Rašau tinklaraštį

Kaip matote, nors rašau ir nedažnai, bet šio tinklaraščio nesiruošiu apleisti.
Kai pradėjau rašyti, tinklaraščiai nebuvo naujiena, tačiau jų nebuvo ir tiek daug, kaip dabar. Todėl kai kam buvo keistas šis mano užsiėmimas. Klausiantiems žinoma kažką atsakydavau gyvai ar e. paštu. Ruošiausi (prisipažįstu - labai ilgai :) ) kai ką ir tinklaraštyje parašyti. Dabar ir noriu užrašyti kelis pasamprotavimus.
Visų pirma, daugumai besiteiraujančių užkliuvo keli dalykai: savo asmeninio ir šeimyninio gyvenimo atskleidimas ir religinės tematikos dominavimas. O gal dar labiau kliuvo šių dviejų dalykų jungimas? Ir kitur kartais parašau tikėjimo tematika - asmeniškai negavau nusistebėjimų dėl ten vyraujančio turinio. O dėl asmeniškų ir šeimos dalykų? Ko gero rašantieji apie įvairias technologijas, įsigyjamas prekes ir pan. nesusilaukia nusistebėjimų. Na ir mano studentiškas darbas iš socialinio darbo studijų laikų susilaukia tylaus susidomėjimo. Žmonės susiranda per paiešką, pasiskaito ir be komentarų išeina. Tiesa, drąsesni dar kokios info e. paštu užklausia.
O visgi, kodėl rašau šeimos gyvenimo temomis ir dedu asmenines nuotraukas? Ko gero tokius dalykus ir rašau pirmiausiai sau. Turiu dar ir tokį įtarimą, kad toks dienoraštis internetinėje erdvėje pagyvuos, kol ir mano dukros išmoks skaityti. Gal ir joms pasirodys įdomu kada perversti šiuos puslapius. Žinau, kad kai kurie draugai ar giminaičiai kartais atsidaro mano tinklaraštį. Juk ir man įdomu atsiversti draugų įrašus apie jų gyvenimą bei pamatyti vaizdų. Tiesą sakant jau praėjo pakankamai laiko, kai man pačiam darosi įdomu atsiversti savo senesniuosius įrašus :)

Nuotraukoje trečiasis Viltės gimtadienis pas senelius kaime.

O dėl religinės tematikos gausos? Turiu prisipažinti, kad nelaikau savęs religingu žmogumi. Esu eilinis žemės pilietis. Tai, ką galima būtų pavadinti religiniais veiksmais, mano dienos ar savaitės eigoje užima nedidelę dalį laiko. Tačiau turiu pripažinti, kad pati savoka - religija, religingas, religiniai - man nelabai patinka. Ne dėl to, kad ji būtų visiškai neteisinga norint išreikšti žmogaus santykius su Dievu, bet dėl to, kad dažniausiai yra tiesiog susiaurinama iki formalių religinių apraiškų ar apeigų. Todėl man priimtinesnis žodis - tikėjimas. O štai šis tikėjimas gali apimti visą mano gyvenimą: mano asmeninį, mano šeimyninį gyvenimą, mano darbą, mano poilsį, mano pomėgius ir t.t. Ir ne ta prasme, kad aš kažką švento nuveikiu, o tai, kad matau Dievo veikimą, buvimą savo paprastame ir netobulame gyvenime :) Beja, turiu idėją kada nors apie savo tikėjimą čia parašyti išsamiau.
Jei kam tikėjimo per daug mano rašliavose, tai turiu pripažinti, man taip pat keista situacija yra ir tų žmonių, kurie nėra ateistai, vadina save katalikais ar kitaip tiki Dievu, o kalba ir gyvena taip tarsi Dievo nebūtų. Jei visgi pripažįstam Dievo (tikrąja prasme) buvimą, tai keista nesuteikti Jam atitinkančios reikšmės savo gyvenime.