Prieš sistemą ir pan.

Iš pamąstymo neformalų projektėliui.

Taigi, neslėpsiu, formalizmas man nepatinka. Todėl ir "neformalai". Kadangi projektėlis yra krikščioniškas, todėl ir sakau, kad laikas krikščionybei atsikratyti nereikalingo formalizmo.
Taigi, atsikratom formalizmo ir žiūrim, ką turim. Ogi turim labai daug ką. Turim Dievo dovanotą laisvę. Ir kai įsižiūrim į Jėzaus mokslą, tai ir pamatom, kad tai nėra religinio formalizmo skelbimas, o meilės ir laisvės skelbimas.
Dievo veikimo negalime uždaryti į kažkokias patalpas, apibrėžti kažkokiom nekintančiom taisyklėm, negali kažkokia organizacija nusisavinti visų teisių į Dievą. Dievas ir pats yra laisvas ir kitiems teikia laisvę.
Ir Dievas duoda žmogui laisvę visuose jo gyvenimo srityse. Jėzus atėjo išlaisvinti visą žmogų. Ir jei pažiūrėsim į Jėzaus veiklą, tai Jis labai didelį dėmesį skyrė žmogaus išlaisvinimui iš religinio formalizmo.
Noriu pasakyti, kad savoka "neformalai" yra simbolinė. Niekas juk taip nenori vadintis gyvenime, bet ji man pasirodė pakankamai taikli šiuo momentu apibrėžti krikščionybėje tuos, kurie drįsta suabejoti nusistovėjusia religine sistema; tuos, kurie nusprendžia, kad tikėjimas praktiškame gyvenime yra žymiai svarbiau už religinius ritualus; kurie nebijo pasiimti savo laisvės ir joje sažiningai apie viską pamąstyti be jokių išankstinių nusistatymų.
Esam žmonės ir negalime atmesti formos. Bet forma ir formalizmas nėra tas pats. Mes gauname laisvę, kad galėtume mylėti, galėtume kurti, galėtume džiaugtis ir būti dėkingi. Taigi, apsidairykite savo gyvenime - kiek daug erdvės...
Esam socialios būtybės, todėl negalim kiekvienas sau užsidaryti. Mes bendraujame, įsipareigojame. Tačiau vėlgi nepritariu tokiems socialiniams dariniams, kurie vietoj to, kad suteiktų progą žmogui atsiskleisti, jį psichologiškai ir sociališkai žlugdo, atima jo laisvę.

Tai tiek pasvarstymų šį kartą

Žiema ir Lizdeikos būstas

Nežinau kaip kitur, o va, Žemuosiuose Paneriuose šiandien žiema.
Šiek tiek foto ta proga:






O čia užfiksuotas Lizdeikos būstas :)

Ir iš arčiau

Susišnekam

Kartais su Elze mes labai šauniai pabendraujam, pasišnekam. Kaip? - paklausite. Kažkaip labai paprastai pasišnekam žodžiais, kurie neturi kažkokio sąvokinio bagažo, bet vienas kitą labai puikiai suprantam ir abiems smagu :) Tai va ir pagalvoju, kad tikriausiai taip ramiai reiktų pažvelgti ir į charizminio atsinaujinimo naudojamą praktiką - meldimąsi arba kalbėjimą kalbomis.*
Tai va mes pakalbam tomis kalbomis su Elzyte. Labai paprastai, be jokių susikėlimų ir radikalių doktrinų ir neprichvatizuojamės sau išskirtinumų dėl to :) Na tegul nesušaudo manęs charizmininkai dėl tokio paprasto aiškinimo, bet juk tai ir yra būtent taip paprasta. (Truputi ne į temą - pagalvojau, kiek tų charizmininkų Lietuvoj yra, gal neužklys manęs šaudyti :) Ką ten charizmininkų - pačių krikščionių ne prūdais. Taip kad, matyt, labiau rizikuoju būt apšauktas bepročiu už tokį įrašą. Bet kažkaip kai topteli kokia idėja, tai ir knieti pasidalinti internete.)
Taigi, noriu pasakyti, jog mano supratimu toks variantas pokalbiui tarp žmogaus ir Dievo visai įmanomas. Juk ta mūsų sąvokinė kalba Dievo akivaizdoje neatrodo labai daug gudriau už nesąvokinę. O kartais gal ta nesąvokinė kalba su atvira širdim gali atrodyti net ir protingiau :)
Manau, jei jau aš susišneku su Elzyte tokia kalba ir vienas kitą puikiai suprantam ir šauniai pabendraujam, tai ir su Dievu taip galima.
Jokiu būdu nesakau, kad dabar jau čia ir reiktų pulti taip melstis. Čia sumaniau parašyti vien todėl, kad tenka taip pabendrauti su Elzyte.
Ir nesiruošiu nieko įrodinėti ar teisintis: ar tai, apie ką rašau yra kalbėjimas, ar nėra kalbėjimas kalbomis. Bet manau, kad būtų sveika į tą reiškinį ir šalininkams, ir priešininkams pažiūrėti paprasčiau. Vieniems nesusikėlinėti, kitiems nesmerkti baisiai. Gal vis dėlto didesnė dovana yra pastarieji dalykai: ieškoti vienybės ir taikos, o ne akcentuoti savo išskirtinumus.

* Kas nežino, "kalbėjimas kalbomis" tai toks reiškinys sekmininkiškame-charizminiame judėjime, kai žmonės kalba arba gieda nesąvokiniais garsais. Tai įvardinama, kaip Šventosios Dvasios teikiama kalbų dovana. Dažniausiai naudojama kaip maldos būdas.

O čia mes su Elzyte studijuojam Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatiją.

Kas kam?

Tai gavosi taip, kad pastorius Simonas išbarė mus labai, kad į bažnyčią jokią nevaikštom, grasinosi visaip: - "atai bezbožnikais išvadinsiu". Sakė, kad taip neprireiktų mūsų išvadinti, turim bent tokį minimumą įvykdyti - Raštą paskaityti. Nu ką, susigėdom su Agne baisiausiai ir šiandien tvarkingai griebėmės skaityti Rašto. Ir Elzė labai puolė pritarti kalbom.

Pasirinkom evangelijos pagal Luką pradžią. Taip beskaitydamas sustojau, pagalvojęs, kad gal ne taip perskaičiau kažką. Čia apie Joną krikštytoją, koks jis bus: "jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus..." Pagalvojau, na neteisingai perskaičiau... bandau dar kartą ir vėl tas pats. Kažkaip tai jau įprasta girdėti, kaip visi tėvukai trokšta, kad jų atžalos atsigręžtų į juos, o čia atvirkščiai. Jau buvom girdėję mintį, kad ne vaikai tėvams, o tėvai vaikams yra duodami ir čia Rašte ta mintis kaip ir patvirtinama. Na tai kadangi mes jau Elzei priskirti, tai reik nenuvilti nei mus Priskyrusiojo, nei Elzės. Tai kadangi mes su Agne savo tokiu priskyrimu labai džiaugiamės, tai padėkojom Dievui, kad to paskyrimo nereikėjo taip ilgai laukti, kaip Zacharijui ir Elzbietai.