Apie romaną, Bibliją ir žmogų

Neseniai Simonas įdėjo Brian D. McLaren citatą apie Bibliją. Kaip tik ir pats vienoj knygoj panašias idėjas skaitinėjau. Taigi, ir mano pamąstymai apie Bibliją. Manau, krikščionys tikrai turėtų iš naujo atrasti Bibliją ir nepabijoti atsikratyti nusistovėjusių stereotipų.
Skaitydamas Bibliją vis dažniau pastebiu, kad tai tikrai ne doktrinos vadovėlis. Taip, tai tikėjimo knyga, bet ne tikybos vadovėlis; tai žmonių istorijų knyga, bet ne istorijos vadovėlis. Tai tikro gyvenimo knyga. Neslėpsiu, ir man būtų paprasčiau rasti labai aiškią nekintančią absoliučiai visose kultūrose ir visais laikais galiojančią sistemą. Ko gero dėl to kartais ir susigundau pasisteminti, panarplioti, parūšiuoti Bibliją (žr. dienoraštį).
Taigi, neaiški ta knyga dažnam, arba kai paaiškina koks brolis, tai ausys pradeda kaisti, kad tu ta knyga dar žaviesi.
Kartais girdžiu kaltinimus dėl žiaurumų Biblijoje – kaip Dievas galėjo tai leisti? Po to jau iš kitos fronto pusės, „labai krikščionių“, pareiškimus, atseit, Biblija nėra humanizmo mokslas, bet griežto teisingumo, kurį mes dabar privalom visiems į akis pakišti.
Bet va, negi ir vieni ir kiti nesusimąsto, kad Biblija, tai ne vien Dievo, bet ir žmogaus žodis. Taip, įkvėpėjas Dievas, o rašė visgi žmonės. Ir prieš du tris tūkstančius metų. Ir ne diktantą rašė. Nors ir kaip būtų gaila kai kam su tuo susitaikyti, bet nenutiko krikščionims taip, kaip Mahometui ar mormonams, niekas nepadiktavo pažodžiui ir joks angelas nepakišo gatavos knygelės į rankas.
Taigi, su Dievo žodžiu turim ir to laikmečio žmogaus mentalitetą, to laikmečio istorijas, to laikmečio žmogaus gerumą ir tuo pat metu, ne mažiau, o kartais net labiau, žiaurumą; turim gyvų žmonių jausmus, pasvarstymus ir pasikarščiavimus.
Tai kodėl mes dabar tesugebam įžvelgti vien kaltinimus Dievui, ar tam pačiam Dievui tegalim suprojektuoti savyje slypintį žiaurumą (na nebent vietoj to dar aklumą kas). Kodėl nepamatom iš Dievo žmogui einančios pagarbos, kad Dievas neforsuoja žmogaus kultūros, žmogaus vystymosi, Dievas laukia žmogaus atsako ir bendradarbiavimo. Ir pasitenkina tiesiog silpno žmogaus atsaku. Tai mes po to dažnai iš jų padarom neliečiamuosius šventumo galiūnus. Po to tokiais idealizuotais imidžais taip užsistatom, ir nepastebim, kad jais užsistatėm ir gyvą žmogų ir patį Dievą. Gal laikas pradėti gerbti gyvąjį Dievą, gerbti jo pasirinkimą bendradarbiauti su silpnu žmogumi ir kiekvienu atskiru atveju unikaliu žmogumi.

Kažkaip neplanuotai ilgas įžanginis sakinukas gavosi :)
Šiaip tenorėjau kelias citatas pateikti Iš Mark Patrick Hederrman knygos Bučiuoju tamsą.

... pasak Larvrence'o, "Filosofui, kadangi jis moka mąstyti, svarbiausia yra mintys... Mokslininkui iš manęs, kol esu gyvas, jokios naudos. Mokslininkui aš reikalingas negyvas. Jis padeda mano kūno dalelę po mikroskopu ir vadina ją manimi... Aš absoliučiai griežtai pareiškiu, kad nesu nei kūnas, nei siela, nei protas, nei smegenys ar nervų sistema, nei grupė liaukų, nei kiti mano kūno gabalai. Visuma yra daugiau negu dalis. Todėl aš rašau romanus. O rašydamas romanus manau esąs pranašesnis už šventąjį, mokslininką, filosofą ir poetą, kurie puikiai išmano atskiras gyvo žmogaus dalis, bet niekada nepagauna jo visumos.
Romanas... gali priversti žmogų sudrebėti". Kaip žydų rabinas, kuris sakė, kad Biblija yra ne tiek Dievo aiškinimas žmonijai, bet pastangos aiškinti žmoniją Dievui, Lawrence'as tęsia: "Šia prasme Biblija yra didžiulis painus romanas. Galite sakyti, jog jis - apie Dievą. Iš tikrųjų jis yra apie gyvą žmogų: Adomą, Ievą, Sarą, Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Samuelį, Dovydą, Batšebą, Rutą, Esterą, Saliamoną, Jobą, Izaiją, Jėzų, Morkų, Judą, Paulių, Petrą. Apie ką Biblija nuo pradžios iki galo, jei ne apie gyvą žmogų? Apie gyvą žmogų, o ne apie jo kai kuriuos bruožus".

...

Bažnyčios istorijoje buvo akimirkų, kai tiesą gynė tik vienas ar du žmonės - vienas ar du pranašai - visi kiti išbėgiojo arba ją išdavė. Tokios akimirkos yra užrašytos Maksimo Išpažinėjo gyvenime, kai jis vienas mums liudijo esmines tiesas ir apie tris Trejybės asmenis, kad Jėzaus Kristaus asmuo vienija žmogiškąją valią ir dieviškąją valią. Visi kiti iš oficialios Bažnyčios, įskaitant popiežių, rėmė tai, kas vėliau buvo vadinama monoteletų* erezija, kai nuo Bažnyčios atskiriamas kiekvienas, manantis, kad Jėzaus Kristaus asmuo vienija daugiau negu vieną valią. Bažnytininkai Maksimą kankino: nukapojo galūnes, išpjovė liežuvį, bet jis atkakliai laikėsi savo tiesos. Jo protestas, jo drąsa, jo savanoriškas atsiskyrimas nuo jo meto oficialiosios Bažnyčios ne tik privertė pačią Bažnyčią pripažinti jo šventumą, bet ir garantuoti, kad visa būsimoji valdininkija būtų įpareigota remti ir palaikyti tą požiūrį, kurio jis vienintelis jokiu būdu nesutiko atsisakyti. O jo aiškinimas buvo toks: niekada nebuvo ir negali būti situacijos, kur Dievas konkretaus žmogaus valią pakeistų dieviškąja valia ir diktuotų savo valią jo lūpomis, pirštais ar plunksna. Jis visada priklauso nuo laisvės ir gebėjimo įsiklausyti to, į kurį Jis nori įsikūnyti ar išreikšti save žmonėms suprantamais pavidalais arba sąvokomis. Kitaip sakant, jam reikia menininkų ir šventųjų, kurie tapytų Jo esaties paveikslus ir parodytų Jo veidą.

* Monoteletai - krikščionybės srovė, pripažįstanti, kad Jėzus Kristus buvo dievažmogis; susikūrė VII amžiuje Bizantijoje, Konstantinopolio susirinkimas 680 m. juos pasmerkė kaip eretikus.

Prieš sistemą ir pan.

Iš pamąstymo neformalų projektėliui.

Taigi, neslėpsiu, formalizmas man nepatinka. Todėl ir "neformalai". Kadangi projektėlis yra krikščioniškas, todėl ir sakau, kad laikas krikščionybei atsikratyti nereikalingo formalizmo.
Taigi, atsikratom formalizmo ir žiūrim, ką turim. Ogi turim labai daug ką. Turim Dievo dovanotą laisvę. Ir kai įsižiūrim į Jėzaus mokslą, tai ir pamatom, kad tai nėra religinio formalizmo skelbimas, o meilės ir laisvės skelbimas.
Dievo veikimo negalime uždaryti į kažkokias patalpas, apibrėžti kažkokiom nekintančiom taisyklėm, negali kažkokia organizacija nusisavinti visų teisių į Dievą. Dievas ir pats yra laisvas ir kitiems teikia laisvę.
Ir Dievas duoda žmogui laisvę visuose jo gyvenimo srityse. Jėzus atėjo išlaisvinti visą žmogų. Ir jei pažiūrėsim į Jėzaus veiklą, tai Jis labai didelį dėmesį skyrė žmogaus išlaisvinimui iš religinio formalizmo.
Noriu pasakyti, kad savoka "neformalai" yra simbolinė. Niekas juk taip nenori vadintis gyvenime, bet ji man pasirodė pakankamai taikli šiuo momentu apibrėžti krikščionybėje tuos, kurie drįsta suabejoti nusistovėjusia religine sistema; tuos, kurie nusprendžia, kad tikėjimas praktiškame gyvenime yra žymiai svarbiau už religinius ritualus; kurie nebijo pasiimti savo laisvės ir joje sažiningai apie viską pamąstyti be jokių išankstinių nusistatymų.
Esam žmonės ir negalime atmesti formos. Bet forma ir formalizmas nėra tas pats. Mes gauname laisvę, kad galėtume mylėti, galėtume kurti, galėtume džiaugtis ir būti dėkingi. Taigi, apsidairykite savo gyvenime - kiek daug erdvės...
Esam socialios būtybės, todėl negalim kiekvienas sau užsidaryti. Mes bendraujame, įsipareigojame. Tačiau vėlgi nepritariu tokiems socialiniams dariniams, kurie vietoj to, kad suteiktų progą žmogui atsiskleisti, jį psichologiškai ir sociališkai žlugdo, atima jo laisvę.

Tai tiek pasvarstymų šį kartą

Žiema ir Lizdeikos būstas

Nežinau kaip kitur, o va, Žemuosiuose Paneriuose šiandien žiema.
Šiek tiek foto ta proga:






O čia užfiksuotas Lizdeikos būstas :)

Ir iš arčiau

Susišnekam

Kartais su Elze mes labai šauniai pabendraujam, pasišnekam. Kaip? - paklausite. Kažkaip labai paprastai pasišnekam žodžiais, kurie neturi kažkokio sąvokinio bagažo, bet vienas kitą labai puikiai suprantam ir abiems smagu :) Tai va ir pagalvoju, kad tikriausiai taip ramiai reiktų pažvelgti ir į charizminio atsinaujinimo naudojamą praktiką - meldimąsi arba kalbėjimą kalbomis.*
Tai va mes pakalbam tomis kalbomis su Elzyte. Labai paprastai, be jokių susikėlimų ir radikalių doktrinų ir neprichvatizuojamės sau išskirtinumų dėl to :) Na tegul nesušaudo manęs charizmininkai dėl tokio paprasto aiškinimo, bet juk tai ir yra būtent taip paprasta. (Truputi ne į temą - pagalvojau, kiek tų charizmininkų Lietuvoj yra, gal neužklys manęs šaudyti :) Ką ten charizmininkų - pačių krikščionių ne prūdais. Taip kad, matyt, labiau rizikuoju būt apšauktas bepročiu už tokį įrašą. Bet kažkaip kai topteli kokia idėja, tai ir knieti pasidalinti internete.)
Taigi, noriu pasakyti, jog mano supratimu toks variantas pokalbiui tarp žmogaus ir Dievo visai įmanomas. Juk ta mūsų sąvokinė kalba Dievo akivaizdoje neatrodo labai daug gudriau už nesąvokinę. O kartais gal ta nesąvokinė kalba su atvira širdim gali atrodyti net ir protingiau :)
Manau, jei jau aš susišneku su Elzyte tokia kalba ir vienas kitą puikiai suprantam ir šauniai pabendraujam, tai ir su Dievu taip galima.
Jokiu būdu nesakau, kad dabar jau čia ir reiktų pulti taip melstis. Čia sumaniau parašyti vien todėl, kad tenka taip pabendrauti su Elzyte.
Ir nesiruošiu nieko įrodinėti ar teisintis: ar tai, apie ką rašau yra kalbėjimas, ar nėra kalbėjimas kalbomis. Bet manau, kad būtų sveika į tą reiškinį ir šalininkams, ir priešininkams pažiūrėti paprasčiau. Vieniems nesusikėlinėti, kitiems nesmerkti baisiai. Gal vis dėlto didesnė dovana yra pastarieji dalykai: ieškoti vienybės ir taikos, o ne akcentuoti savo išskirtinumus.

* Kas nežino, "kalbėjimas kalbomis" tai toks reiškinys sekmininkiškame-charizminiame judėjime, kai žmonės kalba arba gieda nesąvokiniais garsais. Tai įvardinama, kaip Šventosios Dvasios teikiama kalbų dovana. Dažniausiai naudojama kaip maldos būdas.

O čia mes su Elzyte studijuojam Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatiją.