Atrodo, kad niekada šis mano "dienoraštis" tikru dienoraščiu ir nebuvo, nebent mėnraščiu.
Vis pagalvoju pagalvoju, kad galima būtų kažką parašyti - taip ir lieka viskas pagalvojime ...
Kuo toliau, tuo labiau neaišku, nuo kokio svarbaus dalyko po tokio ilgo laiko reikėtų pradėti. Todėl dabar ir rašau be svarbaus įvyko ir svarbių minčių.
Kai kam matyt pasirodė, kad dienoraštis apleistas mirė. Nors spėjau ir gauti komentarų, ir padiskutuoti, kodėl aš rašau (rašydavau - vėl rašau :) ) Bet pirmu įrašu po tokio ilgo laiko tai ir nesileisiu į tokius gilinimusis.
Galiu paminėti, kad kiti ir tokį mano apleistą dienoraštį buvo pastebėję.
Na, o mūsų šeima jau nuo Naujų Metų esame Trakų Vokės piliečiai.
Aš asmeniškai pernai buvau labiau statybų organizatorius, o šiemet jau pats tikriausias statybininkas-remontininkas-sodininkas. Gal todėl ir nelieka jėgų protingai mygtukais barbenti. Užtai mėgaujuosi galėdamas kažką realaus apčiuopiamo nuveikti.
Nuotraukų tai Agnė už kelis metus mostelėjo į internetą. Šiais metais atlūžo mūsų fotikas, tai visai gerai, kai yra draugas fotografas. Kas nori pasigrožėti Trakų Vokės vaizdais, užsukite į Ramio vaizdų blogą.
Jei kas dar nepastebėjote, tai Agnužės dienoraštis, skirtingai nei mano, pilnu tempu atnaujinamas.
Šį kartą tiek ir manau, kitas įrašas bus dar šiais metais :)
Pranešimai
