Jau panardintas

Taip jau nutiko, kad iki šiol buvau „nekrikštas“. Na tiesa, mane kaip ir daugelį pakrikštijo kūdikystėje. Tai gal todėl taip ilgai po sąmoningo įtikėjimo buvau nesikrikštijęs. Vis svarsčiau, galioja ar negalioja tas mano kūdikiškas krikštas. Žodžiu, geriausiu atveju svarsčiau rigoristiškai, bet matyt teks pripažinti, kad ir su nemaža doze magiškumo.
Ir kažkaip neseniausiai susigriebiau (galbūt po Artūro užuominos apie krikštą), kad mano ilgalaikiai svarstymai: - galioja ar negalioja krikštas, kurio nei sąmoningai rinkausi, nei pamenu, kad toks dalykas būtų nutikęs mano gyvenime – pasiekė finišą. Kažkur prapuolė mano svarstymuose magiškumo elementas...
Taigi teliko tiesiog priimti paprastą Naujojo Testamento pateikiamą eiliškumą – pirmiau įtikėjimas, po to jau kaip natūrali paseka - Jėzaus malonės ir sandoros su Dievu ženklas – krikštas. Tikrai nenoriu niekaip rėminti Dievo malonės, veikimo, bendravimo su Juo, bet tai tiesiog toks paprastas Naujojo Testamento nurodymas, tai kodėl gi jo nepriimti kaip išorinio ženklo tarp savęs ir Dievo, visuomenės akivaizdoje.
O čia keli vaizdeliai. Neišsigandusi lietaus susirinko visa VLKB bendruomenė. Bent jau man smagumo pridėjo įsismarkavęs lietus (veiksmas vyko praeitą sekmadienį, t.y. per sekmines). Tiesą sakant iki lipant į vandenį buvau visiškai šlapias. Kažkas iš viršaus nutarė „pakrikštyti“ visą susirinkusią bendruomenę :)
O į Neries upės vandenį vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios buvome panardinti šešiese.





Čia dar prieš krikštą ;)





O čia būtinas krikšto elementas – praskrendantis balandis :)

Smagu buvo matyti draugą iš Klaipėdos :) Jam lyg ir pažadėjau savo papasakotą kelią lig krikšto surašyti, bet, matyt, paliksiu ateičiai, gal kada kita proga ir ne per vieną kartą...

Sudalyvavo ir draugas iš Širvintų :)

Vis galvojau, kam reikalingi gitarų dėklai?

Aktorius ir lietuje aktorius :)

baisu nebaisu

Aš kaip visada pavėluotai. Šį kartą noriu grįžti prie Eurovizijos. Na, ir aišku, apie nugalėtojus Lordi. Skaičiau, kad tiek Suomijoje, tiek Graikijoje krikščionys buvo baisiausiai pasipiktinę ir protestavo prieš jų dalyvavimą „nuostabiajame“ Eurovizijos konkurse. Na, išties baisokai chebrytė atrodo, o ir tekstai ne visai aiškūs. O ir tėvai skundžiasi, kad dabar vaikai gali išsigąsti. Šiaip jei čia būtų tik teoriniai pasvarstymai, tai aš nesivarginčiau rašyti, nes nieko naujo nepasakysiu. Parašyti išprovokavo mažoji Elzytė. Taigi, kaip Lordi pasiteisina prieš tėvelius. Ogi jie aiškina, kad vaikai jų visai nebijo. Bijo dažniau tėveliai ir dar dažniau mamytės. O vaikams tai tarsi atgaivintos lėlės. Ir negaliu su jais nesutikti. Mūsų Elzė didžiausia Lordžių fanė. Tiek merginai patiko Lordžiai, kad po to pamačiusi jų kaukėtas nuotraukas žurnale, atsivertusi tą puslapį kelias dienas vaikščiojo įsitvėrus: -"Lordi!".
Ką gi, o dėl turinio, - bent jau patys muzikantai savęs nelaiko jokiais šėtonistais ir net teigia taikantys ne į pragarą, o į dangų. Na taip, personažai jų labai neaiškus, bet jie patys atrodo didelio turinio į šiuos tarpusavyje nesusijusius personažus nededa. O mūsiškiai eurovizininkai pastebėjo, kad šie vyrukai baisiomis kaukėmis buvo tikresni žmonės už daugelį kitų nupudruotų Eurovizijos barbių. Jų kaukės parodė dvasinį Eurovizijos veidą. Kažkodėl ir man norisi pritarti.
Kai taip dažnas mūsų visuomenėje gražus nupudruotas įvaizdis pristatomas kaip kažkas gražaus ir gero, tai taip smagiai aš atsigaunu pažiūrėjęs "Adamsų šeimynėlę". Turiu mintyje ne serialą, kuris gerokai išpūstas ir kartojasi, bet kelis vaidybinius filmus. Ten irgi imidžas lyg ir nelabai patrauklus, bet pažiūrėjęs negali nepastebėti, kad tie išoriniai blogiukai turi savyje daugiau meilės už visus teisingo imidžo atstovus.
Ko gero mes visi norime panašiai kaip Oskaro Vaildo personažas Dorianas Grėjus, kad mūsų išorinis veidas visada būtų matomas kaip pats puikiausias. O tikrąjį moralinį veidą slepiame užrakintą kur nors palėpėje ar rūsy. O galbūt tikrąjį moralinį veidą pasiėmę su savimi į viešumą, galėtume lengviau jį pakeisti iš esmės. Ir nereikėtų tiek daug savo gyvenimo investuoti į pudros pramonę...?

Jau ne vien popieriuje...

Taigi, kam idomu kas mano respublikoje dabar vyksta - keli vaizdeliai. Na, smagu, kai šis tas jau ne vien ant popieriaus yra...

Žodynas

Taigi, mūsų Elzytei jau metukai ir beveik 7 mėnesiai. O kadangi jos žodynas jau senokai daug platesnis už Elačkos Ščiukinos iš "Dvylikos kėdžių", tai nutariau čia šiek tiek apie tai parašyti.
Na, berods pirmasis labai efektingas jos žodis nuo pusės metukų buvo - "ne". Ir jo pirminė forma buvo toks tiesiog nepasitenkinimą reiškiantis garsas tariamas labiau pro nosį "nnnhhe!". Tokį garsą galima buvo išgirsti, pvz., kai ji besimaitindama pajusdavo sotumą ir daugiau nebenorėdavo valgyti.
Buvo ir kitokių ankstyvų žodžių, bet vėl toks labai efektingai atrastas, maždaug vienų metukų amžiaus, buvo jau ne žodis, o visas sakinys - klausimas: "kas ctia?" Ir tai buvo labai populiarus klausimas, kartojamas po daug kartų ir vis skirtingom intonacijom, priklausomai nuo susižavėjimo aptariamu objektu laipsnio.
Na dar pateiksiu kelis įdomesnius pvz. iš šiandieninio Elzės žodyno. Vienas kitas garsas laikui bėgant tariamas vis kitaip, tai didelio tikslumo neatkartosiu:
ačiu - ačiū, prašom, duok, imk, imu;
atia - atia, išeinu, išeini;
nekada - atsakymas į klausimą, ar nori miegoti?;
bum bum - nugriuvau, mušamųjų instrumentų muzika, fejerverkai;
musė - musė, mūšiu (nuo vasaros laikų kaime ji buvo didžioji musių priešė ir medžiotoja, dėl to musė ir mušti yra tas pats terminas).
mesite - mėsytė, meškiukas;
kojytė - koja, kojinė;
ne kojytė - koja kur nors įstrigo;
duyt – durys;
kosiu – užsiklosiu;
mieka - miega, miegu;
kuku - aš pasislėpiau;
nea – nėra;
dunty – dantys;
pukai – pūkai;
puščia - paukštis, paukščiai;
moka - morka;
buolytė - obuolys;
bata - arbata;
maba – mama, duok arbatos;
pyp – pasitrauk!;
diundia - vanduo vonioje;
pišytė - pirštukas;
katia – katė;
lelimba - teletabiai, telebimbam ir penktojo kanalo emblema;
purytė - kepurytė;
mijytė - mergytė;
kapi – kepa;
fū kaka, fū fū - [manau vertimo nereikia];
bėka - bėga, bėgu;
bučia – bučkis;
šioku – šoku;
žėk - žiūrėk;
čia karšta – karšta, neskanu arba žodis nepažįstamam valgiui apibūdinti.
Tai čia tik dalis žodžių, bet šiaip jau pakankamai neblogai galime susišnekėti. Kas be ko, sako "mama", "tėtė", kartais pavyksta netgi "mamytė", nors kažkodėl dažniau "mamate". Kai kuriuos žodžius bent retkarčiais sugeba atkartoti pilnai lietuviškai, dėl ko žodyno nėra reikalo vardinti. Kai Agnė bandė išmokyti Elzę pasakyti, kiek jai metukų, vis kartodama "vienas", tai Elzė nutarė, kad jai jau greičiau "du" nei "vienas". Tai ir rodo pirštu į pirštą sakydama "du". Teletabiai išmokė tokios matematikos;).
Ypač daug mėgsta dainuoti. Populiariausias priedainis - "pupa, pupa".