2011 m. birželio 15 d.

Sūnus. Vardai

Tokį dalyką būtinai turiu aprašyti. Užvakar naktį (birželio mėn. 13d.) 2:40 gimė sūnus. Šiandien jau namuose. Gimė, sakyčiau, ne visai mažas, nes drabužėliai, kuriuos ten turėjom iš karto buvo kažkiek mažoki. Svoris 4050 g, ūgis 53 cm. Pagal ūgį gimė didžiausias, o svoriu nuo Elzės atsiliko 30 g. Gimė greitai. Agnė paskambino apie antrą ar kažkiek po antros. Kai nuvažiavau į ligoninę, sūnus jau buvo gimęs.

Iš anksto nežinojom, gims mergaitė ar berniukas, tai ir vardo nebuvom sugalvoję. Kadangi buvo Antano vardadienis, tai medikai iš kart berniuką pradėjo vadinti Antaniuku. Giminaičiai irgi neužmiršo priminti šio vardo. Šiaip lyg ir visai neblogas vardas. Ir pagal išvaizdą, mūsų supratimu, būtų tinkamas. Tačiau apsvarstėm dar kelis vardus. Tarp jų - Justinas.


Gimęs mūsų vyrukas pasispardė, parėkavo, pamojavo rankom kokią valandą ar kiek ilgiau. Po to normaliai užvalgė ir paryčiui atsipalaidavęs, kaip pagrindinio užsiėmimo rytui ir dienai ėmėsi miego. Su Agne pakalbėjom, kad jo elgesys labai teisingas šioje situacijoj. Taigi Justino vardas tikrai tinka.

Šiais metais kaip tik sudarinėjau šeimos/giminės genealoginį medį. Todėl parenkant vardą norėjosi sąsajos su protėvių vardais. Iš Agnės pusės mūsų sūnelio prosenelis - Justinas (Justinas Pečiukaitis 1916-1968). Iš mano pusės sūnelio proproprosenelis irgi vardu Justinas (Aleksandras Justinas Paplauskas 1823-1903), o pastarojo mamos vardas buvo Justina (Justina Paplauskienė Jovaišaitė).
Taigi, taip ir nutarėm - mūsų sūnaus vardas - Justinas. Vardas yra lotyniškos kilmės (lot. justus - teisingas).

Tiesa, ir Antano vardas yra tarp Agnės protėvių, o mano pusėj net trys. Kol rinkom vardą išgirdom pasiūlymą duoti du vardus. Bet du vardai oficialiuose dokumentuose mano manymu kelia tam tikrų keblumų. Katalikams gal lengviau tokiu atveju. Du vardus duoda krikšto metu, o valstybiniuose dokumentuose įrašo tik vieną vardą. Kadangi mes kūdikių nekrikštijam, mums tai netinka.

Štai ir mano antras vardas kuris buvo priskirtas kūdikystės krikšto metu - Joakimas (hbr. Dievas pakelia). Pagal kažkokį seną kalendorių mano gimimo diena buvo Joakimo vardadienis. Tačiau pase yra tik Robertas.
O štai mano tėvui nutiko taip, kad jam davė du vardus, bet vadindavo tik vienu - Mykolu. Antrąjį, matyt, užmiršo. Tai buvo nustebimo, kai išsiėmęs pasą sužinojo, kad jis ne tik Mykolas, bet ir Antanas.

Ta pačia proga grįšiu prie dukrų vardų. Pirmajai vardą parinko Agnė dar iki gimimo. Vieną dieną pasakė, kad jau vardą žino - Elzytė. Jei jau žino, tai žino. Tik dar kiek pasvarstėm, ar į dokumentus rašyti Elzė ar Elzbieta. Apsistojom ties Elze. Šis vardas yra sutrumpintas iš Elzbieta. O hebrajiškas originalas skamba - Elišeba (Dievo pažadas arba Dievas pažada), bet Europoje vardas paplito su graikiška adaptacija - Elizabet.

Antrajai dukrai iš anksto vardo nebuvom parinkę. Palyginti, su Elze, ji gimė taip greitai, kad galima buvo pavadinti Skube. O po to visą naktį ir gal dar ilgiau vis valgė ir valgė. Tai galima buvo pavadinti Alke. Bet su tokiais vardais stipriai iškristume iš Lietuvos socialinio konteksto, tai davėm lietuvišką vardą - Viltė. Viltis - tikrai svarbus dalykas.

2 komentarai:

  1. Robertai, sveikinimai! Linkėjimai Agnei ir dukrytėms :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškasbirželio 17, 2011

    Sveikinimai Robertai nuosirdziausi ir jusu seimai sekmes ir laimes :-)Danguole

    AtsakytiPanaikinti

Vieno tokio žmogaus dienoraštis © Adaptuotas 2008 Dicas Blogger šablonas.

TOPO