosiose šeimose, atsiminiau E.Fromm knygoje skaitytus žodžius: “Dar niekas neatsakė į klausimą, kiek tėvų myli savo vaikus. Kaip paaiškino Loid de Moz, paskutiniųjų dviejų tūkstančių Vakarų istorija liudija tokį žiaurų elgesį vaikų atžvilgiu nuo fizinių bausmių iki jų psichinio traumavimo, - tokį nerūpestingumą, savininkiškumą, tokį sukrečiantį sadizmą, jog belieka manyti, kad mylintys tėvai yra veikiau išimtis negu taisyklė” [Fromas Ė., 1990, p. 70].
Tiriamų vaikų gyvenimo sąlygos tėvų šeimoje buvo jiems kenksmingos. Vaikai būdavo neprižiūrimi, apleisti, nebuvo nuoseklaus auklėjimo ir pastovumo. Vaikai, ilgesniam ar trumpesniam laikui (kartais net savaitei), būdavo paliekami vieni, be jokios priežiūros (5 atvejai), todėl vaikai patys turėdavo pasirūpinti savimi, susirasti maisto. Tokiais momentais vaikai neretai patekdavo į ligonines, Nepilnamečių socialinės pagalbos ir skirstymo centrą (NSPSC) ar kitas institucijas. Besirūpindami savimi vaikai kartais pasirinkdavo ir visuomenėje nepriimtinus būdus – 2 vaikai pateko į globą po to, kai buvo pagauti vagiant.
Kadangi tėvai savo vaikais tinkamai nesirūpindavo, vyresnei dukrai tekdavo pasirūpinti jaunesniais broliukais ir sesutėmis (4 atv.). Tokiose šeimose buvo sumišę vaidmenys – vyresnė dukra užimdavo tėvų vaidmenį, jai tekdavo parūpinti maisto, prižiūrėti mažuosius, skalbti. Vienos šešiametės mergaitės mama, parvežusi tik ką gimusį kūdikį iš ligoninės paliko jį be suaugusiųjų priežiūros visai dienai. Vyresnioji dukra (šešiametė) nežinojo, ką daryti ir jai teko prašyti kaimynų pagalbos. Vėliau mergaitė kūdikiu rūpindavosi pati. Kaip nurodoma literatūroje tokie reiškiniai egzistuoja alkoholikų šeimose. S. Sammon rašo, kad kai kurie alkoholikų vaikai “(...) imasi globoti jaunesniuosius brolius ir seseris, atlieka tėvų apleistus namų ruošos darbus. Negalėdami gerai pailsėti, jie tampa suaugusiais, neturėję būti vaikais” [Sammon S., 1999, p. 13].
Kai kuriems vaikams dabartinė globėjų šeima nėra pirmoji globos vieta. Prieš patekdami į šeimą, septyni vaikai buvo apgyvendinti ‘’Pastogės ‘’ “Namų programoje’’ (nuo 3savaičių iki 5 mėnesių). Trys vaikai yra gyvenę kitų globėjų šeimose.
Visuose atvejuose, be išimties, yra tėvų alkoholizmo arba bent girtavimo problemos, todėl į tai reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį. L. Bulotaitė rašo, kad “alkoholiko šeima yra lyginama su “sergančia šeima”, kuriai būdingas uždarumas (...); konfliktai bei nesutarimai šeimoje yra ignoruojami ir neigiami. Tokiose šeimose galioja keturios pagrindinės taisyklės: šaltumo, tylėjimo, neigimo ir izoliacijos” [Bulotaitė L. 1998 p. 37]. Tokia situacija šeimoje nulemia ir vaikų jausmus bei elgesį.
S. Sammon bando atsakyti į klausimą: “Kaip alkoholikų vaikai prisitaiko prie savo šeimų chaoso ir nesuderinamumo? Paneigdami savo jausmus ir jų atsisakydami. Dauguma jų išvysto tam tikrus bruožus: nesugebėjimą pasitikėti, per daug išreikštą atsakomybės jausmą, polinkį į jausmingumą, konfliktų baimę ir baimę būti pamestam. To rezultatas dažniausiai būna saviizoliacija, savigarbos trūkumas, nesugebėjimas išlaikyti tinkamų santykių su kitais, depresija ir gėdos jausmai” [Sammon S., 1999, p. 12].
Kadangi vaikai buvo neprižiūrimi nukentėdavo vaikų mokslai, vaikai arba iš vis neeidavo į mokyklą arba jiems sunkiai sekėsi mokytis, likdavo antriems metams toje pačioje klasėje. Vaikai neturėjo susiformavusių higienos įgūdžių, niekas netikrino, kaip apsirengę vaikai išeidavo į mokyklą, o tai dar labiau padidindavo problemas mokykloje. Kai kuriuos vaikus klasiokai vadindavo “smirdaliais” (3 atv.), o vieną iš jų taip vadindavo netgi mokytoja. Dėl to vaikai iš vis nenorėdavo eiti į mokyklą, jų bendravimas su kitais vaikais būdavo apsunkintas.
Šeimose buvo smurtaujama prieš vaikus. Vaikai buvo mušami (7 atv.). Kai kuriais atvejais vaikus mušdavo itin žiauriai: kumščiu ir visiškai nežiūrint ar mušama į veidą, ar į pilvą ir pan. Atrodo, kad kai kurių šeimų pagrindinis problemų sprendimo dėsnis buvo fizinė jėga. Aštuoni vaikai stebėdavo, kaip jų tėvas muša mamą arba kaip abu tėvai mušdavosi tarpusavyje.
Tokios šeimos sąlygos neabejotinai neigiamai veikė vaikus. Dėl nepastovumo, smurto, dažnų girtavimų vaikams nebuvo užtikrinamas saugumas, jie būdavo baikštūs, jiems trūkdavo netgi paprasčiausios ramybės. Kelis mėnesius pabuvęs globėjos šeimoje berniukas taip pradeda savo laišką seneliui: “Labas seneli, man pas motutę labai gerai, čia manęs niekas nebara...” Kai kurie vaikai jausdamiesi nesaugiai buvo įpratę meluoti ir slėpti savo ir šeimos problemas. Į atvirus interviu klausimus apie gyvenimą šeimoje keturi vaikai atsakydavo "Nežinau" arba "Neatsimenu" (vienas išvis atsisakė kalbėti – “paslapčių neišduodu“).
Vaikai, savo tikrosiose šeimose, turėjo prisirišimo problemų. Kai kurių tėvai visai nepriglausdavo, neglostydavo. Keturi vaikai buvo motinų atstumti kaip nemylimi, nes jos buvo pasirinkusios labiau mylėti jaunesnius vaikus.
Dėl tėvų netinkamo elgesio vaikai jiems jaučia dvilypius jausmus. Galbūt kai kurie vaikai jų net nenori pripažinti. Bendrai, atrodo, visi vaikai myli ar bent norėtų mylėti savo tėvus. Tačiau vaikus labai žeidžia netinkamas tėvų elgesys, dažniausiai girtavimas ir smurtavimas. Tokiais atvejais vaikams kyla neigiamos emocijos. Trys vaikai pasakė, kad savo tėvus myli ir kartu ant jų pyksta, vienas – “pykstu’’ ir vienas kad jaučia neapykantą: “ Mamai tai turbūt suteikia malonumą, kai aš verkiu ar bijau... Nepasakyčiau, kad ją myliu kai muša. Nepasakyčiau kad nekenčiu. Na, neapykantą tokią.” Į prašymą papasakoti, ką gero atsimena iš savo gyvenimo su mama, mergaitė atsakė: ”Na, kai mamos nebūdavo, aš niekada lupti negaudavau, močiutė visada buvo gera.” Mergaitė pasakė, kad jos mama yra pikta, bet ji (mergaitė) vis tiek ją myli.
Gautus duomenis apie tikrosios šeimos sąlygas lyginant su kitų statistinių šaltinių nurodomomis globos netekimo priežastimis išryškėja kontrastas. Pateiksiu kai kurias Statistikos departamento ir Kauno miesto savivaldybės VTAT nurodomas globos netekimo priežastis. 1997 m. globos neteko 3175 vaikai (Kaune – 305): tėvystės teisių atėmimas – 317 vaikų (Kaune – 57), problematiškos (asocialios) šeimos – 843 vaikai (Kaune – 66), tėvai patys atsisakė vaikų – 236 (Kaune – 27), dėl smurto – 30 (Kaune – 0) [Lietuvos vaikai, 1998., Vaikų globos, socialinių paslaugų vaikams ir šeimoms vystymo planas 1998 m., 1998].
Pirmiausiai krinta į akis tai, kad VTAT duomenyse nurodomas labai mažas smurto šeimoje skaičius (Kaune iš viso tokių atvejų nėra). Duomenyse kai kurios priežastys tiesiog yra priskiriamos sąvokai “probleminės (asocialios) šeimos”. Todėl nenurodyta ir tėvų alkoholizmo problema. Nurodoma tik viena priežastis, dėl kurios vaikas tiesiogiai neteko globos šeimoje. O kaip matyti iš tyrimo duomenų, priežasčių, sudarančių netinkamas sąlygas vaikui gyventi šeimoje, būna daugiau negu viena.
1997 metų pabaigoje buvo padarytas “Pastogės” programų įvertinimas. Tuo metu globoje buvo 60 vaikų. Ataskaitoje nurodyti faktoriai prisidėję prie patekimo į globą. Pažvelkime į kai kuriuos iš jų: fizinis ir emocinis apleistumas – 40 vaikų, iš 31 šeimos; ilgalaikė tėvų bedarbystė ir finansinės problemos – 43 vaikai iš 28 šeimų; tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu – 42 iš 27; šeimos žiaurus elgesys (ne tiesiogiai prieš vaiką), emocinis smurtas – 14 iš 9; fizinis tėvų smurtas vaiko atžvilgiu – 11 iš 9 [1997 m. projekto “šeimos terapija gatvės vaikams” ataskaita, 1998]. 1998 metais “Pastogėje” buvo dirbama su aštuoniasdešimčia tikrųjų šeimų. Pažvelkime į kai kurias vaikų globos steigimo priežastis: fizinis smurtas – 22 šeimos, vaiko elgesio sutrikimai – 26, girtavimas – 68 šeimos, fizinis ar emocinis apleistumas – 63, tėvų tarpusavio žiaurus elgesys – 26, nenoras auginti vaiko – 15 [Vaikų globos steigimo priežastys, 1998].
Kaip galima matyti, “Pastogės” ataskaitoje, yra daugiau informacijos apie globos netekimo priežastis, negu Lietuvos statistikoje, t. y. čia yra įvardinama daugiau negu viena priežastis. Taip pat nurodytas didelis alkoholizmo ir smurto šeimoje atvejų skaičius. Skirtumą galima paaiškinti ir tuo, kad į “Pastogės” programą pakliūna tikrai sunkūs atvejai, kai problemos jau yra užsitęsusios ilgą laiką, vaikams padaryta ilgalaikė žala, vaikai savo šeimoje būna patyrę deprivaciją.
R. Kempe ir H. Kempe nagrinėjo tėvų elgesį vaikų atžvilgiu. Minėti tyrėjai “(...) nurodė, kad 20-30% tėvų nesugeba adekvačiai rūpintis savo vaikais, jie potencialiai gali žaloti ar apleisti savo vaikus, ypač stresų metu (...) Kempe’ai nustatė, kad maždaug 80% vaikus žalojančių tėvų galima padėti ir pasiekti, kad jie daugiau fiziškai nebaustų savo vaikų” [Žukauskienė R., 1998. p. 150].
Kaip nurodo Žukauskienė, “Lietuvoje vaiką žalojančio suaugusiųjų elgesio problema dar nepakankamai įvardinta, nežinoma ir tokio elgesio statistika, išgirstama tik apie pavienius kraštutinius atvejus” [Žukauskienė R., 1998. p. 147].
ankstesnė dalis | turinys | kita dalis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
