Na, tai žodžiu, privaro prie manęs vieną dieną, dar prieš Kalėdas, Užupio Pankas ir sako:
- Tai va, dabar jau man nėra autoritetų. Ir Jėzus man ne autoritetas.
Na, galvoju, idomu bus išgirsti, kaip čia žmogus pakomentuos šį pareiškimą. Dar tiek pripažino, kad dabar tik pats sau autoritetas, o po to nukreipė temą kažkur kitur. Na, tai bandau sugrąžinti aną prie jo teiginio. Po truputi paaiškėjo, kad šiandien jam sąvoka "autoritetas" tolygi sąvokoms "diktatas", "tironija", "totalitarizmas" ir pan. Ką gi, teko persiorentuoti prie naujo termino apibrėžimo. Taigi Užupio Pankas papasakojo, kad nebeliko jam dabar autoritetų, ta blogąja prasme. Tai pagyriau žmogų.
Taip išėjo, kad paliko jis man gero Kalėdinio pamąstyto. Na ir pamąsčiau, ar galėtų tas Jėzus, kurį aš pažistu, būti autoritetu, ta blogąja, Užupio Panko panaudota prasme? Pamasčiau vienaip, pamasčiau kitaip, nu kad ne. Tas mano pažįstamas Jėzus tokiu bloguoju autoritetu negali būti. Jei kažkoks Jėzus kam nors yra autoritetas ta blogąja prame, tai tikrai ne tas pats Jėzus, kurį aš pažįstu.
Antras mano pamąstymo punktas buvo tas, kad, va, gerai yra išsivaduoti iš tų visokių blogų autoritetų, bet turbūt krūčiausias reikalas, tai išsivaduoti iš to autoriteto blogąja prasme - tai iš savo paties autoriteto. Turbūt kiekvienam jis yra šiek tiek kitoks su savais niuansais. Ir tikrasis Jėzus (ne autoritetas) kaip tik ir atėjo į mūsų gyvenimą, kad išvaduotų mus ne tik nuo išorinių autoritetų, bet labiausiai nuo savo paties autoriteto.
PS. Po kiek laiko susitikę, mes visgi sutarėm, kad taip radikaliai vartoti autoriteto sąvoką yra pernelyg originalu, taigi skaitytojams nepatarčiau perimti tokio autoriteto sąvokos vartojimo, nebent būtumėt Užupyje.
2005 m. sausio 2 d.
Rb. širdis
Na, bet paimkim jų gabaliuką "Aš esu tavy":
Tu gyvensi su manim
Nes aš seniai esu tavy
Aš tau sakau tai ką matai
Aš tai seniai žinau gerai
Tu klausi iš kur aš atėjau
Aš tau ne kartą jau sakiau
Tu su manim kartu gimei
Nors mes ir skiriamės???????? labai
...
Tu bėgi nuo manęs visaip
Bet širdyje gerai žinai
Kad aš tava antroji pusė
Išnyksiu tik kai tu pražūsi
...
Ramybės nori ir šviesos
Nors tai tau nieko nebeduos
Tu supranti kas aš esu
Ir tau dėl to labai baisu
Skaudu, kad tavo antras aš
Į pragarą tave nuvęs
Gali dar bėgt į priekį ir melstis
Bet aš žinau kaip tau tai seksis
...
Taigi, nors imk ir naudok be jokių pakeitimų evagelizacijoje įžanginiame punkte kerigmai. Kaip ir viskas pasakyta apie žmogaus be Dievo realybę. Labai aiškiai išdėstyta, ką žmogus pajėgia savo jėgomis.
Tiesa, toliau šio punkto Rebelheart'ai neina.
Na, o kam krikščioniškas tiesos atkleidimo variantas netinka, tai galima atsiminti poną Froidą. Tai jis kaip vieną iš dviejų pagrindinių žmogaus instinktų (šalia gyvenimo instinkto) įvardina destrukcijos instinktą.
Gal kas nežinot, tai Rebelheart’ai ir Jėzui yra dainelę sudainavę ir tenka pripažinti irgi su ne visai kvailu turiniu:
Sakyk man, ką jauti
Virpėdamas kančioj
Paskendęs liūdesy
Bevardėje ervėj
Sakyk man ką jauti
žiūrėdamas į mus
Beryjančius save
Nuo gemalo pradžių
Nesmerk manęs taip greit
Žinau tiesa skaudi
Aukot save už tai
Ko skaudžiai netenki
Ką man tau pasakyt
Kad tai nebūtų melas
Ką man tau sumokėt
Kad tai nebūtų auksas
Tai, štai, ką nori pasakyt tau
Toks išgama kaip aš (esu)
Tu pats pasirinkai taip mirt
Save aklai apgauti dėl kitų
Šventeivos siurbė kraują tau
Pavertę jį vynu kasdien
Ar ir dabar dar tu tiki tuo vis
Nebenorėdamas atmerk akių
Na, va, žmogeliukams nesuvokiamas Jėzaus poelgis. Jiems atrodo, kad jie dabar gali pamokyt Jėzų. Tačiau ką jie dainuotų, jei suvoktų, kad Jėzui tie dalykai nebuvo paslaptis ir Jis vis tiek pasirinko tokį kelią.
2004 m. gruodžio 14 d.
Judo laiškas
Pasižymėjimai ir kilusios mintys
Jud 6 Nepaklusnūs angelai yra sukaustyti grandinėmis tamsoje, bet kažkokiu, nors ir apribotu būdu velnias veikia žemėje (Jud 9). Taigi su sąvokomis, taikomomis dvasiniam pasauliui, turime būti labai atsargūs. Dvasinis pasaulis yra visai kitoks, jam netinka mūsų sąvokos ir mūsų išmatavimai. Judas siūlo palikti šią sritį Viešpačiui. Tegul Jis tvarkosi su ja. Kita vertus, iš evangelijų tekstų žinome, kad Jėzus krikščionims yra suteikęs galią išvarinėti velnius. Bet ar mes, suvokdami šios srities terminų sąlygiškumą, dar ir šiandien tuos dalykus vis turėtume apibrėžti tuometiniais terminais ir sąvokomis?
Jud 12 Atkritę krikščionys – dusyk mirę.
Jud 16 Šitie yra niurnekliai, nepatenkinti savo dalia – juk krikščionims nėra nulemtos dalios ar likimo. Antraip, nei žmogaus veikla, nei malda neturėtų prasmės. Viskas yra atvira. O tie niurnekliai determinuoja patys save. Jie nepasitiki nei Viešpačiu, nei savimi, kad gyvenimas yra atviras ir mes privalome į jį įnešti savo įnašą. Niurnekliams viskas determinuota, taigi telieka niurnėti; na ir dar pataikauti įtakingiems, turtingiems asmenims.
Jud 19 ? Atrodo, galima suprasti dvejopai. Smerkiamas susiskaldymas krikščionių bendruomenėje. Arba smerkiamas žmonių rūšiavimas į luomus ir klases. ? Dėl to vertėjai ir verčia skirtingai.
Jud 20 Melstis reikia Šventąja Dvasia.
Jud 23 Įdomus pasigailėjimo variantas: pasigailėkite su baime. Atrodo, kai kuriuos reikia tiesiog palikti ir su jais nebendrauti. Ir tai daryti su pasigailėjimu.Tiesiog palikti juos Dievo valiai.
Jud 6 Nepaklusnūs angelai yra sukaustyti grandinėmis tamsoje, bet kažkokiu, nors ir apribotu būdu velnias veikia žemėje (Jud 9). Taigi su sąvokomis, taikomomis dvasiniam pasauliui, turime būti labai atsargūs. Dvasinis pasaulis yra visai kitoks, jam netinka mūsų sąvokos ir mūsų išmatavimai. Judas siūlo palikti šią sritį Viešpačiui. Tegul Jis tvarkosi su ja. Kita vertus, iš evangelijų tekstų žinome, kad Jėzus krikščionims yra suteikęs galią išvarinėti velnius. Bet ar mes, suvokdami šios srities terminų sąlygiškumą, dar ir šiandien tuos dalykus vis turėtume apibrėžti tuometiniais terminais ir sąvokomis?
Jud 12 Atkritę krikščionys – dusyk mirę.
Jud 16 Šitie yra niurnekliai, nepatenkinti savo dalia – juk krikščionims nėra nulemtos dalios ar likimo. Antraip, nei žmogaus veikla, nei malda neturėtų prasmės. Viskas yra atvira. O tie niurnekliai determinuoja patys save. Jie nepasitiki nei Viešpačiu, nei savimi, kad gyvenimas yra atviras ir mes privalome į jį įnešti savo įnašą. Niurnekliams viskas determinuota, taigi telieka niurnėti; na ir dar pataikauti įtakingiems, turtingiems asmenims.
Jud 19 ? Atrodo, galima suprasti dvejopai. Smerkiamas susiskaldymas krikščionių bendruomenėje. Arba smerkiamas žmonių rūšiavimas į luomus ir klases. ? Dėl to vertėjai ir verčia skirtingai.
Jud 20 Melstis reikia Šventąja Dvasia.
Jud 23 Įdomus pasigailėjimo variantas: pasigailėkite su baime. Atrodo, kai kuriuos reikia tiesiog palikti ir su jais nebendrauti. Ir tai daryti su pasigailėjimu.Tiesiog palikti juos Dievo valiai.
Jokūbo Laiškas
Pasižymėjimai ir kilusios mintys
Jok 1,5 Dievas išmintį teikia nedvejodamas visiems, kas tik prašo.
Jok 1,6 Tik prašyti išminties reikia nė kiek neabejojant. Šį kartą skaitydamas šias eilutes aš pagalvojau, kad čia kvepia fanatizmu. Man pasirodė, kad čia turima omeny įsikalimas kokios minties ir fanatiškas jos laikymasis. Tada tikrai, kokios išminties užsimanai, tokią neabejotinai ir gausi. (Toliau apie tai žiūrėti Jok 3,13-18).
Jok 1,12 Ištvėrusiems išmėginimus – gyvenimo vainikas.
Jok 1,14 Gundymas – tai tavo paties geidulio paviliojimas.
Jok 1,17 Dievuje nėra jokio pakitimo.
Jok 1,27 Tikras pamaldumas – ką nors padaryti gyvenimo nuskriaustiems žmonėms. Aplankyti vienišą žmogų yra pamaldumas. Nesusitepti pasauliu irgi pamaldumas.
Šiek tiek neesminės filologijos. Čia, žinoma, tik skirtingi Jurėno ir Kavaliausko žodžio evpiske,ptesqai vertimai. Jurėnui “aplankyti” vienišą žmogų yra pakankamai svarbu, o Kavaliauskui to nepakanka, jam būtina “rūpintis”. Na, atrodo, versti čia galima ir vienaip, ir kitaip. Be to šio gr. žodžio šaknis yra ta pati kaip ir episkopos (vyskupas, prižiūrėtojas). Mano supratimu Jurėno parinktas žodis visgi mūsų laikais kerta giliau. Žodis “aplankyti” neišvengiamai suponuoja santykį, kuris tikrai nepaneigia rūpinimosi. Tuo tarpu “rūpinimasis” mūsų technologijų pasaulio laikais netgi labai įmanomas ir be santykio. Kita vertus Kavaliausko vertime minimas “sielvartas”, kuris šaukiasi santykio.
Jok 2,8-13 Atrodo, turime galimybę pasirinkti pagal koki įstatymą gyvensime: ar pagal meilės ir gailestingumo įstatymą, ar pagal raidišką teisingumo įstatymą (t.y. maždaug tik pagal 10 Dievo įsakymų). Pagal kokį gyvensime, pagal tą ir busime teisiami. Jokūbas siūlo rinktis gailestingumo ir meilės įstatymą. Nes pasirinkus tik teisingumo įstatymą, jis bus pritaikytas ir mus. Tada teismo sprendimui būtų “vieni vartai”. Manau, teismo dieną daug patrauklesni turėtų būti žodžiai “gailestingumas”, “meilė”.
Jok 3,13-18 Pasirodo, aš klydau dėl išminties prašymo neabejojant (Jok 1,6). Jokūbas turi minty ne fanatišką išmintį. Čia (Jok 3,13-18), Jokūbas kaip tik kritikuoja fanatišką savanaudišką išmintį. Jokūbas taip pat nekalba ir apie S.T. išminčių propaguotą protingos ir materialiai turtingos gyvensenos išmintį.
Jok 3,17 Išmintis, apie kurią kalba Jokūbas: “… tyra, paskui taiki, švelni, nuolaidi, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi”. Kaip tai nepanašu į fanatizmą. O aš buvau suabejojęs…
Dieve, duok man šitos išminties. Dieve, duok man tą tikėjimą be abejonės. Leisk man prašyti ir neabejoti. Aš noriu tos tikrosios išminties iš AUKŠTYBIŲ.
Jok 4,1-3 Jei ko prašome tik mūsų įgeidžių patenkinimui, tai galime nesivarginti.
Jok 4,6 “Dievas priešinasi išdidėliams, bet nuolankiesiems teikia malonę”.
Jok 4,10 “Nusižeminkite Viešpaties akivaizdoje, ir jis jus išaukštins”. Atrodo, Dievas neveiks, kol tu netapsi “niekuo”, kol netapsi “pravalu” pasaulio akyse. O mes taip bijom prarasti save, taip bijom būti pažeminti. Bet tokia yra sąlyga, kad Dievas galėtų mus išaukštinti. Pagalvojau, kad čia pavartotas žodis (išaukštins) tikrai be rezervų, juk bent man būtų užtekę ir paprastesnio žodžio, pvz. “pakels”.
Jok 1,5 Dievas išmintį teikia nedvejodamas visiems, kas tik prašo.
Jok 1,6 Tik prašyti išminties reikia nė kiek neabejojant. Šį kartą skaitydamas šias eilutes aš pagalvojau, kad čia kvepia fanatizmu. Man pasirodė, kad čia turima omeny įsikalimas kokios minties ir fanatiškas jos laikymasis. Tada tikrai, kokios išminties užsimanai, tokią neabejotinai ir gausi. (Toliau apie tai žiūrėti Jok 3,13-18).
Jok 1,12 Ištvėrusiems išmėginimus – gyvenimo vainikas.
Jok 1,14 Gundymas – tai tavo paties geidulio paviliojimas.
Jok 1,17 Dievuje nėra jokio pakitimo.
Jok 1,27 Tikras pamaldumas – ką nors padaryti gyvenimo nuskriaustiems žmonėms. Aplankyti vienišą žmogų yra pamaldumas. Nesusitepti pasauliu irgi pamaldumas.
Šiek tiek neesminės filologijos. Čia, žinoma, tik skirtingi Jurėno ir Kavaliausko žodžio evpiske,ptesqai vertimai. Jurėnui “aplankyti” vienišą žmogų yra pakankamai svarbu, o Kavaliauskui to nepakanka, jam būtina “rūpintis”. Na, atrodo, versti čia galima ir vienaip, ir kitaip. Be to šio gr. žodžio šaknis yra ta pati kaip ir episkopos (vyskupas, prižiūrėtojas). Mano supratimu Jurėno parinktas žodis visgi mūsų laikais kerta giliau. Žodis “aplankyti” neišvengiamai suponuoja santykį, kuris tikrai nepaneigia rūpinimosi. Tuo tarpu “rūpinimasis” mūsų technologijų pasaulio laikais netgi labai įmanomas ir be santykio. Kita vertus Kavaliausko vertime minimas “sielvartas”, kuris šaukiasi santykio.
Jok 2,8-13 Atrodo, turime galimybę pasirinkti pagal koki įstatymą gyvensime: ar pagal meilės ir gailestingumo įstatymą, ar pagal raidišką teisingumo įstatymą (t.y. maždaug tik pagal 10 Dievo įsakymų). Pagal kokį gyvensime, pagal tą ir busime teisiami. Jokūbas siūlo rinktis gailestingumo ir meilės įstatymą. Nes pasirinkus tik teisingumo įstatymą, jis bus pritaikytas ir mus. Tada teismo sprendimui būtų “vieni vartai”. Manau, teismo dieną daug patrauklesni turėtų būti žodžiai “gailestingumas”, “meilė”.
Jok 3,13-18 Pasirodo, aš klydau dėl išminties prašymo neabejojant (Jok 1,6). Jokūbas turi minty ne fanatišką išmintį. Čia (Jok 3,13-18), Jokūbas kaip tik kritikuoja fanatišką savanaudišką išmintį. Jokūbas taip pat nekalba ir apie S.T. išminčių propaguotą protingos ir materialiai turtingos gyvensenos išmintį.
Jok 3,17 Išmintis, apie kurią kalba Jokūbas: “… tyra, paskui taiki, švelni, nuolaidi, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi”. Kaip tai nepanašu į fanatizmą. O aš buvau suabejojęs…
Dieve, duok man šitos išminties. Dieve, duok man tą tikėjimą be abejonės. Leisk man prašyti ir neabejoti. Aš noriu tos tikrosios išminties iš AUKŠTYBIŲ.
Jok 4,1-3 Jei ko prašome tik mūsų įgeidžių patenkinimui, tai galime nesivarginti.
Jok 4,6 “Dievas priešinasi išdidėliams, bet nuolankiesiems teikia malonę”.
Jok 4,10 “Nusižeminkite Viešpaties akivaizdoje, ir jis jus išaukštins”. Atrodo, Dievas neveiks, kol tu netapsi “niekuo”, kol netapsi “pravalu” pasaulio akyse. O mes taip bijom prarasti save, taip bijom būti pažeminti. Bet tokia yra sąlyga, kad Dievas galėtų mus išaukštinti. Pagalvojau, kad čia pavartotas žodis (išaukštins) tikrai be rezervų, juk bent man būtų užtekę ir paprastesnio žodžio, pvz. “pakels”.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
