Ir aš apie Karolį

Šiandien pradėjo bombarduoti žinutėm, kad uždegčiau žvakutę Karolio atminimui.
Taip, iš ties manau, kad geras senukas buvo. Bet gi tikintis, tai susitiksim kada nors ir pasikalbėsim "pa dušam". Pasakysiu, ką aš apie jį galvoju, jis apie mane galės pasisakyti.
Čia gal tik trumpai: manau kad jis drąsus buvo, nepabijojo pradėti dialogą ir su kitų konfesijų atstovais ir iš esmės su kitų religijų, kultūrų žmonėmis nesikratė bendrauti; gerbiu jo pasisakymus už taiką ir už gyvybės kultūrą, meno reikšmės priminimą.
Na, tai gal daugiau nevardinsiu, pasiliksiu jam asmeniškai pasakyti. Gal tik pridursiu tiems, kurie atsiuntė žinutes, kad va žvakutę, ką ten žvakutę, - visą fakelą iškelsiu pagerbimui to popiežiaus, kuris Garbačiovo žygdarbį Katalikų bažnyčioje įgyvendins.

P.S. Kam įdomu galite pasiskaityti straipsnelį apie tai, ką Karolis priminė apie meną ir grožį

Pasirodo saugo

Netoli mūsų namų yra tokia valstybės ir visuomenės saugoma kelio Vilnius - Kaunas atkarpa. Tai kai vaikščiojom po tą vietą pernai pavasarį, tai tematėm, kad tik visuomenė taip gana originaliai saugojo:

O šiandien eidami pasivaikščioti buvom maloniai nustebinti, pasirodo ir valstybė šiek tiek saugo. Na bent jau patį ženklą:

O čia dar kelios pernai pavasarį darytos nuotraukos:



Tada buvau dar jaunas ir gražus :)

Dievo Karalystė be Muri?

Nepulsiu ginti šių Berdiajevo pasvarstymų, bet man jie gražūs:

Mirė mano mylimas katinas. Kas nors pasakys, kad ši mirtis nėra tragiška, juk gyvūnas nėra asmenybė. Šis argumentas man, išgyvenusiam gilų liūdesį, yra nereikšmingas dėl daugelio priežasčių. Gyvūnas, kuriame atrandu daug grožio, proto, švelnumo ir žavesio sąvybių - turi aiškų individualumą, nepakartojamą savo lygyje. Tai ne asmenybė žmogiška prasme, bet visgi tai tam tikro lygio asmenybė. Svarbiausia, kad mano didelė meilė mano katinui, kaip ir kiekviena meilė, reikalauja nemirtingumo, amžinybės. Aš negaliu mąstyti apie Dievo Karalystę be mano Muri. Kalbu apie mano visiškai asmeninį santykį ir man gali būti labai tragiška mirtis sutvėrimo, kuriam neigiama teisė vadintis asmenybe. Man visada kėlė pasipiktinimą Dekarto teorija, kad gyvūnas neturi sielos ir yra tik mechanizmas, ši teorija man atrodė kvaila. Ir dėl to aš jau niekada nesugebėjau mylėti Dekarto. Bet man kelia pasipiktinimą ir neigimas nemirtingumo galimybės gyvūnams. Einu toliau. Ir mirtis medžio, kurį aš mylėjau ir kuriuo aš gėrėjausi, man gali būti tragiškas, ir mano dvasinė jėga gali būti nukreipta jo prisikėlimui.

Iš Nikolajaus Berdiajevo knygos Egzistencinė dieviškumo ir žmogiškumo dialektika.

Nuotraukoje mano draugas Ramis su savo kačium.

Evangelija pagal Gibsoną ir Prisikėlimas

Penktadienį žiūrėjau Gibsono "Kristaus kančią". Vienas antrą kartą nebūčiau žiūrėjęs, bet fainų žmogiukų paragintas kartu prisiminti Jėzaus įvykio, žiūrėjau kartu su jais. Gal nepasakosiu, kiek jis man patiko ar nepatiko, manau jau kitų kritikos buvo prirašyta. Tik manau, kad jau priimti kaip meno kūrinio filmo tokia tematika nelabai sugebu. Per daug jautrus įvykis...
Bet pabandžiau ir Gibsoną suprasti. Ne, jo scenų skirtų sadomazochistams nekomentuosiu. Taigi, ką įžvelgiau Evangelijoje pagal Gibsoną. Kažkaip toks vaizdas, kad ten tiek gerų žmonių aplinkui, visi tik nori padėti. Apaštalai bando apginti Jėzų, dėl ko suorganizuojamos peštynės ir patys "pasikrauna malkų". Po to vėl geri valdovai: Pontijus ir Erodas. Na geri jie, tik nedrąsus: "Ką žmonės pasakys". Ką jie galėjo padaryti, vargšeliai. Bet stengėsi. Pilotas labai stengėsi, leido nuplakti, na, gal neprireiks žudyti. Prireikė... o Jėzus pas Gibsoną štai kaip žiauriai nemaloniai sudarkytu kūnu ant kryžiaus pakabintas buvo. Tų va nedorėlių, latrų nieks pas Gibsoną nebandė nuo mirties išsukti, tai ir ant kryžiaus pakibo šviežutėliai, gražus.
Ką gi, taip išeina, Evangelijoj pagal Gibsoną, kad žmogiškos pastangos pabūti geresniais, bandyti šiek tiek sušvelninti bausmę - nenužudyti, o tik pamušti, tik apsunkina reikalą, tik padidina ir pailgina kančią.
Tai gal tokia pirmoji įrašo dalis su padėka Gibsonui už mintį.

O juk iš tikrųjų tai krikščioniškas parodoksas - tik per mirtį ateina prisikėlimas. Tokį kelią parodė mums Jėzus. Taip, galutinio prisikėlimo mes viliamės. Tačiau ir dabar tai jau veikia mūsų gyvenime. Kol mes nenumirštame, tol negalime prisikelti. Bandom restauruoti visuomenę, bandom restauruoti save, o reikia numirti. Numirti, kad prisikeltume. Štai be tokio drąsaus mirties pripažinimo, sunku tikėtis prisikėlimo.
Kiekvienas, pažvelgęs į save, galim pamatyti, kaip dažnai mes negyvename savo gyvenimo. Nors ir nenorime pripažinti, labai dažnai mes gyvename svetimą gyvenimą, kuriam ir turime numirti. Kaip dažnai bijom būti gyvi, bijom būti savimi, bijom pasakyti pilna tiesą, bijom mylėti iki galo, bijom nekontrolioti kitų... Bandom bėgti ir taisyti tą ne savo gyvenimą, bet kas iš to. Kristus parodė, kad reikia mirti.

Taigi, mirštantiems linkiu tikro prisikėlimo!