Stebuklas arba 2,20

Vakar ir aš, ir Artūras išleidom savo žmoneles pasikultūrinti į operą, o tai reiškia, kad vaikų priežiūra buvo patikėta mums. Artūras pasiūlė pasisvečiuoti pas jį. Jo sūnelis Adomukas labai apsidžiaugė sulaukęs svečiuose Elzytės ir kad ims iš džiaugsmo spiegti :) Tik Elzė nelabai suprato, kaip čia reiktų reaguoti į tokį svetingumą, šiek tiek persigando panelė. O Adomas vis nebaigia savo emocijų reikšti. Na tai teko pasiimti vežimėlį ir su Elze pasivažinėti po senamiestį. Nusileidom į Užupį. Prie gimnazijos sutikau savo draugą Ramį, besišnekučiuodami pastebėjom kita gatvės puse einančią Renatą. Ramis kaip visada parodė savo poetišką prigimtį ir įvardino:
- Kaip nuostabu, kad va tokį gražų vakarą mes susitikom. Tikras stebuklas!
Taip, iš ties smagu buvo nors trumpam taip neplanuotai susitikti gerus draugus. Bet tikras stebuklas dar buvo prieš akis. Taip mums besišnekučiuojant, pamatėm tiesiai link mūsų einantį žmogiuką. Artėdamas prie Elzės, jis pamažu tiesė į ją ranką. Akimirką negalėjau suprasti, kas vyksta. Sprendžiant iš jo judesių koordinacijos labai galima buvo įtarti, kad žmogus ne visai blaivas. Todėl tikėjomės, kad va tuoj tuoj žmogus paprašys kokio lituko. Bet kodėl ranką tiesia ne į mus, o į Elzę?
Ir pagaliau matau jo ištiestoj rankoj centus (tiksliau, du litus ir dvidešimt centų) kuriuos duoda Elzei. Aišku mes visi stovintys pradedam aiškinti, ką čia jis nesąmones daro, purvinus centus vaikui duoda.
- Tegul ima, šokoladą nusipirks vaikas, - ėmė teisintis žmogelis.
Supratęs, kad blaivieji suaugusieji neleis jam įteikti pinigėlių vaikui į rankas, įmetė juos į vežimėlio atlošą. Nueidamas dar bandė teisintis:
- Neužpykit, aš nieko blogo nenorėjau...
O mes taip ir likom keliom akimirkom be žado... Aišku dabar turim galvosūkį kur dėti tuos 2,20. O anam žmogeliui tai padaryti matyt buvo labai svarbu. Beveik neabejoju, kad tai buvo viskas, ką jis tą vakarą turėjo.



P.S. Agnė kol kas įdėjo tuos pinigėlius į Elzės dėžutę, šalia jos dokumentų ir kitų svarbių daiktų.