Rašau tinklaraštį

Kaip matote, nors rašau ir nedažnai, bet šio tinklaraščio nesiruošiu apleisti.
Kai pradėjau rašyti, tinklaraščiai nebuvo naujiena, tačiau jų nebuvo ir tiek daug, kaip dabar. Todėl kai kam buvo keistas šis mano užsiėmimas. Klausiantiems žinoma kažką atsakydavau gyvai ar e. paštu. Ruošiausi (prisipažįstu - labai ilgai :) ) kai ką ir tinklaraštyje parašyti. Dabar ir noriu užrašyti kelis pasamprotavimus.
Visų pirma, daugumai besiteiraujančių užkliuvo keli dalykai: savo asmeninio ir šeimyninio gyvenimo atskleidimas ir religinės tematikos dominavimas. O gal dar labiau kliuvo šių dviejų dalykų jungimas? Ir kitur kartais parašau tikėjimo tematika - asmeniškai negavau nusistebėjimų dėl ten vyraujančio turinio. O dėl asmeniškų ir šeimos dalykų? Ko gero rašantieji apie įvairias technologijas, įsigyjamas prekes ir pan. nesusilaukia nusistebėjimų. Na ir mano studentiškas darbas iš socialinio darbo studijų laikų susilaukia tylaus susidomėjimo. Žmonės susiranda per paiešką, pasiskaito ir be komentarų išeina. Tiesa, drąsesni dar kokios info e. paštu užklausia.
O visgi, kodėl rašau šeimos gyvenimo temomis ir dedu asmenines nuotraukas? Ko gero tokius dalykus ir rašau pirmiausiai sau. Turiu dar ir tokį įtarimą, kad toks dienoraštis internetinėje erdvėje pagyvuos, kol ir mano dukros išmoks skaityti. Gal ir joms pasirodys įdomu kada perversti šiuos puslapius. Žinau, kad kai kurie draugai ar giminaičiai kartais atsidaro mano tinklaraštį. Juk ir man įdomu atsiversti draugų įrašus apie jų gyvenimą bei pamatyti vaizdų. Tiesą sakant jau praėjo pakankamai laiko, kai man pačiam darosi įdomu atsiversti savo senesniuosius įrašus :)

Nuotraukoje trečiasis Viltės gimtadienis pas senelius kaime.

O dėl religinės tematikos gausos? Turiu prisipažinti, kad nelaikau savęs religingu žmogumi. Esu eilinis žemės pilietis. Tai, ką galima būtų pavadinti religiniais veiksmais, mano dienos ar savaitės eigoje užima nedidelę dalį laiko. Tačiau turiu pripažinti, kad pati savoka - religija, religingas, religiniai - man nelabai patinka. Ne dėl to, kad ji būtų visiškai neteisinga norint išreikšti žmogaus santykius su Dievu, bet dėl to, kad dažniausiai yra tiesiog susiaurinama iki formalių religinių apraiškų ar apeigų. Todėl man priimtinesnis žodis - tikėjimas. O štai šis tikėjimas gali apimti visą mano gyvenimą: mano asmeninį, mano šeimyninį gyvenimą, mano darbą, mano poilsį, mano pomėgius ir t.t. Ir ne ta prasme, kad aš kažką švento nuveikiu, o tai, kad matau Dievo veikimą, buvimą savo paprastame ir netobulame gyvenime :) Beja, turiu idėją kada nors apie savo tikėjimą čia parašyti išsamiau.
Jei kam tikėjimo per daug mano rašliavose, tai turiu pripažinti, man taip pat keista situacija yra ir tų žmonių, kurie nėra ateistai, vadina save katalikais ar kitaip tiki Dievu, o kalba ir gyvena taip tarsi Dievo nebūtų. Jei visgi pripažįstam Dievo (tikrąja prasme) buvimą, tai keista nesuteikti Jam atitinkančios reikšmės savo gyvenime.

Įstojau į armiją

Toks pavadinimas, nes užsiregistravau į krikščionišką forumą Army 777, kurį pakūrė geras senų laikų bičiulis Benas. Forumas skirtas krikščioniškos muzikos mėgėjams ir visokio pobūdžio neformalams. Benas, kaip rokeris ir metalistas, sukūrė atitinkamą aplinką. Tačiau ten diskutuojama ne vien tik apie muziką, bet ir bendrai apie krikščionišką dvasingumą, renginius, pomėgius, laisvalaikį ir pan.

Užsiregistravęs ir sau atitinkamą avatarą pasirinkau. Ir ko gi aš ne metalistas? Ir instrumentą gerą turiu - smagiai pjauna. O jei reikia - ir mušamaisiais galiu. Kai paimu perforatorių, tai ir ritmas geras, o kaip praeinu per betoną - viskas gabalais išlaksto :)

Mažoji filologė

Viltė visai į mamą, filologė nuo mažens. Štai mažių pokalbio fragmentas:
"Elzė (5m): - Šaipytis iš kitų negalima, tai nuodėmė.
Viltė (3m): - Elzė padarė nuodą."
O aš ir nebuvau pastebėjęs šios sąsajos.

Dar du pasaulio stebuklai

Agnė jau mane aplenkė ir paskelbė publikai apie vieną šedevrą:Taigi, tai mano tėvuko sukurtas paukčiukų inkilėlis/lizdelis. Atkreipkite dėmesį į panaudotas medžiagas. Joks katinas neturėtų išdrįsti į kokį veržtis. O mano mama šiam reikalui net savo skrybėlės nepagailėjo.
Turėjo rūpesčio tėvukai, kol paukšteliai tėvai atrado savo jauniklius. Jei ką, mano tėvas jau būtų ėjęs kasti žemės ir sliekų ieškoti.

O antrasis stebuklas, tai jau kelis metus mūsų namuose saugomas ir naudojamas drambliukas - puodukas. Tačiau jis nėra šiaip sau eilinis drambliukas ar eilinis puodelis. Pripylus kavos šis drambliukas pradeda seilėtis pro straublį. Iš pradžių buvom sukūrę versiją, kad šis puodelis turi mikro įtrūkimų ir per jį prasisunkia kava. Tačiau tas skystis iš straublio nebūna nei kava, nei arbata, kaip puodelyje. O ir seilėjasi ne visada. Žodžiu tiesiog stebuklinga statulėlė. Gaila, kad tik persona ne pagal mūsų religinį regioną nulipdyta. O tai kokį biznelį galima būtų sukurti iš stebuklingų seilių.