Apreiškimas Jonui (arba psichodelika Naująjame Testamente)

Paižymėjimai ir kilusios mintys

Bendri pastebėjimai. Skaitant knygą, į akis krenta, kad čia labai jau nesuderintos ir nestandartiškai vartojamos sąvokos, vaizdiniai. O tai, mano supratimu, argumentas už regėjimų autentiškumą. Jei kas būtų visą tai išgalvojęs, būtų viską labiau teologiškai apibendrinęs ir suderinęs sąvokas.
Manau, kad knygos stilių galima pavadinti psichodeliniu. Veiksmas panašus į sapną. Juk būtent sapne, vienas veikėjas nesunkiai virsta kitu; vaizdiniai ir scenos gali pasikeisti akimirksniu. Jei viską priimtume pažodžiui, tai kūrinys išeina labai jau žiaurus ir kruvinas, netgi sadomazochistinis.
Ši knyga man asmeniškai buvo sunkiausiai suvokiama ir netgi slegianti. Tačiau šį kartą knyga skaitosi gana lengvai ir jos turinys jau neprislegia. Matyt anksčiau “per smegenis kirsdavo“ bandymas suprasti pažodžiui ir susieti su mūsų istorija (labai jau smalsu buvo rasti paaiškinimą kelių tūkstantmečių istorijai, mūsų dienoms ar sužinoti dar neįvykusią ateitį). O priėmus šią knygą kaip psichodelinį apokaliptinį kūrinį, viskas darosi aiškiau ir optimistiškiau. Jos turinys pasidaro ne grasinantis, smerkiantis, o paguodžiantis, gydantis. Atrodo, kad šis kūrinys skirtas ne narpliojimui ir užslėptos prasmės ieškojimui, o spontaniškam suvokimui.
Nepaisant simbolinio kūrinio stiliaus, už visų tų vaizdinių stovi svarbios teologinės tiesos: Dievas yra istorijos ir Pasaulio Viešpats, Jis yra nugalėtojas. Nedviprasmiškai išryškėja Jėzaus neatskiriamumas nuo Dievo (dievystė). Jėzus ir Dievas sėdi viename soste (Apr 3,21; 22,1.3), jam skiriamas garbinimas (Apr 1,5-6; Apr 1,17; Apr 5,8.12). Jis Dievo šventykla (Apr 21,22), Jis šviesa (žiburys - Apr 21,23) kartu su Dievu - vietoj saulės ar kitų šviesulių. Akcentuojama Jėzaus pralieto ant kryžiaus kraujo reikšmė (Apr 1,5; Apr 7,14; Apr 12,11).

Apr 1,6. Iš mūsų padarė karaliją ir kunigus.
Apr 1,5-6 Jėzui šlovė.
Apr 1,13-16 Žmogaus sūnaus aprašymas labai simbolinis ir vizualiai neįmanomas: kalavijas iš burnos. Tokia pati simbolinė ir psichodelinė visa ši knyga
Apr 1,17 Jonas puolė po kojų. Bet Jėzus nepasakė – negarbink, o tik nebijok. Visai ką kitą toliau pasakys angelas (Apr 19,10).
Apr 1,20 Čia angelai - tiesiog bendrijų vadovai. Bet, atrodo, jie gali būti ir vien simboliniai vadovai, bendrijų dvasia, nes jie atsakingi už visą bendriją, už visus turi atsiversti (Apr 2,16).

Apr 2,10 Velnias gali įmesti į kalėjimą. Taigi čia velniu vadinami žmonės.

Apr 3,20 Jėzus bendravimui renkasi vakarienę su tikinčiuoju, t.y. su tuo, kuris išgirs ir atidarys duris.
Apr 3,21 Nugalėtojui stulbinantis išaukštinimas – atsisėsti šalia Jėzaus į sostą. Žmogaus išaukštinimas, sudievinimas.

Apr 5,8 Šventųjų maldos – smilkalai Dievui (plg. Ps 141,2)
Apr 5,8 Būtybės ir vyresnieji parpuolė prie avinėlio. Avinėlis prima dievišką garbinimą. Angelai to nepriima (Apr 19,10). Jėzaus dievystė.
Apr 5,10 Visuotinė kunigystė iš Kristaus.
Apr 5,12 Avinėlis vertas garbinimo.

Apr 6,9-10 Kalbama apie nužudytojų sielas ir jų šauksmą. ST irgi yra vietų, kur kraujas po mirties šaukia (Pr 4,10) O siela pagal ST, kaip tik ir yra kraujyje. Bet šios psichodelinės literatūros įvykių ir veikėjų aprašymo (tarp jų ir scenų su sielomis) tikrai negalima priimti pažodžiui. Nes tada ir visą kitą reiktų pažodžiui priimti. Šioje knygoje šaukia ir ereliai (Apr 6,9-10) ir dar įvairūs sunkiai suvokiami padarai. Gautųsi absurdėlis :)
Apr 6,11 Toliau, visgi, sieloms buvo pasakyta dar trumpą laiką ilsėtis. Taigi ir ši knyga neskleidžia sielos gyvybingumo be kūno idėjos (dar žr. pasižymėjimus Apr 20,4).

Apr 7,9 Didžiulė minia, jau net be skaičiaus. Angelai ir kitos būtybės, tai bent miriadų miriadais suskaičiuoti (Apr 5,11), o čia net nesuskaičiuoti.
Apr 7,14-17 Vienas esminių knygos tikslų – paguosti esančius priespaudoje.
Apr 7,14 Šių išaukštintų žmonių drabužių baltumas ne dėl jų nuopelnų, o dėl Avinėlio kraujo. Labai svarbu, kad jie išplovė savo drabužius, bet kad jie būtų balti, būtinas baliklis – Avinėlio kraujas. Avinėlio kraujo svarba šioje knygoje labai išaukštinta. Juo nugalimas šėtonas (Apr 12,11), juo išbalinami drabužiai.

Apr 11,19 Žydai turėjo šventyklą žemėje. Juk tikroji Dievo buveinė nėra pastatas žemėje, kurį galima sugriauti.

Apr 12,4 Vis kartojasi trečdalio sunaikinimas. Dievas neleidžia blogiui pasiimti didesniosios dalies. Nors blogis ir turi galią, bet jo galia nėra nei stipresnė, nei lygiavertė dieviškai jėgai.
Apr 12,10 Šėtonas skundėjas.
Apr 12,10-12 Atrodo, čia įterpta giesmė. Todėl ir išeina taip psichodeliškai: Mykolas kovojo (Apr 12,7), o nugalėjo broliai Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu (Apr 12,11).
Apr 12,17 Moteris – bažnyčia gimdanti krikščionis.

Apr 13,14 Ženklai (stebuklai) ne argumentas. Jais gali klaidinti.

Apr 17,18 Anais laikais niekam nekilo jokių abejonių, kad didysis miestas, viešpataujantis žemės karaliams, yra Roma.

Apr19,10 Negalima garbinti Dievo kūrinių (Apr 22,9). Ir nesvarbu, kas tai bebūtų ar angelai (plg. Žyd 1,14), ar dar kas nors. Garbinimas turi būti skiriamas vienam Dievui. Tuo tarpu šioje knygoje labai nedviprasmiškai garbinimas priskiriamas Jėzui (Apr 1,5-7, Apr 1,17, Apr 5,8.12). Tam niekas neprieštarauja. Taigi, knygos autorius Jėzų neabejotinai laiko Dievu. Dievo ir Avinėlio sostas yra bendras - vienas (Apr 3,21; 22,1.3).

Apr 20,4 Net ir šiame psichodeliniame kūrinyje, vien sielos be kūnų nevykdo savo gyvybinių funkcijų. Tik, kai jie atgijo, tada karaliavo su Kristumi (dar žr. pasižymėjimus Apr 6,9-10 ir Apr 6,11).

Apr 21,16 Visai nereikšminga detalė – taip lengvai prabėgom aprašoma, kaip su nendre išmatuojamas 2300 km plotas. Konkreti psichodelika.
Apr 21,22 Avinėlis - Dievo šventykla.
Apr 21,23 Avinėlis - šviesa (žiburys) kartu su Dievu - vietoj saulės ar kitų šviesulių.

Apr 22,1 Avinėlis ir Dievas sėdi viename soste (Apr 22,3).
Apr 22,8-9 Ak, tas žmogiškas polinkis garbinti geriau prieinamus Dievo kūrinius. Jau antrą kartą (žr. Apr 19,10) angelas sudraudžia Joną.