Evangelija pagal Gibsoną ir Prisikėlimas

Penktadienį žiūrėjau Gibsono "Kristaus kančią". Vienas antrą kartą nebūčiau žiūrėjęs, bet fainų žmogiukų paragintas kartu prisiminti Jėzaus įvykio, žiūrėjau kartu su jais. Gal nepasakosiu, kiek jis man patiko ar nepatiko, manau jau kitų kritikos buvo prirašyta. Tik manau, kad jau priimti kaip meno kūrinio filmo tokia tematika nelabai sugebu. Per daug jautrus įvykis...
Bet pabandžiau ir Gibsoną suprasti. Ne, jo scenų skirtų sadomazochistams nekomentuosiu. Taigi, ką įžvelgiau Evangelijoje pagal Gibsoną. Kažkaip toks vaizdas, kad ten tiek gerų žmonių aplinkui, visi tik nori padėti. Apaštalai bando apginti Jėzų, dėl ko suorganizuojamos peštynės ir patys "pasikrauna malkų". Po to vėl geri valdovai: Pontijus ir Erodas. Na geri jie, tik nedrąsus: "Ką žmonės pasakys". Ką jie galėjo padaryti, vargšeliai. Bet stengėsi. Pilotas labai stengėsi, leido nuplakti, na, gal neprireiks žudyti. Prireikė... o Jėzus pas Gibsoną štai kaip žiauriai nemaloniai sudarkytu kūnu ant kryžiaus pakabintas buvo. Tų va nedorėlių, latrų nieks pas Gibsoną nebandė nuo mirties išsukti, tai ir ant kryžiaus pakibo šviežutėliai, gražus.
Ką gi, taip išeina, Evangelijoj pagal Gibsoną, kad žmogiškos pastangos pabūti geresniais, bandyti šiek tiek sušvelninti bausmę - nenužudyti, o tik pamušti, tik apsunkina reikalą, tik padidina ir pailgina kančią.
Tai gal tokia pirmoji įrašo dalis su padėka Gibsonui už mintį.

O juk iš tikrųjų tai krikščioniškas parodoksas - tik per mirtį ateina prisikėlimas. Tokį kelią parodė mums Jėzus. Taip, galutinio prisikėlimo mes viliamės. Tačiau ir dabar tai jau veikia mūsų gyvenime. Kol mes nenumirštame, tol negalime prisikelti. Bandom restauruoti visuomenę, bandom restauruoti save, o reikia numirti. Numirti, kad prisikeltume. Štai be tokio drąsaus mirties pripažinimo, sunku tikėtis prisikėlimo.
Kiekvienas, pažvelgęs į save, galim pamatyti, kaip dažnai mes negyvename savo gyvenimo. Nors ir nenorime pripažinti, labai dažnai mes gyvename svetimą gyvenimą, kuriam ir turime numirti. Kaip dažnai bijom būti gyvi, bijom būti savimi, bijom pasakyti pilna tiesą, bijom mylėti iki galo, bijom nekontrolioti kitų... Bandom bėgti ir taisyti tą ne savo gyvenimą, bet kas iš to. Kristus parodė, kad reikia mirti.

Taigi, mirštantiems linkiu tikro prisikėlimo!