Evangelija pagal Joną

Pasižymėjimai ir kilusios mintys

Pilnas Evangelijos pagal Joną tekstas internete.

Jon 1,1 Žodis – Dievas
Jon 1,17 tiesa atėjo per Jėzų
O iki Jo tiesa (arba, tiesos pilnatvė, jei norint švelniau išsireikšti) dar nebuvo atėjusi. Tiesa susijusi su asmeniu. Iki Jo žmonės tiesą pažino labai iš dalies. Tiksliau, tebuvo gavę tik aklą įstatymą. O dabar mes gavome nepalyginti daugiau. Mes jau turim (galim turėti) tiesą (plg. Jon 14, 6 Jėzus - tiesa).
Jon 1,18 Vienintelis Sūnus, Dievas, kuris yra Tėvo prieglobstyje... dievystė.
Jon 1,32 Jonas išvydo Šv. Dvasią nusileidžiančią ant Jėzaus.

Jon 2,1-12 Jėzus ir vestuvės, pramogos, laisvalaikis, vynas.
Jon 2,11 Po pirmojo stebuklo (vyno padauginimo) mokiniai įtikėjo Jėzumi.

Jon 3,2 Nikodemas atėjo naktį, taigi, Jėzus nelabai laikėsi oficialiai priimtų darbotvarkės normų.
Jon 3 sk. Naujas gimimas iš aukšto (Jon 3,3) tai tikėjimas (Jon 3,15) tuo, kuris yra nužengęs iš dangaus (Jon 3,13). Kas Jį tiki, nebus pasmerktas (Jon 3,18).
Jon 3,13 Tik Žmogaus Sūnus nužengė iš dangaus.
Jon 3,18 Jis vienintelis Dievo Sūnus. Dievystė

Jon 4,6 Jėzaus žmogiškumas: pavargęs iš kelionės, tuojau atsisėdo
Jon 4,23 Trejybės pasireiškimas. Garbins Tėvą dvasia ir tiesa. Tikras garbinimas įmanomas tik įsijungus Dievo Dvasiai ir Sūnui (plg. Jn1,17 tiesa atėjo per Jėzų, Jon 14, 6 Jėzus - tiesa).
Jon 4,24 Turime garbinti dvasia ir tiesa.

Jon 5,18 panaikino šabatą... lygindamasis su Dievu. Dievystė
Toliau apie teismą, mirtį ir gyvybę:
Jon 5,24-26 Klausantys Jėzaus ir tikintys Dievu nebus teisiami. Dvasiškai mirusieji išgirdę Jėzaus balsą atgys.
Jon 5,25-29 Gulintieji kapuose ir mirusieji ne tas pats! (Jon 5,24-26 – vaikštantiems žeme, Jon 5,27-29 – gulintiems kapuose.) Iš mirusiųjų (dvasiškai) atgis tik tie, kurie išgirs Dievo Sūnaus balsą. Kol žmogus neišgirdo Dievo sūnaus balso ir neįtikėjo, jis yra miręs.
Jon 5,28-29 Rašoma visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Čia nesiaiškinama, ar jie tikėjo ar ne. Čia skirtingai negu su mirusiais, jo balsą išgirs visi. Gulintieji kapuose bus teisiami pagal savo darbus: gerus ar blogus.
Jon 5,26-27 Jėzaus dievystė: gyvybė savyje ir galia teisti.

Jon 6,5-6 Jėzus konkretus prikolistas. Klausia vargšo Pilypo kur galima nusipirkti duonos penkiems tūkstančiams vyrų pamaitinti. Iš kur pas Pilypą tiek babkių? O ir supermarketo tais laikais nebuvo. O mums vis atrodo kad Jėzus buvo rimtas :) humoras.
Jon 6,29 Dirbti Dievo darbą – tikėti tą, kurį Jis siuntė.
Jon 6,70 Jėzus Judą pavadino velniu. Vadinasi, Jėzui velnias yra ir žmogus, jo savybės ar kokia nors jo pusė. Ir Petrui taip yra pasakęs: eik šalin šėtone! (Mt 16,23).

Jon 7,8-10 Jėzui nesvetimas tiesos nutylėjimas, kai to reikia. Tiesos sakymas, melas.
Jon 7,15 Jėzus neturėjo mokytojo. Vadinasi, Jis negavo to meto teologinio išsilavinimo. Taigi Jis - savamokslis. Arba tiksliau - Jį mokė Tėvas. Jėzaus išsilavinimas.

Jon 8,16 Jėzus su Tėvu viena (Jon 8,29). Todėl turi galią teisti. Dievystė.
Jon 8,31 Kas laikysis Jėzaus žodžių, bus Jėzaus mokinys, jis pažins tiesą ir tiesa jį išlaisvins.
Jon 8,34 Kas daro nuodėmę, yra vergas (nuodėmės). Jam reikia išlaisvinimo. Jėzus (tiesa) tai gali padaryti (Jon 8,36)
Jon 8,43-44 Tie, kurių tėvas velnias, negali klausytis Jėzaus žodžių.
Jon 8,58 Jėzus buvo anksčiau už Abraomą. Amžinumas, dievystė.

Jon 10,18 Jėzus turi galią susigražinti savo gyvybę. Dievystė.
Jon 10,28-30 Jėzus duoda amžiną gyvenimą, nes Jis su Tėvu viena. Dievystė.

Jon 12,43 Net ir įtikėję žydai labiau mėgo žmonių negu Dievo teikiamą garbę. (Plg. Kalno pamokslo palaiminimų prasmė).
Jon 12,45 Kas mato Jėzų mato Tėvą. Trejybė, dievystė.
Jon 12,48 Ne Jėzus, bet žodis teis.
Jon 12,48-50 Dievo žodis (įsakymas) yra amžinasis gyvenimas.

Jon 13,2 Velnias įdeda į žmogaus širdį sumanymą.
Jon 13,1-17. Kojų plovimas. Jėzus naudoja simbolinį veiksmą.
Jon 13,14 Jei Viešpats nebijo nusižeminti, tai tuo labiau mes neturime bijoti nusižeminti.
Jon 13,27 Šėtonas įeina į Judą, kitur (Jon 13,2) įdeda sumanymą.
Jon 13,34 Naujas ĮSAKYMAS - MYLĖTI VIENIEMS KITUS.
Jon 13,35 Tai Jėzaus mokinių atpažinimo ženklas.

Jon 14,7-11 Per Jėzų apaštalai yra matę ir pažinę Tėvą. Tėvas ir Jėzus viena. Trejybė, dievystė.
Jon 14,21 Kas vykdo Jėzaus įsakymus – myli Jėzų.

Jon 15,7-9 Prašyti, ko norime, galime tada, jei pasiliekame Jėzuje ir Jo žodžiai pasilieka mumyse. Tada mums bus duota. T.y. prašyti galima visko, jei mes pasiliekame meilėje, jei tai dėl meilės. Jėzus viskuo siekia šlovės Tėvui. Tik Tėvas pašlovinamas ne magiškais maldos rezultatais, bet tuo, kad mes duodame daug vaisių pasilikę Jėzaus meilėje. O būdami Jėzaus meilėje mes norėsime prašyti to, kas augintų tuos Tėvą šlovinančius vaisius. Malda, prašymas.
Jon 15,12.17 Jėzus vėl kartoja savo ĮSAKYMĄ – MYLĖTI VIENIEMS KITUS, kaip Jis mylėjo, t.y. mylėti išsižadant savęs (Jon 15, 13).
Jon 15,14 Esame Jėzaus draugai, jei darome tai, ką Jis įsako žr. Jon 15,12
Jon 15,22 Kas nėra girdėjęs Jėzaus žodžių - nekaltinamas.

Jon 17,3 Amžinasis gyvenimas – pažinti Dievą ir Jėzų Kristų. Taigi, kas pažįsta Dievą, turi amžiną gyvenimą.
Jon 17,5 Jėzus pas Tėvą turėjo šlovę prieš atsirandant pasauliui. Dievystė

Jon 21,15-25 Kažkodėl Jėzus vadu paskyrė ne tą mokinį, kurį išskirtinai mylėjo, bet Petrą. Ar Jėzui pagailo mylimojo mokinio dėl vadui tenkančios naštos...? Bent jau neatrodo, kad pats Petras būtų labai tobulas vadas. Kaip buvo, taip ir liko bailys. O gal čia dar vienas Jėzaus pokštas. Būtų paskyręs kažkokį neklystantį superžmogų, dar būtume pamanę, kad bažnytinė hierarchija iš tiesų kažkas labai rimta :).